Pradinis / Lietuviai svetur / ANGLIJA. Nejauku, nes Anglija nebenori emigrantų

ANGLIJA. Nejauku, nes Anglija nebenori emigrantų

Jurga Skeirytė

Gimė: Skuode, vadybininkė

Gyvena: 1 metus 6 mėnesius Liverpulyje, Didžiojoje Britanijoje

jurga

Moto: Tikiu, kad viskas bus gerai

Nors Jurga Skeirytė yra mergina, garsėjanti savo tinklaraščiu apie stilių ir madą, bet pokalbis apie pastaruosius dalykus nesimezgė. Iš širdies paatviravome apie tai, kaip lietuviai jaučiasi Didžiojoje Britanijoje, ir apie tai, kad dabar joje viešai kalbama, jog reikia imtis visų priemonių, kurios uždraustų Europos Sąjungos nariams imigruoti į šią šalį. Ir nors Anglijoje galimybių daug, Jurga artimiausiu metu planuoja grįžti į Lietuvą, nes auginti savo vaikus norėtų ne kažkur, o būtent Lietuvoje. Tai tikrai labai džiugina.

Jurga, esate žinoma tinklaraštininkė, rašanti apie stilių. Ar stiliaus ieškojimai pasireiškė gana anksti?

Tiesa, daug gražių prisiminimų kyla iš vaikystės: kaip gimtadienio proga gavau pirmąjį savo laikrodį, kaip su jaunesniąja sese namie ant slidžių grindų žaisdavome dailųjį čiuožimą, kaip pykdavomės, kaip vasarą kaime šėldavome su pusseserėmis ir pusbroliais, kaip keliaudavome su šeima, kaip žaisdavau su triušiais senelių sode… Iš paauglystės laikotarpio linksmiausia prisiminti savo stiliaus bei šukuosenų evoliuciją: nuo reperiškų džinsų iki skiauterės, nuo sruogelėmis šviesintų plaukų iki juodų, be to, jei gerai pamenu, nuo penkiolikos iki šešiolikos nešiojau tik juodus drabužius. Smagu, kad tėvai leido eksperimentuoti ir nedraudė įsiverti dar ir dar vieno auskaro… Baigiau Utenos Dauniškio gimnaziją, mokiausi pačioje nuostabiausioje klasėje. Be to, esu baigusi Utenos muzikos mokyklą, smuiko specialybę. Taip pat daug metų dainavau vokalinėje grupėje „Vivo“. Vėliau studijavau Vilniaus universitete. Didžiojoje Britanijoje taip pat įgijau keletą kvalifikacijų: informacinių technologijų ir verslo administravimo.

Šiuo metu užimate rimtas pareigas. Nuo ko prasidėjo Jūsų karjera?

Savo karjerą Anglijoje pradėjau nuo savanoriavimo suaugusiųjų mokymo centre Liverpulyje. Iš pradžių mokiau žmones naudotis kompiuteriu. Tai labai įdomi bei daug kantrybės reikalaujanti patirtis. Teko bendrauti su įvairaus amžiaus bei tautybių žmonėmis. Kiek vėliau padėdavau dirbti registratūroje, kur taip pat tekdavo bendrauti su žmonėmis. Po to įsidarbinau tos įstaigos biure ir padėdavau vadovams tvarkyti įvairiausius dokumentus. Tai man tikrai neblogai sekasi daryti. Be to, buvau atsakinga už informacinių technologijų egzaminų taisymą. Buvo labai malonu, jog būtent man patikėjo tokią svarbią užduotį, nes šie kompiuterinio raštingumo kursai yra vykdomi nacionaliniu mastu ir juos baigus bei išlaikius egzaminus gaunamas visoje šalyje pripažįstamas sertifikatas. Savanoriaudama taip pat dirbau ir Liverpulio imperatoriškame teatre. Tiesa, norėjosi darbo visu etatu, todėl ir įsidarbinau viename iš Liverpulio viešbučių.

Kodėl išvykote į Angliją? Ar viskas ten nuo pat pradžių klojosi be staigmenų?

Į Angliją atvykau nuotykių troškimo vedama ir pasirinkau Liverpulį, nes pagalvojau, kad Londone per daug žmonių, per daug konkurencijos, be to, Liverpulyje turėjau pas ką apsistoti. Linksmiausi prisiminimai iš pirmųjų dienų yra apie viešąjį transportą. Buvau įpratusi, jog Vilniuje autobusai sustoja kiekvienoje stotelėje ir jos yra pranešamos, o čia visai atvirkščiai. Jei nežinai, kur išlipti, gali ir ne taip linksmai baigtis kelionė. O ir šiek tiek drovu buvo kalbėti su vietiniais, nes Liverpulio akcentas yra labai stiprus, taigi nors anglų kalbą moku tikrai neprastai, iš pradžių buvo gana sunku. Situaciją galėčiau palyginti su lietuvio, niekada nebuvusio Žemaitijoje ir negirdėjusio kaip kalba žemaičiai, pirmąjį tokį potyrį. Jei ne dar blogiau… Anglai tikrai yra malonūs žmonės, visada užkalbins, nusišypsos, bet kažin ar visada nuoširdžiai. Yra tekę ir nuoširdžių, draugiškų žmonių sutikti ir dirbti kartu, tačiau ir apkalbų esu patyrusi.

O kokie dalykai labiausiai nervina Anglijoje?

Labiausiai Anglijoje man nepatinka mano vardo tarimas… Baisu klausyti! Be to, nervina tas vidinis jausmas, kad nesi savas. Ypač dabar, artėjant rinkimams, pagrindinės politinės partijos pasisako prieš imigrantus, ir kad reikia jų skaičių mažinti visais įmanomais būdais. Liverpulyje mačiau didelį vienos partijos plakatą miesto centre, jog reikia imigraciją iš Europos Sąjungos valstybių sustabdyti ir kuo greičiau. Aišku, anglai turi teisę taip sakyti. Juk dažnai čia išgirsi žmones šnekant ne anglų kalba, bet vis vien kartais pasijuntu nejaukiai dėl tokių dalykų…

Jūs tiesiog švytite… Dalykai, kuriais džiaugiatės kasdien yra…

Negalėčiau pasakyti, kad veikiu kažką neeilinio. Tiesą pasakius, dabartinis mano gyvenimo ritmas yra gana paprastas. Deja, apie imigrantus Anglijos spauda beveik kasdien rašo ne pačiais gražiausiais žodžiais – tą sumušė, tą apvogė, tiek pašalpų pagrobė iš valstybės. Džiaugiuosi, kad gyvenu sąžiningai, dirbu, moku mokesčius ir nežinantiems pasakoju, kur yra ta Lietuva.

Anglai mėgsta audringus vakarėlius, o kaip Jūs leidžiate laisvalaikį?

Anglams gana keista, jei kiekvieną savaitę neini linksmintis ir po to nepasakoji jiems, kokios baisios pagirios tau buvo kitą dieną… To tai aš nedarau. Labiau mėgstu nueiti į naują parodą ar į kokią mielą kavinukę. Gal kažkam pasirodys labai neįdomu ar senamadiška, bet anglų linksminimosi kultūra man visai svetima. Mėgstu skaityti, fotografuoti, padainuoti (šiuo metu tik sau), po darbo puikiai atpalaiduoja baseinas bei pirtys.

Jei mėgstate skaityti, galbūt galite parekomenduoti vertą dėmesio knygą.

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ mano gyvenimo labai nepakeitė, bet privertė prisiminti ir iš naujo atrasti lietuvišką literatūrą. Nors „Silva Rerum“ skaityti neketinau, nes mane erzino tas bumas, apėmęs žmones dėl šios knygos, bet, gavusi abi šios knygos dalis dovanų, negalėjau neperskaityti ir likau sužavėta. Nors paprastai niekada to nedarau, tačiau šįkart net išsirašiau keletą frazių: „dykinėjimas yra pati trąšiausia dirva savigailos piktžolėms tarpti“; „nieko nėra labiau užkrečiančio už blogą pavyzdį“.

Ar yra dalykų, kuriems drąsiai sakote ne?

Esu pasižadėjus niekada neavėti ugsų, kroksų ir guminių batų viešumoje, niekada neatsisakyti padėti geram žmogui ir niekada neišduoti savo principų.

Ar išliko ryšys su Lietuva? Ar planuojate grįžti į tėvynę?

Ryšys yra gana glaudus. Lietuvoje gyvena mano šeima, giminės, draugai, todėl apie Lietuvą galvoju gana dažnai. Be to, greitai planuoju grįžti į Lietuvą, nes tikrai neįsivaizduoju savęs gyvenančios Didžiojoje Britanijoje visą gyvenimą. Atvykau į ją nuotykių ieškoti, savęs išbandyti, o ne dėl blogo gyvenimo. Pasiilgau lietuviško oro, gamtos, kultūros, namų, Vilniaus ir, be abejo, šeimos bei draugų. Grįžusi visada pirmiausia važiuoju namo pas tėvus į Uteną. Mane visada pradžiugina, kad žmonės labai gražiai apsirengę, palyginus su anglais Liverpulyje, ypač Vilniuje… Daugiau šypsenų žmonių veiduose – galbūt būtų vienintelis pokytis, kurį norėčiau išvysti sugrįžusi.

Ar įsivaizduojate savo vaikus, augančius Anglijoje?

Vaikų dar neturiu ir tikrai nenorėčiau jų auginti čia, Anglijoje. Kartais stebiuosi, kokie neišauklėti ir kitų negerbiantys vaikai čia auga…

Ar tikite, kad dėl emigracijos Lietuva kada nors išnyks kaip unikali šalis?

Aš tuo labai abejoju. Visai neseniai skaičiau straipsnį www.15min.lt apie emigracijos statistiką, kur buvo rašoma, kad emigrantų, grįžtančių į Lietuvą, skaičius didėja. Manau, kad yra daugiau tokių, kaip aš, išvykusių ir mąstančių apie grįžimą namo. Visada galvojau, kad galėčiau gyventi bet kur, kad nepasiilgčiau namų, bet klydau. Man labai patinka keliauti, kuo daugiau, tuo geriau, bet gyventi norisi Lietuvoje…

Laukiame Jūsų Lietuvoje!

Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė

 

 

 


 

 


 

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: