Pradinis / Kelionės / 166 pasaulio valstybes aplankęs Danas Pankevičius – apie pavojingą kelionę po Afriką

166 pasaulio valstybes aplankęs Danas Pankevičius – apie pavojingą kelionę po Afriką

Susidūrimai su nuolatiniais pavojais, geriamojo vandens stygius, daugiau nei 20 kilogramų sveriančios kuprinės, be kurių neįmanoma žengti nė žingsnio, pasiūlymai valgyti žalios ką tik nušauto žvėries mėsos ar jo tebekraujuojančių kepenų, gyvenimas kartu su civilizacijos nepaliestų genčių nariais vietovėse, nepažymėtose jokiuose pasaulio žemėlapiuose, – tai tik labai menka dalis to, ką pusmetį trukusios ekspedicijos po Afriką metu patyrė Lietuvos Kolumbu vadinamas keliautojas Danas Pankevičius.

„Kol kas apie būsimas keliones negalvoju. Noriu pailsėti, – prekybos centre „Europa“ surengtame susitikime su savo sekėjais kalbinamas renginių vedėjo Dainiaus Palivono atviravo su pavojingiausiomis Afrikos žemėmis bei jų gyventojais iš labai arti susipažinęs pašnekovas. – Bet ateityje tikrai svajoju pakeliauti po šimtus Okeanijos salelių.“

Pradėjo keliauti atsitiktinai

Dabar D. Pankevičius yra Lietuvos rekordininkas, aplankęs 166 pasaulio valstybes. „Jei skaičiuotume šalis, tuomet jų būtų daugiau. Tiesiog kai kurios vietovės neturi valstybės statuso“, – sakė D. Pankevičius.

Keliauti jis pradėjo prieš daugiau nei 20 metų laikraštyje perskaitęs, kad lietuviai traukiniu nuvažiavo iki Kinijos. Pradėjęs domėtis, kaip tai įmanoma padaryti, Danas nutarė dalį maršruto išmėginti pats. Tiesa, tada ir skrido lėktuvu, ir keliavo žemės transportu. Svarbiausias išvykos rezultatas – „pasigautas“ kelionių virusas.

Kol dar gyveno su šeima, D. Pankevičius nuolat keliaudavo su artimaisiais. Jo dukrelė į pirmą žygį užsienin leidosi sulaukusi vos trijų mėnesių.

Tačiau jausmas, kad išvykų po civilizuotus kraštus neužtenka, Danui vis stiprėjo. Taip atsirado planas – „Ekspedicija Afrika“.

Pavojingiausia kelionė

Patirties turintis keliautojas juodojo pasaulio žemyno lankymui kruopščiai ruošėsi. Šįkart su savimi jis pasiėmė nemažai sveriantį vandens filtrą, kuris galbūt ne kartą išsaugojo jo sveikatą, o gal ir gyvybę.

Danui buvo svarbu ir pasiimamų drabužių funkcionalumas bei spalvos. Jis vengė ryškių tonų, įmantraus aprangos dizaino. Tačiau, anot jo, ekspedicijoje svarbiausia buvo batai. Danui iš jo žygio rėmėjų pavyko gauti dovanų tokius, kurie tiko bet kokiam orui ir sąlygoms. Tai, pasak keliautojo, turėtų būti nepamainoma ne tik žygeivio, bet ir kiekvieno nors truputį aktyviau laiką leisti mėgstančio žmogaus garderobo dalis.

„Neabejotinai tai buvo įdomiausia, fiziškai sunkiausia, sudėtingiausia ir pavojingiausia mano kelionė. Pamačiau daug gražių ir neįprastų dalykų, sutikau įdomių, gerų ir nelabai gerų žmonių. Apkeliavau Angolą, Kongą, Kamerūną, Gaboną, Centrinės Afrikos Respubliką, dalį Namibijos ir Čado. Kai kuriose iš šių šalių nesutikau nė vieno keliautojo. Ten niekas kojos nekelia. Nerasdavau reikalingos informacijos internete, keliautojų forumuose. Neradau ir kelionių gidų. Aplankiau daug įvairiausių genčių, kurios stebino savo išvaizda, gyvenimo būdu bei papročiais. Kai kurias iš jų buvo ypač sunku pasiekti. Patys tos šalies gyventojai nežinojo, kur jos gyvena. Bet aš surasdavau, tik labai daug laiko ir pastangų tam skirti tekdavo.

Kopiau į kalnus, mačiau didžiausią pasaulyje skystos lavos ežerą, sutikau kelių rūšių gorilų, miško dramblių, milžiniškų vėžlių, užaugančių iki 2,2 metro, ir kitų gyvūnų. Mačiau apgriautus pastatus po pilietinio karo, rūdijančius tankus pakelėse, didžiausias laivų kapines jūroje.

Teko stabdyti krovininius traukinius, nes kito transporto tiesiog nebuvo, plaukti džiunglių upėmis iš rąstų išskaptuotais luotais, daug važinėjau motociklu, ėjau pėsčiomis.

Pusę kelionės laiko miegojau palapinėje, nes kitur tiesiog nebuvo galimybės. Mintys nuolatos sukdavosi apie vandenį, nes su savimi daug pasiimti negalėjau, tad būdavo momentų, kai jo labai trūkdavo. Jei rasdavau upę, ežerą ar kitą vandens šaltinį – gerdavau vandenį, prieš tai išvalęs jį filtru. Gyvendamas gentyse, lydėdavau vietinius į medžioklę. Valgydavau tai, ką jie sugaudavo: dygliakiaules, antilopes, pitonus, skėrius, krokodilus, skujuočius, įvairiausius vikšrus, visko dabar ir neišvardysiu. Gal kažkam tai skambės labai nepriimtinai, bet toks gyvenimas atokiose vietose. Į parduotuvę nenueisi.

Du kartus sirgau pavojingiausia maliarijos rūšimi – tropine. Pirmą kartą tai atsitiko atokiame Mumwilos genties kaimelyje, Angoloje. Išsikapsčiau. Prieš kelias savaites dar kartą susirgau Kamerūne. Nors vietinis daktarėlis pranešė, kad man tikrai ne maliarija, nepatikėjau. Jau žinojau, kokie ligos simptomai. Pats sau diagnozę nusistačiau, pats sau ir gydymą paskyriau. Pasirodo, tai buvo geras sprendimas. Lietuvos gydytojai patvirtino ligą man grįžus namo savaitėlei. Sirgau ir Dengė karštine. Teko keliauti ir po choleros, ir Ebolos židinių regionus. Daugybė sveikatos patikrinimo postų keliuose, temperatūros matavimas, priverstinis rankų plovimas girdint iš garsiakalbių sklindant apokaliptiškai skambančius žodžius: „EBOLA EBOLA EBOLA!“

Keliavau per pilietinių karų draskomas teritorijas. Daug laiko praleidau teroristinės grupuotės „Boko Haram“ žemėse. Slapsčiausi kiek galėdamas. Kartais vien dėl to tekdavo keliaujant motociklu dėvėti šalmą (nelengva būdavo jį susirasti), visą kūną dengiančią aprangą, net pirštines. Kad nematytų mano odos spalvos. Kartais vietiniai policininkai ar kareiviai sustabdę sakydavo: „You know that you are in a war zone? You are the target.“ Taip, centrinė Afrikos dalis išties pavojinga.

Teko būti karinio perversmo sūkuryje Gabono sostinėje, bet palikti miesto negalėjau, nes tuo metu neturėjau paso su savimi. Nuolatiniai pinigų reikalavimai iš kareivių, policininkų, neaiškių ginkluotų grupuočių, net ambasadų darbuotojų – kasdienybė. Niekam nemokėdavau. Mokėjau tik CAR, taip reikėjo. Būdavo labai sunku filmuoti ar fotografuoti, o kai kuriose šalyse – oficialiai uždrausta, reikia turėti specialius leidimus. Taigi, kiekviena nuotrauka turėdavo didelę kainą, nes akimirksniu kildavo konfliktų, norėdavo konfiskuoti techniką ir t. t. Nepasidaviau, viską išsaugojau“, – tokie D. Pankevičiaus prisiminimai iš pastarosios ekspedicijos.

Neturi plano

D. Pankevičius pasakojo prieš keliones jų plano nesudarantis. Vykdamas į Afriką netgi lėktuvo bilietą pirko tik į vieną pusę.

Vyriškis paneigia mitą, kad šis žemynas – pigus. Anaiptol. Ten, kur yra apsilankęs bent vienas keliautojas, daiktai įgauna kitą vertę. Be to, kainas lemia konkurencijos nebuvimas. Pavyzdžiui, automobilio nuoma kai kuriuose kraštuose gali siekti 1000 JAV dolerių per parą, nes ji siūloma tik vienoje vietoje šimtų kilometrų spinduliu.

D.Pankevičius neslepia – keliaudamas jis turėjo labai saugoti savo turtą. Pinigus slėpdavo sunkiai pamatomose kišenėlėse dirže, kuprinėje ar kitose vietose.

„Bankomatų tose vietovėse, kur keliavau, nebuvo. Vadinasi, viską, ko prireiks, turi turėti su savimi“, – sakė D. Pankevičius.

Korupcija, anot jo, Afrikoje milžiniška. Pinigų reikalauja visi, o sumos gali labai skirtis – nuo 2 iki 200 dolerių. Ypač tais atvejais, kai reikia patekti iš vienos šalies į kitą. Danui netgi tekdavo gudrauti kyšio reikalaujantiems asmenims siūlant telefonu apie tai pasikalbėti su konsulu. Dažniausiai šantažuotojai oficialaus asmens vengdavo ir leisdavo lietuviui tęsti žygį be duoklės.

„Aš niekur neskubėjau, todėl niekam nemokėjau“, – patikino keliautojas.

Jis prisiminė, jog būdavo tokių dienų, kai kelionės iš gyvenvietės, kur apsistodavo, tekdavo laukti ir beveik savaitę.

„Autobusas važiuoja be aiškaus grafiko. Dažnai į jį nebeįsigrūsi. Bet dėl to nesijaudinau. Tiesiog sulaukdavau tinkamos dienos iškeliauti“, – sakė Danas.

Jis žinodavo, ką nori pamatyti kiekvienoje valstybėje, bet mintis neretai pakoreguodavo oras ar sutiktojo pasakojimas.

Savitos genčių tradicijos

D. Pankevičius neslepia – Afrikoje jį itin domino gentys. Buvo tokių, kurių jam reikėjo ieškoti itin ilgai, nes apie jas nežinodavo net vietiniai.

Aptikęs civilizacijos nepaliestus kaimus jis iš pradžių gyventojus stebėdavo iš toli. Jei vaikai imdavo nevaldomai verkti, keliautojui tai būdavo ženklas – baltieji čia neužsuka. Kai mamos vaikus paslėpdavo, jis po truputį artėdavo prie genties. Dažnai kelionėje Daną lydėdavo vietinis vertėjas.

„Susirasdavome vyriausiąjį, jį pasveikindavome ir įteikdavome dovanų. Esu išdovanojęs daug savo drabužių, visokių smulkmenų“, – sakė D. Pankevičius.

Lietuvis pastebėjo, kad visos gentys turi savitas tradicijas. Pavyzdžiui, vienoje jų nešvenčiamos jokios šventės, nėra ritualų, neskamba dainos. Tačiau bet kokiu atveju gentis vis tiek vienija du dalykai – šeimos vertybės ir gyvūnai. Be pastarųjų afrikiečiai išgyventi negalėtų.

„Manęs klausdavo, ar turiu gyvūnų. Kai pasakydavau, kad „ne“, kildavo šurmulys. Tuomet būtinai klausdavo, o tai iš ko aš tuomet gyvenu“, – su šypsena prisiminė D. Pankevičius.

Jis genčių žmones, auginančius po 10– 20 vaikų, šokiruodavo ir pasakojimais apie vienturtę dukrą.

„Įsiminė viena gentis, kurioje tėvai nieko nedaro, dirba jų vaikai. Visus darbus. O kitoje gavau pasiūlymą paragauti sriubos, virtos iš gyvūno kailio…“ – pasakojo keliautojas.

Pasaulis, pasak D. Pankevičiaus, labai margas. Kas vienoje vietovėje yra priimtina, kitoje gali sukelti karą.

„Lėkštės lūpose, žiedai ant kaklų… Tai nykstančios tradicijos. Dabar jaunoji karta tatuiruojasi veidus ir nusmailina savo dantis, nes… taip patogiau atsikąsti ką tik sumedžioto žvėries mėsos“, – sakė D. Pankevičius.

„Ilya Yakover photography“ nuotr.

Daugiau grįžusio iš pavojingos ekspedicijos D. Pankevičiaus įspūdžių ieškokite čia: https://youtu.be/Mcn77tlirZI

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: