Pradinis / Aktyvios bendruomenės – Lietuvos stiprybė / 2020 metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės Lekėčių pasididžiavimas – darbštūs, sumanūs ir tradicijas saugantys žmonės

2020 metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės Lekėčių pasididžiavimas – darbštūs, sumanūs ir tradicijas saugantys žmonės

Kol didieji Lietuvos miestai didžiuojasi savo architektūros paminklais, varžosi, kieno krepšinio komanda stipriausia, o Kalėdų eglutė gražiausia, maži miesteliai savo išskirtinumo ieško kitose srityse. Štai Šakių rajono Lekėčių miestelio vardą garsina sumanūs ir veiklūs gyventojai, neleidžiantys į užmarštį nugrimzti savo krašto tradicijoms ir gebantys jas patraukliai pristatyti atvykėliams iš visos Lietuvos bei užsienio. Ne veltui šis miestelis paskelbtas viena iš 2020 metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių. Kulinarinio paveldo namus įkūrusio Lekėčių bendruomenės moterų klubo pirmininkė Vaida Brazaitienė mielai sutiko papasakoti, kaip pavyko atrasti savo krašto unikalumą ir pritaikyti jį skatinant vietinį turizmą.

Vizijos link

Lekėčių bendruomenės moterų klubas pirmą kartą susibūrė prieš 18 metų, o prieš 14 metų buvo įregistruotas kaip asociacija. Dabar organizacijos veikloje dalyvauja 20 kūrybingų ir veiklių narių. Klubui vadovaujančios V. Brazaitienės, kuri yra ilgametė kultūros darbuotoja, Lekėčiuose renginius organizuojanti ir teatro kolektyvams vadovaujanti jau 30 metų, sėkminga ir kūrybiška veikla įkvepia ir kitas klubo moteris, o visos drauge jos kasmet puošia kraštą savo nuveiktais darbais.

Veiklos pradžioje klubas išsikėlė misiją puoselėti sveiką gyvenseną, saviugdą ir kūrybą; vykdyti edukacinę veiklą, skatinti bendruomeniškumą, filantropiją, kartų bendravimą; saugoti ir perduoti ateinančioms kartoms Lekėčių krašto kulinarinį, istorinį, kultūrinį ir gamtinį paveldą.

Klubo vizija – Lekėčiai – tvarkingas, kurortinis, atviras naujovėms, kūrybai, verslo iniciatyvoms miestelis, kurio žmonės puoselėja savo krašto tradicijas, etnokultūrą, savitumą, remiasi demokratiškais bendruomenės santykiais ir nacionalinės kultūros vertybėmis.

Nuo pat pradžių moterų klubas ėmėsi projektinės veiklos. 2006 m. projektui „Lekėčių krašto kultūra, istorija ir dabartis“ gautą finansavimą skyrė B. Aleknavičiaus knygai „Lekėčių sakmės“ išleisti. 2007 m. įgyvendino kelis projektus: organizavo mokinių ekspedicijas pas senuosius miestelio gyventojus, rinko ir susistemino autentišką etninę medžiagą, drauge su Lekėčių mėgėjų teatru organizavo teatro dešimtmečio šventę, prisidėjo prie Lekėčių dienos šventės organizavimo. 2009 m. gavo finansavimą Lekėčių jaunimo teatro dvidešimtmečio šventei organizuoti. 2010 m. kartu su iniciatyviu jaunimu vykdė projektą „Lekėčių kraštas – meninėje fotografijoje.“

Šiandien Lekėčių bendruomenės moterų klubas itin džiaugiasi dėl savo vėlesnių projektų, turinčių ypač didelę išliekamąją vertę, leidžiančių ugdyti klubo narių verslumą, tęsti bendruomeninę veiklą ir puoselėti krašto tradicijas.

Žolininkystė, kulinarinis paveldas ir meninės veiklos

Verslumo startas Lekėčių moterims buvo 2011–2015 m. vykdytas „Leader“ programos projektas „Žolininkystė ir sveikos gyvensenos populiarinimas“. Bendradarbiaudamos su sveiką gyvenseną ir mitybą populiarinančiomis organizacijomis įgijusios neįkainojamų žinių, praktikos ir gerųjų pavyzdžių, klubo narės pasinėrė į vaistinių augalų rinkimą, apdorojimą, maisto produktų derinimą, sveikos mitybos įgūdžių formavimą, natūralios kosmetikos gamybą, ekologiško audinių dažymo paslaptis.

2014–2018 m. klubo moterys įgyvendino dar vieną „Leader“ programos finansuotą projektą „Tradicinių amatų ir etnokultūros puoselėjimas“. Projekto metu, siekdamos išsaugoti tradicinius Lekėčių kulinarinio paveldo receptus, apklausė vietinius senolius, surinko ir užrašė jų atsimenamus senus tradicinius šio krašto patiekalų receptus. Buvo įkurti Kulinarinio paveldo namai, juose pastatytos krosnys šakočiams ir duonai kepti. Jau šeštus metus miestelio moterys sėkmingai vykdo tradicinio šakočio ir duonos kepimo edukacines programas. Jų svečiai ne vien dalyvauja kulinarinio paveldo edukacinėse programose, bet ir degustuoja net penkiolika autentiškų kulinarinio paveldo patiekalų ir gėrimų. Tai – vingiorykštės gaiva, naminė bemielės duonos, mėtų arba raudonųjų dobilų žiedų gira, karštos bulvės su lupena, šalta silkės sriuba, karšta raugintų kopūstų sriuba, kanapinė (senas lietuviškas pagardas – grūstos kanapių sėklos su druska), šaltiena, tradicinė juoda ruginė duona, naminis varškės sūris, vietinio bitininko medus, pušų kankorėžių uogienė, ąžuolo gilių arba cikorijų, kiaulpienių, varnalėšų šaknų kava, sveikuoliški augalų lapų arba daržovių traškučiai, morkų „cukierkos“, moliūgų cukatos, eglių spyglių saldainiai, kelių rūšių vietinių žolelių arbata, lydytas sviestas.

Beje, anot Lekėčių šeimininkių, lydytas sviestas yra labai senas lietuviškas patiekalas. Senovėje jis buvo plačiai vartojamas visoje Lietuvoje. Šis sviestas ypač sveikas, ilgai negendantis, jį galima laikyti ir ne šaldytuve. Jis ruošiamas taip: sviestas kaitinamas storadugniame puode ant silpnos ugnies, kol išskaidrėja, t. y. atsiskiria nuosėdų ir pradeda darytis plutelė, pakvimpa riešutais. Tada visos nuosėdos nukošiamos ir lieka tikras produktas be vandens ir blogojo karvės pieno baltymo. Dabartiniais laikais šis sviestas vėl tampa populiarus. Plintant sveikos gyvensenos idėjoms dauguma žmonių jį ėmė vartoti, manydami, kad valgo iš Indijos kilusį patiekalą, vadinamą skystuoju auksu, – „ghee“ sviestą, nė neįtardami, kad jis buvo mūsų prosenelių seniai gaminamas ir vartojamas.

Tradicinių patiekalų degustacijos metu svečiai išsamiai supažindinami su ragaujamų valgių receptais, istorija, įgyja nemažai sveikos gyvensenos ir mitybos žinių.

Lekėčių bendruomenės moterys ne tik vykdo kulinarinio paveldo edukacines programas, bet ir siūlo lankytojams kitų užsiėmimų: teorines žolelių pažinimo ir praktines rinkimo gamtoje, žolelių arbatų mišinių gamybos pamokas, šiaurietiško ėjimo pamokas, ebru (piešimo ant vandens) meno terapijos užsiėmimus, sodų rišimo, pynimo špagatu ir šienu ir kt. tautodailės edukacines pamokas.

Šakočio kepimas – ilgas ir atsakingas darbas

Šakotis, dar vadinamas „baumkuchenu“ arba „baunkuchenu“, – vienas populiariausių Lietuvos kulinarinio paveldo kepinių. Pirmuosius „baumkuchenus“, kurių tėvyne laikoma Vokietija, imta kepti prieš 600 metų. Lietuvoje šio desertinio patiekalo kepimo pradininkais XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tapo vienuoliai, suteikę kepiniui „baumkucheno“ pavadinimą, kuris išvertus iš vokiečių kalbos reiškia „medis pyragas“.

Nuo vokiško „baumkucheno“ lietuviškas šakotis skiriasi eglės šakeles primenančiais rageliais, todėl Lietuvoje šis skanėstas dažniausiai vadinamas šakočiu, o Zanavykijos krašte visada buvo vadinamas raguoliu.

Kaip pasakoja V. Brazaitienė, Zanavykų krašto moterys išsaugojo senąsias šakočio (raguolio) kepimo tradicijas ir receptus. Anksčiau Lekėčiuose gyveno apie penkiolika moterų, kurios kepdavo šakočius savo sodybų kiemo virtuvėse ar net garažuose pastatytose krosnyse, dabar šiame krašte senas šakočių kepimo tradicijas puoselėjančių šeimininkių beliko vos dvi. Viena jų – Romutė Mureikienė, kuri savo pirmąjį šakotį iškepė prieš maždaug 60 metų, būdama vos šešiolikos, išmokusi to iš savo tetos. Dabar ji šio skanėsto kepimo paslapčių moko svečius, kurie atvyksta į Lekėčių bendruomenės moterų klubo Kulinarinio paveldo namus.

Anot šeimininkių, raguolio kepimas – ilgas procesas, labai atsakingas ir gana sunkus darbas. Ruošiant tešlą ypač svarbu tikslios ingredientų proporcijos ir jų dėjimo eiliškumas, kruopštus tešlos maišymas. Tešlą reikia išplakti itin gerai, kad ji būtų vienalytė. Pasak R. Mureikienės, paruošta tešla turi būti blizgi, tarsi šilkinė. Vėliau ruošiamas volas, „apvelkant“ jį linine rankove, įkuriama ugnelė ir apie dvi valandas kepama. Iškepęs raguolis nuimamas nuo volo ir dar šiltas ragaujamas su vietinių gaminta ekologiška, kvapnia, balinta giliukų kava.

Tradicinės duonos kepimas

Lekėčių bendruomenės moterų klubo Kulinarinio paveldo namuose iki šių dienų išlaikytos autentiškos tradicinės duonos kepimo paslaptys. Šios duonos receptas skaičiuoja ne vieną šimtmetį. O įdomiausia tai, kad Lekėčių moterų kepamos duonutės raugas išlaikytas „gyvas“ daugiau nei pusę amžiaus. Jį, „paveldėjusi“ iš savo mamos, išsaugojo R. Mureikienė.

Zanavykiška duona kepama pusiau plikyta – maišant tešlą užplikomi ne visi miltai, dalis užmaišoma šiltu vandeniu. Duonos skonis skiriasi priklausomai nuo vandens šiltumo: užmaišyta apyšilčiu vandeniu duona bus baltesnė, bet ilgai rūgs, šiltu vandeniu miešta duona mažiau pelija, plikyta – saldrūgštė, nežiedėjanti.

Lekėtiškės užmaišo duonos tešlą prieš dieną, laiko šiltai gerai apklostytame duonkubilyje, kad įrūgtų. Po paros rūgimo atvykę edukacijų dalyviai randa gerai iškūrentą duonkepę krosnį, išrūgusią duonutę, atsiraito rankoves, suvilgo rankas vandenyje, peržegnoja duonkubilį, išminko tešlą, kepalo viršuje delnu įspaudžia kryžių, o pirštais iš šonų – gilias braukas (sakoma, jų turi būti tiek, kiek šeimynoje žmonių) ir pašauna į krosnį. Ištrauktas kepalas suvilgomas vandeniu – pluta nuo to tampa minkštesnė.

Kol duonelė kepa, norintieji gali dalyvauti vietinės tautodailininkės kūrybinėje pamokėlėje ir pasigaminti senovišką lietuvių laimės talismaną.

Tradiciniai renginiai

Lekėčių bendruomenės moterų klubo narės spėja ne tik vesti įvairias edukacines programas, gaminti vaišes atvykėliams, bet ir organizuoti įvairius kasmetinius renginius, akcijas, parodas: visuotinę akciją „Papuoškime Lekėčius Kalėdoms“, advento vakarones, Kūčių valgių gaminimo edukacinį vakarą, klubo narių kūrybos darbų parodas, geranoriškumo akciją ,,Senųjų Lekėčių krašto kapinaičių tvarkymas ir lankymas“. Prieš kiekvieną mirusiųjų pagerbimo šventę klubo narės tvarko senąsias Lekėčių krašto kapinaites. Lapkričio 1-ąją uždega žvakeles ant Lekėčių kapinėse palaidotų įžymių žmonių kapų, organizuoja simbolinį „Žvakių kelią“.

Akcijos „Papuoškime Lekėčius Kalėdoms“ metu Lekėčių bendruomenės moterų klubas kviečia visus bendruomenės žmones, vietos organizacijas savo rankomis pagaminti kalėdinių papuošimų, aksesuarų ir prisidėti prie visuotinio pagrindinio miestelio skvero puošimo. Ten dalyvių moterys laukia su kalėdinėmis vaišėmis. Taip pat prieš kiekvienas Kalėdas iš antrinių žaliavų pačios pagamina didelę skulptūrą Kalėdų ar metų horoskopo tematika ir ja papuošia pagrindinių miestelio gatvių sankryžos skverelį.

Lekėtiškių klubas kasmet tradiciškai dalyvauja Šakių rajono rudens šventėje, atstovaudamas Lekėčių bendruomenei. Šventėje įkuria savo miestelio kiemelį, organizuoja sveikų patiekalų, kulinarinio paveldo stalą, atlieka Lekėčių bendruomenės pristatymą. Taip pat dalyvauja visuotinėje akcijoje „Darom“, rajoniniame moterų klubų sambūryje.

Kartu su Lekėčių mokykla-daugiafunkciu centru ir seniūnija klubo narės organizuoja pagrindines, tradicines miestelio šventes: „Lekėčių Kaziuką“, Inkilų kalimo šventę, Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos šventę, aktyviai prisideda prie visų kitų Lekėčių krašto renginių organizavimo.

Unikalus Mėlynių festivalis

Liepos viduryje lekėtiškiai kasmet mini miestelio gimtadienio šventę. Prieš ketverius metus jai buvo suteiktas Mėlynių festivalio vardas. Mat Lekėčiai – mėlynių kraštas. Aplink miestelį vien girios, Kazlų Rūdos masyvas, besidriekiantis apie 50 kilometrų. Miškuose labai daug mėlynojų, šias uogas žmonės renka nuo neatmenamų laikų.

Šis unikalus festivalis kasmet pritraukia daugiau nei 4000 lankytojų iš visos šalies. Organizatorių manymu, tokį gausų svečių skaičių lemia įvairi festivalio programa, pristatanti daugybę veiklų visai šeimai, įvairių žanrų aukšto meninio lygio profesionalius atlikėjus bei grupes. Nuo pat ryto vyksta įvairios sporto varžybos festivalio taurėms laimėti – krepšinio, stalo teniso, paplūdimio tinklinio. Šiais metais norintys galėjo pasivaržyti ir su profesionaliu sportininku kilnodami svarmenis.

Visą festivalio dieną vyksta įvairios meninės ir etninės edukacinės programos, įsikuria tautodailininkų ir amatininkų kiemeliai. Šventės svečiai nemokamai gali pabandyti susikurti įvairių meninių dirbinių: piešti, pinti, drožinėti, tapyti iš šviežių mėlynių pagamintais dažais ant popieriaus ar medvilnės skiaučių, o nemokantieji piešti – kurti spalvingas kompozicijas ant tekstilės spauduodami ir kt.

Festivalio metu vyksta mugė, kurioje būna gausu įvairių meno, tautodailės dirbinių. Juos vietoje gamina ir pristato liaudies meistrai, nagingi žmonės. Rūpinamasi, kad festivalio lankytojai galėtų įsigyti kuo natūralesnių, ekologiškų produktų ir tautodailės gaminių.

Anot V. Brazaitienės, kadangi pagrindinis festivalio akcentas – mėlynės, ir vietinės šeimininkės, ir atvykstantys kulinarinio paveldo puoselėtojai pasistengia paruošti ir pristatyti įvairiausių vienetinių rankų darbo gėrybių su mėlynėmis – arbatų, duonos, pyragų, ledų, uogienių, ledinukų, natūralių kosmetikos priemonių, hidrolatų, muilų su mėlynėmis, šiomis uogomis dažytų gaminių, daug kitų grožybių ir skanėstų.

„Ateityje labai norėtume, kad mūsų festivalis sietųsi ne tik su mėlynėmis, menu ir gera muzika, bet ir su ekologija, sveika gyvensena, galėtume kartu su miškininkais organizuoti prieššventines savanoriškas talkas – švarinti aplinką ir mūsų miškus, – lūkesčiais dalijasi V. Brazaitienė. – Labai norėtųsi, kad į Mėlynių festivalį įsijungtų vis daugiau bendruomenės žmonių, kad kiekvienais metais jis būtų vis įdomesnis, originalesnis, sudominantis vis daugiau žmonių ir skleidžiantis puikią žinią apie jau šeštąjį amžių skaičiuojantį Lekėčių miestelį, darbščius jo žmones ir šio krašto uogą karalienę – mėlynę.“

„Lietuvės“ redakcija

Nuotraukos iš bendruomenės archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Scroll To Top
%d bloggers like this: