Pradinis / Lietuviai svetur / Balzeko muziejuje JAV – rimti pokalbiai apie S.Daukantą

Balzeko muziejuje JAV – rimti pokalbiai apie S.Daukantą

Neseniai išleista profesoriaus Giedriaus Subačiaus monografija apie žymųjų lietuvių istoriką, rašytoją ir švietėją Simoną Daukantą, pavadinta „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834)“, sudomino nemažai Čikagos lietuvių. Į Balzeko lietuvių kultūros muziejuje surengtą jos pristatymą susirinko gražus būrys Lietuvos ir  jos kalbos istorijos mylėtojų.

Geriausiu S. Daukanto kūrybos ir raštų tyrinėtoju laikomas prof. G. Subačius yra perskaitęs ir atidžiai ištyrinėjęs nemažą dalį išlikusio turtingo rankraštinio šio rašytojo palikimo. Daugiausia dėmesio jis skyrė rankraščiui „Istorija žemaitiška“. O tyrinėdamas šio veikalo kalbą ir ypač rašybą padarė nemažai įdomių ir svarbių atradimų, apie kuriuos papasakojo muziejuje į monografijos pristatymą susirinkusiems klausytojams.

XIX a. rašyba – tarsi rašančiojo DNR

Svarbiausias G. Subačiaus atradimas keičia iki šiol turėtas žinias apie „Istorijos žemaitiškos“ parašymo datą. Buvo manoma, kad ją S. Daukantas parašė gyvendamas Rusijoje, apie 1838 metus. Tačiau G. Subačius nustatė, kad „Istoriją žemaitišką“ S. Daukantas pabaigė rašyti gyvendamas dar Rygoje, apie 1834 metus. Tokią išvadą padiktavo S. Daukanto labai įvairavusios rašybos bei kai kurių knygos parašymo aplinkybių tyrinėjimas.

„Anksčiau, iki bendrinės kalbos įsitvirtinimo XIX a. antrojoje pusėje, rašyba turėjo individualių bruožų. Iš rašybos būdavo galima spėti, kieno tekstas prieš akis: Jurgio Pabrėžos ar Jurgio Pliaterio, Simono Stanevičiaus ar Simono Daukanto. Rašyba buvo kaip DNR – unikalus asmens kodas. Be to, kartais ir to paties autoriaus rašyba buvo įvairi, skirtingais kūrybos etapais įgaudavo naujų bruožų. Tokia rašyba – tarsi nestabili, mutuojanti DNR. Ir kaip tik tokia ypatinga įvairove pasižymėjusi buvo Simono Daukanto (1793–1864) ortografija“, – rašo G. Subačius savo knygos pratarmėje. Apie tai kalbėdamas muziejuje susirinkusiems klausytojams, autorius ,,margą“, nesunormintą S. Daukanto rašybą palygino su įvairiaspalviais pievų žiedais.

Iš tiesų apie lietuvių kalbos, ypač jos rašybos, istorines įdomybes tą vakarą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje buvo galima išgirsti iki šiol negirdėtų dalykų. Juk ne kiekvienas buvo girdėjęs kad mūsų tautos šviesuolis S. Daukantas savo veikaluose mėgo rinktis skirtingus tam tikrą  garsą nusakančius ženklus. Kai kuriuos net pats yra sukūręs ar nusižiūrėjęs iš kitų kalbų. Tai ir įvairūs brūkšneliai, stogeliai virš raidžių, žymintys ilguosius ar nosinius garsus, įvairuojantis dvibalsių rašymas ir t. t. Vilniaus universiteto profesorius Aleksas Girdenis (1937–2011) S. Daukanto rašybą yra pavadinęs „siaubingai sujaukta“. S. Daukanto amžininkai jį kritikavo, sakydami, kad jo rašyba yra neperskaitoma.

Tačiau būtent tokia nenusistovėjusi ortografijos sistema yra labai įdomi buvusiam A. Girdenio studentui, S. Daukanto raštų tyrėjui prof. G. Subačiui. Ji profesoriui teikia daug informacijos apie švietėjo gyvenimo filosofiją, rašymo tikslus, taip pat apie jo gyventą laikotarpį. 

S. Daukanto raštai – Lietuvos politiniams tikslams

Šiais griežtai sunormintos ir vis tebenorminamos lietuvių kalbos vartojimo laikais buvo įdomu išgirsti G. Subačiaus prielaidą, kad S. Daukanto gyventu istoriniu laikotarpiu rašybos (ortografijos, t. y. visuotinai pripažintos kalbos žodžių rašymo sistemos, – red. past.) įvairovė galėjo būti laikoma kalbos turtingumo ženklu.

Žąsies plunksna tobulu dailyraščiu savo rankraščius rašęs S. Daukantas tarsi eksperimentavo, bandydamas išsiaiškinti, kaip raidės veikia raides, ir tokiu būdu ieškojo lietuvių kalbos grafinės harmonijos.

Knygos autorius teigė, kad žemaičių tarme rašiusiam S. Daukantui buvo svarbu lietuvybės politika. Jis savo solidžios apimties rankraščiais stengėsi parodyti pasauliui, kokia didinga yra Lietuvos istorija, o kartu ir pati Lietuva, turinti savo lietuvių kalbą, kuria rašomi štai kokie istoriniai ir moksliniai veikalai. Daukantas pirmasis savo raštuose pavartojo žodį „valstybė“, jis aiškino įvairių žodžių kilmę, kartais net pats sukurdamas įtikinamą pasakojimą apie tai, kaip vienas ar kitas žodis atsirado.

S. Daukanto raštų lemtis – išlikti

Reikia pripažinti, kad gana specializuotą mokslinę monografiją jos autorius G. Subačius į renginį susirinkusiems klausytojams pristatė įdomiai ir nenuobodžiai – kartais leisdamasis į įvairius istorinius ekskursus, susijusius su S. Daukanto gyvenimu ir jo raštais. Tikriausiai nedaugelis buvo atkreipę dėmesį į tai, kad ant lietuviškų 100 litų banknoto buvo ne tik S. Daukanto portretas, bet ir jo ranka rašyto sakinio apie gintarą faksimilė – paskaitos metu ji buvo pademonstruota ekrane.

O ko verta S. Daukanto raštų išlikimo istorija: pirmoji jų saugotoja buvo švietėjo sesers Anastazijos Kaunackienės šeima. Visi rankraščiai, kurie svėrė apie 370 kilogramų, buvo saugomi  aštuoniose skryniose. Vėliau,1911 metais, šis archyvas buvo perduotas Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje. Antrojo pasaulinio karo metu S. Daukanto ranka rašyti raštai galėjo būti vokiečių susprogdinti kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu – traukdamiesi vokiečiai pastatą buvo užminavę. Tačiau viską nulėmė aplinkybės – aukšto rango vokiečio karininko pavardė buvo Didžiul (greičiausiai jis buvo kilęs iš Mažosios Lietuvos), gal būtent todėl lietuvių maldavimas nesprogdinti istorinio statinio, kuriame buvo saugoma daug vertingų rašytinių mūsų tautos paminklų, buvo išgirstas.

Kiek G. Subačiui metų prireikė perskaityti, ištyrinėti, suklasifikuoti ir aprašyti S. Daukanto „Istorijai žemaitiškai“ bei jo Rygos periodui? Šiam darbui autorius paskyrė ketverius metus. Prieš pradėdamas darbą, jis važiavo į Žemaitiją mokytis žemaičių tarmės, kad galėtų suprasti S. Daukanto raštų kalbą. Kokiu būdu profesorius skaitė, analizavo bei lygino sudėtinga rašyba išguldytos „Istorijos žemaitiškos“ rankraštį? Tam visai nereikėjo valandų valandas kūprintis rankraščių archyve ir kvėpuoti dulkes. „Aš nufotografavau visus rankraščio puslapius ir dirbau tyrinėdamas tas  fotografijas“, – sakė G. Subačius.

Knygos pristatymo vakarą, atsakydamas į renginio svečių klausimus, profesorius  atskleidė, kad S. Daukanto raštų tyrinėjimo darbus tęsia ir dabar jau ėmėsi tyrinėti mūsų tautos šviesuolio gyvenant Peterburge parašytus rankraščius.  

Virginija Petrauskienė

Virginijos Petrauskienės nuotr.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: