Pradinis / Baltiški papročiai šiuolaikiniame pasaulyje / „Gandras parskrido ir kielę po sparnu parsinešė“

„Gandras parskrido ir kielę po sparnu parsinešė“

Blovieščiai, arba Gandrinės (kovo mėn. 25 d.), ypatingi savo papročiais, kurie ypač patinka jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams ir darželinukams. Vievyje ši šventė švenčiama iki šiol. Šią dieną portalo Lietuvė.lt redakcija vyko į Vievio pradinę mokyklą pas ikimokyklinukus. Mažieji gandriukai mus pasitiko kūrybiškai išdailinę mokyklos erdves, rodė, kaip moka vaikščioti ant vienos kojos, ir pasipuošę šilkiniais raudonais kaspinais atnešė džiugesį į ne vieno svečio, nors jau suaugusio, bet tikrai vaikystę geruoju prisiminusio renginio metu, širdis. Kviečiame apsilankyti Gandrinių šventėje ir portalo skaitytojus!

Jauki pradžia

Tik atvykusius į Vievio pradinę mokyklą, mus pasitiko jauki ir maloni aplinka. Dar malonesni pasirodė mokyklos darbuotojai – sutiko mus su šiluma, geranoriškumu ir šypsenomis. Mokyklos direktorė Alma Reklaitienė padėjo nepasiklysti mokyklos koridoriuose ir palydėjo iki Gandrines švęsti susiruošusių ikimokyklinukų. Daug ženklų rodė, kad šventei ruoštasi ilgai. Vien jau ką reiškė mokyklos palubėse kabančios erškėčių šakos, aptūpusios šimtų iš popieriaus išlankstytų ir vaikų rankutėmis nuspalvintų gandrų. Veiklių mokytojų Rasos Junevičiūtės ir Svetlanos Kunauskienės pakviestos visos mokyklos mokytojos ruošėsi šventei: kas piešė, kas karpė, kas lipdė gandrus ir kitus paukščius, kas žaidimus žaidė ir savo linksmumu bandė greičiau privilioti gandrus. Teko pamatyti gandrų, kokių iki tol dar niekur nematėme: ir iš kempinės pagamintų, ir iš plastilino nulipdytų. Akivaizdu, kad šioje mokykloje vaikų kūrybingumas lavinamas ir kad tai puikiai pavyksta.

Pažintis su mažaisiais gandriukais

Įžengęs į ikimokyklinio ugdymo klasę, iškart supranti, kad papuolei ne į visai įprastą mokyklinę erdvę. Mokyklos direktorės pavaduotojos Inga Šumskienė ir Jūratė Mikalauskienė džiaugėsi, kad visai neseniai pavyko įkurti ypatingą klasę, skirtą mažiesiems. Čia jaukiai buvo įsikūrusios ir lovelės saldžiam pietų miegui, ir gražios knygų lentynos, ir netgi visų vaikų svajonė – tikra palapinė, kurioje galima žaisti ir pasislėpti, kai norisi būti vienam. Vaikai čia atrodė be galo laimingi.

Lenta buvo išpuošta žaliomis varlėmis, o jas bandė gaudyti gandras. Pasirodo, kad tai buvo mokytojos paruošta staigmena. Gandras atnešė vaikams ypatingą laišką, kuriame pažadėjo atskraidinti jiems dovanų ir išsinešti aukštai į dangų visus jų prašymus ir norus atsikratyti ligų, blogų darbų ir negražių įpročių. Parodę savo piešinius, kuriuose vaizduojami gandrai, visi vaikai išsirikiavo ir gandro žingsniais nukeliavo į aktų salę. Joje prasidėjo Gandrinių šventė.

Klė klė, man varlė!

Visiems sugužėjus į salę, mokytoja Rasa priminė, kad Gandro sugrįžimo diena buvo svarbi šventė senovės lietuviams. Per šią šventę žmonės nedirbdavę ir net paukščiai lizdų nesukdavę, tik meška pakildavusi iš žiemos guolio. „Tad švęskime, linksminkimės neskubėdami, visi vaikščiokime lėtai, gandro žingsniu – juk gandras žmogui atneša laimę“, – ragino mokytoja.

Pasveikinę gandrą gandriškai: „Klė, klė, man varlė!“, gražiai sutūpę į ratą, mažieji klausėsi mokytojos Svetlanos pasakojimo apie Gandrinių dienos papročius. Tą dieną šeimininkės atsikeldavo labai anksti (kad visus metus būtų sveikos ir stiprios) ir gamindavo ypatingus pavakarius artojams, šeimynai, kepdavo įvairių grūdų bandeles.

Ypatingasis Gandrinių pyragas

Gandrinių dieną pasninko niekas nesilaikydavo. Ypatingą pyragą aukodavo Žemynai. Šio svarbiausio šventės patiekalo – pyrago iš įvairiausių javų miltų – pasigardžiuodami ragavome visi. Liko ir trupinėlis dievams paaukoti.

Paragavę duonelės, vaikai spėjo mįsles, dailiai surašytas ant lapų. Prie jų prisegti tikri senoviški sviestiniai riestainiai atitekdavo tiems, kurie įmindavo mįsles. Tai skatino vaikus atsakinėti. Tiesa, mįsles įspėjusiųjų buvo labai daug, tad visi vaikai buvo verti paties skaniausio riestainio.

Mažieji nustebino savo išmoktų dainų gausa ir balsingumu. Buvo be galo smagu klausyti ir matyti, kaip jie linksmai daineles dainuoja ir jas savo šokiais iliustruoja. Čiulbėjo ir ulbėjo dainomis mažieji – kaip kielės, kurias gandrai ant sparnų parsineša grįždami namo.

Kaip gandras padeda orus spėti

Mokytoja Svetlana pasakojo, kaip galima spėti orus stebint gandrus. Priminė ir tai, kad buvo tikima, jog parskrisdamas į gimtinę gandras parsinešąs ir nedidelį pilką paukštelį – kielę, žemaičių ledspira vadinamą. Ji išspardanti paskutinius balučių ir kūdrų ledus ir taip priartinanti pavasarį. Taip pat per šienapjūtės darbų įkarštį gandras padeda sužinoti, koks bus oras: ar lis, ar bus giedra. Ir žmonės iki šiol tebesako:
Jeigu gandras yra purvinas, bus lietaus, o jei švarus – bus giedra.
Jei į lizdą neša šiaudus, šapus – bus lietaus, o jei virbus – bus giedra.
Jei, pradėjus lyti, gandras dar yra murzinas – lis ilgai.
Jei gandras tupi ant šieno kupetos, tai tą šieno kupetą pūdys (suprask: ilgai lis).
Jei anksti išskrenda gandrai – lauk šaltos žiemos.

Pasaka apie gandrą

Gandras laikomas labai išmintingu paukščiu, laimės ir sėkmės simboliu. Tikima, kad namuose, šalia kurių gandras lizdą suka, niekada nieko netrūks, visko bus apstu. Net ir vaikų! Mokytoja Rasa pasakojo vaikams pasaką apie gandrą:

Kažkada seniai Dievas vaikščiojo kaime seneliu pasivertęs. Tame kaime visi žmonės linksmi, smagūs, tik vienoj troboj žmona su vyru labai nusiminę. Užėjo į tą trobą Dievas. Klausia, kas jiems yra, gal kokia nelaimė. Liūdinti pora atsako jam, kad jau kiek metų niekaip vaikelio nesusilaukianti.

Dievas nieko jiems nesakė, išėjo. Parėjęs namo, susuko visokias medžiagos atraižėles, į kukuliuką suvyniojo. Šis panašus į suvystytą vaiką atrodė. Padavė tą kukuliuką gandrui ir paprašė jį nunešti į kaimą pas tuos liūdinčius žmones. Nuskridęs gandras pamatė pravirą langą trobos, kurioje nuliūdę žmonės, kad bevaikiai yra, gyveno, ir padėjo tą kukuliuką ant lango. Tik padėjo, kukuliukas lyg vaikas verkt pradėjo. Puolė žmonės išgirdę vaiko verksmą prie to kukuliuko ir sako: „Ačiū Dievui ir tau, gandre, kad tu vaiką mums atnešei!

Nuo to laiko žmonės ir pradėjo šnekėti, kad gandras vaiknešys yra.

Žmonių ženklai, skirti gandrams

Kadangi gandrų ir žmonių bičiulystė yra labai sena, gandras žmonėms yra laimės nešėjas. Tarp žmogaus ir gandro tarsi sudaryta sutartis, kurios ženklas – senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį ar ant stogo. Paukštis, pamatęs tokį ženklą, žino, kad čia jam nieko blogo neatsitiks. Lietuviai nuo seno myli, globoja ir gerbia gandrus. Vargas būtų tam žmogui, kuris išdrįstų šį paukštį nuskriausti. Labai svarbiu paukščiu gandras laikomas galbūt dar ir dėl to, kad lesa kenksmingus žmogui vabzdžius, gyvates.

Lietuvoje gandrui skirtas labai atsakingas vaidmuo – nešti, dovanoti vaikus. Jeigu prie namų neapsigyveno gandrų, žmonės juos išpjaustydavo langinėse, išausdavo rankšluosčiuose, sumeistraudavo ir patupdydavo medinius gandriukus. Matyt, gandrams Lietuvoje gera, nes jų nemažėja, jie baltuoja, kur tik pažvelgsi: lizduose, pabaly, ant nušienauto lauko.

Prašymai ir laiškai gandrui

Šventei artėjant prie pabaigos, vaikai buvo pašlakstyti švęstu vandeniu, braukiamu nuo gandro plunksnos. Tai Dievo apsaugos nuo ligų ir nelaimių ženklas. Vaikams buvo priminta, jog gandras atnešė laišką, kuriame prižadėjo visus jų prašymus išsinešti ir įvykdyti. Tačiau reikėjo rasti specialiu ženklu pažymėtą vietą, kur tuos laiškelius palikti, kad gandras rastų. Iškeliavę tos vietos ieškoti po visą mokyklą, galiausiai mažieji atrado ne tik ženklą, bet ir paliktų dovanų – mat gandras labai myli vaikus. Spindinčiomis akimis vaikai į rankutes ėmė gandro dovanas ir dar stipriau plakančiomis širdimis kabino savo prašymus. Jie taip tikėjo, kad gandras tikrai padės jų norams virsti tikrove. O tie norai buvo tokie gražūs ir vaikiški: kad nesikeiktų, nesakytų skaudžių žodžių, ožiukus išsineštų, padėtų klausyti tėvelių ir mokytojų. Atrodo, taip vaikiška, taip paprasta, tačiau ir daugeliui suaugusiųjų vertėtų susimąstyti apie tokius laiškus gandrui. Geras pavyzdys vaikus užkrečia.

Gandro dovanos

Negalima neaprašyti gandro dovanų, kurias gamino pačios mokytojos Svetlana ir Rasa. Šiluma ir meile apdovanotos moterys tikriausiai ne vieną vakarą ir dieną kūrė ne tik šventės scenarijų, mokė vaikučius dainų, šokių, deramo elgesio, piešė, lipdė ir kitaip įamžino gandrus, bet ir siuvo mergaitėms kaspinėlius plaukams surišti, kad jos būtų gražios, o berniukams kepė pyragėlius, kad jie augtų stiprūs ir sveiki. Kaspinėliai ir bandelės buvo tradicinės gandro dovanos Lietuvoje. Pyragėliais pasivaišinti galėjome ir mes. Skanūs buvo neišpasakytai. Akivaizdu, kad svarbiausia pyragėlių sudedamoji dalis buvo meilė ir atsidavimas savo darbui, mokiniams ir idėjoms. Gera lankyti tokias mokyklas, pasisemti įkvėpimo ir pasvajoti, kad pats galėtum bent per plauką tapti toks atsidavęs ir rūpestingas. Juk didžiausia laimė žmogui – duoti kitam savo meilę, rūpestį, šilumą. Gaila, kad, beskubėdami per kasdienybę, dažnai pamirštame šiuos paprastus dalykus… Džiugu, kad mūsų sutikti vaikai gali ugdytis kaip asmenybės šių puikių mokytojų už rankučių vedami.

Išsidaliję dovanas, padėkoję už jas dainomis, mažieji gandriukai iškeliavo pietauti ir pietų miegelio miegoti. O mes išsiruošėme namo, žinodami, kad jeigu kada būsime Vievyje, tikrai čia dar sugrįšime.

Esame be galo dėkingi už Gandrinių šventę visai Vievio pradinės mokyklos administracijai: direktorei Almai Reklaitienei, pavaduotojoms Ingai Šumskienei ir Jūratei Mikalauskienei, taip pat Mokytojoms iš didžiosios raidės Rasai Junevičiūtei ir Svetlanai Kunauskienei, be kurių ši šventė nebūtų buvusi tokia šilta ir įsimintina tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

P. S. Beje, be galo įsimintina renginio akimirka buvo ta, kai vaikai, tikriausiai kadaise patys gandro atnešti, ruošė lizdą šiems paukščiams. Jis bus iškeltas ant mokyklos stogo. Labai simboliška, mat gandrų pagalbos trūksta visoms mokykloms… Nuoširdžiai tikimės, jog šis gražus gestas tikrai padės Vievio pradinei mokyklai turėti daug mokinių, o gandrams primins, kad mokykloms labai reikia naujų mokinių!

Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top