Pradinis / Aktyvios bendruomenės – Lietuvos stiprybė / Kaunatavos bendruomenėje verda gyvenimas

Kaunatavos bendruomenėje verda gyvenimas

Jeigu ketinate vykti į 2016 metų Lietuvos kultūros sostine tapusius ir vis gražėjančius Telšius, nepraleiskite progos aplankyti ir Telšių rajone, Virvytės dešiniajame krante įsikūrusio Kaunatavos kaimo, kurio bendruomenė rūpinasi, kad atvykėliai čia galėtų turiningai praleisti laiką, ir visada maloniai laukia svečių. Lietuvoje minint Vietos bendruomenių metus, norime pakviesti jus susipažinti su šia veiklia bendruomene, pasidalyti jos patirtimi gražinant savo aplinką ir kartu kasdienybę, saugojant bei puoselėjant tai, kas mums, sąmoningiems lietuviams, yra be galo svarbu, – istorinę atmintį ir tradicijas. Apie tai kalbamės su bendruomenės tarybos nare, bibliotekininke Vilija Jociene.

Susitelkę į bendruomenę – vieningesni ir saugesni

Kaunatavos bendruomenė, kaip organizacija, gyvuoja nuo 2005 metų (įkūrėja – Nijolė Vitkevičienė). Pasak V. Jocienės, kuri buvo viena iš bendruomenės įkūrimo iniciatorių, prieš maždaug dešimtmetį aplink kūrėsi daugelis bendruomenių, Kaunatavos bendruomenė buvo viena iš vėlyviausiųjų. „Atrodė, kad aplinkui verda gyvenimas, kažkas gražinasi kaimus, vykdo projektus, keliauja, sulaukia svečių, o mūsų kaimelyje nevyksta nieko. Be to, tada praūžė vagysčių banga, tad atrodė, kad susitelkę būsime ir saugesni“, – įkurti bendruomenę paskatinusias priežastis įvardija pašnekovė.

Šiuo metu bendruomenę sudaro 78 Kaunatavos, Mantvydų, Vainočių, Pavirvytės ir kt. kaimų gyventojai. Jos vadovas – Remigijus Gailis.

V. Jocienė teigia, kad žmonės į bendruomenės veiklą įsitraukia be didesnių raginimų. „Žinoma, visada yra aktyvesnių ir pasyvesnių narių, bet iš esmės, jei jau yra bendruomenės narys, žmogus visada padarys tai, ko yra prašomas, ar parodys iniciatyvą ką nors organizuojant, – paklausta apie žmonių aktyvumą, pasakoja pašnekovė. – Jei sprendžiame konkrečią problemą (pvz., kai kaime norėta statyti plastiko gamyklą), gyventojai tada būna labai vieningi, renkasi į posėdžius, piketą. Jei organizuojame šventę, visada būna aktyviųjų būrelis, dalis padeda ją organizuoti, kiti ateina į šventę.“ Daugelis bendruomenės narių turi tam tikrus įsipareigojimus, pavyzdžiui: prižiūri gėlynus, leidžia laikraštį, organizuoja edukacines veiklas, gamina obuolių sūrius, globoja mėtų kolekciją, tvarko muziejų, yra atsakingi už bendruomenės namelius ar salę.

Pasak pašnekovės, Kaunatavos bendruomenės tikslas – gyventi gražiau ir geriau, nesijausti nuošalėje nei kultūrine, nei materialiąja prasme, taip pat turėti reikiamą infrastruktūrą, saugią aplinką, išsaugoti savo istoriją ir išskirtinumą. Jos teigimu, bendruomenė reikalinga kaip varomoji jėga, jungianti kaimo gyventojus ir padedanti jiems siekti bendrų tikslų.

Paklausta, ar dabar žmonės kaime nėra labiau susvetimėję negu anksčiau, pašnekovė teigia pastebinti priešingą tendenciją:  „Dabar tikrai jaučiamės vieningesni, tolerantiškesni, atidesni vieni kitiems. Tai ypač matyti tada, kai susidaro kokia nors sudėtinga situacija. Pavyzdžiui, neseniai, kaime sudegus namui, žmonės patys ėjo pas nelaimės ištiktąjį, klausė, kuo padėti, aukojo pinigus ir daiktus.“

11 metų darbo kaimo labui

Ką bendruomenė nuveikė ir pasiekė per daugiau nei dešimtmetį? „Padaryta be galo daug. Patys stebimės, kad per trumpą laiką pasiėmėme nemažai, – džiaugiasi bendruomenės tarybos narė ir įvardija keletą esminių darbų: – Iš gyventojų suaukotų pinigų buvo sutvarkyti bendruomenės namai, tik vėliau bendruomenės lėšomis jie baigti rengti. Pagal projektus įrengėme bendruomenės salę, modernią vaikų žaidimų aikštelę, sutvarkėme seną klėtį – joje įkurta Amatų klėtelė.“

Svarbu paminėti ir tai, kad bendruomenės iniciatyva sutvarkyta dvarininkų Kauneckų kripta (nuo jų pavardės kilęs ir kaimo pavadinimas), kuri buvo jau begriūnanti. Pastatytas kryžius. Kaunataviškiai vieni pirmųjų Lietuvoje savo kaime pastatė lauko bibliotekėlę. Trinkelėmis išklota mašinų stovėjimo aikštelė. Rengiamos aikštelės prie kapinių. Įrengta gatvių apšvietimo sistema Vainočių kaime. Pasodintas Draugystės sodas. Su bendruomenės pagalba įrengta jaunimo centro patalpa. Prie bendruomenės susibūręs policijos rėmėjų būrys padeda palaikyti tvarką per renginius (ir ne tik).

Paramą didesniems darbams bendruomenė gauna rengdama projektus. „Tai gana sudėtingas procesas, nes reikalauja daug pastangų, atidumo, tikslumo, laiko, o bendruomenės veikla juk yra visuomeninė, visi turi savo pagrindinius darbus ir kitų veiklų, – pažymi pašnekovė. – Tačiau, be projektinių lėšų, kitų pajamų šaltinių neturime, išskyrus bendruomenės narių mokestį.“ Bendruomenę paremia ir stambieji ūkininkai, jei ne piniginėmis lėšomis, tai darbu, technika.

Praturtino kultūrinį Kaunatavos gyvenimą

Bendruomenė ne tik rūpinasi gyventojų saugumo didinimu, infrastruktūros gerinimu, istorinių krašto paminklų kūrimu ir tvarkymu, bet ir gerokai praturtina Kaunatavos ir aplinkinių kaimų gyventojų kultūrinį gyvenimą organizuojamomis šventėmis.

Viena didžiausių švenčių yra Užgavėnės, į kurias retas kuris ateina be kaukės. Būna nemažai norinčiųjų prisidėti prie šventės organizavimo. Užgavėnės rengiamos pagal senuosius papročius: kepami blynai, organizuojamos rungtys, deginama Morė, renkamos gražiausios persirengėlių kaukės ir t. t.

Dar vienas didelis renginys „Poezija sodų žydėjime“ kiekvieną pavasarį į žydintį didžiulį sodą sukviečia poezijos ir muzikos mėgėjus ir dovanoja jiems tikrą sielos atgaivą. Poetai renginyje skaito naujausius eilėraščius, yra muzikuojama, pristatomos parodos. Kasmet paskelbiama kitų metų renginio tema, ir jai ruošiamasi visus metus. Nuo šių metų šventė turi ir savo logotipą.

Kaip sumanyta Kaunatavoje organizuoti poezijos renginį? Idėjos autorė V. Jocienė prisimena: „Darbe man buvo pasiūlyta pagalvoti, kur savo kaime pakviestume atvykusius svečius. Man, tada jaunai darbuotojai, atrodė, kad nieko įdomaus, be bažnyčios ir cerkvės, kaime nėra, bet kruopščiai dėliojau taškus, klausinėjau gyventojų. Kadangi anksčiau čia buvo sodininkystės ūkis, kažkas prasitarė, kad gražu, kai žydi obelys. Aš pakviečiau tuo metu buvusios jaunimo organizacijos „Obuolys“ narius, ir nuvykome tų obelų pažiūrėti. Buvo taip gražu, kad sėdėjome ir beveik nekalbėjome. Kitais metais pakviečiau moterų klubo „Marijonos“ nares, dar kitais – koleges bibliotekininkes iš viso rajono. Sėdėjome, kalbėjome, skaitėme eiles, skambėjo gitara. Įspūdžio užteko iki kitų metų žydėjimo. Tada pakvietėme pirmą poetę, kitais metais – dar vieną, tada – poetų klubą iš Telšių „Šatrija“, aktorius, menininkus, vis tobulindami ir puoselėdami renginį… Ir taip iki šiol nuo žydėjimo iki žydėjimo…“

Šiemet šis poezijos renginys, garsinantis Kaunatavos kaimą už rajono ribų, vyko penkioliktą kartą ir buvo skirtas poeto Vytauto Mačernio 95-osioms gimimo metinėms paminėti. Be poezijos, renginyje skambėjo „All’antico“ atliekami kūriniai. Pasidžiaugta, kad žydint sodams miestelis virto Telšių rajono kultūros sostine.

Kaunataviškiai tradiciškai rengia ir daugiau švenčių. Kasmet minėdami Europos dieną organizuoja sodinukų mugę „Kad mūsų kaimas būtų gražiausias Europoje“. Tą dieną renginio dalyviai pristato kurią nors šalį ar tiesiog paskanauja nacionalinių įvairių šalių patiekalų.

Bendruomenė organizuoja užsiėmimus rankdarbius mėgstančioms moterims, susitikimus su įdomiais žmonėmis, pristato visuomenei savo žymiuosius kraštiečius, rengia šventinius vakarus.

Beveik visus bendruomenės narius rudenį suburia vakaronė, kurioje aptariami nuveikti darbai, padėkojama pagalbininkams, pasilinksminama. Ta proga išeina ir vis storėjantis bei gražėjantis kaunataviškių laikraštis „Vuobols“.

V. Jocienė džiaugiasi, kad daugelis tradicijų, ypač didžiųjų švenčių, kaime yra išlikusios: „Kaunatavoje nebuvo išnykę minėti Užgavėnių papročiai, visada mažiau ar daugiau tą dieną kaime būdavo „žydukų“. Daugelis moka marginti kiaušinius vašku ar skutinėti, moterys mielai augina senovines gėles ir prieskonius, kurie augo ir mūsų močiučių darželiuose. Visada buvo minima Motinos diena, daugelyje šeimų ruošiama Kūčių vakarienė.“

Amatų klėtelėje – įdomios veiklos vaikams ir suaugusiesiems 

Kaip minėta, bendruomenės sutvarkytoje klėtyje yra įkurtos dirbtuvėlės „Amatų klėtelė“. Čia vyksta daugybė susitikimų, vykdomos edukacinės veiklos, įsigijus reikiamą įrangą pagal senuosius receptus verdamas obuolių sūris (visi atvykę gali jo paragauti), o antrame aukšte kuriamas muziejus. Edukaciniai užsiėmimai vyksta vaikams ir suaugusiesiems, kada šie juos užsisako. „Turime sukūrę filmuką „Obuolio kelias“, vaizdžiai parodantį, koks ilgas kelias iki obuolių sūrio, kuriuo vaišiname svečius. Kai pasibaigia obuoliai, vedame edukacinius užsiėmimus „Meduolis“. Per juos pagal senuosius receptus kepame meduolius su medumi, puošiame juos spalvotais glajais. Labiausiai šiuos užsiėmimus mėgsta vaikai. Čia taip pat rengiame įvairių menų dirbtuves. Pavyzdžiui, organizavome kontaktinio dažymo augalais mokymus, vaškavome margučius, darėme puokštes Žolinei. Prie Amatų klėtelės vyksta ir kaimo turgeliai“, – apie čia verdantį gyvenimą pasakoja V. Jocienė.

Jaunimo saviraiška ir pilietiškumo ugdymas

Nors, kaip ir visoje Lietuvoje, daug jaunimo iš Kaunatavos išvažiuoja į miestus ar į užsienį, kaime jaunų žmonių išties nemažai. „Turime jaunų šeimų, mamos yra susibūrusios į Jaunųjų mamyčių klubą. Bendruomenė siekia, kad kaime vėl būtų vaikų darželis“, – pažymi pašnekovė.

Kaip atrodo jaunimo laisvalaikis kaime? „Jaunimas buriasi į jaunimo centrą, įsitraukia į mokyklos popamokinę ar sportinę veiklą, kultūros darbuotojų siūlomas veiklas, dalyvauja bibliotekos organizuojamose stovyklose ar renginiuose“, – apie jaunimo saviraiškos būdus pasakoja V. Jocienė. Vyresni žmonės taip pat ieško bendrų saviraiškos būdų – jau antrus metus yra susibūrę į senjorų klubą „Bočiai“. Net 30 metų Kaunatavoje gyvuoja moterų klubas „Marijonos“.

Pasak V. Jocienės, bendruomenė stengiasi ugdyti jaunimo pilietiškumą, skatinti jaunus žmones domėtis tradicinėmis vertybėmis ir tapti jų puoselėtojais: „Stengiamės išsaugoti istorines vertybes, įtraukdami į veiklas ir jaunimą. Vaikai ir jaunimas paruošia dalį programos beveik visuose renginiuose. Klasės dalyvauja Užgavėnėse, šventei „Poezija sodų žydėjime“ moksleiviai parengia poezijos programą ar pristato menines parodas. Kai pristatinėjome Kauneckų istorinę medžiagą, vaikai buvo parengę faksimilių parodą, kurioje panaudojo antspaudų nuo senųjų paminklų fragmentus. Kasmet minime Knygnešių dieną aplankydami ir sutvarkydami Kaunatavoje palaidotų K. Domkaus ir M. Šaikūno kapus. Taip pat knygnešiui F. Galminui, gyvenusiam Kaunatavoje, atminti gatvę esame pavadinę Knygnešių gatve.“

Kad jaunimas ir vaikai atkreiptų dėmesį į savojo krašto medinės architektūros ypatumus, šią vasarą bendruomenė rengia stovyklą „Mediniai žirgeliai ant stogo“. „Jos metu fotografuosime tai, kas dar yra likę, – fiksuosime, kaip puošdavo namus langinėmis, stogus – žirgeliais ar drožiniais. Gaila, kad dėl mažo finansavimo viską parodysime tik piešiniuose ir nuotraukų parodoje, pačių langinių ir žirgelių Amatų klėtelei, kaip planavome, nepagaminsime“, – apgailestavo pašnekovė.

Taip pat bendruomenė yra gavusi finansavimą projektui „Iš praeities į dabartį“. Jo metu susirinkę skulptoriai kurs skulptūrų parką. Skulptūrose bus įamžinti žymieji kaunataviškiai: jau minėti knygnešiai, iš Kaunatavos kaimo kilę skulptoriai S. Šarapovas, Azijos tyrinėtojas B. Grombčevskis, dievdirbys K. Mockus, dvarininkai Kauneckai, poetas, išeivis V. Jonikas.

Kuo džiaugiasi kaunataviškiai

V. Jocienė, paklausta apie gyvenimo Kaunatavoje pranašumus, jų įvardija ne vieną. Kaunataviškiai džiaugiasi gyvendami labai ekologiškoje, tvarkingoje aplinkoje, prie upelio, atokiau nuo didelio kelio. Pasak pašnekovės, dažnas ūkininkas renkasi ekologinį ūkininkavimą, čia valdomas ir biodinaminis ūkis, kuriame nenaudojamos jokios cheminės medžiagos.

Kaunataviškiai turi savo kepyklėlę, mėsos gaminių cechą, pieno ūkį, kaimo turizmo sodybą. Yra mokykla, biblioteka, dvi parduotuvės, medicinos punktas, bažnyčia, cerkvė, jaunimo centras ir kultūros namų salės.

Kadangi kaimas nedidelis, žmonės vieni kitus pažįsta, palaiko.

Nors V. Jocienei kurį laiką teko gyventi kitur, tačiau tolesnį gyvenimą ji nusprendė kurti gimtinėje – Kaunatavoje. Jau beveik 30 metų bibliotekininke dirbanti moteris iki šiol mėgaujasi savo profesine veikla. „Be galo patinka mano darbas. Nors keičiasi ir jo pobūdis, ir patalpos, bet esmė lieka ta pati – rasti žmonėms reikiamą informaciją, skatinti juos domėtis literatūra ir plėsti akiratį“, – atvirauja pašnekovė.

Kuriamas gidas po Kaunatavą

V. Jocienė papasakojo ne tik apie Kaunatavos bendruomenę, bet ir apie tai, ką galima čia aplankyti ir pamatyti, atskleidė, kad šiuo metu kuriamas gidas po šį kaimą ir jo apylinkes. Galima keliauti dviem – trumpuoju ir ilguoju – maršrutais. „Trumpam užsukusiems į Kaunatavą siūlytume maršrutą, prasidedantį nuo Visų liūdinčių džiaugsmo cerkvės, pastatytos 1892 m. vietoje nugriautos katalikų bažnyčios (čia kadaise buvo daraktorių mokykla), aplankant rusų kapines, kuriose yra palaidoti skulptoriaus S. Šarapovo tėvai, su jo iškaltu biustu tėvui, – apie lankytinas vietas pasakoja jas puikiai pažįstanti V. Jocienė. – Pravažiuotume biodinaminių ūkių pradininko Lietuvoje R. Gailio ūkio dalį, užsuktume prie gražuolės gotiško stiliaus bažnyčios, pastatytos 1802 m., vėliau nugriautos, po to atstatytos 1924 m. kunigo, knygnešio Mykolo Šaikūno (jis bažnyčios rūsyje ir palaidotas). Bažnyčioje taip pat yra liaudies meistro Kazimiero Mockaus Petro ir Povilo skulptūros bei tautodailininko  Prano Dužinsko darbų, prie bažnyčios yra palaidotas knygnešys K. Domkus, ant jo kapo – akmeninė atversta knyga bei Kauneckų kripta, į kurią po remonto galima užeiti. Virš kriptos smailėje išlikęs herbas, o šventoriuje tebestovi iš dvaro atvežtas kryžius. Čia pat palaidota ir Kaunatavos pirmoji mokytoja Bubinaitė. Tada pakviestume į bendruomenės namelius, kur jūsų lauktų duonkepėje krosnyje iškepta duonelė, o vėliau Amatų klėtelėje paragautumėte obuolių sūrio. Apžiūrėję besikuriantį muziejuką, aplankytumėte mūsų didžiulį akmeninį obuolį ir, tikimės, jau šią vasarą čia atsirasiantį skulptūrų parką. Šalia buvo (deja, šiemet sudegė) Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataro Liudviko Simučio namas, kuriame yra buvusi ir karšykla (keletą jos daiktų turime ir muziejuje) (tėvas Adomas Simutis Rainių kankinys).

Tada, eidami Knygnešio gatve pro knygnešio F. Galmino buvusį namelį, aplankytumėte išpuoštą mokyklą, už jos esančią atnaujintą biblioteką su skulptūromis kieme. Bibliotekoje pasiūlyčiau pavartyti istorinę medžiagą apie mūsų kaimą ar aplankyti parodą.

Jei turėtumėte laiko ir noro, kelionę galėtumėte pratęsti ilguoju maršrutu iš Kauneckų dvaro buvusios sodybvietės iki Tado Blindos pušies pro karių kapines, senąjį vandens malūną, kur Vaišiai sudėlioję nemažai muziejinių vertybių po atviru dangumi, Mantvydų kaimą, kuriame tebėra klėtelė ir beržas, kur kūrė poetas, išeivis V. Jonika, o jo brolis Kazys buvo įkūręs fotografų namelį, pro dievdirbio K. Mockaus tebesaugomus rūpintojėlius Karitonų ir Rutkų sodybose, pro išnykusį Parvainių kaimą,  Kinčiulių koplytėlę, o grįžę užsuktumėte į Vainočių kaimo senąsias kapinaites, kuriose tebėra koplytėlė su pietomis. Čia papasakotume ir apie geležinkelio veiklą bei kūrimąsi mūsų krašte, nes šalia Tryškių – geležinkelio stotis. Kviečiu atvykti.“

Atvykti į šią jaukią, ramią ir gražią vietovę kviečia ir „Lietuvės“ komanda. Ypač pavasarį, kai žiedais apsipila didžiulio sodo obelys ir jį pripildo sielą gaivinanti poezija ir muzika.

Inga Nanartonytė

Kaunatavos kaimo bendruomenės nuotraukos

 

2 Komentarai

  1. Labai gražus straipsnis! 🙂

  2. Taurūs žmonės, gražioje bendruomenėje. Smagu skaityti, kad ne tik kalbama, o ir realios veiklos daromos… sėkmės.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top