Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Čikagoje įkūrėjas: „Svajojau, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie Lietuvą“

Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Čikagoje įkūrėjas: „Svajojau, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie Lietuvą“

Jeigu kada lankysitės Čikagoje (JAV), nepraleiskite progos užsukti į Balzeko lietuvių kultūros muziejų, kuris yra vienintelis toks visoje šalyje. Nuo 1966-ųjų veikiančiame muziejuje saugomi apie mūsų tautos praeitį, ypač apie Amerikos lietuvių gyvenimą, pasakojantys eksponatai, rengiamos parodos, edukaciniai, kultūriniai renginiai. Ši lietuviška salelė, atsiradusi vieno žmogaus iniciatyva, iki šiol atlieka svarbią misiją – saugo ir puoselėja lietuvių tautos istoriją, kultūrą, supažindina JAV gyventojus su Lietuva.

Pažintį su muziejumi kviečiame pradėti nuo pažinties su jo įkūrėju Stanley Balzeku ir muziejaus direktore Rita Janz.

S. Balzekas su muziejaus viešnia – lietuvių kilmės aktore Rūta Lee
Būsimasis muziejaus įkūrėjas 1926 metais su tėčiu Stanley Balzeku

Sekė tėvų pavyzdžiu

Balzeko lietuvių kultūros muziejus skaičiuoja jau 53-iuosius metus. Prieš tiek laiko jį įkūrė Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių visuomenės veikėjas, verslininkas Stanley Balzekas, šį rudenį minėsiantis 95-ąjį jubiliejų.

S. Balzekas gimė JAV, Čikagoje. Jo tėvas atvyko į Ameriką 1912-aisiais, norėdamas užsidirbti pinigų ir Lietuvoje įkurti automobilių parduotuvę. Tačiau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis nebegalėjo sugrįžti į Lietuvą ir turėjo pasilikti. Vyriškis studijavo universitete, dirbo mėsos parduotuvėje, paskui pradėjo prekybos automobiliais verslą. S. Balzeko mama atvyko į JAV su šeima, kuri kilusi iš senos kilmingų bajorų giminės. Šiedu atvykėliai susipažino ir susituokė 1923-iaisias, o maždaug po metų gimė Stanley.

S. Balzeko tėvai visuomet dalyvavo visuomeninėje veikloje, stengėsi padėti kitiems žmonėms. „Tėtis remdavo lietuvių organizacijas, versdavo laiškus į anglų kalbą tautiečiams, meksikiečiams, todėl buvo gerbiamas ne tik lietuvių bendruomenėje. Mama visą gyvenimą buvo ištikimiausia tėčio darbų ir veiklos rėmėja“, – prisimena S. Balzekas.

Dabar JAV yra gausu lietuviškų organizacijų, kur vaikai gali mokytis lietuvių kalbos, pažinti tautinę kultūrą, Lietuvos istoriją, megzti lietuviškus ryšius. O kaip buvo anksčiau, S. Balzeko vaikystės metais? „Mūsų šeima lankydavosi bažnyčioje, kurios aplinkoje vyko tautinis, kultūrinis gyvenimas. Buvo susibūrusi lietuvių bendruomenė, kurioje ir tuomet veikė daug įvairių organizacijų. Būdamas vaikas, aš, kaip ir daugelis lietuvių vaikų ir jaunuolių, dalyvavau įvairių organizacijų veikloje, šokau tautinių šokių grupėje, sportavau. Nors sportas nėra ta sritis, kurioje jaučiuosi stiprus, tačiau dalyvavimas buvo savotiška parama toms lietuvių sporto ir saviveiklos organizacijoms“, – pasakoja pašnekovas.

Muziejus – svajonei įgyvendinti

Iš tėčio S. Balzekas ne tik perėmė meilę Lietuvai, norą padėti tautiečiams, bet ir paveldėjo verslumo gyslelę. Daug metų vadovavo jo įkurtam verslui – buvo bendrovės ,,Balzekas Motor Sales“ prezidentas. Taigi jis tęsė tėčio svajonę. „Mano tėvas visada sakydavo, kad jeigu nori ko nors gyvenime pasiekti, turi darbą daryti geriau ir greičiau, nei jį atlieka kiti. Jis taip pat sakė, jog reikia stengtis bendrauti su protingesniais už save žmonėmis, kad galėtum daugiau išmokti. Aš visuomet stengiausi laikytis šių principų“, – pasakoja jis.

Paklaustas apie savo paties gyvenimo svajonę S. Balzekas atsakė nedaugžodžiaudamas: „Mano svajonė buvo padaryti taip, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie Lietuvą, todėl įkūriau muziejų.“

Pasak jo, dauguma Amerikoje gyvenančių kitataučių, vietinių amerikiečių nieko nebuvo girdėję ir nežinojo apie Lietuvą. Lietuvių bendruomenė buvo labai uždara. „Jeigu tu nori, kad apie tavo šalį žinotų daugiau žmonių, turi kalbėtis su jais, pasakoti jiems, parodyti, leisti paliesti, tarkime, gintaro gabalą, kad jie suprastų, kas tai yra. Todėl nusprendžiau, jog reikia įsteigti muziejų, kuriame būtų ne tik eksponatų, pasakojančių apie Lietuvą, jos istoriją, bet ir biblioteka, archyvas, kad į muziejų atvykę žmonės gautų jiems reikalingos informacijos, kad čia atvykę kitataučiai galėtų susipažinti su Lietuvos istorija, senąja kultūra. Mes norime, kad apie Lietuvą išgirstų kuo daugiau čia, Amerikoje, ir pasaulyje gyvenančių žmonių“, – aiškina pašnekovas.

Pradėjus įgyvendinti šį sumanymą, S. Balzekui labai padėjo, jį palaikė šeima, ypač žmona Irena. Ji daug valandų skirdavo įvairių dokumentų spausdinimui rašomąja mašinėle (kompiuterių tuomet nebuvo). Taip pat suorganizavo muziejaus Moterų gildiją. Jos narėmis tapusi grupė savanorių moterų labai padėjo (iki šiol padeda ir remia muziejaus veiklą). Netgi įkūrė vieną muziejaus kambarį ir padovanojo jam savo gintaro papuošalų, tautinių kostiumų. Lietuvių bendruomenė taip pat labai palaikė muziejaus idėją. Daugelis tautiečių dovanojo muziejui įvairių eksponatų iš savo šeimų archyvų. S. Balzekas ir pats turėjo asmeninę kolekciją – ši tapo kuriamo muziejaus pagrindu.

Muziejuje yra vaikams skirta ekspozicija.
S. Balzekas su mažaisiais lankytojais

Už nuopelnus Lietuvai – valstybės apdovanojimas

Muziejaus įkūrimas ir daugiau nei pusę amžiaus trunkantis darbas jame – tik dalis S. Balzeko nuopelnų mūsų tautai ir šaliai. Nuo 1975-ųjų jis dalyvavo Amerikos lietuvių demokratų partijos, nuo 1979-ųjų – Lietuvių fondo veikloje. 1990 metais įsteigė Čikagos ir Vilniaus miestų draugystės komitetą ir jam vadovavo. 2000-aisiais tapo Lietuvos Respublikos garbės konsulu JAV. Už darbą tėvynės labui 2016-aisiais jis buvo apdovanotas ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi. „Tai didelė garbė man ir visai mano šeimai, tai didelė vertybė. Aš dėkingas, kad Lietuva manęs nepamiršo“, – šio apdovanojimo reikšmę jam apibūdina pašnekovas.

Bent viena diena per savaitę – Lietuvos diena

Dažnai pastebima, kad kai kuriems naujiesiems emigrantams lietuvybės puoselėjimas nebėra toks svarbus kaip ankstesnėms kartoms: būna, kad šeimose įsivyrauja anglų kalba, išnyksta, o gal niekada ir nebuvo puoselėjamos lietuviškos tradicijos, atsiskiriama nuo lietuvių bendruomenės. Ką daryti tiems išeiviams, kurie šeimoje nematė lietuvybės puoselėjimo pavyzdžio, tačiau nori savo atžalas užauginti tikrais Lietuvos ambasadoriais, įskiepyti jiems pasididžiavimo savo šaknimis jausmą? S. Balzekas šiuo atveju pataria: „Svarbu, kad gyvendami čia, Amerikoje, lietuviai nepamirštų lietuvybės: remtų lietuvių organizacijas, dalyvautų jų veikloje, kaip galėdami, kad ir iš toli, dalyvautų ir Lietuvos gyvenime. Kad tėvai pasakotų vaikams apie savo tėvynę – tuomet vaikai žinos, kokia svarbi ši šalis yra jų tėvams. Vaikai labai daug perima iš tėvų, mokosi iš jų. Jeigu tėvai didžiuosis Lietuva, bus jos patriotai, tai jų pėdomis seks ir atžalos.“

Pašnekovo teigimu, reikia dirbti su savo vaikais. „Jie turi būti susipažinę su Lietuvos istorija, dalyvauti lietuviškoje veikloje kartu su šeima. Bent viena diena per savaitę šeimoje turi būti Lietuvos diena. Būna įvairių dienų: žuvies diena, namų tvarkymo, poilsio diena, tegul būna ir Lietuvos diena. Ir dar: reikia galvoti apie savo šalį ne negatyviai, o pozityviai, visą laiką pozityviai“, – pabrėžia S. Balzekas.

 Jau gali atsigręžti atgal ir pasidžiaugti, kiek daug nuveikta

Padėdami savo šaliai, padedame sau

Niekas nenuginčys reikšmingo išeivijos vaidmens remiant Lietuvą kovoje dėl nepriklausomybės. Ši kova mus visus labai suvienijo. Paklaustas, kas, jo manymu, dabar turėtų būti stimulas vienytis, S. Balzekas pasitelkė analogiją su verslu: „Jeigu tu dirbi savo kompanijai, turi galvoti, kaip gali dirbti dar geriau. Jeigu pervežimo verslu užsiimantis verslininkas turi vieną sunkvežimį, jis padaro nedaug, o jeigu tu stengsiesi turėti 10 sunkvežimių, sukursi didesnę vertę. Taip ir Lietuva: kuo daugiau tautiečių ja rūpinasi, tuo didesnė nauda šaliai. Turime suprasti, kad jeigu padedame Lietuvai, kartu padedame ir patys sau. Tai turėtų sau pasakyti kiekvienas lietuvis, kad ir kokioje pasaulio šalyje jis dabar gyventų, kad ir kokias pareigas užimtų. O Lietuva turėtų suprasti ir įvertinti savo vaikų pastangas.“

Nori niekada neišeiti į pensiją

Dažnas į S. Balzeką žvelgia su susižavėjimu ir nuostaba. 94-erių vyriškis vis dar darbuojasi savo įkurtame muziejuje, užsiima įvairiais pomėgiais. „Būti pensininku ir nieko nedirbti yra nuobodu. Noriu niekada neišeiti į pensiją. Kitu atveju reikėtų galvoti, apie ką kalbėtis su bendraamžiais. Skauda ranką, diegia šoną? Kuris kokius vaistus dabar geria? Man labiau patinka šokti (dar neseniai daugiau pašokdavau, dabar nebedaug), keliauti, lankyti gimines Lietuvoje. Jeigu kas manęs paklaustų, kokio amžiaus jaučiuosi, atsakyčiau, kad neturiu amžiaus. Tačiau visada sakau, kad planuoju gyventi iki 125 metų“, – šypsosi.

Turi ką patarti jaunimui

Per savo karjerą S. Balzekas vadovavo bent trims įmonėms, įstaigoms, todėl turi ką patarti jauniems žmonėms, norintiems sėkmingai kilti karjeros laiptais ar kurti savo verslą. „Visada būk nusiteikęs pozityviai, bet kartu turėk ,,storą odą“, kad galėtum susidoroti su neigiamais dalykais, kurių pasitaikys tavo darbe. Tau nebūtina viską daryti pačiam, gali pasamdyti specialistų ir jiems gerai vadovauti. Tai labai svarbu. Ir svarbiausia – prieš pradėdamas verslą turi išsiaiškinti, ką tau labiausiai patinka daryti, kokio tikslo nori siekti gyvenime ir darbe. Kai tai žinosi ir darysi tai, kas labiausiai patinka, tuomet tas darbas niekada nebus sunkus, negailėsi jam savo laiko, nes jis tau teiks džiaugsmą, pasitenkinimą ir kartu bus sėkmingas“, – patirtimi paremtais patarimais dalijasi pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad, norint daug pasiekti pasirinktoje srityje, neužtenka darbui skirti vos 6 ar 8 valandas per dieną. „Jeigu tu dirbi darbą, tarkime, turi savo verslą, arba imiesi kažko kito – auklėji vaikus, užsiimi kūryba – ir nori daug pasirinktoje srityje pasiekti, tuomet turi suprasti, kad neužtenka atidirbti 6 ar 8 valandas, po jų uždaryti duris ir daugiau nebegalvoti apie darbą. Iš savo patirties galiu pasakyti: norėdamas gerų rezultatų, turi dirbti nuolatos, atsiduoti tam darbui, paaukoti jam savo laiką ir mintis kad ir 24 valandas per parą. Tu turi planuoti ir numatyti, ką gali padaryti per ateinančias šešias valandas ar savaitę, kad dar geriau galėtum dirbti tą darbą, kurį esi pasirinkęs. Mano nuomone, jaunoji karta yra pernelyg įsitraukusi į administravimą. Bet aš manau, kad reikia ieškoti sričių, kuriose galėtų pasireikšti kiekvieno kūrybingumas. Kaip smagu dirbant sukurti ką nors, kas bent šiek tiek pakeistų pasaulį, kuriame gyvensi pats, tavo šeima ir visi aplinkiniai“, – nuomonę išsako S. Balzekas.  

Amerikiečių ekskursiją po muziejų lydi R. Janz (dešinėje)

Rita Janz Balzeko lietuvių kultūros muziejuje dirba nuo 2003-iųjų. Prieš atvykdama į JAV, istorijos studijas baigusi moteris darbavosi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. „Man labai pasisekė, kad Amerikoje galiu dirbti pagal specialybę. Kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi darbu šiame muziejuje: čia galiu ne tik pritaikyti savo turimas žinias, bet ir kartu mokytis, tobulėti, kažką naujo, papildomo sužinoti“, – sako ji.

Anot R. Janz, Balzeko lietuvių kultūros muziejaus misija yra išsaugoti ir puoselėti lietuvių tautos istoriją, kultūrą. Ypač daug dėmesio skiriama Amerikos lietuvių istorijai ir kultūrai, tai istorijos daliai, kuri susijusi su pačia Lietuva. Stengiamasi ne tik pasakoti apie mūsų šalį lietuvių kilmės amerikiečiams (apie jų kilmę, protėvių istoriją ir kultūrą), bet ir dirbti taip, kad ir kitataučiai amerikiečiai kuo daugiau sužinotų apie Lietuvą.

Kiekvienas eksponatas turi įdomią istoriją

Tik nedidelė dalis muziejaus eksponatų yra įsigyti. Dauguma jų gauti iš įvairių lietuvių kilmės asmenų. „Dažniausiai atsitinka taip, kad miršta seneliai, tėvai ir palieka sukauptą didžiulę biblioteką, meno kūrinių, šeimos archyvų. Neretai šie turtai atsiduria muziejuje, – apie kai kurių eksponatų kelią į muziejų pasakoja Rita. – Dažniausiai vaikai arba giminaičiai pasakoja, kad jie nemoka lietuvių kalbos ir visi tie daiktai jiems yra nereikalingi, niekas negali jais naudotis, tarkime, skaityti lietuviškų knygų. Būna gaila tėvų kauptus ir brangintus daiktus išmesti, todėl nusprendžiama juos atiduoti muziejui.“

Pirmieji muziejaus eksponatai buvo paties S. Balzeko asmeninės kolekcijos. Vienas jų – riterio šarvai, kuriuos jis buvo įsigijęs aukcione. Šie šarvai tapo vienu iš muziejaus simbolių. „Nesame tikri, ar tie šarvai priklausė lietuviui riteriui, bet tokius arba labai panašius Lietuvos kilmingieji vilkėdavo kovose. Amerikiečius labai stebina ir domina mūsų viduramžių istorija. Jie ypač nustemba sužinoję, kad viduriniais amžiais Lietuva buvo viena didžiausių Europos valstybių“, –šypteli R. Janz.

Itin daug lankytojų susidomėjimo sulaukia ir muziejuje eksponuojamas Žalgirio mūšio maketas. „Kai 2010 metais buvo švenčiamos Žalgirio mūšio metinės, organizavome konferenciją ir vienas iš jos dalyvių atsivežė tą maketą. Moksleiviai, atvažiavę iš šeštadieninių mokyklų, buvo juo labai susidomėję. Maketo kūrėjas jiems labai vaizdžiai pasakojo apie Žalgirio mūšio eigą. Ir iki šiol, kai atvyksta moksleivių grupės, per ekskursiją po muziejų mes visada sustojame prie to maketo: apžiūrime, kaip išsidėstę kariai, kalbame apie mūšio eigą ir kodėl lietuviai laimėjo“, – pasakoja muziejaus direktorė.

Moteris prisipažįsta, kad ją pačią visada sujaudina, kai kas nors muziejui padovanoja seną maldaknygę. Dažnai jose būna įrašyti vardai, pavardės, žmonių gimimo datos, Lietuvos kaimų, iš kurių šie žmonės atvyko į Ameriką, pavadinimai. „Tos maldaknygės buvo įsigytos iš knygnešių spaudos draudimo laikotarpiu, daugiau nei prieš šimtą metų. Gal už jas buvo ir nepigiai sumokėta. Neretai maldaknygė būdavo vienintelė šeimos knyga, perduodama iš kartos į kartą. Kai kurios yra ypač gražios, su viršeliais, kuriuose inkrustuotas dramblio kaulas. Kitos paprastos, bet labai sudėvėtos, nes daug kartų skaitytos. Tokios šeimų dovanos muziejui yra labai jaudinančios ir vertingos“, – eksponatų unikalumą atskleidžia pašnekovė.

Kai pasakoja apie spaudos draudimą, muziejaus darbuotojai lankytojams pateikia gerą pavyzdį – maldaknygę, kuri parašyta kirilica, vadinamąja graždanka (lietuviškas tekstas perteiktas slaviškais rašmenimis). Tai maldaknygė „Aukso altorius“, išspausdinta 1864 metais. O šalia eksponuojama kita maldaknygė tuo pačiu pavadinimu, kuri išspausdinta lotyniškais rašmenimis.

Kuriant filmą „Šuolis“, filmuota ir muziejuje. Legendinis jūreivis Simas Kudirka (k.) ir filmo režisierė Giedrė Žickytė

Kuria ir stiprina JAV gyventojų ryšius su Lietuva

Muziejuje, priimančiame lankytojus septynias dienas per savaitę, galima ne tik apžiūrėti įdomias istorines ekspozicijas, bet ir apsilankyti įvairiuose renginiuose. Čia organizuojami įvairių autorių filmų, knygų, paveikslų ar fotografijų pristatymai. R. Janz teigimu, kai iš Lietuvos atvyksta mokslininkų, istorikų, knygų autorių, menininkų, muziejuje jiems suteikiama galimybė pristatyti savo kūrinius. Savo kūrybą čia pristato ir Amerikos lietuviai. Muziejuje kasmet vyksta kelios dešimtys tokių renginių. Apie šios lietuviškos kultūros salelės Čikagoje veiklą rašoma muziejaus keturis kartus per metus leidžiamame žurnale, muziejaus ir jo įkūrėjo Stanley Balzeko „Facebook’o“ puslapyje.

Balzeko lietuvių kultūros muziejus ne tik saugo vertingus eksponatus, rengia meno parodas ir kitokius renginius, bet ir užsiima genealogija – padeda lietuviškų šaknų turintiems amerikiečiams daugiau sužinoti apie savo kilmę. „Į mus kreipiasi žmonės, kurių seneliai, proseneliai buvo lietuviai. Šie asmenys paprastai jau nekalba lietuviškai, tačiau jiems labai įdomu sužinoti, o mums smagu padėti jiems surasti daugiau žinių apie senelių ar prosenelių gimtinę: kokiame Lietuvos kaime jie gimė, kokioje parapijoje gyveno, kokioje bažnyčioje susituokė. Tie žmonės, kurie mūsų genealogijos skyriuje sužino apie savo protėvius, neretai tęsia pažintį su protėvių šalimi – kartu su muziejaus organizuojama turistų grupe keliauja į Lietuvą“, – pasakoja R. Janz.

Keliones į Lietuvą muziejaus darbuotojai rengia du kartus per metus. Viena būna liepos pradžioje, kita – rugsėjį. Žmonių grupės keliauja ne tik pamatyti svarbiausių turistinių mūsų šalies vietų – jiems sudaroma galimybę aplankyti savo protėvių gimtąsias vietas, kapines, bažnyčias. Kai kurie susitinka su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais. „Neretai tampame įdomių ir jaudinančių asmeninių istorijų liudininkais. Dalis mūsų turistinių grupių dalyvių dar ir dar kartą nori sugrįžti į Lietuvą. Jie papasakoja apie kelionę savo artimiesiems, giminėms. Šie taip pat susidomi ir panūsta pamatyti šią gražią šalį“, – kelionių įspūdžiais dalijasi Rita.  

Parodos „For Freedom“ atidarymo metu parodos kuratoriai ir rengėjai su garbingais svečiais. S. Balzekas (trečias iš d.), senatorius Dick Durbin, muziejaus direktorė Rita Janz
Parodą „For Freedom“ apžiūri muziejaus svečias iš Lietuvos profesorius Liudas Mažylis

Keliaujančios parodos pasakoja Lietuvos istoriją

Balzeko lietuvių kultūros muziejus, be jau išvardytų veiklų, rengia ir kilnojamąsias parodas pasinaudodamas savo unikaliais eksponatais. Į pagalbą pasitelkia didelę patirtį turinčius specialistus. Parodose mielai lankosi ne tik tautiečiai, bet ir amerikiečiai. Kai kurios jų keliauja ne tik į kitus JAV miestus (Vašingtoną, Niujorką), bet ir į Lietuvą.

Prieš kelerius metus muziejus pristatė parodą „Praradę Tėvynę: išeivių iš Baltijos šalių istorija 1944–1952“, kurią išvysti turėjo progą ir Lietuvos gyventojai. Tai unikalus projektas, kuriuo siekta pristatyti išeivių iš Baltijos šalių gyvenimą Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklose. Praėjusiais metais muziejaus darbuotojai paruošė parodą „For Freedom“, pasakojančią apie ankstyvąją lietuvių imigraciją, apie tai, kaip Amerikos lietuviai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Dabar rengiama virtuali daugiau kaip 50 metų veikiančio Balzeko lietuvių kultūros muziejaus istorijos paroda. „Surinkome nuotraukas, kuriose užfiksuoti žmonės ir įvykiai nuo pat muziejaus įkūrimo, jas aprašėme. Visa tai turėtų po mėnesio pasirodyti muziejaus tinklalapyje“, – apie naująją parodą pasakoja pašnekovė.

Muziejaus lankytojo paveikslas

Muziejaus direktorė pasakoja, kad didžioji dalis lankytojų yra vyresnio amžiaus žmonės. Ji pastebi, kad domėtis savo kilme dažnas pradeda sulaukęs 40–50 metų. Tačiau Rita tarp lankytojų yra sutikusi ir ne vieną jaunuolį, atvykusį į Čikagą iš kitos valstijos verslo ar mokslo reikalais, kuris pasididžiuodamas pasakojo turintis lietuviškų šaknų ir sakėsi norįs daugiau sužinoti apie savo kilmę, senelių šalį.

Į muziejų taip pat atvyksta lietuvių vaikai iš šeštadieninių mokyklų ir moksleiviai iš amerikiečių mokyklų. Pastarųjų susidomėjimą Lietuva, jos istorija paskatino Rūtos Šepetys knyga apie lietuvių tremtį į Sibirą „Between Shades of Gray“. Dauguma amerikiečių moksleivių apie tą Lietuvos istorijos dalį pirmą kartą sužino perskaitę šią knygą ir mielai ateina į muziejų sužinoti daugiau.

Prieš porą metų muziejuje buvo atnaujinti lietuvių kalbos mokymo užsiėmimai amerikiečiams. Dabar dirba dvi mokytojas, viena – su pradedančiųjų, kita – su pažengusiųjų grupe. Mokiniai – suaugę, brandaus amžiaus amerikiečiai. Vieni iš jų turi lietuviškas šaknis ir nori išmokti senelių kalbą. Kiti susituokę su lietuviais, todėl stengiasi išmokti susikalbėti su savo mylimųjų giminėmis.

Anot R. Janz, kai kurie studentai jau nebe pirmus metus lanko šias pamokas. Dalis jų atvyksta net iš kitos valstijos – šeštadieniais kelionei skiria po kelias valandas.

Balzeko lietuvių kultūros muziejaus ir lietuvių tautos temas R. Janz (viduryje) neretai pristato organizacijos „Chicago Cultural Alliance“ organizuojamuose renginiuose

Reprezentuoja tėvynę

Balzeko lietuvių kultūros muziejus stengiasi nepraleisti progų reprezentuoti Lietuvą Amerikoje. Jis dalyvauja organizacijos „Chicago Cultural Alliance“ („CCA“) veikloje nuo pat jos įkūrimo. Ši organizacija veikia daugiau kaip 10 metų ir jungia apie 30 etninių organizacijų. „CCA“ veikloje dalyvauja ir didžiausi Čikagos miesto muziejai, tokie kaip „Field Museum“, „Chicago History Museum“. „CCA“ organizuoja edukacines programas, kurių metu skaitomos paskaitos apie tai, kaip geriau organizuoti muziejaus darbą, kaip rengti parodas, prižiūrėti eksponatus, juos restauruoti. Taip pat „CCL“ rengia programą „Inherit Chicago“, kurios metu visas spalio mėnuo skiriamas etninėms organizacijoms, esančioms Čikagoje. Muziejus taip pat dalyvauja šioje programoje. „Praėjusiais metais buvome paruošę diskusiją apie tai, kaip po Antrojo pasaulinio karo lietuviai buvo priversti palikti savo namus, kaip atsidūrė perkeltųjų asmenų, arba dipukų, stovyklose Vokietijoje, kaip paskui atvyko į Ameriką. Šioje diskusijoje dalyvavo ir amerikiečiai – muziejaus „National Public Housing Museum“ atstovai. Jie kalbėjo apie tai, kaip socialiai remtini žmonės Čikagos miesto vadovų nurodymu buvo iškeldinti iš savo namų, nes buvo nuspręsta tuos namus griauti ir jų vietoje statyti dangoraižius. Tie žmonės irgi neteko savo namų. Tai labai skirtingos patirtys, bet diskusija buvo labai įdomi. Ji padėjo pritraukti naujų muziejaus lankytojų, kurie kitu atveju gal niekada nebūtų čia atėję. Dėl tos programos jie mus surado“, – pasakoja R. Janz.

„Kiek dirbu muziejuje, mes visą laiką dalyvaujame panašiose programose ir naudojamės proga amerikiečiams pristatyti Lietuvą, – priduria pašnekovė. – Buvome partneriai su kinais, Amerikos indėnais, korėjiečiais, japonais. Mane visą laiką stebino vienas faktas: kai susitikdavome su kitų tautų žmonėmis, atrodydavo, kad esame labai skirtingi. Bet pabendravus tapdavo aišku, kad mūsų visų jausmai ir problemos yra panašūs.“

Kviečiame apsilankyti šiame unikaliame muziejuje bent virtualiu būdu: https://balzekasmuseum.org.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš S. Balzeko asmeninio ir muziejaus archyvų

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: