Pradinis / Kelionės / Ankoras – prarastasis miestas

Ankoras – prarastasis miestas

Kovas-3

Pietryčių Azijoje esanti Kambodža kiekvienais metais sulaukia milijonų lankytojų iš viso pasaulio. Juos visus čia traukia mistinis, beveik tūkstančio metų senumo objektas – Ankoro šventyklų kompleksas, dar vadinamas Prarastuoju miestu.

Tūkstančio metų istorija

Nors dabar sunku tuo patikėti, tačiau XI–XIV a. Ankoras, tuometinė sostinė, buvo prabangus miestas, savo dydžiu sau lygių neturėjęs ne tik Pietryčių Azijoje, bet tikriausiai ir visame pasaulyje.

Miestas atspindėjo induizmo pasaulį: jis buvo išdėstytas aplink pačiame centre stovinčią didžiausią komplekso šventyklą – Angkor Vat. Khmerų valdovai tikėjo, kad juose yra įsikūnijęs vienas iš daugybės induistų dievų. Siekiant pagerbti karalių globojančią dievybę (o kartu ir patį karalių), buvo statomi šventyklų kompleksai. Kiekvienas karalius stengėsi nurungti savo pirmtaką, todėl laikui bėgant augo šventyklų dydis ir prašmatnumas. Angkor Vat šventyklą, skirtą vienam didžiųjų induistų dievų – Šivai, galima laikyti šių varžybų kulminacija. Angkor Vat – didžiausias religinis kompleksas pasaulyje.

Dirbtinių kanalų, griovių ir rezervuarų raižomame mieste virte virė gyvenimas, čia gyveno maždaug milijonas žmonių, tačiau vieną dieną jis ištuštėjo, o mokslininkai iki šiol nesutaria, kokios to ištuštėjimo priežastys. Viena iš versijų – badas. Miestas nuolat augo, todėl jo gyventojams reikėjo vis daugiau maisto produktų, kadangi džiunglių sąskaita teko nuolat plėsti dirbamos žemės plotus. Atėjus liūčių sezonui, vanduo nesunkiai nuplovė medžių šaknų nesutvirtintą derlingą žemės sluoksnį ir didžiulis miestas pradėjo nykti. Taip pat neatmetama versija, kad XV amžiuje miestą užkariavo tajai.

Didžiulį miestą apleidus žmonėms, neilgai trukus jį užgrobė džiunglių augmenija ir laukiniai gyventojai, kuriems negyvenami statiniai tapo puiki buveinė. Vešli augmenija metų metus kurtą ir puoselėtą miestą paslėpė nuo žmogaus akių šimtams metų. Tik XIX a. pabaigoje Prarastasis miestas buvo atrastas prancūzų kolonistų, kurie nusprendė, kad šie turtai turi priklausyti žmonėms, o ne laukinei gamtai.

Ankoras šiandien

Mūsų dienų Ankoro kompleksas plyti maždaug 200 kvadratinių kilometrų ploto teritorijoje, kurioje yra daugybė kadaise savo didybe stebinusių rūmų, šventovių ir citadelių liekanų, lankytojus iš viso pasaulio užburiančių savo nepakartojamu grožiu, bylojančiu apie kadaise čia virusį gyvenimą. Daugelį statinių savo negailestingai ardančiomis šaknimis apsiraizgę medžiai, tarsi be žodžių bylojantys, kad jau daugelį metų Prarastasis miestas priklauso jiems.

Laikas čia tarsi sustojęs: dar prieš tekant saulei daugybė turistų susirenka prie pagrindinės Angkor Vat šventyklos pasitikti pirmųjų spindulių. Maždaug iki vienuoliktos valandos ryto galima klaidžioti siaurais keliais, primenančiais klaidžius labirintus, gėrėtis milžiniškais vandens telkiniais, apsamanojusiomis akmens sienomis ir jose iškaltais šventųjų atvaizdais. Kartas nuo karto sutinkamas vienuolis, deginantis smilkalus, kur kas dažniau – pinigų kaulijantys vaikai. Nuo įvairius niekučius pardavinėjančių vaikų sunku pabėgti: jų esama visur, jie apspinta iš visų pusių, visi rėkia vienu balsu: „Pirk atviruką – tik vienas doleris. Nenori? Gerai, dešimt atvirukų – vienas doleris. Pirk apyrankę – vienas doleris. Ne? Tada imk tris, imk keturias, imk šešias – juk tik vienas doleris! O gal vandens? Gal vaisių? Pirk bet ką – tik vienas doleris“… Vaikai bėga paskui turistus, vežančius tuktukus, jų vairuotojai juokiasi, lydimi nepailstančių vaikų balsų: vienas doleris, vienas doleris, vienas doleris…

Atėjus pietų metui saulės spinduliai tampa nebepakeliama našta, todėl šią dienos dalį geriausia leisti kur nors pasislėpus, nes klaidžiojimas po Ankorą išsunks visas jėgas. Saulei pakrypus vakarop, norisi tęsti tyrinėjimą. Šiuo metu natūraliai paliktos vos kelios šventyklos, jose tepastatyti įspėjamieji ženklai, skelbiantys, kad jei nori pakopinėti po griuvėsius, už savo saugumą esi atsakingas pats. Sienos pasvirusios, lubos paremtos netvirtu ramsčiu, užlipus akmenys kliba… Tačiau po šias šventyklas vaikščioti pats įdomumas: čia daug mažiau turistų, girdisi įvairūs džiunglių gyventojų skleidžiami garsai. Netvirtais laiptais užkopus ant aukštesnių statinių, kvapą užgniaužia atsivėrusi panorama, prisėdus po medžiu ant baseino krašto norisi pasidžiaugti užplūdusia ramybe. Daugelis šventyklų šiuo metu yra aktyviai atstatinėjamos, montuojamos sienos, lipdomos nudužusios skulptūrų kojos…

Nesvarbu, kiek laiko skirsite pažinčiai su Ankoru – jo bus vis tiek mažai. Čia neabejotinai norėsis sugrįžti, pratęsti pažintį su Prarastuoju miestu, kuriame kiekvienas atranda ką nors naujo.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: