Pradinis / Baltiški papročiai šiuolaikiniame pasaulyje / Kaip Perkūnas iš giedro dangaus!

Kaip Perkūnas iš giedro dangaus!

Šis posakis labai dažnai lietuvių ištariamas apibūdinant ką nors netikėto ir nelaukto. Būtent toks būna vasaros lietus su žaibais ir griaustiniu. O štai viena vasaros paskutinio mėnesio diena (rugpjūčio mėn. 10 d.) laikoma paskutine Perkūno diena. Senovėje buvo tikima, kad nuo tos dienos Perkūnas jau nebegalės trenkti, todėl tą dieną senoliai neveždavo šieno, nes bijodavo užrūstinti ugnies dievą, atsakingą už išorinę – dangaus – ugnį. Šią dieną, jeigu ji giedra, danguje galima pamatyti įspūdingą reginį – meteoritų perseidų lietų.

Galingiausias dievas Perkūnas

Perkūnas turi labai daug pavadinimų: Dievaitis, Dundusėlis, Dundulis, Dudutis, Poškutis, Akmeninis, Kalvis, Bruzdulis, Dūdų Senis, Karalius Perkūnėlis, Šarkutis. Jis yra vienas svarbiausių ir ryškiausių senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievų. Nors šis dievaitis laikytas galingesniu už daugelį kitų dievų, vis dėlto neužėmė pagrindinės vietos ir buvo priklausomas nuo aukščiausiojo dangaus ir žemės Dievo. Legenda byloja, kad Perkūną sukūrė Dievas. Apgyvendino jį aukštame neprieinamame kalne (puikiuose rūmuose, esančiuose debesyse) ir pavedė jam valdyti orą. Dar ir dabar Perkūnas laikomas tarsi Dievo valios vykdytoju, vadinamas Dievo rykšte. Tačiau, be abejonės, šis spėjimas nėra visiškai patikimas. Mokslas aiškina, kad perkūnija – tai elektros iškrova atmosferoje tarp debesų ir Žemės arba tik tarp debesų, lydima šviesos, liaudyje vadinamos žaibo blyksniu, ir garsaus dundėjimo, arba griaustinio. Perkūniją paprastai lydi smarkūs vėjai, krituliai, kartais net kruša. Žinoma, šie gamtos reiškiniai tikrai baugūs, nemalonūs, o kartais ir pridaro žalos, todėl visiškai normalu, kad senovėje žmonės tikėjo sukurtomis legendomis apie tai, jog Dievulis baudžia į žemę siųsdamas vėjų valdovą Perkūną. Tikruoju vardu – Perkūnu – šį dievą vadinti netgi bijota, ypač drausta tai daryti vaikams. Jo vardą galėjo ištarti tik suaugusieji, bet tik ne per audrą – kad paminėtas čia pat nepasirodytų.

Legendos apie Perkūno šeimą

Kai kuriose legendose bylojama, kad Perkūnas turėjo žmoną Žemyną ir net devynis sūnus. Kitur pasakojama, kad pažinoti devyni Perkūnai – aštuoni vyrai ir devinta moteris Perkūnė, seniausia griaustinio ir žaibų deivė. Ją esą patriarchato laikais pakeitė vyras Perkūnas. Dar kitose mitologinėse sakmėse randama įrašų ir apie tai, kad Perkūnas išvis neturi šeimos, nes dėl savo rūstumo nerado žmonos, o dėl nesugyvenamo charakterio negalėjo draugauti nei su savo broliais, nei su seserimis. Mat tikėta, kad keturi vėjai – rytų, vakarų, pietų, šiaurės – yra Perkūno broliai.

Perkūnas – žmogaus dorovės globėjas

Perkūnas globojo žmones, jų dorovę, moralę, teisingumą, gėrį. Jis dažnai nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip šie gyvena. Šis dievaitis nekantrus, bet teisingas. Nusikaltusiems žmonėms kaltės nedovanodavo. Tikėta, kad neteisingą žmogų jis nutrenkia. Perkūnas Dievui padėdavęs tvarkyti pasaulį – Dievas nurodydavęs, kur Perkūnui trenkti. Žmonės sakydavę: „Nepykdykim Dievo! Jis atsiųs Perkūną, o šis nutrenks, namus sudegins.“ Perkūnas galėjo užmušti gyvulius, sudeginti trobas, suskaldyti akmenis, šventyklas, medžius. Jis galėjo pakeisti žemės reljefą, išrausti duobių, pripildyti jas vandens ir paversti kūdromis, pelkėmis, todėl juokauti su juo buvo nevalia. Juk žemė ir jos vaisiai buvo pats svarbiausias žmonių pragyvenimo šaltinis, todėl Perkūno buvo prisibijoma ne juokais.

Vaidilų vaidmuo baltų laikais

Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba – ja jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javų, gyvulių, drabužių. Žmonės, girdėdami Perkūno balsą, iš baimės puldavo ant žemės garsiai šaukdami: „Dieve Perkūne, apsaugok mus.“ Jei Perkūnas kriviams ką nors gero pranešdavo, būdavo keliamos vaišės, aukojamos aukos – žirgai, galvijai – ir kalbamos maldos. Kad Perkūnas netrenktų į trobas, jas apkaišydavo šventų medžių – eglių ir žilvičių – šakomis. Jomis smilkydavo debesis. Be to, užėjus audrai, žmonės skambindavo varpeliais, degindavo vaško žvakes ir pan. Tai irgi turėjo apsaugoti nuo blogųjų dvasių. Tikėta, kad Perkūno nutrenkti žmonės paimami į dievų draugystę. Todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos liepsnose.

Kaip atrodo dievas Perkūnas?

Įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose pasakojama, kad Perkūnas vaizduojamas pačiais įvairiausiais būdais – ir kaip avinas, ir kaip eržilas, kartais net kaip senas kalvis, kuriam Dievas liepęs gaminti šovinius. Dar kitur jis – gražus jaunikaitis su žaibų vainiku ant galvos. Kartais – didelis griežtas vyras su garbanota barzda arba senis didumo iki debesų, juodas arba rudaplaukis žmogus, stulpo pavidalo milžinas, apsirengęs ugnies drabužiais, kurio galva apsupta liepsnos. Kitur pasirodydavo kaip žmogus su žaliais drabužiais ir raudona kepure arba apsivilkęs raudonais ar rudais marškiniais, perjuostais juosta, su žaibų sauja, akmeniniu kirvuku pakeltoje dešinėje rankoje. Tikriausiai kiekvienas žmogus, turintis vaizduotę, griaudėjant perkūnijai gali įsivaizduoti savąjį Perkūną.

Išbaidykime Perkūno kėslus

Kadangi jau vis labiau rudenėja, vakarai tampa vis ilgesni, tad natūralu, kad ir lietaus su perkūnija sulauksime dažniau. Mūsų protėviai baltai tikėjo, kad žvakės šviesa gali atbaidyti lietų ir audrą. Tad kviečiame jus pabandyti pasigaminti žvakę. Gal liūčių ji ir neatbaidys, bet pravers vakare, kai norėsite sukurti jaukumą ar kiek kitaip praleisti vakarą su šeima.

Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė

Žvakės gamyba namie

Reikės:

1. Dviejų skirtingo dydžio puodų (pageidautina, tik tam skirtų, nes parafinas labai sunkiai atplaunamas),
2. Senų žvakių likučių arba parafino,
3. Dagties (galima naudoti dagtį iš senos žvakės),
4. Formos žvakei supilti (geriausia naudoti plastikinį grietinės, jogurto ar kt. indelį),
5. Šaldytų ledukų.

Į didesnį puodą įpilame vandens, į jį įstatome mažesnį puodą. Žvakę arba parafiną dedame į mažesnį puodą ir iš lėto kaitiname. Kol žvakė lydosi, paruošiame indelį. Iš popieriaus ar kartono padarome juostelę su skylute dagčiai (dagties laikiklis). Dagtis turi pasiekti dugną. Tada imamės ledukų. Juos susmulkiname plaktuku, skirtu mėsai.

Įpilame šiek tiek išsilydžiusio parafino į žvakės indelį (kad pritvirtintume dagtį prie dugno). Truputį palaukę į indelį suberiame likusius ledukus. Tada ant viršaus pilame išsilydžiusį parafiną arba vašką. Išpilame vandenį, susidariusį nuo tirpstančių ledukų. Tai darome tol, kol išpilame visą vandenį. Kad būtų lengviau išimti žvakę, pasukinėkite ir paspaudykite indelio dugną. Žvakė jau baigta!

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top