Pradinis / Lietuviai svetur / Aš myliu tave, Džene!

Aš myliu tave, Džene!

Downtown_Huntsville,_Alabama

Gydytojo rytas prasideda kaip ir daugelio kitų: nubudęs jis pirmiausia paleidžia du šuniukus (beje, pasiimtus iš prieglaudos) palakstyti į kiemą, pusryčiauja, veža dukrą į mokyklą. O tada – mėgstamiausia stotelė prie „Starbucks“ kavinės, kur prieš darbų kupiną dieną Vytautas pasilepina saldžia amerikietiška kava su trupučiu druskos (!). Jis juokauja, kad gauna daug greitų kalorijų dienos pradžiai… Apie kasdienybę, profesiją ir kitus gyvenimiškus prieskonius bei malonumus kalbamės su vidaus ligų gydytoju Vytautu Pukiu, gyvenančiu su savo šeima Amerikoje jau šešerius metus. 

Vytautai, ar tapote gydytoju pašaukimo?

Nesu iš gydytojų šeimos. Negaliu pasakyti, kad nuo penktos klasės jau būčiau žinojęs kuo būsiu užaugęs. Kur studijuoti apsisprendžiau paskutiniaisiais mokslo J. Jablonskio gimnazijoje metais, nes patiko fizika, chemija, biologija. Domėjausi ir kitomis sferomis, ypač ekonomika, vadyba, bet mane paviliojo medicina.

Kiek metų gydote?

Kauno medicinos universitetą (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) baigiau 1998 metais, o rezidentūros studijas nutariau tęsti JAV. Įstojau į vieną iš Klivlando klinikos ligoninių. Baigęs rezidentūrą 2009 metais iškart pradėjau privačią medicinos praktiką.

Kokie didžiausi sunkumai užklumpa pasirinkus šią profesiją?

Sunkumai? Didelių sunkumų nėra, bet darbas labai intensyvus, tenka bendrauti su pacientais, jų šeimos nariais, kitais gydytojais, medicinos seserimis, socialiniais darbuotojais, ligoninės administracija. Dar yra ir tokia verslo dalis kaip buhalterija, naujų darbuotojų paieška, klinikos plėtra. Visa tai kartais tikrai išvargina, tačiau tas nuovargis yra malonus.

Ar Jūsų darbe yra tekę patirti skaudžių dalykų?

Būtų sunku išskirti vieną ar kitą situaciją, stengiamės gyventi ir dirbti taip, kad nebūtų skaudžių prisiminimų. Tikiu, kad gydytojo veikla yra prasminga: mes rūpinamės kitais žmonėmis, prisidedame prie to, kad jie pasirinktų sveikesnį gyvenimo būdą, geriau jaustųsi ar jiems mažiau skaudėtų.

Ar visuomet pavyksta laikytis Hipokrato priesaikos?

Manoma, kad originali Hipokrato priesaika buvo parašyta IV a. pr. Kr. Kai kuriuos originaliosios priesaikos punktus galima interpretuoti skirtingai. Yra ir taip vadinama atnaujinta priesaikos versija. Galėčiau teigti, kad mintys, išdėstytos atnaujintoje Hipokrato priesaikoje, yra labai artimos mūsų elgesio su pacientais ir pacientų medicininės informacijos naudojimo ir dalinimosi ja veiklos standartui.

Kuo skiriasi Lietuvos ir Amerikos gydymo metodika?

Turiu nedidelę darbo Lietuvoje patirtį, bet pagal tai, kiek turiu informacijos ir kiek bendrauju su kolegomis Lietuvoje, nemanau, kad tradicinės gydymo metodikos labai skiriasi. Tiek mes čia JAV, tiek gydytojai Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse skaitome vieni kitų parašytą medicinos literatūrą, stebime didžiausių medicinos asociacijų pateikiamas diagnostikos, gydymo gaires ir pagal tai priimame spendimus klinikinėje praktikoje.

Kaip vertinate socialinio draudimo neegzistavimą JAV?

Aš asmeniškai manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti teisę į nemokamą būtinąją medicinos pagalbą. Amerikoje pirmoji pagalba ir gydymas ligoninėje yra suteikiamas visiems, kurie ateina į priimamąjį ir/ ar paguldomi į ligoninę. Niekas ligoninėje pacientui nepasakys „ne“ tik dėl to, kad jis neturi draudimo ar pinigų susimokėti už gydymą. Aišku, vėliau už suteiktas paslaugas žmogui bus atsiųsta sąskaita ir prašoma jo susimokėti, jei jis nebuvo draustas. Jei žmogus turto ar pinigų neturi, niekas, aišku, šių pinigų iš jo neišieškos. Blogiau tiems, kurie dirba, turi kažkiek santaupų ar kokio nors turto, bet neturi draudimo. Beje, visi amerikiečiai virš 65 metų amžiaus ir dauguma gyvenančių žemiau skurdo ribos turi valstybinį draudimą.

Esate įkūręs savo kliniką. Ar Jums asmeniškai tai yra didelis pasiekimas?

Kartu su žmona esame įkūrę privačią kliniką Huntsville, dalį darbo laiko praleidžiu ir dviejose vietos ligoninėse. Nesijaučiu, kad būčiau nuveikęs kažką labai ypatingo, nes tai yra planavimo, darbo ir artimesnių bei tolimesnių tikslų siekimo padarinys. Esu labai dėkingas savo tėvams ir žmonai už palaikymą ir visokeriopą pagalbą. Tikrai nebūčiau tiek nuveikęs, kiek dabar esu padaręs, be jų indėlio.

Ar kokiai nors visuomeninei veiklai dar lieka laiko?

Mes visada stengiamės prisidėti prie įdomių ir naudingų projektų. Amerikoje labai populiaru aukoti pinigus labdarai, remti kitų ne pelno siekiančias idėjas ir veiklas. Niekados neatsisakome padėti ir tą darome tiek, kiek leidžia mūsų galimybės.

Kadangi esate toks užimtas, kaip spėjate tvarkytis namuose, buityje?

Prisipažinsiu, jog mano indėlis į namų buitį yra labai nedidelis. Džiaugiuosi, kad žinau kaip naudotis mikrobangų krosnele, žinau, kur stovi šaldytuvas… Jei ne žmona, neturėčiau tokių jaukių namų ir negalėčiau savęs lepinti namie gaminamu maistu…

Iš Jūsų kalbos jaučiama begalinė meilė žmonai. Kokia šios meilės paslaptis?

Mano žmona Dženė yra ne iš šio pasaulio… Ji – elfė… Jai patinka dizainas, architektūra, statybos. Šiuo metu ji koordinuoja mūsų namų statybų reikalus. Dženė taip pat labai padėjo atidarant mūsų privačią kliniką ir dirbo kartu su manimi joje net pusantrų metų, nors tai ir nebuvo jos svajonių darbas. Ačiū jai!!!

Už ką dar esat jai dėkingas?

Už viską! Ji labai stipri, valinga ir gera. Aš ją labai myliu! Kartais ji man nepiktai, gal net žaismingai, priekaištauja, kad, jos manymu, trūksta romantikos ir galėčiau dažniau ją kažkuo nustebinti, dažniau sakyti, jog ją myliu. Galbūt ją nustebins šis viešas mano prisipažinimas? Aš tave myliu, Džene!

Gal dukra planuoja tęsti Jūsų pradėtus darbus medicinos srityje?

Mūsų dukra Berta labai nori sekti vieno iš mūsų pėdomis, bet tikėtiniau, jog ne mano. Dabar ji labai daug laiko praleidžia lengvosios atletikos treniruotėse ir varžybose. Berta jau trečius metus iš eilės laimi pirmą vietą valstijos disko metimo rungtyje. Aistrą sportui ji paveldėjo iš mamos, kuri irgi aktyviai sportuoja.

Neabejoju, jog išvykęs Lietuvos ilgėjotės gimtinės. Ar buvo minčių sugrįžti į tėvynę?

Dažnai ilgiuosi Lietuvos. Visada noriu į ją sugrįžti ir pabūti kuo ilgiau su artimaisiais. Niekada nesakau, kad į Lietuvą negrįšiu. Dar nebuvo metų, kad nesugrįžtume į Lietuvą. Turime planų toliau vystyti verslą savo gimtinėje, užsiimti ne pelno siekiančiais projektais ir labdaringa veikla Lietuvoje. Esu dėkingas už tai, kad visa šeima esame sveiki, turime mylimus ir mylinčius, mus palaikančius artimuosius. Norėčiau turėti daugiau laiko sau, kurį galėčiau praleisti su savo žmona. Norėtųsi daugiau pakeliauti. Tikiuosi, dar bus laiko viskam.

Kurios vietos Jums gražiausios Amerikoje ir Lietuvoje?

Gražiausia vieta JAV – Zion kanjonas Jutos valstijoje. Nieko tokio dar nebuvau matęs savo gyvenime. Lietuvoje žavi Kuršių Nerija, Vilniaus ir Kauno senamiesčiai bei Nemuno ir Neries santaka. Visos šitos vietos turi ypatingą savo aurą.

Kokius ryškiausius skirtumus tarp amerikiečių ir lietuvių pastebėjote?

Amerikiečiai, nors kartais gal kiek ir paviršutiniški, yra labai atviri, linksmi ir geranoriški žmonės. Per šešerius mūsų gyvenimo JAV metus, niekada nesijautėme diskriminuojami ar atstumti. Dauguma mūsų klinikos darbuotojų ir bendradarbių yra gimę ir augę JAV. Esu labai dėkingas už jų šiltą priėmimą ir nuolatinę pagalbą. Lietuviai yra labai darbštūs, reiklūs, tikslo siekiantys ir darbui bei šeimai atsidavę žmonės. Dauguma lietuvių yra labai geri savo srities specialistai. Pavyzdžiui, žmona šiuo metu ieško meistro iš Lietuvos, kuris pagelbėtų statant namą, kadangi šiame regione sunku rasti statybos darbų specialistų praktikų. Nors Alabamoje, lyginant su kitomis valstijomis, daugiausiai mokslo daktarų tenka tūkstančiui gyventojų, tačiau, kaip paaiškėjo, teorija be praktikos mažai gelbėja, ypač statant namą…

Kaip manote, kas turėtų nutikti, kad lietuviai pradėtų daugiau šypsotis?

Reikia daugiau saulės ir mėlyno dangaus. Reikia, kad išrinktume sąžiningus politikus į Seimą… O jei rimčiau, gal nebūtinai ir reikia visada šypsotis. Lietuviai yra linksmi ir nuoširdūs žmonės, tik reikia juos geriau pažinti.

Jeigu šiuo metu staiga atsidurtumėte Lietuvoje, ką pirmiausia nuveiktumėte?

Su artimais draugais ir šeimos nariais nueitume į Kauno centrą ar senamiestį išgerti lietuviško alaus!

Ieva Ąžuolaitytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top