Pradinis / Žmonės / Aidas Barkauskas – apie profesiją, leidžiančią tapti bet kuo

Aidas Barkauskas – apie profesiją, leidžiančią tapti bet kuo

Teatrinė vizualioji kalba – tai meninė išraiška, kuriai nereikia vertimo, ją supranta visi. Ši kalba yra universali, neturinti ribų, kultūrinių ir kalbinių barjerų. Vaizduoti fiktyvias ar realias būtybes, naudotis mimika, gestais, kalba ir kitomis išraiškos formomis, galvoti taip, kaip galvoja personažai, šios profesijos atstovams – kasdienybė.

Turbūt dažnas vaikystėje svajoja tapti dainininku, prezidentu, kosmonautu, lenktynininku, gydytoju, virėju, liūtų tramdytoju ar superherojumi… Tačiau pasaulyje yra tik viena profesija, kurios žinių įgijęs žmogus turi privilegiją kasdien būti vis kitos srities specialistu. Tai aktorius.

Apie linksmą, mįslingą, tačiau labai įdomią profesiją kalbamės su aktoriumi Aidu Barkausku, kilusiu iš Tytuvėnų miestelio. Aidas studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tuo metu pirmąjį kino aktorių kursą Lietuvoje rinko profesorius Jonas Vaitkus kartu su aktore Viktorija Kuodyte. 2016 metais jis tapo vaidybos magistrantu toje pačioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o jo kurso vadovas buvo profesorius Aidas Giniotis. Dabar Aidui tenka įkūnyti įvairiausius personažus ir vaidmenis atlikti tiek suaugusiųjų, tiek vaikų publikai.

Spektaklis „Angliškas detektyvas“. Lauros Vansevičienės nuotr.

Ar tapti aktoriumi svajojote nuo vaikystės?

Tiesą sakant, vaikystėje nesvajojau tapti aktoriumi, labai norėjau būti profesionaliu krepšininku, bet šiai svajonei išsipildyti nepavyko dėl ne visai tinkamų mano fizinių duomenų. Bet taip turbūt tik bandau save paguosti (juokiasi).

Koks buvo Jūsų pirmasis vaidmuo teatre ir koks – kine?

Pirmasis mano didesnis vaidmuo teatre buvo gatvės teatro spektaklyje „Motušė Kuraž“ pagal B. Brechto pjesę, kurią režisavo Goro Osojnikas, Slovėnijoje. O pirmąjį vaidmenį kine atlikau dar besimokydamas antrajame kurse. Tai buvo Henriko vaidmuo trumpametražiame filme „Netyčinis“, kurio režisierius Mindaugas Banys.

Koks keisčiausias Jūsų atliktas vaidmuo?

Kol kas vaidmenų nebuvo tiek daug, kad būtų galima išskirti keisčiausią. Pats įdomiausias, daugiausia iššūkių kėlęs ir tikriausiai labiausiai stebinęs ne tik žiūrovus, bet ir mane patį buvo Vatsono vaidmuo muzikinėje komedijoje „Angliškas detektyvas“. Jis rodytas kameriniame teatre, o spektaklį režisavo Ramūnas Cicėnas.

Spektaklis „Motušė Kuraž“. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip susidraugaujate su nauju vaidmeniu?

Dažniausiai vaidmenį pajaučiu dar skaitydamas medžiagą. Pradedu galvoti apie personažą: kokia jo eisena, kaip jis kalba, ką galvoja ir panašius dalykus. Galiausiai viskas stoja į savo vietas repetuojant ir bandant tai, ką sugalvojai. Dažniausiai režisierius turi savo viziją, kaip personažas turėtų atrodyti. Tad kartu su juo ir dėliojame veikėjo paveikslą.

Ar sunku išeiti iš vaidmens, kai grįžtate po filmavimų ir spektaklių?

Visai nesunku. Kaip ir biure dirbančiam žmogui, kai jis išjungia kompiuterį. Visos mintys apie darbą nutrūksta, žmogus pradeda galvoti, ką reikia nupirkti iš parduotuvės, ką pasigaminti vakarienei… Taip pat yra ir man. Nulipęs nuo scenos ir grįžęs į grimerinę pamiršti viską, kas vyko scenoje. Tada imi galvoti apie tolesnius dienos planus.

Į kurį iš savo vaidintų personažų esate panašiausias?

Atsakymo nežinau, į visus esu panašus po truputį.

Ar labai svarbi aktoriui vaizduotė?

Manau, kad tai vienas svarbiausių aktoriaus instrumentų. Be vaizduotės nesukursi vaidmens! Juk tam, kad sukurtum žmogžudžio vaidmenį, nebūtina iš tikrųjų nužudyti žmogų. Užtenka tai įsivaizduoti.

Kas Jus labiau traukia – kino ar teatro vaidmenys?

Mane traukia vaidyba. Ar vaidinti kine, ar teatre – man nėra skirtumo. Žinoma, šios abi sritys yra visiškai skirtingos, kaip ir pats vaidybos stilius.

Spektaklis „Po grybuku“. Lauros Vansevičienės nuotr.

Ar vis dar jaudinatės žengdamas į teatro sceną arba prieš filmavimą?

Žinoma, jaudinuosi. Jaučiu atsakomybę žiūrovams.

Kaip sekasi mokytis ilgus tekstus? Ar dažnai aktoriams leidžiama improvizuotai perteikti režisieriaus mintį?

Visada turėjau gerą atmintį ir tekstus išmokstu greitai. Man dėl to nekyla jokių problemų. Aišku, būna, kad užsikerta tekstai scenoje ar prieš kamerą, tada tenka ir paimprovizuoti. Ar tai yra galima, priklauso tik nuo režisierių. Vieni leidžia daugiau, kiti mažiau. Yra tokių, kurie išvis neleidžia to daryti.

Ar aktoriaus gyvenimas iš tiesų toks smagus ir linksmas, kaip daugelis žmonių, nežinančių visos „virtuvės“, mano?

Visko būna, kaip ir visuose darbuose. Būna ir linksmų akimirkų, ir liūdnų, ir piktų, bet tai normalu. Svarbiausia – mylėti savo darbą. Tada visai nesvarbu, kokia tai profesija: aktoriaus, statybininko ar buhalterio, – visur bus smagu ir linksma.

Spektaklis „Angliškas detektyvas“. Lauros Vansevičienės nuotr.

Ar yra buvę linksmų nutikimų scenoje, filmavime?

Visokių nutikimų būna… (šypsosi) Pats linksmiausias tikriausiai buvo spektaklyje „Angliškas detektyvas“. Jame tekdavo vaidinti su priklijuotomis žandenomis. Kartą, vos man įėjus į sceną, viena atkibo ir aš ją pagavau skrendančią šalin nuo manęs. O tai buvo mano personažo maskuotė ir žandenos turėjo išlikti iki pat spektaklio pabaigos. Tad aš jas pasigavau ir visą spektaklį vaidinau tą pusę veido prisidengęs ranka. Nežinau, ar žiūrovai tai pastebėjo, ar manė, kad taip ir turi būti. Tačiau po spektaklio grimo dailininkė man labai dėkojo ir išbučiavo, kad užmaskavau jos mažytę klaidelę (juokiasi).

Kokiai auditorijai sudėtingiau vaidinti: vaikų ar suaugusiųjų?

Be abejo, vaikų. Vilniaus kameriniame teatre antrus metus vaidinu spektaklyje vaikams „Po grybuku“. Vaikai aiškiai parodo, ar jiems patinka spektaklis, ar ne.

Jūsų žmona taip pat aktorė. Ar ji komentuoja Jūsų vaidmenis? O galbūt padeda jiems ruoštis?

Su Dovile mes dažnai kalbamės apie vienas kito vaidmenis, juos aptarinėjame. Taip mes padedame vienas kitam tobulėti, tapti geresniais aktoriais.

Kaip manote, ar aktoriui geriausia antroji pusė – taip pat aktorius?

Nemanau, kad profesija daug ką lemia santykiuose. Kaip sakė Algimantas Mikutėnas, „jeigu, moterys aktorės, norite būti laimingos, tekėkite už operatorių“. Bet, deja, nepasakė, ką reikėtų vesti aktoriams vyrams (juokiasi).

Visuomenėje galima išgirsti nuomonę, kad žmonės, kurie pasirenka aktorystę, yra šiek tiek keistuoliai. Ką manote Jūs?

Nepavadinčiau jų keistuoliais, tiesiog manau, kad aktoriai yra ir turi būti daug jautresni aplinkai ir sau. Galbūt dėl to žmonėms atrodo, kad šios profesijos atstovai yra keisti.

Filmas „Netyčinis“. Mindaugo Banio nuotr.

Neseniai vaidinote staiga išpopuliarėjusiame lietuviškame seriale „Monikai reikia meilės“. Kūrėte labai juokingą ir išskirtinį doro, ramaus ir net vaikiško Kazio Babarsko, nuo vaikystės įsižiūrėjusio pagrindinę veikėją Moniką, personažą. Ar buvo didelis iššūkis jį įkūnyti?

Ne, vos pirmą kartą perskaitęs scenarijų, iškart pajutau, koks tai žmogus: kaip jis jaučia aplinką, kaip bendrauja, kaip vaikšto, sėdi ir panašiai… Iškart pamačiau jį prieš save.

Ar Jus ir personažą Kazį Babarską sieja kas nors bendro?

Su Babarsku mus labiausiai sieja gerumas ir nuoširdumas. Aš ir gyvenime esu „gerietis“. Noriu padėti visiems, niekada neatsisakau, jeigu kas nors prašo pagalbos. Taip ir Kazys nori būti geras visiems, ypač Monikai (šypsosi).

Erika Viktorija Ričkutė

Spektaklis „Po grybuku“. Lauros Vansevičienės nuotr.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: