Pradinis / Baltiškų papročių pritaikymas moderniame pasaulyje / „Eigulių aukuro“ bendruomenė šventė Rudens lygiadienį

„Eigulių aukuro“ bendruomenė šventė Rudens lygiadienį

Rugsėjo 22 d., ketvirtadienio, vakarą Kauno Eigulių mikrorajono gyventojai praleido neįprastai – „Eigulių aukuro“ bendruomenė visus – tiek vaikus, tiek jų tėvelius ir senelius – pakvietė į Pilėnų pagrindinėje mokykloje rengiamą Rudens lygiadienio šventę, turinčią labai senas tradicijas. Skirtingas kartas išvydome ne tik žiūrovų vietose, bet ir ant scenos – buvo gera žiūrėti į drauge šokančius bei dainuojančius vaikus ir tėvelius. Šventės dalyviai ne tik klausėsi gražaus įvairių muzikos kolektyvų koncerto, bet ir pasisėmė žinių apie Rudens lygiadienio prasmę, senovinius šios šventės papročius bei atliko bendrą kūrybinę užduotį.

Renginio pradžioje susirinkusiuosius pasveikino „Eigulių aukuro“ bendruomenės pirmininkas Ramūnas Parachomikas. Jis priminė, kad kiekvienas esame visuomenės dalis ir kiekvienas už ją atsakingas, palinkėjo būti bendruomeniškiems ir drauge nuveikti daug gerų darbų. O kad būtų galima atlikti kuo daugiau tokių darbų, pranešė, jog nuo šiol Pilėnų pagrindinės mokyklos vestibiulyje kabės „Eigulių aukuro“ bendruomenės dėžutė, į kurią bus galima mesti laiškus su prašymais ir pasiūlymais.

Rudens lygiadienis – iš baltų laikų atėjusi šventė, apie kurią dažnas žino labai mažai. Tad apie senuosius šios šventės papročius, apeigas renginio dalyviams papasakojo etnologė Giedrė Barkauskaitė.

Pasak jos, okupacinės valdžios draudė senųjų švenčių šventimą ir Rudens lygiadienio šventimo tradicija buvo nutrūkusi. Sovietiniu laikotarpiu ši šventė buvo modifikuojama, virto rudens gėrybių švente. Susidomėjimas Rudens lygiadieniu išaugo atgavus nepriklausomybę. Tada imta žvalgytis, domėtis, kuo mes esame unikalūs, svarbūs, įdomūs. Per pirmą dešimtmetį po nepriklausomybės atgavimo buvo kilęs didelis susidomėjimas lietuvių etnokultūra, buvo siekiama atgaivinti senąsias lietuvių tradicijas. Stengtasi atkurti ir Rudens lygiadienio šventės papročius.

Senovėje svarbiausi Rudens lygiadienio šventės papročiai buvo atnašauti dievybėms už subrandintą derlių, dėkoti dievui Žemininkui, aukoti jam gyvulius. Dėkodami už vaisingą derlių, žmonės dažniausiai aukodavo po porą gyvulių: veršiuką ir telyčią, vištą ir gaidį, paršą ir kiaulę arba ožką ir ožį ir pan. Dar XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad lietuviai ypač dažnai aukodavo ožį, jis buvo laikomas vaisingumo simboliu. Šiais laikais aukojamas ne tikras ožys, o šiaudinės ožio (ar kitokios) skulptūros.

Senovėje lietuviai po aukojimo apeigų sėsdavo prie paruošto stalo. Šeimos vyriausias narys kiekvieno valgio gabaliuką numesdavo po stalu, po suolu ar uždėdavo ant krosnies ir sakydavo: „Tau, o Žemininkai, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.“

Pasak etnologės, šiandien skiriame keturis metų laikus, o mūsų protėviams svarbiausia buvo skirti du: šiltąjį ir šaltąjį, t. y. žiemos, poilsio laiką ir vasaros – augalų augimo ir vešėjimo – periodą. Juos žymi Pavasario ir Rudens lygiadieniai. Pavasario lygiadienis atnešdavo viltį, žadėjo daugiau saulės šilumos, gamtos atgimimą, kartu ir didelį darbų krūvį, o Rudens lygiadienis – brandą, susikaupimą, kvietė pagalvoti, kaip išgyventi tamsųjį metą.

Sakoma, kad nuo šios dienos nebegalima maudytis ežeruose ir upėse, jau reikia padėti šiaudines skrybėles kuo toliau, susiieškoti kuo šiltesnį galvos dangalą.

Nuo Rudens lygiadienio prasideda Ilgių metas, artėjama į Vėlines. Ugnis, nuo pavasario rusenusi lauko virtuvėje, sugrįžta į namų židinį. Tai laikas susikaupti, nusiraminti, laiką leisti prie ugnies su šeima.

Nuo seno Rudens lygiadienis prasidėdavo ėjimu pro senovinius vartus, už kurių reikia palikti viską, kas bloga. Reikia atsikratyti sunkių praeities balastų, įeiti su pozityviomis mintimis, ramybe. Lygiadienio metu būdavo atsikratoma susikaupusių senų daiktų ir kartu būdavo apvaloma siela.

Etnologė palinkėjo kiekvienam uždegti ugnelę savo širdyje, kuri neleis sužvarbti žiemą, šildys ir džiugins.

Renginį savo koncertiniais pasirodymais papuošė ir susirinkusiuosius džiugino vaikų muzikos kolektyvas „Medutis“, vyresniųjų vaikų grupė „M2“ ir merginų grupė „Easy“ (vadovai Virginija ir Skaidrius Varslauskai). Koncertinę programą vyresniųjų šventės dalyvių puikiai žinomomis dainomis užbaigė vokalinis ansamblis „Smaragdas“.

Vėliau renginio vedėja Inesa Uktverienė visus šventės dalyvius pakvietė iš įvairiausių gėlių žiedų, šakelių, kaštonų ir kankorėžių sukurti rudens simbolį – rudeninį kilimą. Dalyvių ilgai raginti neteko – kiekvienas panoro prisidėti. Žiedas po žiedo ir netrukus akis džiugino unikalus kūrinys iš rudeninės gamtos gėrybių. Šis kilimo kūrimas simbolizavo kiekvieno bendruomenės nario indėlio į gražesnės kasdienybės, geresnės visuomenės kūrimą svarbą.

Šventės dalyviai buvo vaišinami „Eigulių aukuro“ bendruomenės firminiu patiekalu.

Renginį rėmė Kauno miesto savivaldybė.

Informacinis rėmėjas – portalas „Lietuvė“.

„Lietuvės“ redakcija

 

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top