Derlingi metai

Lietuva – šalis, kurioje žmonės gali džiaugtis visais keturiais metų laikais. Ir nors daug kas nuolat jaučiasi nelaimingi dėl to, kad saulės tiek mažai, vasara per trumpa ir per šalta, vis dėlto nemaža dalis lietuvaičių laukia kiekvieno metų laiko. Štai rugsėjį švenčiame lygiadienį, dar kitaip vadinamą Lygės diena, kai nakties laikas yra tokio pat ilgumo, kaip ir dienos. Pagrindinis Lygės šventės tikslas – atšvęsti ir padėkoti dievams už visų metų derlių, už palankų orą ir sėkmingą derliaus nuėmimą. Ši šventė išties ypatinga: tarsi oficialiai pripažįstama, kad vasara jau baigėsi, o ūkininkai ir žemvaldžiai jau ruošiasi žiemai – savotiškoms atostogoms, mat tada nereikia prižiūrėti laukų, vakarais greitai temsta, ir nori nenori turi daugiau laiko praleisti namie.

Astronominio rudens pradžia

Lygiadienis – ne tik metas, kai diena susilygina su naktimi, bet ir astronominio rudens pradžia. Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, taip ir ši diena Lietuvoje buvo nuo seno laikoma švente. O mes puikiai žinome, kad lietuvaičiai moka švęsti šventes ir yra labai kūrybingi. Per lygiadienį būdavo džiaugiamasi derliumi, neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo toks gausus, kaip svajota, ar mažesnis, nei būna įprastai. Lietuviai tikėjo, kad reikia džiaugsmingai vertinti žemės dovanas, ir už jas dėkodavo dievui Žemininkui. Jam būdavo aukojama ir gyvulių. Netgi po porą jų: veršiuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, paršą ir kiaulę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį. Jie visi būdavo papjaunami, aukojant juos dievui Žemininkui, būdavo kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“ Po šio tradicinio ritualo išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, būdavo sėdama prie stalo. Prieš valgant paruoštą maistą būdavo atliekamas kiek keistokas ritualas: kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausiasis pirmiausia mesdavo po stalu, po suolais, ant krosnies ir į kiekvieną kampą sakydamas: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.“ Tikriausiai po to šeimininkėms reikėdavo nemažai paplušėti, kol sutvarkydavo visus namų kampus, nes tikėtina, jog dievas Žemininkas nesuvalgydavo jam numestų maisto gabaliukų…

Ožys – vaisingumo simbolis

Įdomu, kad dar XVI a. dokumentuose randama žinių, jog Lietuvoje derliaus dievybei ypač dažnai aukodavo ožius. Šis gyvūnas laikytas vaisingumo simboliu. Būtent ši tradicija Lietuvoje, Vilniuje, atgaivinta nuo 1990 m. Tik gyvenant XXI amžiuje atrodytų per daug kraugeriška aukoti gyvą ožį, nes pagaliau išsiaiškinta, kad neegzistuoja jokie derliaus ar kiti pagonių dievai, tad, užuot aukojus dievams gyvus gyvulius, simboliškai šią dieną deginamas didžiulis šiaudinis ožys. Jis deginamas dainuojant senovines lietuvių dainas, atliekant senovinius ritualus. Tai – tarsi duoklė mūsų praeities tradicijoms, prisimenant mūsų protėvių triūsą, darbus ir tradicijas, dėl kurių ir šiandien švenčiame pačią gražiausią rudens šventę – Lygę. Tikra tiesa, kad ne tik užsieniečiams, bet ir patiems šiuolaikiniams lietuviams miestiečiams ji – tikra egzotika. O kur yra daug ugnies, ritualų, bendruomeninės veiklos, ten visada, atrodo, yra ir šiek tiek paslapties bei magijos…

Miežinio alaus gaminimo šventė

Pasirodo, kad mūsų protėviai tikrai ne iš kelmo spirti ir ilgiems rudens bei žiemos vakarams ruošdavosi, kaip tik išmanydavo: randama rašytinių šaltinių, kad per rudens lygiadienį žmonės gamindavo alų iš miežių derliaus, todėl ši diena kai kur dar vadinama ir Alutinio švente (ji taip pat švenčiama rugsėjo 21 d.). Pagamintu alumi būdavo vaišinami kaimynai, giminės, draugai, net ir užklydę svetimšaliai. Be to, jis būdavo aukojamas ir dievams. Alus buvo daromas ypatingas. Jis dar vadintas trijų devynerių alumi, mat jam pagaminti būdavo imamos 9 saujos javų, kiekviena sauja dar būdavo padalijama į tris dalis. Tada būdavo viskas atskirai iškuliama ir sumaišoma su miežiais. Kiekvienas šventės svečias būdavo vaišinamas 9 kaušeliais tokio alaus. Alus laikytas gėrimu, sugebančiu prakalbinti ir tylenius. Galbūt todėl lietuviai taip mėgsta alų, o ir kokybe, skoniu šis mūsų gėrimas nenusileidžia didžiųjų Europos šalių alui?

Lygiadienis – ilgų vakarų pradžia

Nuo senų senovės rudenį ir žiemą žmonės rinkdavosi kartu leisti vakarų. Ko tik neprisigalvodavo: kiekviena šeima kas vakarą pristatydavo po maisto patiekalą iš rudens gėrybių, pasakodavosi, kaip leidžia ilgus rudens vakarus ir, be abejo, užsiimdavo įvairiausiais rankdarbiais: pindavo pinikus, šiaudinius sodus, ausdavo juostas, nerdavo vąšeliu ir viso to mokydavo mažuosius bendruomenės narius. Šiems suaugusieji sugalvodavo ir daugybę pasakų, sakmių, kad nebūtų nuobodu stebėti suaugusiųjų darbo prie audimo staklių.

Dar sakoma, kad nuo šios dienos pradeda šalti, negalima maudytis, gaudyti vėžių. Visa gamta ruošiasi žiemai, tarsi įminga. Reikėtų nepamiršti šiomis dienomis padėkoti tiems, kurie tyliai padeda mums užauginti derlių: ir paukščiams, ir gyvūnams, ir pačiai gamtai, ir viso to kūrėjui Dievui. Visi jie daro gera nieko už tai neprašydami. Ir mes, įkvėpti tokio natūralaus gėrio, galėtume stengtis rudenį ne purkštauti, kad šalta, nyku ir liūdna, o daugiau laiko skirti bendravimui su šeima, rankdarbiams, maisto gaminimui, vakaronėms su draugais, giminių lankymui. Juk tiek daug dalykų galima veikti ne tik tada, kai už lango saulė šviečia! Mokėkime vertinti visą gėrį, kuris yra šalia mūsų, ir juo džiaugtis.

Gražaus lygiadienio ir rudens linki Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top