Keliaujanti meilės deivė

Pasaulio šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, vasario 14 d. puikiai žinoma ir švenčiama kaip meilės ir įsimylėjėlių diena. Tačiau kol Vakarų kultūra nebuvo užkariavusi žmonių širdžių su šv. Valentino istorija, lietuviai meilės dieną vadindavo Mildos diena (gegužės mėn. 13 d.). Ši pavasario diena buvo skirta meilės deivei Mildai, apie kurią byloja daugybė legendų ir jos skulptūros, rastos Kaune ir Vilniuje. O Mildos istorija tikrai ne ką prastesnė negu šv. Valentino.

Nuo pradžių… Mildos vardo reikšmė

Jeigu jau kalbame apie meilės deivę Mildą, būtų pravartu pirmiausia išsiaiškinti šio vardo kilmę ir prasmę. Ne be priežasties deivė, atsakinga už meilę, pavadinta Milda. Šis vardas kildinamas iš žodžio „milti“, reiškiančio „mylėti“. Vis dėlto svarbu suprasti ir kitą žodžio „milti“ prasmę, skaityti tarp eilučių: „milti“ taip pat turi reikšmę „sušildyti vandenį su karštais akmenimis“. Šaltiniuose teigiama, jog Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente – jame rašoma apie upę Mildą. Tad kur Milda – ten ir meilė, ir vanduo. Dar ir dabar yra upeliukas pavadinimu Mildupis, sudarytu iš junginio „Mildos upė“. Beje, esama ir legendos, kurioje pasakojama, kad kadaise gyvenusi be galo graži kunigaikštytė. Ji labai mėgusi vaikščioti basomis kojomis prie upelio, rinkti gėles ir svajoti apie jos pasiimti atvyksiantį kunigaikštį. Gal dėl to archeologų rastos Mildos statulos vaizduoja moterį, pasidabinusią galvą gėlių vainiku.

Pavasaris – atbudimo ir meilės metas

Meilės šventė ne be reikalo švenčiama pavasarį – balandį ar gegužę: prasidėjęs pavasaris turi labai daug simbolikos. Galbūt todėl šv. Valentino diena Lietuvoje taip sunkiai pritapo: ji būna žiemos mėnesį, kai dar labai šalta, siaučia pūgos, kai žiema jau būna visiems įgrisusi iki gyvo kaulo. O štai pavasarį viskas prabunda ir pulsuoja gyvybe: augalai krauna žiedus, grįžta ir poruojasi paukščiai, gyvūnai tampa itin aktyvūs. Lygiai taip ir žmonės – tarsi nubudę po žiemos miego lengviau įsimyli, stengiasi kurti romantiką aplink save ir savo mylimuosius. Labai dažnai pavasarį pavyksta pastoti moterims, kurioms ilgą laiką to padaryti nepavykdavo. Nežinia, kas tai lemia. Gal tiesiog grožis, kurį spinduliuoja gamta? Beje, Mildos dienos šventėje labai daug dėmesio skiriama moteriai, mat ji – visa ko pradas, ji – gyvenimo davėja, šeimos globėja. Dažniausiai nuo moters priklauso, kaip rutuliosis santykiai šeimoje. O seni pasakojimai byloja apie tai, kad jeigu moteris užsimano, gali bet kurį vyrą apsukti aplink pirštą. Tuo norima pasakyti, kad visos moterys turi šiek tiek raganos savybių (gerąja prasme) – turi slaptų kerų ir burtų, kurie padeda žavėti.

Šventyklos Mildai

Mildai skirtos šventyklos, kurių buvo apsčiai Lietuvoje, tik įrodo, kad lietuviai nebuvo abejingi meilei, jausmams. Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote (anuometiniame Svibirgale, šalia Svibirgalos upelio). Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje.

Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla. Manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. rasta Gedimino kalno požemyje. Panaši – moters su puokšte gėlių rankoje – statula buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta kunigo Pranckevičiaus namo, statyto maždaug 1400 m., sienoje. Nėra išlikę daug tokių statulėlių, todėl menotyrininkams sunku išsiaiškinti, kaip tiksliai šią deivę įsivaizdavo mūsų senoliai.

Meilės dienos papročiai

Įvairių kaimų, miestelių ir mažesnių bendruomenių jaunimas įprastai švenčia Gegužines. Per šventę iš beržo šakelių būdavo išdėstomas didelis ratas, jame vykdavo šokiai, kol patekėdavo saulė. Tai buvo ypatingas metas jaunuoliams, mat šios šventės metu jie tikėdavosi sutikti savo antrąją pusę. Apie ją svajodavo visi jaunuoliai: tiek merginos, tiek vaikinai. Tačiau net jeigu ir nepavykdavo susirasti mylimojo, jaunuoliai švęsdavo meilės dieną šokdami, žaisdami žaidimus ir bendraudami.

Būta ir kitų papročių. Merginos tikėjo, kad kiek kartų išgirs kukuojančią gegutę, tiek metų turės laukti savo būsimojo vyro. Žinoma, visos stengdavosi kuo mažiau kartų išgirsti jos kukavimą. Taip pat buvo meldžiamasi dievams Piziui ir Gondui, kurie atsakingi už meilę, lytinius santykius ir kitus intymius dalykus. Melsdavosi, žinoma, ir Mildai, aukodavo jai aukas – iš pievų gėlių nupintus vainikus. Tiesa, svarbu paminėti ir tai, jog jaunuoliai melsdavosi meilės dievams ir prieš pirmąją vestuvinę naktį. Tada lytiniai santykiai buvo itin paslaptingas, mistiškas dalykas, apie kurį jaunimas žinojo labai mažai ir kurio su pagarbia baime laukdavo – jaudindavosi, kad kažkas nepavyks, ar tiesiog bijojo nuvilti savo sutuoktinį…

Mildauninkai

Kartais pagalbos reikėdavo kreiptis ir į mildauninkus – Mildos garbintojus ir žiniuonius, žolelėmis ar užkalbėjimais gydančius meilės negalias. Taip pat jie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras, sužeistą širdį. Jie atlikdavo ir savotišką psichologų vaidmenį. Žmonės galėdavo jų klausti patarimų, jei nesisekdavo meilės reikalai, susipykdavo su šeima, kai užklupdavo, kaip dabar vadiname, „šeimos krizės“. Apskritai žmonės anksčiau labiau vertino ne tik jausmus, bet ir santuoką, ištikimybę. Puoselėjo šeimą ir stengėsi spręsti problemas ne vien tik keisdami partnerius.

Kaip švęsite Mildos dieną Jūs?

Išties mylėti ir būti mylimas kiekvienas žmogus trokšta ne vieną dieną, ne vieną kartą per metus ar gyvenimą, o nuolat – kasdien. Ir to paties žmogaus. Tad šią dieną skirkime tiems, kuriuos mylime. Jeigu neturime antrosios pusės šalia, mylėkime savo artimą. Dalykime visiems savo šypsenas, darykime gražius darbus. Pasakykime gerą žodį kad ir ką tik sutiktam žmogui. Juk taip gera gyventi, kai visi aplink spinduliuoja gėrį, laimę. O visa tai juk kuriame mes patys! Keliaukime mylėti!

Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top