Ema Bagužaitė
Gimė: Šiauliuose
Gyvena: 13 m. Fiugene (Fügen), Austrijoje
Dainininkė
Moto: Niekada nesakyk „niekada“
Lietuva garsėja kaip talentingų žmonių kraštas. Tai įrodo ne tik įvairiausių sričių talentai, grįžtantys iš kitų pasaulio šalių į tėvynę su pergales žyminčiais prizais, titulais, bet ir tie, kurių talentas skleidžiasi svetur… Austrijoje gyvenančiai lietuvaitei Emai Bagužaitei dar tik septyniolika metų, tačiau ji jau žinoma ne tik Austrijos, bet ir daugybės kitų šalių muzikos gerbėjams. Būdama vos penkiolikos metų Ema koncertavo daugiatūkstantinei žiūrovų miniai Žiemos jaunimo olimpinių žaidynių metu, o dabar puoselėja viltį patekti į 2014 metų „Eurovizijos“ sceną. Džiaugiamės šios jaunos lietuvaitės pasiekimais ir tikimės apie juos išgirsti vis dažniau ir dažniau.
Ema, kodėl išvykai iš Lietuvos? Kiek metų Tau tada buvo?
Išvykome kartu su mama, kai ši išsiskyrė su tėčiu. Man tada buvo 4 metukai.
Kaip sekėsi adaptuotis Austrijoje? Juk viskas buvo nauja: gyvenamoji vieta, žmonės, kalba…
Adaptuotis naujoje šalyje man sekėsi puikiai: iš karto pradėjau lankyti darželį, po trijų mėnesių jau buvau pramokusi vokiečių kalbos (kalbėti lietuviškai sekėsi sunkiau), susiradau draugų. Jie, galima sakyti, ir buvo mano pirmieji draugai apskritai. Kalbėti aiškiai pradėjau taip pat vokiečių, o ne lietuvių kalba.
Papasakok, kada ir kaip prasidėjo Tavo, kaip dainininkės, kelias, kada pradėjai siekti žinomumo muzikos pasaulyje?
Dainuoti pradėjau darželyje. Nors dar prieš išvažiuodama į Austriją dainuodavau be perstojo, šokdavau, vaidindavau, kurdavau tekstus. Dainininkės keliu pradėjau eiti po truputį: lankiau muzikos mokyklą, būtent vokalo pamokas, taip pat lankiau šokius. Vėliau prasidėjo vaikiški konkursai Austrijoje, Vokietijoje. Dalyvavau, kur tik galėjau. Konkursų buvo tiek daug, kad turėčiau turbūt ilgai galvoti, kol prisiminčiau visus (šypsosi). Būdavo visko: kartais laimėdavau pirmąsias vietas, kartais ne. Tačiau labiausiai patikdavo pats procesas. Per tuos metus įgijau labai daug patirties, o tai yra neįkainojama.
Ar šeima visada palaikė Tavo troškimą būti scenoje?
Šeima visad mane labai palaiko, tiki manimi, mes – viena komanda. Turime bendrų vizijų ir interesų.
Tikriausiai, kaip ir daugumai atlikėjų, Tau nesvetimas noras būti žinomai visame pasaulyje? Kaip ketini to siekti?
Tiesa. Manau, jeigu atlikėjas sako, kad populiarumas jam nesvarbus, jis viešai meluoja. Juk galėtų tiesiog dainuoti namie ir niekur neplatinti savo muzikos, bet juk siekia viešumo.
Aš daug laiko skiriu bendravimui socialiniuose tinkluose – tai geriausia galimybė pasiekti savo klausytojus ir gerbėjus. Jų gretos vis didėja, ir dėl to labai džiaugiuosi!
Kokiose šalyse turi daugiausia gerbėjų?
Turiu gerbėjų labai įvairiose šalyse: be abejo, Austrijoje ir Lietuvoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Meksikoje, Serbijoje, Vietname, Šveicarijoje, netgi Australijoje ir dar daug daug kitų šalių… Su gerbėjais bendrauju keliomis kalbomis, jie gali sekti mano įrašus socialiniuose tinkluose, sužinoti įvairias naujienas iš mano gyvenimo, pasiklausyti mano dainų.
Kaip reaguoja žmonės, sužinoję, kad esi lietuvė?
Reaguoja santūriai, nes dažniausiai nežino, kur Lietuva yra. Prireikia aiškinti, pasakoti. Stengiuosi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie mūsų kraštą ir galvotų apie jį tik teigiamai.
Kokie didžiausi Tavo pasiekimai muzikos srityje iki šiol?
Didžiausias pasiekimas, be abejo, yra tai, kad 2012 metais buvau išrinka pirmųjų Žiemos jaunimo olimpinių žaidynių Insbruke (Austrijoje) dainininke. Tai neįtikėtina sėkmė. Buvo didžiulis konkursas, jį laimėti pretendavo žymūs dainininkai, atranka buvo labai ilga, ir man, mergaitei iš Lietuvos, teko ta laimė. Esu dėkinga Olimpiniam komitetui, kad manimi patikėjo, mane palaikė. Jie buvo labai patenkinti tuo, kaip aš atlikau man patikėtas pareigas. Tai buvo nuostabus laikotarpis: daug pasirodymų, daug įspūdžių, kelionių; susipažinau su daugybe garbingų žmonių, daug jaunimo iš viso pasaulio. Ir mano daina buvo olimpinis himnas! O per žaidynių atidarymo ceremoniją dainavau ne tik 20 000 žmonių stadione, bet ir milijonams televizijos žiūrovų tiesioginio eterio metu!
Ar kartais pasiklausai ir lietuviškos muzikos? Kaip vertini ją?
Pasakysiu atvirai: lietuviškos muzikos klausausi retai. Bet ne dėl to, kad nepatiktų. Tiesiog turiu labai mažai laisvo laiko ir jį skiriu kūrybai, įrašams, vokalui lavinti… Kiekviena šalis turi savitą muzikos stilistiką. Klysta tie, kurie skirsto muziką į gerą ir blogą. Jeigu yra klausytojų, vadinasi, jiems ta muzika gera.
Šiemet nusprendei pateikti paraišką dalyvauti Vokietijos nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje su daina „One Chance“. Kaip vertini savo galimybes patekti į atrankas?
Kadangi negaliu dalyvauti nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje Lietuvoje (dėl mokslų koledže), nutariau išbandyti savo jėgas Vokietijoje. Šiais metais pirmą kartą galima internetu pateikti savo dainą ir kovoti dėl galimybės patekti į finalinę atranką. Norinčių dalyvauti kūrybingų žmonių labai daug. Juk Vokietijoje – 80 milijonų gyventojų, tad konkurencija didžiulė.
Galbūt galėtum pristatyti savo dainą tiems, kuriems dar neteko jos girdėti?
Dainą „One Chance“ kartu su dviem anglų bendraautoriais sukūrėme Londone. Ten ji ir buvo įrašyta, o vaizdo klipą filmavo lietuvių kūrėjai, kurie anksčiau filmavo ir mano dainos „Get Up In My Face“ klipą. Dainoje „One Chance“ išreikšti išgyvenimai išsiskyrus su mylimu žmogumi. Ir galimybių, kad viskas atgis, nėra.
Tikriausiai ne tik atlieki, bet ir kuri dainas?
Kuriu dainas nuo mažų dienų. Kūrybinės mintys dažniausiai aplanko netikėtai. Tai gali įvykti riedant traukiniu iš koledžo namo ar sportuojant, prabudus ryte ar susitikus su draugais.
Kiek jau esi oficialiai įrašiusi dainų?
Iš viso oficialiai esu įrašiusi penkias dainas, bet Lietuvos publikai žinomos tik trys. Jos yra apie žmonių tarpusavio santykius, gyvenimą.
Viename iš savo vaizdo įrašų pasakoji, ką reikėtų žinoti scenos naujokams. Ar visos šios žinios – iš Tavo patirties? Galbūt ateityje norėtum ne vien dainuoti, bet ir tapti vokalo mokytoja, prodiusere ar pan., kitaip tariant, mokyti kitus?
Esu dalyvavusi daugybėje atrankų ir konkursų. Kaip viskas vyksta atrankose ir užkulisiuose, man gerai žinoma. Norėjau pasidalyti savo patirtimi su naujokais, padėti jiems susiprasti tame chaotiškame ir taip visus traukiančiame pramogų versle.
Prodiuserės darbas man taip pat būtų labai prie širdies, bet, kol esu jauna, noriu pati dainuoti, būti matoma… O vėliau galima pereiti ir į kitą kameros pusę (šypsosi).
Esi minėjusi, kad neretai televizijos projektuose iš anksto suplanuojama, kas turi laimėti. Kaip Tau pačiai sekėsi įvairiose atrankose?
Tikrai būna tokių atvejų, kada laimėtojas žinomas iš anksto. Nors dažniausiai, kiek man teko dalyvauti, viskas vykdavo sąžiningai. Nelabai galima ir apie sėkmę kalbėti. Ką reiškia sėkmė? Daugiausia lemia visuma: žmogaus balsas, išvaizda, apranga, sugebėjimas atitinkamai elgtis interviu metu, charakteris. Jei tuo metu prodiuseriams reikia būtent tavo savybių žmogaus, jie tave ir pasirinks, o jei ieškoma kitokio, tai nepadės niekas.
Lietuvoje vyksta muzikiniai projektai, tokie kaip „Lietuvos balsas“, „X faktorius“. Ar esi apie juos ką nors girdėjusi?
Esu ne tik girdėjusi apie šiuos projektus, bet ir žiūriu juos per internetinę televiziją. Dalyvauti, kol mokausi koledže, nepavyktų, nes tektų ilgiau nesimokyti, vadinasi, praleisčiau visus mokslo metus: ilgai nelankius koledžo, reikia kartoti tų pačių metų kursą – tokios ten taisyklės.
Vadinasi, domiesi, kas vyksta Lietuvoje?
Kai turiu laisvo laiko, ne tik žiūriu lietuviškas laidas per internetinę televiziją, bet ir paskaitau Lietuvos naujienas, daug bendrauju su gerbėjais lietuviais.
Kaip Jūsų šeima sutinka Kūčias, Kalėdas? Ar nuo to laiko, kai apsigyvenote Austrijoje, esate jas sutikę Lietuvoje?
Kūčias sutinkame tradiciškai lietuviškai, o Kalėdas – austriškai, nors tradicijos mažai kuo skiriasi. Deja, nuo to laiko, kai gyvenu Austrijoje, dar niekada nesame Kalėdų šventę Lietuvoje. Bet labai to norėčiau.
Kaip dažnai apsilankai gimtojoje šalyje?
Nors mane Lietuva labai traukia, joje apsilankau maždaug dukart per metus. Mane be galo žavi gimtosios šalies gamta, taip pat patinka lietuviška virtuvė.
Ar ko nors pasigendi gyvendama Austrijoje?
Austrijoje tikrai nieko netrūksta. Čia išties fantastiška gamta. Gyvenu Alpėse, viskas gražu, tvarkinga. Nors galbūt trūksta jūros ir gražaus saulėlydžio, nes kalnuose jo nematyti.
Galbūt galėtum įvardyti, kuo labiausiai skiriasi Lietuva, jos žmonės, nuo Austrijos ir austrų?
Kalbant apie tradicijas ir gyvenimo būdą – viskas labai panašu. Nors vieną skirtumą galėčiau paminėti. Austrijoje nekalbama apie pinigus, neklausiama, kiek uždirbi ar kiek kas kainavo, iš kur gavai vieną ar kitą daiktą, nes tai šioje šalyje yra nemandagu. Panašių dalykų čia nedera klausinėti ir žurnalistams. O Lietuvoje yra kitaip. Bet juk visose šalyse yra skirtingų dalykų, ne viskas vertinama vienodai.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė