Ne visada žmonių žodžiai ir veiksmai sutampa. Ne visi sau ir kitiems prisipažįstame, kas mums iš tikrųjų svarbu. Ne visada išdrįstame eiti prieš srovę. Todėl visuomet gera pažinti asmenybes, kurios spinduliuoja nuoširdumu – kalba tai, ką jaučia, ir daro taip, kaip jaučia. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančios Rasos Paulauskaitės-Dooling žodžiai apie Lietuvą yra persmelkti meilės, o geriausias jų patvirtinimas – neatlygintina bendruomeninė veikla, lietuvybės puoselėjimas ir dukrai perduotos tautinės vertybės.
Neplanuota nauja pradžia
Iš Kretingos kilusios Rasos gyvenimo trajektorija į Ameriką pasisuko neplanuotai, nusprendus aplankyti ten gyvenančius giminaičius. „Turėjau giminių Amerikoje. Kai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė keliai į pasaulį, močiutės brolis, kuris pokariu buvo pasitraukęs į JAV, po daugybės metų aplankė Lietuvą ir mus. Tai buvo labai jaudinantis vizitas. Aš buvau netekusi abiejų savo senelių, ištremtų į Sibirą. Močiutės brolis man tapo seneliu, kurio niekad neturėjau. Po kelių apsilankymų Lietuvoje jis ėmė mane įkalbinėti atvažiuoti į JAV pas jį į svečius, susipažinti su jo šeima ir pamatyti šalies. Po truputį tas kvietimas pradėjo vilioti vis labiau. Gavau vizą, nusipirkau bilietą ir 2000 metų rugpjūčio mėnesį leidausi į kelionę, visiškai neįsivaizduodama, kad JAV taps mano naujais namais“, – pasakoja Rasa, Amerikoje skaičiuojanti jau dvidešimt metų.
Lietuvė tikėjo, kad išvyksta tik neilgam, tačiau viskas pasisuko netikėta linkme. Amerikoje ji sutiko savo būsimą vyrą. Sujungę savo gyvenimus juodu įsikūrė Naugatuko mieste Konektikuto valstijoje, susilaukė dukters Emilijos. Rasai ši valstija šiek tiek primena Lietuvą – ji yra maždaug mūsų šalies dydžio tiek pagal teritoriją, tiek pagal gyventojų skaičių.
Pašnekovė atvira – pradžia Amerikoje buvo nelengva. Teko daug ko išmokti, pradedant anglų kalba (mokykloje mokėsi prancūzų kalbą), baigiant tradicijomis. Išmokusi kalbą įsidarbino banke ir jame pradirbo keturiolika metų, pakilo iki klientų aptarnavimo skyriaus vadovo pareigų.
Kūrybiška siela
Vien profesine veikla darbšti ir kūrybinga moteris nesitenkino – laisvalaikiu griebdavosi rankų darbo. „Man patiko dirbti su klientais, visada mėgau bendrauti su žmonėmis. Darbas banke man suteikė vertingos patirties ir pažinčių, kai kurios jų net peraugo į draugystę. Nors dirbdama banke jaučiausi gerai, tačiau man visada trūko kūrybiškos veiklos. Todėl neapleidau įvairių hobių. O 2009-aisiais pasinėriau į papuošalų kūrimą. Kūryba man teikia didžiausią malonumą, leidžia atsipalaiduoti“, – pasakoja Rasa, pastaruoju metu daugiausia gaminanti papuošalus iš pusbrangių akmenų ir polimerinio molio, kuris leidžia savo rankomis išgauti įvairiausių formų ir kompozicijų.
Pradėjusi kurti papuošalus moteris įkūrė prekių ženklus „RD Designs“ ir „Amber Jewelry World“. Po pirmuoju vardu slepiasi išraiškingi pačios Rasos kurti aksesuarai, po kitu – unikalūs gintaro dirbiniai iš Lietuvos. Lietuvei Baltijos jūros auksas reiškia itin daug. „Gintarą apdirbinėjo mano tėtis ir jo brolis, pusbrolis, teta ir nemažai kitų šeimos narių. Jis lydi mane visą gyvenimą“, – sako pašnekovė. Gintaro papuošalus, kuriuos Rasa pristato pasauliui, daugiausia gamina jos šeimos nariai. Prie jų prisideda ir keletas kitų itin gabių gintaro meistrų.
76-erių Rasos tėtis vis dar prisėda prie gintaro papuošalų. Gintaro apdirbimas buvo jo amatas ir pragyvenimo šaltinis. „Šią vasarą jis man padarė gražius gintaro auskarus, jais pasipuošiu dėvėdama savo naują tautinį kostiumą“, – ypatinga tėčio dovana džiaugiasi pašnekovė.
Amerikos lietuviai neabejingi gintarui
Rasa pastebi, kad jos gyvenamajame mieste moterys nėra tokios puošeivos kaip lietuvės. Jų aprangoje daugiau dominuoja patogumas ir kasdienis stilius, drabužiai nėra nei stilingi, nei atitinkantys naujausias mados tendencijas. „Daug priklauso ir nuo miesto rajono ar moterų statuso. Žinoma, yra labai turtingų ir pasipuošusių moterų, bet mažesniuose miesteliuose jų gatvėse nepamatysi. Išskirtiniai rankų darbo papuošalai, be abejo, turi savo pirkėjų, tik jų yra mažiau nei besirenkančių bižuteriją“, – sako kūrėja.
Anot jos, Amerikos lietuviai mėgsta puoštis gintaro papuošalais ir ypač jais didžiuojasi per susiėjimus renginiuose, lietuviškose šventėse. „Pastaruosius ketverius metus vis skrendu į Los Andžele Kalifornijoje spalio pirmąjį savaitgalį vykstantį didžiulį renginį „Lietuvių dienos“. Tą savaitgalį vykdomos kultūrinės programos, vyksta koncertai, šokiai, tautodailės mugė ir susirenka tūkstančiai lietuvių kilmės žmonių pabendrauti, pasilinksminti. Ten turiu labai daug klientų, kurie kasmet mane aplanko ir ką nors naujo įsigyja“, – džiaugiasi Rasa.
Moteris teigia visada mėgusi dabintis išskirtiniais papuošalais ir niekados nesistengusi aklai sekti mados tendencijų. Labiausiai ji vertina individualumą. Tai atsispindi ir jos darbuose. „Kuriu tik tai, ką pati nešiočiau. Tikiuosi, kad moterys, įsigijusios mano rankų darbo papuošalų, su jais jaučiasi taip pat smagiai kaip aš“, – sako ji.
Lietuviška veikla
Augindama dukrą ir siekdama karjeros banke, Rasa ne tik neapleido kūrybinio pomėgio, bet ir rasdavo laiko lietuvių bendruomenei. Savanoriška veikla prisidedant prie bendruomenės gyvybingumo puoselėjimo ilgainiui tapo svarbia moters gyvenimo dalimi. Ji kurį laiką buvo JAV lietuvių bendruomenės (JAV LB) Konektikuto apygardos pirmininkės pavaduotoja, kelis kartus buvo išrinkta į JAV LB Krašto tarybą ir į Pasaulio lietuvių bendruomenės seimą. Penkerius metus dirbo JAV LB Krašto valdybos iždininke.
Beveik prieš metus ji pradėjo eiti itin atsakingas JAV LB Krašto valdybos vicepirmininko finansams pareigas. „Prisiėmiau šias pareigas ne iki galo suvokdama, kiek laiko ir energijos reikia atiduoti šiam darbui. Džiaugiuosi, kad šeima palaiko ir suteikia man galimybę tai daryti. Be artimųjų palaikymo tai būtų neįmanoma. Tai man iššūkis ir nauja patirtis. Tačiau dirbu su puikia komanda ir tai suteikia jėgų tęsti šį labai atsakingą darbą“, – atvirauja pašnekovė ir priduria dabar jau sunkiai galinti įsivaizduoti savo gyvenimą be lietuviškos veiklos.
„Tautiška giesmė“ 2019 liepos 4 d. Klaipėdoje Besiruošiant dainų šventei Čikagoje Lietuvių dienos Los Andžele, 2019 m. Su Dalia Henke ir menininku Rolandu Dabruku Su ekspedicijos „Misijas Sibiras“ dalyviais Su mama ir Rūta Lee Lietuvių bendruomenės tarybos suvažiavimo pobūvyje Su vyru Šokių šventėje Baltimorėje Pasaulio lietuvių bendruomenės suvažiavimas Nidoje, 2019 m.
Jauni lyderiai – bendruomenės klestėjimo garantas
Anot Rasos, Konektikuto lietuvių bendruomenė, kaip ir kitos, susiduria su iššūkiais. „Senstant vyresniajai kartai, kuri buvo tikra varomoji jėga, bendruomenė keičiasi. Mano kartos žmonės labiau orientuojasi į karjerą, vis sunkiau randa laiko ir noro savanoriauti. Bet taip pat yra mano ar jaunesnės kartos atstovų, kuriems lietuvybė itin svarbi, ir būtent tų žmonių pastangomis bendruomenė laikosi. Ir net neabejoju, kad laikysis ir klestės toliau“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Koks tas Konektikuto lietuvių bendruomeninis gyvenimas? „Konektikuto lietuviai mėgsta sportą. Turime sporto klubą, į kurį tautiečiai kiekvieną ketvirtadienį renkasi pažaisti krepšinio ir pabendrauti tarpusavyje. Taip pat vyrai buriasi pažaisti futbolo ir pabūti gamtoje. Rengiame įvairiausias iškylas, kur šeimos smagiai leidžia laiką, žaidžia žaidimus, sportuoja, dainuoja ir, žinoma, ragauja lietuviškų vaišių. Švenčiame Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Voterburio bendruomenė, kurios iždininkė esu, ruošia parapijai ir bendruomenei šv. Kūčias, į kurias susirenka daugiau nei 120 lietuvių kilmės žmonių. Taip pat turime Mergelės Marijos vienuolyną, kuriame kasmet vyksta Lietuvių vasaros šventė. Džiaugiamės turėdami ir dvi šeštadienines lituanistines mokyklėles: Vaivos Vėbraitės ir „Vyturio“, – pasakoja Rasa.
JAV lietuvių bendruomenės aktyvistai stengiasi ugdyti jaunąją pamainą, kuri ateityje perimtų organizacijos vairą į savo rankas. Tam skirta „Lietuvių išeivijos studentų stažuotė“ (LISS) – JAV lietuvių bendruomenės vykdoma penkių savaičių programa, suteikianti Amerikos studentams galimybę stažuotis pagal savo pasirinktą profesiją Lietuvoje, patobulinti lietuvių kalbos įgūdžius ir susipažinti su Lietuvos kasdieniu, kultūriniu gyvenimu ir šiose srityse vykstančiais pokyčiais.
Programos dalyviai, sėkmingai užbaigę stažuotę, gali savo gyvenimo aprašymą papildyti darbo Lietuvoje (tarptautine) patirtimi, taip pat gauna penkis universitetinius kreditus, nes JAV lietuvių bendruomenė bendradarbiauja su Lietuvos universitetais: nuo 2010 m. – su Vytauto Didžiojo universitetu, nuo 2017 m. – su Vilniaus universitetu ir Vilniaus Gedimino technikos universitetu. „Yra daug puikaus jaunimo, iš kurių tikrai turėsime ateities lyderių“, – neabejoja Rasa.
Šį pašnekovės įsitikinimą sustiprina ir jos pačios dukra Emilija, kurios gyvenime Lietuva užima itin svarbią vietą, nepaisant to, kad ji gimė Amerikoje. „Mano didžiausias pasididžiavimas ir pasiekimas yra mano dukros Emilijos trauka ir meilė Lietuvai. Ji kasmet vyksta pas senelius praleisti vasaros atostogų, ten tobulina lietuvių kalbos įgūdžius, net žemaitiškai moka. Į visus lietuviškus renginius nuo mažens keliauja kartu su manim. O šiais metais pradėjo šokti tautinių šokių kolektyve „Berželis“, – džiaugiasi Rasa.
Jau kurį laiką „Berželis“ ruošiasi XVI Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventei, kuri Filadelfijoje turėtų vykti šių metų liepos 3–5 dienomis. Numatoma, kad į ją susirinks apie 10 tūkst. šventės dalyvių – šokėjų, žiūrovų ir svečių – iš viso pasaulio. Tomis dienomis vyks koncertai, meno parodos ir pokyliai. Šventės kulminacija taps liepos 5 dieną vyksiantis koncertas, kurio metu lietuviškame šokyje į spalvingą ir dinamišką derinį susijungs beveik 2 tūkst. šokėjų.
Lietuvos trauka tik stiprėja
Praėjusiais metais, viešėdamos Lietuvoje, Rasa su Emilija įsiamžino tautiškoje fotosesijoje ir taip paminėjo Pasaulio lietuvių metus. Nuotraukos, kuriose jos pasidabinusios tautiniais rūbais, atspindi jųdviejų pagarbą tradicijoms, istorijai ir savo šaknims. „Įsigyti tautinius rūbus svajojau ilgai, nes kostiumą turėjau tik kai dar gyvenau Lietuvoje ir dalyvavau tautinių dainų ir šokių ansamblio „Žilvinas“ veikloje. Kadangi 2019 metai buvo paskelbti Pasaulio lietuvių metais, pagalvojau, kad neturėsiu geresnės progos ir galimybės jų įprasminti kaip su nauju tautiniu kostiumu. Abi su dukra įsigijome autentiškus kostiumus. Aš pasirinkau Klaipėdos krašto rūbus, o Emilija nusprendė dėvėti Žemaitijos krašto drabužius, nes iš ten kilusi aš ir jos seneliai. Taip pat norėjome, kad fotosesija vyktų būtent Lietuvoje. Nes tik čia yra tikroji lietuviška dvasia, su rugių laukais ir gražiausiu pasaulyje dangumi“, – apie fotosesijos aplinkybes pasakoja Rasa.
Ji sako, kad metams bėgant Lietuvos trauka ne silpnėja, o tik stiprėja. „Nors fiziškai nesu Lietuvoje, bet širdis priklauso ir amžinai priklausys tik jai. Stiprėja ne tik mano, bet ir mano beveik septyniolikmetės dukros Emilijos trauka tėvynei. Ji yra tvirtai nusprendusi vykti studijuoti ir gyventi į Lietuvą. Jei taip atsitiktų, manau, ir mes su vyru važiuotume gyventi į mano gimtinę“, – planais dalijasi Rasa.
Inga Nanartonytė