Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / 1919–1920 m. savanorių kovoms atminti skirtas dviračių žygis „Mūsų generolo takais“

1919–1920 m. savanorių kovoms atminti skirtas dviračių žygis „Mūsų generolo takais“

Meilė ir pagarba gimtajai šaliai priklauso nuo to, kokius prisiminimus saugome savyje. Kiekvienu žmogaus amžiaus tarpsniu galima kalbėti pačiomis įvairiausiomis ir sudėtingiausiomis temomis, svarbu, kad tai būtų pateikta priimtinu būdu. Ypač tai aktualu analizuojant valstybės istorijos peripetijas, asmens pilietiškumą. Juk kartu ugdomas ir pats pilietis, jo pagarba, atidumas gimtajai šaliai.

Mąsliai žvelgdama į dangų, bus lietaus ar ne, nuo Užpalių kultūros centro link paminklo, skirto Alaušo būrio partizanams ir jų ryšininkams atminti, pajudėjo dviračių kolona. Tai Krašto apsaugos ministerijos, bendruomenės „Užpalėnų krivūlė“ remiamo projekto pasitinkant Lietuvos kariuomenės 100-metį 1919–1920 m. savanorių kovoms skirto dviračių žygio „Mūsų generolo takais“ pradžia. Neilgai trukus sustota prie paminklo. Dviratininkų būryje buvo ir Ignas Geleževičius. Jis kartu su dviračių žygio draugais pagerbė ne tik kovų už Lietuvos laisvę savanorius, bet ir dėdės atminimą. Kita stotelė – generolo, Lietuvos kariuomenės kūrėjo užpaliečio Jono Galvydžio-Bykausko tėviškė Degėsių kaime. Ilgiau pasikalbėti ir pamąstyti sustoti laiko nebuvo, nes tai – tik pirmieji suplanuoto maršruto aplankant su savanorių kovomis sietinas vietas stabtelėjimai.

1920 m. vasario 7 d. J. Galvydis-Bykauskas faktiškai pradėjo vadovauti Daugpilio grupuotės kariuomenei. 1919 m. birželio mėn. Lietuvos kariai savanoriai iš Užpalių Dusetų, Zarasų link į Daugpilį energingai stūmė bolševikus. Dusetų kapinėse palaidoti pirmieji šių kovų savanoriai: eilinis Antanas Armonas, kareiviai Antanas Sudaitis, J. Kregždys ir J. Malinauskas. Kovos baigėsi Latvijoje. Ten, Červonkos kapinėse, palaidotas 31 savanoris, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę. Siekiant pagerbti už Lietuvos laisvę žuvusius savanorius ir išsamiau paanalizuoti nepriklausomybės siekimo kovas, lietuvių patriotizmą, ryžtą, suorganizuotas trijų dienų dviračių žygis, per kurį dviračių pedalai minti daugiau nei 12 valandų ir įveiktas 171 km.

Pirmoji nakvynė – Dusetų gimnazijos sporto salėje. Pabėgta nuo lietaus, išsimaudyta Sartų ežere ir, kaip pridera lietuviams, tarpusavyje pažaistas krepšinis. Be krepšinio neapsieita ir antroje nakvynės vietoje. Apsistojus jau nebedirbančiuose kultūros namuose Samanių kaime (Zarasų r.), sužaistos draugiškos krepšinio rungtynės su vietiniais jaunuoliais, deja, jau irgi nebedirbančios mokyklos stadione. Truputėlį graudu, kai artėdamas Lietuvos ir Latvijos pasienio link matai nykstančią gimtąją šalį, bet žmonės visur išlikę geranoriški. Jautriausia tai, kad senoliai, paprašyti vandens, pasiguodė, jog patys jo neturi, vežasi iš kitur, bet mums jo negailėjo ne tik pildant kelionės metu ištuštintas gertuves, bet ir pietų arbatai.

Dviračių žygio jaunuoliai taip pat nestokojo dėmesio ir jėgų ten, kur jautė galintys prisidėti. Matydami iš aptvaro iššokusius galvijus, suskubo juos suvyti atgal, kad šie nenuklystų ar netikėtai neišbėgtų į kelią. Likus vos keliems kilometrams iki Latvijos, ėmėsi į šalikelę ritinti kelyje pamestus šieno ritinius. Nebuvo keblumų ir susimetus dviračių grandinėms ar užvažiavus ant pasaginio vinies –  jaunuoliai visas kliūtis sprendė  išmaniai ir operatyviai.

Didžiulė padėka tėvams, išugdžiusiems tokius vaikus. Kol auga sumani, atsakinga ir šalies istorija besirūpinanti, besidominti karta, galime didžiuotis jog lietuviais esame gimę.

Daug diskusijų ir įspūdžių plūstelėjo Antazavėje, aplankius Vyties kuopos partizanų žeminės vietą, kur 1944 m. Kūčių išvakarėse, gruodžio 26 d. kovota su sovietų okupantais. Stovint ant piliakalnio prisiminta ir šių vietų reikšmė perteikiant informaciją apie kalavijuočių, įsikūrusių Latvijoje, žygius į pagrindinę Rytų Lietuvos pilį Užpaliuose. Žygio vadovas Giedrius Indrašius teigė, kad kelyje nuo Užpalių Zarasų link į Daugpilį maždaug kas 5 km buvo po piliakalnį. Ant jų žmonės budėdavo ir atitinkamais ženklais, dažniausiai kūrendami laužus, perduodavo svarbią informaciją. Analizuojant istoriją aptarta, kiek reikšmės jos išlikimui turi mūsų pačių pagarba ir atidumas tai vietovei, kuri mena šalies raidą lėmusius įvykius. Paminėta, kad lietuvių skulptoriaus Stasio Stanišausko paminklas Červonkos kapinėse nebuvo sunaikintas ir tarybiniais laikais, tad dar labiau turime saugoti jį ir kitas amžinojo poilsio atgulusių mūsų savanorių vietas.

Baigiantis antrajai kelionės dienai, sėkmingai pasiektas tolimiausias kelionės taškas – 1932 m. Latvijoje, Červonkos kapinėse, pastatytas paminklas Lietuvos kariams, 1919–1920 m. žuvusiems kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Paminklo apačioje iškaltas užrašas: „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes kritome gindami Tėvynę.“ Prie šio paminklo bendru Lietuvos ir Latvijos sutarimu palaidoti žuvusių  karių, surinktų Latvijos laukuose ar miškuose, kūnai. Tarp įvardytų savanorių kapų ilsisi ir nežinomi kariai, visiems jiems pastatyti cementiniai kryželiai, primenantys senovinius medinius kryžius su stilizuotais saulės spinduliais. Šių išskirtinai savanorių kapus žyminčių kryžių autoriai – skulptorius Antanas Aleksandravičius ir dailininkas Adomas Varnas.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę šaliai teko nemažai iššūkių – gintis reikėjo trimis frontais: Vilnių valdė lenkai, šiaurėje reikėjo kovoti su bermontininkais, o užpaliečiai iš šalies vijo bolševikus. Tai, kas užrašyta knygose, internete ar istorijos vadovėlyje, dažniausiai įsimenama tik tiek, kiek reikia, o tai, ką siekdamas tikslo pamatai pats, sukirbina mąstymą, išjudina jau turimas žinias ir nauju suvokimu papildo jas.

Birutė Minutkienė

Nuotraukų autoriai B. Minutkienė ir G. Indrašius

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Scroll To Top
%d bloggers like this: