Saulės sutiktuvės

Seniai, seniai, kai dar nebuvo žinoma apie Kalėdas, mūsų senoliai pagonys laukdavo Elnio devynragio, arba Saulėgrįžos (gruodžio mėn. 21 d.), dienos. Elnio devynragio dieną visi garbindavo Saulę, tikėdami, kad, išgirdusi, kaip jos visi šaukiasi ir laukia, greičiau sugrįš į žemę.

Yra graži legenda, kuri byloja, jog devynragis elnias ant savo ragų tą dieną parneša saulę ir nuo tos dienos vėl pradeda ilgėti dienos. Senovėje buvo itin plačiai paplitęs dievybių garbinimas, nes žmonės tikėjo, kad, garbindami dievus, įsiteiks jiems ir jų prašymai bus įgyvendinti. Saulę garbindavo labai įvairiai: ir tam tikrus patiekalus ruošdami, ir dainas dainuodami, ir burtus atlikdami, ir aukas aukodami.

Senovėje buvo įprasta, kad šventės trukdavo kur kas ilgiau: net ir keletą savaičių, o ne vieną ar dvi dienas. Ir saulės sugrįžtuves žmonės švęsdavo kelias savaites. Mūsų dienas pasiekę senieji Kūčių ir Kalėdų papročiai atspindi savitą mūsų tautos pasaulėžiūrą ir religiją.

Saulėgrįža – tai laikas, vadinamas tarpušvenčiais, tarpukalėdžiais arba šventvakariais, trunkantis nuo Kūčių iki Trijų karalių dienos (sausio 6 d.). Būtent tiek laiko žiemą Saulės laidos ir tekėjimo kryptys beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė sustoja. Tuo metu ir žmogus turi sustoti, atidėti darbus, susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir laikinumą, apie tikrąsias gyvenimo vertybes, amžinybę. Tuo metu, kai tamsa tartum įkalina visą pasaulį, kasdienybėje turime tenkintis tokiu mažu saulės šviesos kiekiu, nori nenori žmonės dirba mažiau darbų, daugiau laiko praleidžia namie, tampa labiau susikaupę, vangesni. Vakarais pasakojami prisiminimai apie mirusius giminaičius, planuojami ateinančių metų darbai. Viliamasi, kad troškimai bus įgyvendinti.

Kūčios ir Kalėdos yra tartum didysis metų vidurnaktis – trumpiausia metų diena ir ilgiausia metų naktis. Tada viskas sureikšminta taip, kad nė akimirkos nebūtų pamirštas šio laiko sakralumas ir veiksmingumas mūsų sieloms ir mūsų ateičiai.

Kad nebūtų užgautos aplink susitelkusių protėvių vėlės, buvo draudžiama dirbti įvairiausius darbus, nesusijusius su pasiruošimu šventėms. Tikėta, kad protėvių vėlės yra ypač linkusios prisilaikyti įvairių augalų stiebuose, vilnose, plaukuose. Šiuo laikotarpiu žmonės neverpdavo, nebraukdavo linų, nekuldavo, nesijodavo, nemaldavo, nekapodavo malkų, neplėšydavo plunksnų, netgi plaukų nešukuodavo. Nesilaikantieji draudimų rizikavo sulaukti nesėkmių ūkyje, gyvulių pasiligojimo arba patys netekti sveikatos.

Kūčių naktį nematomos protėvių vėlės kviečiamos šventinės vakarienės prie valgiais nukrauto Kūčių stalo. Juk nuo seno esame papratę pasitikdami svečius juos vaišinti. Svečio pagerbimas – tai bendros vaišės. Kūčios – tai šeimos vaišės kartu su svečiais iš anapus – su protėvių vėlėmis. Šienas ant Kūčių stalo – tai vėlių būstas.

Kalėdų nakties šienas nepaprastas. Tikima, kad pernakvojęs po Kūčių stalu ant pakreikto šieno tampi sveikesnis, įgyji aiškiaregio savybių ir galėsi matyti neregimus dalykus. Po Kūčių vakarienės, iš po staltiesės ištraukdamas šio nepaprasto šieno stiebelį, gali išsiburti savo laimę ir dalią, spėti gyvenimo trukmę…

Mūsų Kūčių ir Kalėdų papročių senoviškumą įrodo jų panašumas į kitų tautų žiemos saulėgrįžos papročius. Rodos, nieko bendra su mūsų tradicijomis negalintys turėti kinai švenčia panašiai kaip mes. Namuose taip pat renkasi tik šeimos. Ant namo sienų ir langų kinai pakabina kanapių stiebelių, simbolizuojančių kopėčias, kuriomis dvasios Naujųjų metų naktį nusileidžia pas žmones. Melsdamiesi savo dievams po atviru dangumi įrengia apeiginį Visatos sandarą vaizduojantį „Dangaus ir Žemės stalą“. Viena iš svarbių aukų dievams tada yra raudonosios pupos, apsaugančios žmones nuo piktųjų jėgų. Iš jų dievams verda košę. Aukojamus valgius valgo patys, taip tarsi susijungdami su dvasiomis per bendras apeigines vaišes. Kai kur dar ant žemės vėlėms numetama pupų košės. O juk mūsų Kūčių tradicijose taip pat ypatinga reikšmė teikiama virtiems žirniams ir pupoms, jie taip pat buvo beriami į namo kertes – aukojami vėlėms, kartais dar vadinamoms kočėmis. Kinai, praėjus 7 dienoms po Naujųjų metų, dievams aukoja saldžiame vandenyje virtus gumuliukus iš ryžių miltų… Argi tai neprimena mūsų kūčiukų su saldžiu miešimu?

Pasiruošimas Kalėdoms, Kūčių vakaras – tai kiekvieno akistata su sielos gelmėmis, tai pasaulį prikeliančios, sukuriančios ir įsukančios šviesos laukimas, tai atsiskaitymas su savimi ir artimaisiais. Kūčios – mūsų šeimų vienybės šventė. Todėl visą šią šventę ir laikotarpį turėtume skirti šeimai, jos vienybei ir stiprybei puoselėti, prisiminti visiems savo giminės mirusiesiems, kad mūsų mažieji šeimos nariai galėtų pažinti juos ir jausti jų buvimą šalia, nors ir nematomą, bet tikrą…

Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top