Pradinis / Lietuviai svetur / VOKIETIJA. Atvykęs į Lietuvą patyriau mažytį kultūrinį šoką…

VOKIETIJA. Atvykęs į Lietuvą patyriau mažytį kultūrinį šoką…

Gintaras Gurgždys

Gimė: Saugose, Šilutės raj.

Socialinis darbuotojas

Gyvena: 9 metus Kelne, Vokietijoje

gintaras

 Moto: Siek užsibrėžtų tikslų

Gintaras Gurgždys sakosi gyvenąs tada, kai keliauja. Kai nekeliauja, tai tik egzistuoja. Jo kelionių bagaže – net 35 aplankytos skirtingos šalys. Jei pasirodė, kad jam terūpi keliauti, tai suklydote, nes didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido savanoriaudamas ir padėdamas žmonėms iš įvairių socialinės rizikos grupių integruotis į gyvenimą ir iš naujo socializuotis, tai yra tapti žmonėmis ir atgauti prarastą žmogiškąjį orumą. O, kad visi pasaulio gyventojai taip egzistuotų…

Gintarai, apie ką svajojote, kai buvote paauglys?

Gimiau ir užaugau apie 1 000 sielų turinčiame gražiame Saugų kaime, Šilutės rajone. Kaip dabar pamenu, viename pokalbyje dėl ateities planų su mokyklos psichologijos mokytoja prasitariau, kad turiu svajonę kada nors aplankyti Japoniją, ir tuoj pat pats pakomentavau, jog tai ir liks mano neišsipildžiusi svajonė… Mokytoja nebuvo tokia pesimistiška, ir sakė, kad nežinia kas manęs laukia ateityje, todėl nereikia užbėgti jai už akių! Tas sakinys taip ir liko užmarštyje iki tol, kol gyvenimas mane į Indoneziją nubloškė. Ne Japonija, bet vis tiek netoli… Dar sėdėdamas lėktuve prisiminiau tą trumpą mūsų pokalbį klasėje. Visuomet turėjau svajonę išvažiuoti kur nors labai toli, kur manęs niekas nepažįsta. Turėjau begalinį poreikį pranykti nepažįstamoje kultūroje. Tik pasitaikius galimybei mečiau visus darbus ir nusprendžiau palikti Europą.

Indoneziją? Kokios mintys kyla prisiminus tą šalį ir jos žmones?

Pagal socialinės veiklos projektą metams išvykau gyventi į Indoneziją, kur turėjau dirbti su gatvės vaikais. Išvykau praktiškai nemokėdamas anglų kalbos, bet nelabai dėl to jaudinausi, nes supratau, kad vaikai gatvėje lygiai taip pat ja nešnekės, o rankomis, kojomis ir kita kūno kalba pavyksta susikalbėti bet kur. Projekto metu lankėmės įvairiose mokyklose, bendruomenėse, rengėme pradinius anglų kalbos kursus vaikams. Lankėme gatvėje gyvenančias šeimas. Kadangi labai daug veiklos neturėjome, todėl pasitaikė puiki galimybė susipažinti su šia šalimi iš arčiau ir pakeliauti po ją. Iš tikrųjų Indonezija kaip šalis labai įspūdinga, kontrastiška. Šalia labai gražios gamtos, neretai matosi šiukšlių kalnai – šiukšlių perdirbimas ten praktiškai neegzistuoja. Kelionių metu įvyko įvairiausių nuotykių… Teko važiuoti keletą dienų vienoje mašinoje su viena šeima, kuri vežė sūnų (pasak brolio, jis buvo apsėstas velnio; ten žmonės vis dar tiki tuo ir taip paaiškina psichines ligas) į ligoninę. Bevažiuojant naktį tas vaikinas neteko savitvardos, užpuolė šalia sėdėjusį brolį ir jį lengvai sužeidė. Taip greitai iš mašinos dar neteko niekad iššokti, kaip tą naktį… Tiesa, buvau patekęs su motociklu į avariją ir mėnesį vaikščiojau ir važinėjau dviračiu su sugipsuota koja… Tačiau žmonės ten labai paslaugūs, malonūs. Taip saugiai, kaip Indonezijoje, nesijaučiau nei vienoje Europos šalyje. Paprastai žmonės padeda nesitikėdami jokio atlygio. Metai, pralesti Indonezijoje, buvo geriausi metai mano gyvenime.

Kaip ir kodėl jūsų gyvenimo kelias nuvedė į Vokietiją?

Dar studijų laikais savanoriavau Klaipėdos Dvasinės pagalbos jaunimui centre. Po paruošiamųjų kursų tapau jaunimo stovyklų vadovu, vėliau pats rengiau paruošiamuosius kursus ir seminarus jaunimui. Vienais metais į šitą centrą pagal mainų programą atvyko vienas vaikinas iš Didžiosios Britanijos ar Airijos… Dabar jau tiksliai nebepamenu… Taip sužinojau apie galimybę išvykti metams savanoriauti į vieną iš Europos šalių. Kadangi mokykloje mokiausi tik vokiečių kalbos, didelio pasirinkimo kaip ir neliko, nutariau vykti į Vokietiją. Su Dvasinės pagalbos jaunimui centro darbuotojais parašėme projektą, kuris gavo finansavimą ir 2004 išvykau į Vokietiją. Savo veiklą pradėjau Migrantų ir pabėgėlių pagalbos centre. Veikla pagal šį projektą man labai patiko. Tada pirmą kartą gyvenime susidūriau su tokiomis temomis, kaip pabėgėliai, musulmonų tikėjimas ir pan. Dar nuo tų laikų likęs vienas mano geriausių draugų – pabėgėlis iš Bagdado (Irako), su kuriuo iki šiol daug bendraujame. Jo pasakojimai apie nelegalią kelionę pėsčiomis iš Bagdado į Vokietiją, trukusią daugiau nei dvejus metus, sužavėjo ir kartu parodė, kokie stiprūs gali būti žmonės!

Vokietijoje gyvenate Kelne. Tai labai gražus miestas, bet ten tiek daug žmonių…

Šį miestą pasirinkau tik dėl ten esančios Katedros. Ši bažnyčia žinoma visoje Vokietijoje ir už jos ribų. Jaučiuosi nuostabiai, kai per televiziją rodo šią bažnyčią ir galiu pasakyti, kad šiame mieste ir aš gyvenu. Gyvenu čia daugiau kaip ketverius metus ir jaučiuosi kaip namuose. Žinau, jog Lietuvoje man trūksta skirtingų žmonių, ne tik išvaizda, bet ir kilme, religija, kalba bei, žinoma, tolerancijos toms skirtingoms tautoms ir asmenybėms. O štai Kelne mes gyvename visi po vienu pasaulio stogu ir visiems užtenka vietos.

CIMG0395

O ką veikėte Kelne kai tik atvykote? Juk oru gyvas nebūsi…

Persikėlęs į Kelną pradėjau dirbti (ir iki šiol ten dirbu) socialiniu darbuotoju ir padedu priklausomybę turintiems žmonėms gyventi savarankišką gyvenimą (kiek tai įmanoma). Įsidarbinau čia grįžęs iš Indonezijos. Pradėjęs dirbti nutariau, kad noriu studijuoti ekonomiką Vokietijoje. Įstojau ir pradėjau mokytis verslo administravimo. Mano darbas labai gerai suderinamas su studijomis. Nors neretai būdavo, kad mano darbo ir studijų diena trukdavo 10–12 valandų, o grįžęs į namus dar turėdavau pasiruošti paskaitoms…

Ką reiškia padedu? Ką konkrečiai darote, kad padėtumėte tiems žmonėms?

Mano užduotis – padėti klientui savarankiškai išgyventi savame bute. Veikla pirmiausia prasideda nuo projekto, rašomo konkrečiam klientui. Tada, gavus finansavimą, prasideda tikroji darbo veikla su klientu. Yra tekę visko matyti, kadangi klientus lankau ir jų namuose, ir lydžiu į įvairiausias institucijas. Per 4 metų darbo praktiką mirė vienas mano klientų. Tai labai skaudi patirtis… Dar neįkainojama patirtimi laikau darbą su žmonėmis su negalia.

Toks užimtas žmogus ir tiek daug savęs atiduodantis kitiems dar turi laiko ir sau?

Laisvalaikio praktiškai neturiu. Gyvenu darbu, studijomis ir kelionėmis. Stengiuosi per metus 3 – 4 kartus išvykti svetur ir aplankyti dar neaplankytas šalis. Retai grįžtu ten, kur jau esu buvęs. Iki šiol esu pabuvojęs 35 šalyse. Mano gyvenimo eliksyras – kelionės. Aš tiesiog egzistuoju tarp kelionių, o kelionių metu gyvenu.

Tiek metų pragyvenote Vokietijoje, nuolat keliaujate po pasaulį… Ar dar jaučiate kokius nors sentimentus Lietuvai?

Nesu žmogus, kuris labai prie vienos šalies, vietos ar daiktų prisiriša. Per pastaruosius 9 metus, kiek gyvenu Vokietijoje, esu tik keletą kartų buvęs Lietuvoje. Žinoma, po tokio ilgo laiko grįžus į Lietuvą apima geras jausmas. Šiuo metu esu jau 2 mėnesiai Vilniuje ir atlieku praktiką Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmuose. Tiesą pasakius, atvykus į Lietuvą ištiko mažytis kultūrinis šokas perkant bilietą autobuse. Lyg nieko tokio reikšmingo, bet tas vairuotojo piktumas ir abejingumas tiesiog nustebino. Grįžau į Lietuvą, nes ateityje norėčiau dirbti Vokietijos kompanijoje, kuri turi prekybinių ryšiu su Lietuva. Taip galėčiau dažniau parvykti Lietuvon, vartoti lietuvių kalbą ir gyventi Vokietijoje.

Ar nejaučiate aplinkinių žmonių pavydo? Dažnai čia likę žmonės piktinasi emigrantais ir žeria jiems visai nepagrįstus kaltinimus.

Iki šiol neteko to patirti. Dar niekas Lietuvoje nėra pasakęs nieko blogo man apie emigraciją. O ir man kitų nuomonė nelabai svarbi. Kiekvienas yra savo likimo kalvis. Gal aš ir klystu, bet manau, kad iš dalies patys emigrantai yra kalti, jei nutrūksta santykiai su Lietuva ar kyla priešiškumo jausmas išvykusiems svetur gyventi. Esu keletą tokių pseudoanglų mūsų kaimo bendruomenėje matęs. Tai, kaip jie elgiasi ir didžiuojasi tuo, jog gyvena užsienyje, iššaukia ir abejingiausiems žmonėms pasipiktinimo jausmą. Mano nuomone, reikia išlaikyti tą žmogiškumo faktorių ir nesuteikti kitiems jausmo, kad esi geresnis, nes gyveni svetur. Yra pakankamai daug išsilavinusių žmonių, kuriems, žinoma, ši problema neaktuali. Kiekvienas sprendžia pats, kaip elgtis.

Kaip manote, ar emigracija prisideda prie šalių nykimo?

Tikrai taip… Tai europinio masto problema. Vokietijos visuomenė sensta ir tuo pačiu mažėja. O Lietuva išgyveno tiek karų, okupacijų ir išliko. Nemanau, kad emigracijai pavyktų panaikinti Lietuvos Respubliką iš politinio pasaulio žemėlapio.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: