Šveicarai labiausiai didžiuojasi mokslo, norvegai – ekonomikos pasiekimais. Airiai – savo menu ir literatūra, amerikiečiai – kariuomene. Kuo labiausiai didžiuojasi lietuviai? Ir apskritai ar Lietuvoje gyvena patriotiški žmonės? Kuo lietuviškas patriotizmas išsiskiria pasaulio ir Baltijos šalių kontekste?
Kas yra patriotizmas?
Sąvokų apibrėžimas yra svarbus užsiėmimas, ir mokslininkams neblogai sekasi išaiškinti, kas įeina į sąvokos turinį, o kas ne. Simbolinis, aklasis / nekritinis, konstruktyvusis patriotizmas, nacionalinis pasididžiavimas, nacionalizmas, nacionalinis identitetas – daug susijusių sąvokų, kurias vienija nacionalinio prisirišimo („national attachment“) konstruktas. Taigi patriotizmas kartu su nacionalizmo sąvoka yra platesnės – nacionalinio prisirišimo – sąvokos dalys. Šiais dviem aspektais ir panagrinėsime patriotizmą Lietuvoje, remdamiesi Tarptautinės socialinio tyrimo programos apklausų 2013 metų duomenimis (naujesnių tyrimų kol kas nėra).
Infografikas: https://infogr.am/patriotizmas-2443
Kuo didžiuojamės Lietuvoje?
Kokie mūsų krašto laimėjimai kelia pasididžiavimo Lietuva jausmą? Ieškant atsakymo, 2013 m. pabaigoje Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto iniciatyva atlikta Lietuvos gyventojų apklausa. Jos metu norėta išsiaiškinti, dėl kokių pasiekimų yra didžiuojamasi savo šalimi. Kadangi ši apklausa atlikta vykdant tarptautinį tyrimą – Tarptautinę socialinio tyrimo programą, gautus Lietuvos duomenis galima palyginti su kitose 33 pasaulio šalyse atlikto analogiško tyrimo rezultatais.
Apklausa atskleidė, kad net 93 % Lietuvos gyventojų labiausiai didžiuojasi savo šalimi dėl jos sporto pasiekimų. Antroje vietoje pagal svarbą yra istorija (85,5 %), o trečioje – meno ir literatūros pasiekimai (79,6 %). Toks yra pirmasis pasididžiavimą savo šalimi keliantis trejetas (sujungti atsakymų variantai „Labai didžiuojuosi“ ir „Šiek tiek didžiuojuosi“).
Lietuvoje gautus rezultatus palyginus su panašią XX a. istorinę patirtį turinčiomis kaimynėmis – Latvija ir Estija, – matyti, jog dėl sporto pasiekimų – sportininkų pergalių – kylantis stipriausias pasididžiavimas savo šalimi yra būdingas visų Baltijos valstybių gyventojams.
Tačiau, kitaip nei Lietuvoje, kitų dviejų Baltijos sesių gyventojai savo istorijai – protėvių pasiekimams – nesuteikia tiek daug reikšmės. Tiek Latvijoje, tiek ir Estijoje istorija, kaip padidžiavimo šaltinis, yra ketvirtoje vietoje pagal svarbą. Šių šalių gyventojams už istoriją yra svarbiau jų meno ir literatūros pasiekimai bei moksliniai ir technologiniai pasiekimai, kurie, Lietuvos gyventojų nuomone, yra ketvirti pagal svarbą.
Apskritai apie Baltijos valstybių vienybę galima kalbėti tik trimis atvejais. Be jau minėto visoms šalims būdingo „puikavimosi“ sporto pasiekimais, visų trijų Baltijos valstybių gyventojams penktasis pagal svarbą yra pasididžiavimas karinėmis pajėgomis, o mažiausiai giriamasi savo kraštu dėl socialinės apsaugos sistemos (10 vieta). Tačiau, prisimenant „Eurostato“ skelbiamus duomenis apie Baltijos šalių vyriausybių vienas mažiausių ES skiriamas išlaidas socialinei apsaugai, tokie gyventojų vertinimai neturėtų stebinti.
Sportas – stipriausia patriotizmo išraiška
Kuo lietuviškas patriotizmas išsiskiria bendrame 33-ų tirtų šalių ir specifiniame – 3 Baltijos seserų – kontekste? Trumpas atsakymas būtų toks: pasididžiavimu sporto pasiekimais ir gana dideliu pritarimu teiginiui „žmonės turi palaikyti savo šalį, net jei ji yra neteisingame kelyje“ (t. y. nacionalizmu, arba kitaip aklu, nekritišku patriotizmu) bei nesididžiavimu socialinės apsaugos sistema, demokratijos veikimu šalyje ir ekonomikos pasiekimais.
Pastarojo nesididžiavimo, kurį galima būtų pavadinti sisteminiu (ne)patriotizmu, toliau neaptarinėsime, nes lyg ir aišku, kodėl taip yra.
Pasididžiavimas sporto pasiekimais yra apskritai pati stipriausia patriotizmo išraiška, išvedus visų 33 šalių vidurkius. Kitaip tariant, žmonės apskritai yra labiausiai linkę didžiuotis savo šalies sporto pasiekimais, o ne kuo nors kitu (tarkim, istorija, kuri yra antras stipriausio pasididžiavimo objektas, ar mokslo pasiekimais – trečias pagal svarbą pasirinkimas).
Aišku, ne visur sportas yra svarbiausias nacionalinio prieraišumo aspektas. Pavyzdžiui, šveicarai, vokiečiai, švedai, belgai, izraeliečiai labiausiai didžiuojasi mokslo pasiekimais, amerikiečiai – savo kariuomene, airiai – menu ir literatūra, norvegai – ekonomikos pasiekimais. Britai, islandai, danai, suomiai, čekai, gruzinai, turkai, rusai – istorija, danai – dar ir savo demokratija, belgai – socialinės apsaugos sistema.
Labiausiai sportu didžiuojasi ispanai, kroatai, slovėnai, čekai, vengrai, lietuviai, latviai ir estai (lietuviai lenkia latvius ir estus, nors ir statistinės paklaidos ribose).
Tačiau įdomūs ne tik vertinimų rangai atskirose šalyse, bet ir absoliučių dydžių palyginimas: labiausiai iš visų savo sporto pasiekimais didžiuojasi kroatai ir slovėnai, toli palikę kitas šalis; savo istorija – gruzinai, britai, islandai ir amerikiečiai, savo kariuomene – JAV, britai ir izraeliečiai.
Beje, rusams pasididžiavimas savo kariuomene yra tik penktoje vietoje, o tarp tirtų šalių užimtų tik 14-ą vietą.
Esame didesni nacionalistai nei kaimynai?
Lietuviai ir estai kur kas stipriau nei latviai yra linkę palaikyti šalį, net jeigu šalis yra neteisi (t. y. bent jau šia prasme yra didesni nacionalistai), o Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Airijos gyventojai visiškai nelinkę to daryti, ir tik turkai, rusai, izraeliečiai ir vengrai yra dar didesni nacionalistai nei lietuviai. Bet kuriuo atveju tai vienas iš Lietuvos patriotiškumo išskirtinumų bendrame šalių kontekste.
Taip pat įdomu: lietuviams pasididžiavimas buvimu lietuviais siejasi su Lietuvos sporto, meno, mokslo pasiekimais, istorija (kultūriniu patriotizmu), latviams pasididžiavimas buvimu latviais daugiau siejasi su nacionalizmu (aklu, nekritišku patriotizmu), o estams – ne itin siejasi nė su viena patriotizmo dimensija, bet yra arčiausiai lietuviško varianto.
Pasididžiavimas savo karinėmis pajėgomis lietuvių ir estų galvose siejasi su kultūriniu patriotizmu, o latviams ši nacionalinio identiteto dalis nesisieja nė su vienu patriotizmo tipu. Be abejo, abi aptariamos patriotizmo rūšys yra labai susijusios viena su kita, nes abi yra nacionalinio prieraišumo išraiškos.
Įdomu tai, kad kultūriniam patriotui buvimas lietuviu labiau siejasi su jausena, įgyjamais ar mažiau griežtais reikalavimais (jautimasis lietuviu, kalbos mokėjimas, įstatymų, institucijų gerbimas, lietuvių kilmės protėviai), o nekritiškam patriotui – su griežtesniais reikalavimais, pavyzdžiui, gimti ir gyventi Lietuvoje, turėti jos pilietybę, būti kataliku.
Tiek kultūrinis, tiek ir nekritiškas patriotizmas yra teigiamai susiję su aukštesne respondento socialine padėtimi (tik kultūrinis stipriau), įsitikinimu, kad patriotiniai jausmai padeda, o ne kenkia Lietuvai, imigrantų teisių pripažinimu.
Tačiau tik kultūrinis patriotizmas turi ryšį su aukštesniu išsilavinimu ir yra kur kas stipriau susijęs su narystės ES bei tarptautiškumo naudos pripažinimu. O nekritiškas patriotizmas didėja su žmonių amžiumi, turi ryšį su įsitikinimais, kad Lietuvos, o ne kitų šalių ar tarptautinių organizacijų interesai yra svarbesni.
Įdomu, kad neigiamas požiūris į imigrantus nėra susijęs nė su viena lietuviško patriotizmo rūšimi, o tai prieštarauja manymui, kad stipresnis nacionalizmas savaime reiškia neapykantą imigrantams. Vis dėlto patriotai nelinkę aktyviau balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, ir nepanašu, kad lytis, pajamos ir religingumas sietųsi su kurio nors tipo patriotizmu.
Lietuvių patriotizmas nėra ksenofobiškas
Turbūt pagrindinė žinutė yra tai, kad lietuviai jau 2013 m. buvo gana patriotiški (17-a vieta pagal nagrinėjamų patriotiškumo indikatorių vidurkius iš 33 šalių), palyginti su Estija (20-a vieta) ir Latvija (25-a), gerokai aplenkdami Rusiją (28-a vieta), bet toli atsilikdami nuo JAV (2 vieta), Gruzijos (1 vieta), Slovėnijos (3 vieta).
Antra žinutė: mūsų patriotizmas yra gana tvirtas – pasididžiavimas istorija ir karinėmis pajėgomis yra neatimama mūsų identiteto dalis; jis ne ksenofobiškas, o priimantis Europos naudą ir vertybes. Trečia, jį reikia puoselėti auginant šalies ir jos gyventojų gerovę.
Rimantas Rauleckas, Giedrius Žvaliauskas
Dr. Rimantas Rauleckas yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto, Viešosios politikos ir administravimo instituto lektorius, o dr. Giedrius Žvaliauskas – KTU mokslo darbuotojas