Pradinis / Aktyvios bendruomenės – Lietuvos stiprybė / Kaip savo kraštą puoselėja ir garsina rusniškių bendruomenė

Kaip savo kraštą puoselėja ir garsina rusniškių bendruomenė

„Rusnė – savitas žemės kampelis, kurį aplankęs jau niekada jo neužmirši, nes čia būsi pajutęs gamtos ir augmenijos vešlumą, žemės ir vandens jungtuvių dosnumą“, – taip apie iš visų pusių Nemuno atšakų apglėbtą Rusnės miestelį rašė poetas Eugenijus Matuzevičius, sužavėtas šios vietovės išskirtinio grožio ir gamtos turtų. Didžiausia Lietuvos sala įspūdžių lankytojams dovanoja bet kuriuo metų laiku – tiek šalčiui sukausčius upes ir marias, tiek vasarą nusidriekus žaliam horizontui. Jau kelerius metus Rusnė siekia susigrąžinti kurorto statusą ir įsitvirtinti tarp populiariausių šalies kurortinių vietovių, kurioje ne tik būtų dar geriau gyventi vietiniams, bet ir būtų ką parodyti svečiams. Prie to daug prisideda vietos bendruomenės. Vienoje jų ir gimė idėja sugrąžinti miesteliui kurorto statusą.

Stipriai jaučiamas bendruomeniškumas

Žavingas Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui priskiriamas Rusnės miestelis yra įsikūręs Rusnės, Skirvytės ir Atmatos upių apsuptyje. Šiuo metu Rusnė turi apie 1800 gyventojų. Viena aktyviausių saloje veikiančių bendruomenių, su kuria šiame straipsnyje ir susipažinsime, – bendruomeninė organizacija „Rusnės sala“, įkurta 2003 m. spalio 29 d. Iš pradžių bendruomenei vadovavo Edita Grinčinaitienė, vėliau – Dalia Drobnienė, dabartinė Rusnės seniūnė. Pastaruosius ketverius metus šiai rusniškių organizacijai pirmininkauja Raimondas Plikšnys, kuris į bendruomenės veiklą yra įsitraukęs nuo pat pradžių.

„Prieš gerą dešimtmetį buvo jaučiamas bendruomeniškumo pakilimas: žmonės būrėsi, nes suprato, kad kartu galima daug nuveikti, pasikeitė finansavimo sąlygos, atsirado daugiau galimybių. Bendruomenė turėjo ne tik moralinį pagrindą“, – bendruomenės kūrimąsi ir veiklos pradžią prisimena R. Plikšnys. Ir iki šiol Rusnės saloje bendruomeniškumas stipriai jaučiamas: „Jeigu svarstomas rusniškiams labai svarbus įvykis, žmonių susirenka pilna Salos etnokultūros ir informacijos centro salė. Jeigu sprendžiamas ne toks svarbus klausimas, negalėdami dalyvauti, kai kurie savo nuomonę perduoda per kaimynus ar artimuosius – vieni kitais pasitiki. Mes, salos gyventojai, vieni kitus labai palaikome. Jeigu atsitinka kokia bėda, potvynis – žmonės mobilizuojasi, vieni kitiems padeda.“

Pašnekovo teigimu, bendruomenės „Rusnė sala“ tikslas yra stiprinti bendruomeniškumą, kuris svarbus, kad žmonės gerai jaustųsi ir norėtų gyventi šioje saloje. „Siekiame, kad mūsų likimas nebūtų sprendžiamas be mūsų žinios, norime atstovauti savo interesams, geriau vystyti savo salą. Trumpai tariant, norime gyventi geriau“, – dar keletą esminių tikslų priduria bendruomenės pirmininkas.

Unikalios rusniškių šventės pritraukia tūkstančius žmonių

Rusnės vardas neretai Lietuvoje nuskamba dėl originalių švenčių ir idėjų. 2014 metais bendruomenė „Rusnės sala“ Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo apdovanota už išradingą Vasario 16-osios paminėjimą. „Žiemą pas mus būna potvyniai, vanduo užlieja kelią, ir mes būname atskirti nuo pasaulio. Kaip tik tais metais vasario 15 d. buvo didelis šaltis, viskas aplink užšalo ir mes galėjome nebelaukti traktoriaus persikelti į didžiąją žemę, galėjome pasiekti ją savo kojomis. Ta šventė gimė spontaniškai, o vėliau tapo tradicinė. Mes ją pavadinome Laisvės nuo potvynio diena, – pasakoja R. Plikšnys. – Šią dieną ant ledo vyksta iškyla, varžybos, rengiamos įvairios pramogos vaikams. Kas verda sriubą, kas kepa kepsnius, vienas kitą vaišina, sveikina. Tai trunka 2–3 valandas. Dalyviai išsiskirsto patenkinti, kupini gerų įspūdžių.“

Rusniškius, apylinkių gyventojus ir svečius iš tolimesnių vietovių kiekvieną pavasarį suburia Rusnėje organizuojama „Stintų nakties“ šventė, kuri sumanyta siekiant atgaivinti šio krašto stintmečio tradicijas. Pasak R. Plikšnio, nors visa Lietuva kalba apie stintas, bet tik nedaugelis žino, kad Stintų šventė yra ne Palangos, ne Nidos, o būtent Rusnės krašto tradicija. Čia kovo ar balandžio mėnesį, saulei jau pasislėpus, žmonės susirenka prie laužų, graibštais gaudo ir kepa stintas, vaišina jomis kaimynus, dalyvauja varžytuvėse, šoka, dainuoja ir kitaip linksminasi.

Viena didžiausių ir unikaliausių tradicinių Rusnės krašto švenčių, prie kurios rengimo prisideda bendruomenė, – „Šaktarpis“, šiemet balandžio pradžioje organizuotas jau vienuoliktą kartą. „Seniau, kai nebuvo tilto, tokiu metu dėl upėmis Kuršių marių link pajudėjusių ledų Nemuno deltos žmonės būdavo tarsi įkalinami savo namuose – nei ledu pereisi, nei valtimi išplauksi, nei pažvejosi ar ūkio darbais užsiimsi. Tarsi nelikdavo ką veikti. Ir tada žmonės sugalvojo švęsti, – pasakoja R. Plikšnys. – Tais laikais šventė vadinosi kitaip, o mes, radę istorinį terminą „šaktarpis“, reiškiantį pavasario ar žiemos metą Nemuno deltoje, kai negalima nei perplaukti, nei ledu pereiti, ją pavadinome „Šaktarpiu“. Į šią įdomią šventę susirenka maždaug pora tūkstančių žmonių.“

Kadangi šiemet šventės metu potvynis buvo jau pasibaigęs, renginio tema buvo „Šaktarpis brenda į vandenį“. Veiklas buvo stengiamasi susieti su vandeniu. Vyko valčių irklavimo varžybos, iš vandens buvo semiami prizai. Renginio dalyvius džiugino pamario krašto kolektyvų muzika, dainos ir šokiai.  Alkani šventės dalyviai taip pat neliko – vyko kulinarinio paveldo degustacijos. Gardžiuotasi ne tik keptomis stintomis, rūkytomis žuvimis, bet ir plovu, žvėrienos sriuba, įvairiais pyragais, košėmis ir punšu. Prisimenant senuosius laikus, „Šaktarpio“ šventėje buvo atsiskaitoma rusnietiškais pinigais – jų buvo galima išsikeisti prie įėjimo į šventės teritoriją esančioje muitinėje.

Išradingų organizatorių dėka kasmet „Šaktarpio“ šventė nustebina naujovėmis. „Vienais metais šventėje savo techniką demonstravo pasieniečiai, kitais – leidosi malūnsparniai ir plaukiojo laivai. Ir pati gamta mums pakužda ką nors įdomaus. Būna smagu, kai Nemuno deltos regioninis parkas šventės metu organizuoja paukščių stebėjimus. Reginys išties vertas dėmesio“, – pasakoja R. Plikšnys.

Jis pažymi, kad visos bendruomenės šventės yra nekomercinės ir nepolitinės. „Neprisileidžiame jokių politikų, jokios komercijos. Viską darome dėl savęs ir iš širdies“, – patikina pašnekovas.

Siekiama spręsti jaunimo mažėjimo Rusnėje problemą

Pasak bendruomenės pirmininko, Rusnėje nerimą kelia jaunimo mažėjimo problema. „Rusnės pagrindinėje mokykloje kasmet vaikų sumažėja po 15, 20. Kažkada buvo apie 250 moksleivių, dabar belikę apie 80. Apmaudu tai sakyti, bet ieškome būdų, kaip išlikti, – apgailestauja R. Plikšnys.  – Jeigu bus uždaryta mokykla, tėvai vaikus ims vežioti į Šilutę, tai žmonėms kels nepatogumų. Stengiamės daryti, kas įmanoma, kad to neįvyktų. Kad jaunimui Rusnėje netrūktų veiklos, rašome ir vykdome įvairius projektus, esame numatę įrengti daugiafunkcius  sporto aikštynus. Miestelyje aktyviai veikia mėgėjų teatrai, šokių, sporto kolektyvai. Aktyvūs tinklininkai, baidarininkai. Taip pat siūlome būdą, kaip į Rusnę pritraukti daugiau jaunimo, – bandome įtikinti valdžią, kad Rusnėje yra tinkamos sąlygos kurti kadetų mokyklą.“

Bendruomenės pastangų įvertinimas Metų geradario titulu

2015 m. bendruomenė sulaukė įvertinimo už bendruomeniškumą ir savo miestelio puoselėjimą – jai suteiktas Metų geradario titulas ir Šilutės „Rotary“ klubo įsteigtas pagrindinis prizas.

„Apdovanoti buvome už tai, kad susitelkę atsispyrėme mums primetamai kitų valiai. Pavyzdžiui, norėjome sukurti savo alėją, promenadą ir kt. Mūsų norai nesutapo su valdžios ketinimais. Tačiau mes po truputėlį kantriai ir užsispyrę siekėme savo tikslo, ir mums tai pavyko, – pasakoja bendruomenės pirmininkas. – Nesame antžmogiai ar stebukladariai, bet bendruomenė turi savo aiškią viziją, turime labai stiprią seniūnę, kuri širdimi yra už Rusnę, visi kartu stengiamės, kad miestelis turėtų savo veidą. Žingsnis po žingsnio kūrėme savo miestelį, savo aplinką, malonu, kad mus dėl to pastebėjo.“

Tikslas – atkurti Rusnės kurortą

Pašnekovo teigimu, jeigu saloje ketinama statyti naujus objektus, pvz., apžvalgos bokštą, bendruomenė siekia, kad jie būtų įdomūs, kad sala būtų patraukli ne tik patiems gyventojams, bet ir turistams. „Didesni turistų srautai sukurtų daugiau darbo vietų vietiniams žmonėms, šie didžiuotųsi savo sala ir nenorėtų iš jos pabėgti“, – salos aplinkos puoselėjimo svarbą pabrėžia R. Plikšnys.

Kadaise Rusnė buvo kurortas, netgi turėjo savus pinigus. Maždaug prieš 6 metus bendruomenėje kilo idėja atkurti Rusnės kurortą. „Rusnėje yra tinkamos sąlygos siekti kurorto statuso – tam palanki aplinka, maitinimo įstaigos ir kt. Didžiausia mūsų problema ta, kad saloje neturime policijos, o tai priklauso jau nuo ne mūsų, – pasakoja R. Plikšnys. – Mes siekiame atkurti tai, kas buvo, sugrąžinti Rusnei kurortinės vietovės įvaizdį, kad mėgstantieji ilsėtis ir atostogauti Lietuvoje norėtų pas mus atvažiuoti. Tada ir Rusnės gyventojai turėtų daugiau darbo, ūkininkai galėtų pasiūlyti savo produktų, teikti apgyvendinimo paslaugas ir t. t. Mes puikiai suprantame, kad ateitis mūsų krašte priklauso nuo turizmo. Rusnė turi kaimo turizmo draugiją, kuri vienija 10 sodybų (yra ir daugiau sodybų, tačiau jos nėra įstojusios į draugiją). Po truputį stengiamės būti kuo patrauklesni turistams. Verčiamės per galvą, kad jiems čia būtų įdomu, kad iš Rusnės jie išsivežtų gerų įspūdžių ir norėtų grįžti. Rūpinamės savo unikalia aplinka, kad ne tik patys ja didžiuotumėmės, bet ir kitiems turėtume ką parodyti.“

R. Plikšnys, kilęs iš Šilutės, Rusnėje su šeima gyvena jau 15 metų. Čia pasistatė namus, įkūrė sodybą. Joje priiminėja poilsiautojus, aprodo Rusnę, stengiasi, kad jie išvyktų su gerais įspūdžiais ir prisiminimais apie salą. Nestebina, kad daugiausia poilsiautojų Rusnė pritraukia vasarą. Tačiau, pasak R. Plikšnio, verta saloje apsilankyti ir žiemą – kartais šaltuoju metų laiku čia netgi smagiau nei vasarą. „Jeigu Rusnėje daug sniego, upės ir marios užšalusios, čia pajusite tikrą gamtos jėgą, stipriai veikiančią emocijas“, – užtikrina pašnekovas.

Be unikalaus kraštovaizdžio, kuriuo galima grožėtis tiek vaikštinėjant po salą, tiek važinėjant dviračiu, tiek plaukiojant vandens labirintais, Rusnė įdomi ir savo lankytinais objektais. Saloje esančiame Uostadvaryje turistus traukia 1876 metais statytas švyturys, nuo kurio apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabi Kuršių marių, Atmatos žiočių, Ventės rago, Minijos ir Krokų Lankos panorama. Čia galima apžiūrėti pirmąją Rusnėje Uostadvario vandens kėlimo stotį, pastatytą 1907 m., kuri yra tarsi paminklas atkaklioms žmogaus grumtynėms su Nemuno vandenų stichija. Dabar ši stotis restauruota ir paversta nedideliu muziejumi. Kitame muziejuje – Etnografinėje žvejo sodyboje – susipažįstama su archajiška šio krašto gyventojų virtuve, senoviniais buities daiktais. Įdomu pasivaikščioti ir po etnografinį Skirvytėlės kaimą, esantį prie Vorusnės upės. Rusnėje gausu senosios medinės architektūros pavyzdžių – nuo tradicinių žvejų namų iki kurortinių vilų.

Viena naujausių Rusnės salos įžymybių – 2015 metų spalio mėnesį čia atidengtas paminklas Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo vadovui M. Gandžiui ir jo bendražygiui rusniškiui litvakui H. Kalenbachui. Tarptautinės reikšmės įvykis sukvietė į salą būrį  svečių: indų, žydų, rusų, lietuvių ir kitų smalsuolių. Dažnai lankoma Atmatos krantinės vieta, atidengus paminklą, tapo dar populiaresnė.

Atmatos ir Skirvytės upių apsupta Rusnės sala yra Nemuno deltos regioninio parko, kuris 2009 metais išrinktas Lietuvos turizmo traukos vietove, dalis. Parko teritorija – paukščių pasaulis: per ją eina paukščių migracijos kelias Arktis–Rytų Europa–Rytų Afrika.

Labai gerai gyventi galima ir Lietuvoje

Paklaustas apie gyvenimo mažesniame krašte privalumus, R. Plikšnys teigia: „Nematau minusų gyventi šiame krašte. Čia galime gyventi, kaip norime, kaip mums patinka. Nereikia, pvz., kaskart laukti lifto arba pykti, kad šiukšlės neišvežtos, šaligatvis slidus, gatvės nenušluotos… Gyventi šioje unikalioje saloje yra didžiulis malonumas. Čia draugiški žmonės, sveika aplinka. Daržovių derlius ankstyvas, žmonės turi iš ko gyventi. Jeigu užliejamajame kelio Šilutė–Rusnė ruože pagaliau būtų pastatyta estakada, tai būtume labai laimingi.“ Pasak pašnekovo, dėl estakados pastatymo kovojama jau 25 metus.

R. Plikšnys mėgaujasi gyvenimu vaizdingame ir ramiame Rusnės miestelyje ir niekada nėra pagalvojęs apie emigraciją iš Lietuvos: „Mes su šeima manome, kad Lietuvoje gyventi galima labai gerai, ir bandome tai įrodyti savo pavyzdžiu.“

Jis prisipažįsta anksčiau nesupratęs tų žmonių, kurie palieka savo šalį eidami lengviausiu keliu. „Mano požiūris į emigraciją anksčiau buvo labai neigiamas, dabar mąstau truputį liberaliau. Kiekvienas turi teisę rinktis, kaip gyventi. Galų gale emigracija, žmonių nenoras gyventi Lietuvoje – tai ir signalas valdžiai, jų darbų įvertinimas. Aš tiesiog viliuosi, kad tie žmonės išvažiuoja dėl ekonominių problemų ir grįš į Lietuvą po kurio laiko atsistoję ant kojų. Labai skaudu, kai išvažiuojama nemylint, negerbiant Lietuvos, džiaugiamasi iš jos pabėgus. Tokių žmonių negaliu suprasti“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Žiupsnelis Rusnės istorijos

Kaip teigia Salos etnokultūros ir informacijos centro darbuotojai, Rusnės sala Nemuno deltoje susiformavo maždaug prieš tūkstantį metų. Jos vardas pirmą kartą paminėtas 1365 m. Klaipėdos privilegijoje (kituose šaltiniuose teigiama, kad 1366 m. miestelio ir salos vardas pirmą kartą paminėtas raštuose pasakojant apie Vorusnės kaimą ir Nemuno atšaką, vadinamą Rusne). Rusnės, kaip gyvenvietės, kūrimosi laikas sutampa su taikos laikotarpiu po 1410 m. Žalgirio mūšio. Prasidėjus prekybiniams ryšiams tarp Ordino ir Lietuvos, Rusnė tapo prekybinio kelio dalimi ir pradėjo augti. 1583 m. Rusnėje atidaryta mokykla. 1648 m. čia dirbo net keturios smuklės. XVIII a. vid. prasidėjęs sielių plukdymas iš Lietuvos lėmė medienos pramonės suklestėjimą Rusnėje ir miestelio plėtrą. 1872 m. nutiestas plentas į Šilutę, įrengta garlaivių prieplauka. Rusnėje buvo pastatytas teismas, apskrities ligoninė, paštas, keli viešbučiai. Gyventojams pradėti statyti dviaukščiai mediniai daugiabučiai namai, medienos pirkliai statėsi vilas.

XIX a. miestelis garsėjo kaip žvejų uostas, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu Rusnėje buvo įkurtos spaustuvės, dirbo knygrišykla, biblioteka.

1914 m. buvo pastatytas didelis naujas tiltas per Atmatą. Rusnė tapo gražiu miesteliu su keliomis gatvėmis. 1933 m. ji buvo paskelbta kurortu. Antrojo pasaulinio karo metais susprogdinus tiltą, Rusnė vėl buvo atkirsta nuo žemyno. Naujasis 333 m ilgio tiltas buvo pastatytas tik 1974 m.

Kviečiame įsitikinti Rusnės magija

„Dažnas girdime sakant: „Rusnės užkalbėti“, „Rusnės užburti“. „Kas yra Rusnės magija? Ar tikrai tokia yra?“ Mes gyvename šiame krašte, jaučiame kažką sujudant krūtinėje, kai mums užduoda tokį klausimą, nes Rusnė – mūsų meilė, kuri kviečia domėtis jos praeitimi, dainuoti senąsias dainas ir gyventi šiandien, stengiantis palikti po mūsų gražius darbus“, – rašė Aušra Šlažienė, rusniškių iniciatyva išleistos poezijos, prozos, dainų ir meninių fotografijų rinktinės „Rusne, meile mano“ pratarmės autorė. Pasak jos, rusniškiai yra apdovanoti salos grožiu ir ypatinga atmosfera, padedančia skleistis kūrybai. Kviečiame atvykti į Rusnę ir tuo įsitikinti.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš bendruomenės archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top