Pradinis / Baltiškų papročių pritaikymas moderniame pasaulyje / Advento pradžia „Eigulių aukuro“ bendruomenėje

Advento pradžia „Eigulių aukuro“ bendruomenėje

Žmonės visais laikais žiemą laukdavo saulės sugrįžimo, kai po ilgiausios metų nakties dienos vėl pradės ilgėti. Tik laukimo tradicijos daugiau ar mažiau skirdavosi – ilgainiui vienos išnykdavo, kitos atsirasdavo, o ir atėjusi krikščionybė turėjo didelės įtakos žiemos švenčių sampratai. Dabar turbūt mažai kas težino, kaip saulės sugrįžimo laukdavo ir kuo tikėjo senovės lietuviai. O juk iš tiesų turime didžiulį papročių ir tradicijų lobį, iš kurio galime pasisemti žinių ne tik apie žiemos švenčių prasmę, bet ir apie savo tautos mitinį pasaulėvaizdį.

Prasidėjus advento, o pagal baltiškąsias tradicijas – saulės sugrįžimo laukimo laikotarpiui, gausi Kauno „Eigulių aukuro“ bendruomenė susibūrė prisiminti senųjų žiemos švenčių tradicijų ir kartu pasidžiaugti šių dienų tradicijomis, be kurių sunku įsivaizduoti Kalėdų laukimo laikotarpį.

Žiemos saulėgrįža, arba Elnio devyniaragio šventė

Primintina, kad gruodžio mėnesio 21–23 d. yra astronominės žiemos pradžia. Šiuo metu Žemės Šiaurės pusrutulyje diena būna trumpiausia, o naktis – ilgiausia. Tai žiemos saulėgrįža, kai Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite. Žiemos saulėgrįža reiškia virsmą į naują būseną, saulės atgimimą, naujo gyvenimo pradžią. Po ilgiausios metuose nakties, dienos pradeda ilgėti – saulė sugrįžta.

Žiemos saulėgrįža Lietuvoje nuo seno buvo žinoma kaip Elnio devyniaragio šventė. Lietuviškas elnias devyniaragis galbūt dar mena akmens amžiaus laikus. Kaip teigia profesorius etnologas Libertas Klimka, pirmieji žmonės į Lietuvą atėjo paskui elnių bandas. Jis mano, kad elnio įvaizdžiai – labai tolimų laikų aidas. Iš dainų atsekama, kad elnias devyniaragis vasarą eina žemai, todėl naktis trumpa, o žiemą jis eina aukštai, todėl naktis ilga. Baltų tautosakoje devyniaragis elnias – mėnulis, o devynios jo ragų šakos – devynios paros nuo priešpilnio iki pilnaties. Elnias išbėga per žiemos saulėgrįžą ir sugrįžta per Kalėdas, raguose nešdamas naujai gimusią saulę, naują laiko ciklą, o kartu ir džiaugsmą, naują gyvenimą.

Pasak etnologės Pranės Dundulienės, trumpiausios dienos ir saulės sugrįžimo švenčių apeigos pradėjo formuotis tada, kai žmonės dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių, nežinojo, kodėl dienos trumpėja, o paskui vėl pradeda ilgėti. Sparčiai trumpėjant dienoms ir retai bepasirodant saulei, žmones apimdavo baimė: esą galinti įsiviešpatauti amžina tamsa. Atsirado tikėjimų, kad taip atsitinka saulei nusilpus kovoje su tamsybių dvasiomis. Žmonės atlikinėjo apeigas, maginius veiksmus, tariamai turinčius padėti saulei sustiprėti. Kai pastebėdavo, kad diena pradeda ilgėti, imdavo švęsti džiaugsmingas saulės sugrįžimo šventes. Jų metu būdavo garbinama saulė, šildanti žemę ir teikianti jai galimybę duoti vaisius.

Saulės sugrįžimo buvo pradedama laukti apie lapkričio 30 dieną, o gruodžio pabaigoje būdavo atliekamos iškilmingos apeigos. Jos trukdavo iki sausio 6 dienos. Krikščionybė saulės sugrįžimo laiką sutapatino su adventu (lot. „adventus“ reiškia atėjimą), o saulės atgimimo šventę – su Kristaus gimimu.

Senieji advento papročiai

Adventas trunka nuo lapkričio 30 d. iki Kalėdų (gruodžio 25 d.). Pasak P. Dundulienės, pirmąją advento dieną būdavo atliekamos apeigos, tariamai turinčios laiduoti gerą būsimų metų derlių ir asmeninę žmonių laimę. Katalikybė ją sutapatino su šv. Andriejaus diena. Tą dieną merginos burdavo vedybas. Pvz., žiūrėdavo šulinin ir, jeigu įžiūrėdavo vainiką, tikėdavosi ištekėti.

Advento laikas buvo kupinas paslaptingumo, netikrumo, baimės. Žmonės tikėjo, kad visur slankioja įvairios dvasios, tariamai galinčios pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams. Todėl tuo metu žemdirbiai kai kurių darbų nedirbo, būrė ir pan.

Per adventą žmonės nesilinksmindavo, bet žaisdavo žaidimus, dažnai vaizduojančius javų sėją ir esą turinčius magiškos galios pagerinti derlių.

Trumpiausiomis dienomis mūsų protėviai melsdavosi, aukodavo dievams aukas.

Senieji Kūčių papročiai

Pasak P. Dundulienės, dienoms pradėjus ilgėti (tai stebėdavo žyniai), prasidėdavo didelė šventė prie apeiginio stalo su sudėtingomis apeigomis, maginiais veiksmais, burtais, aukojimais ir kt. Ji buvo vadinama Kūčiomis (gruodžio 24 d.).

Per Kūčias būdavo stengiamasi baigti svarbesnius darbus. Tą dieną buvo draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą keliantys darbai būsimą vasarą sukelsią audringus debesis su krušomis, kenksmingomis pasėliams, trobesiams, gyvuliams.

Prieš Kūčias žmonės nusiprausdavo. Prausimasis turėjo maginio apsivalymo reikšmę ne tik materialine, bet ir moraline prasme: galėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, įvairių nelaimių, piktųjų dvasių, suteikti sveikatą ir pan. Be to, prie apeiginio stalo, kur turėjo ateiti vėlės, žmogus turėdavo sėsti švarus, be nuodėmės ir blogų minčių. Todėl žmonės susitaikydavo, jeigu būdavo susipykę su kaimynais, atleisdavo už skriaudas savo priešams.

Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno užklodavo staltiesę ir sustatydavo visus patiekalus.

Prieš pradėdami valgyti, visi atsistodavo. Vyriausiasis – senelis ar tėvas – garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės, tikėdami, kad tai išsipildysią, nes per šią šventę pasakytiems linkėjimams būdavo priskiriama magiška jėga. Pirmiausia valgydavo kūčią, paruoštą iš kviečių, miežių, avižų, žirnių, pupų, rugių ir kt., paprastai sumaišytų su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Kūčių patiekalas iš įvairų javų buvo skirtas protėvių vėlėms vaišinti. Žmonės tikėjo, jog mirusiųjų vėlės nenutraukia ryšių su gyvaisiais, per šventes ateina į savo namus vaišintis.

Dėmesio verti ir Kūčių burtai, susiklostę per ilgus šimtmečius. Mūsų krašte senų senovėje per šventes burdavo žyniai ir burtų išvadas skelbdavo žmonėms. Žyniams išnykus, žmonės burdavo patys. Daugybė burtų buvo susiję su žemdirbyste ir asmeniniu žmogaus gyvenimu, pvz., vedybomis. Merginos klausydavosi, iš kurios pusės šunys loja, iš tos pusės tikėjosi piršlių; skaičiuodavo atneštas malkas, apglėbtus tvorų statinius: porinis skaičius reiškė, kad greitai ištekėsiančios.

Senieji Kalėdų papročiai

Kalėdos yra prosenovinė šventė. Senovėje gruodžio 25 diena buvo laikoma saulės ir augmenijos dievo gimimo diena. Tą dieną buvo buriama, atliekami kiti maginiai veiksmai, dainuojamos dainos ir kt.

Kalėdų dienomis didelė magiška galia buvo priskiriama sveikinimams ir linkėjimams. Jie buvo laikomi lyg savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Apeiginius linkėjimus senovėje atlikinėdavo žyniai, įvairūs persirengėliai ir kt. Tų papročių atskirų elementų, netekusių senovinės religinės prasmės, kai kur išliko ir XX amžiaus pradžioje. Įdomiausias iš jų – vaikščioti pakiemiais persirengusiam Kalėdų Seneliu, arba Kalėda, ir linkėti gero derliaus.

Lietuvoje kai kur išliko prosenoviškas paprotys per Kalėdas už stalo kampo pastatyti eglės šaką ir jos šakomis puošti namų duris iš lauko pusės. Saulei grįžtant, eglei, simbolizuojančiai žalią vasarą, buvo priskiriama magiška galia.

Eglės puošimas riešutais, obuoliais ir degančiomis žvakutėmis nebuvo atsitiktinis. Riešutai simbolizavo vaisingumą. Tikėta, kad jie padeda uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius, todėl merginos ir jaunos marčios nešiodavosi jų gražiuose maišeliuose ir dovanodavo vaikinams. Obuolys taip pat simbolizuodavo vaisingumą. Lietuvių tautosakoje obuoliui priskiriama stebuklinga galia: jo padedamas žmogus galįs pasiekti viską, ko trokšta. Žvakučių deginimas ant Kalėdų eglutės buvo siejamas su protėvių vėlių atminimu. Be to, ugniai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia apsaugoti šeimą nuo visokių blogybių.

Tęsiama bendruomenės tradicija

Asociacijos „Eigulių aukuras“ įkūrėjai, norėdami Eigulių mikrorajono gyventojams padovanoti šventinę nuotaiką, padedami rėmėjų, gruodžio 2 dieną šalia Pilėnų pagrindinės mokyklos įžiebė Kalėdų eglutę. Būrys vaikų džiaugėsi susitikimu su Seneliu Kalėda ir jo pagalbininku Nykštuku, įvairiausiais žaidimais, o jų tėvai ir seneliai mėgavosi vieni kitų draugija ir šiltu bendravimu. Vėliau virš įžiebtos žaliaskarės suspindo šventinis fejerverkas.

Renginio rėmėja – Kauno miesto savivaldybė. Kiti rėmėjai: Karmėlavos miškų urėdija, „A&G taksi“, „Kauno gatvių apšvietimas“, „Norfa“, Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokykla UAB „Polonezas“. Informacinis rėmėjas – portalas „Lietuvė“.

„Lietuvės“ redakcija

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top