Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Belgijoje gyvenanti Renalda Šimkutė: „Diegti jaunajai kartai lietuvybės jausmą – džiugi atsakomybė“

Belgijoje gyvenanti Renalda Šimkutė: „Diegti jaunajai kartai lietuvybės jausmą – džiugi atsakomybė“

„Beveik devynerius metus gyvenau Belgijoje net neįtardama, kad egzistuoja lietuvių bendruomenė. Galbūt tai ir būtų galima pavadinti valingu integravimusi į svečios šalies visuomenę. Tačiau atėjus asmeninių išbandymų metui pasigedau savųjų šaknų. Tai mane ir atvedė į bendruomenės organizuojamus susitikimus“, – atvirauja Renalda Šimkutė, Belgijos lietuvių bendruomenės (BLB) valdybos narė ir viena iš Lietuvių kultūros centro Belgijoje (LKCB) įkūrėjų. Renalda papasakojo ne tik apie save, bet ir apie Belgijos lietuvių bendruomenės veiklas, dabartinį gyvenimą esant šių organizacijų dalimi. Auganti lietuvių bendruomenės narių patirtis ir neblėstantis jų entuziazmas – derinys, kuriuo tikimasi sutelkti dar daugiau tautiečių, išsaugoti lietuviškas šaknis ir įgyvendinti daug naujų sumanymų.

Išvykti į Belgiją – emocinis sprendimas

Vaikystę Renalda praleido gimtuosiuose Šiauliuose, vėliau išvyko studijuoti į Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetą. Studijų pradžioje ji dar negalvojo, kad ateityje gyvens užsienyje. „Tuomet buvo praėję tik keleri metai nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir iš anksto planuoti išvažiavimą svetur dar nebuvo taip populiaru kaip šiomis dienomis. Gal buvo kiek pasvajota, bet tik tiek“, – prisimena pašnekovė.

Įgijusi muzikos mokytojo ir choro dirigento specialybes Renalda neužsiliko Lietuvoje – patraukė gyventi į Belgiją. Kaip pati sako, tai buvo labiau emocinis sprendimas: Belgija – jos vyro, pusiau belgo ir pusiau lietuvio, gimtinė. Muzikinis išsilavinimas Renaldai suteikė kūrybinį pradą, kuris lig šiol padeda įvairiose situacijose prisitaikyti, nepalūžti, reikalui esant pasikeisti. „Man muzikinis išsilavinimas Belgijoje tapo postūmiu naujai pradžiai“, – sako lietuvė.

Nesijautė svetima

R. Šimkutė į Belgiją atvyko prieš dvidešimt metų. Pirmasis įspūdis – nepamirštamas, noras pažinti Briuselį ir vietos žmones augo nuo pirmojo susitikimo su miestu. Nauja aplinka Renaldai neatrodė atstumianti, atvirkščiai – ji į ją įsiliejo. „Puikiai prisimenu tą dieną, kai, atsidūrusi didžiulėje aikštėje, panorau atrasti kiekvieną miesto skverą, gatvę, kuo greičiau susipažinti su vietos žmonėmis. Ir nors miestas bei viskas aplinkui buvo nauja, nepažįstama, nė minutės nesijaučiau ten svetima.“

Belgija, pašnekovės manymu, – dėmesio verta atostogų šalis. Neišdildomą įspūdį atmintyje gali palikti viduramžių dvasią išsaugojęs architektūros paveldas, kurio gausu bene kiekviename mieste. Čia apstu muziejų, parkų, istorinių paminklų, gražiausių katedrų, pilių, nuostabių kraštovaizdžių ar pasaulinės reikšmės meno kūrinių. Šalies sostinėje Briuselyje, kuris, beje, pramintas visos Europos sostine, įsikūrusios svarbiausios Europos Sąjungos institucijos, tokios kaip Europos Parlamentas, Europos Taryba. Renalda priduria, kad į Belgiją keliaujama ne tik atostogauti, bet ir dirbti. „Didžiąją dalį mūsų bendruomenės sudaro europinėse institucijose dirbantys lietuviai. Žinoma, yra ir tokių kaip aš, atvykusių čionai kitais keliais“, – pasakoja moteris. 

Renalda pamilo Belgiją nuo pirmųjų atvykimo dienų ir atvirai, su džiaugsmu pasakoja apie šalį ir Briuselio aurą. „Belgija – ta šalis, kurioje visuomet labai gerai jaučiausi. Mane žavi belgų visapusiška tolerancija, tai, kad jie patys savęs nelaiko svarbiais, šalies daugialypė sandara. Ne tik valstybė yra trikalbė, bet ir joje gyvenančių tautų yra begalė. Mane tas Belgijos kultūrų puodas stimuliuoja, aš jame jaučiuosi savimi, o ne atvykėle iš užsienio“, – atvirauja pašnekovė.

Briuselis Renaldai lig šiol atrodo kaip „mažas pasaulio atspindys“. Mintimis praeivis gali nusikelti bent į šešis skirtingus pasaulio kampelius – tiek kalbų galima išgirsti per dešimt minučių trunkantį pasivaikščiojimą iki artimiausio parko. Pašnekovė neslepia džiaugsmo dėl savo sūnaus, kuris į tą daugiakultūrę erdvę papuolė nuo pat gimimo. Ji tikisi, kad ir sūnui tolerantiškumas nebus svetimas.

Lietuvių bendruomenę atrado pasigedusi savų šaknų

Prireikė devynerių metų, kad Renalda atrastų lietuvių bendruomenę Belgijoje. Pirmuosius trejus metus studijavo grafinę ir vizualinę komunikaciją Lježo Saint Luc menų institute. Paskui dirbo grafinio dizaino srityje Lježe, vėliau Briuselyje.

Asmeninių išbandymų metas viską pasuko kitu kampu – lietuvė pasigedo savo šaknų, todėl nieko nelaukusi prisijungė prie lietuvių bendruomenės. „Per pirmą susitikimą gavau pasiūlymą burti Belgijos lietuvių chorą. Taip gimė choras „Be lietaus“. Tai mano veiklos Belgijos lietuvių bendruomenėje pradžia“, – prisimena pašnekovė.

Belgijos lietuvių bendruomenės veiklų spektras išties platus, visa informacija apie lietuvių veiklas pateikta Belgijos lietuvių bendruomenės interneto puslapyje. 2009-aisiais įkurtas Debatų klubas, kurio sumanytojai suteikia galimybę Belgijoje gyvenantiems lietuviams susitikti su įdomiais ir garsiais žmonės, dalintis įžvalgomis ir patirtimi su įvairių sričių autoritetais bei ekspertais, ugdyti kritinį mąstymą, toleranciją skirtingoms nuomonėms ir pažiūroms, plėsti ne tik žinias, bet ir bendraminčių bei bičiulių būrį.

Renaldos įkurtas choras „Be lietaus“ jau skaičiuoja dešimtuosius metus. Kaip pasakoja jo įkūrėja, pavadinimo ilgai ieškoti nereikėjo: „BE“ – Belgija, „LIET“ – Lietuva, o „Be lietaus“ reiškia, kad abiejose lietų mėgstančiose šalyse, mums uždainavus, net grėsmingiausi debesys išsisklaido!“ Šį kolektyvą dabar sudaro apie dvylika moterų, narių skaičius nuolat kinta.

Anot Renaldos, repertuarą sudaro harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, originalūs lietuvių kompozitorių kūriniai, lengvos džiazinės kompozicijos, taip pat prancūziškos bei flamandiškos dainos. Pirmasis „Be lietaus“ koncertas įvyko Prancūzijos Laifour miestelyje. Dažniausiai choras koncertuoja per Lietuvos nacionalines šventes ambasadoje Briuselyje.

Remiantis belglietuviai.eu puslapyje skelbiama informacija, 2009-ųjų rudenį veiklą pradėjo ir BLB Keliautojų klubas. Pradžioje pagal daugybės Belgijoje veikiančių klubų „Club de marche“ pavyzdį buvo rengiami pasivaikščiojimai, tačiau laikui bėgant lietuviai pradėti kviesti į dviračių žygius, o sulaukę retai pasitaikančio ir dar daugiau džiaugsmo suteikiančio sniego – į pasislidinėjimus. Žygiai čia įvairūs – nuo visiškai lengvų iki sudėtingų, todėl kiekvienas lietuvis save gali išbandyti skirtingose distancijose.

O kaipgi lietuviškos šventės? Belgijos lietuvių Joninės, arba Rasos, yra švenčiamos nuo 2003-iųjų. Tai kasmetis tradicinis vasaros renginys, suburiantis Belgijos ir kaimyninių šalių lietuvių bendruomenes, ypač jaunimą, leidžiantis pajusti tarpusavio bendrystę, protėvių šventės autentiškų apeigų, dainų ir šokių dvasią. Belgijos lietuvių folkloro grupės indėlis į Joninių šventę yra kone didžiausias: jie dainuoja senąsias lietuvių dainas, kasmet ruošia programą, suteikia galimybę kiekvienam atrasti ir išgyventi mūsų protėvių pasaulio mistiką, dramas ir kasdienybę.

Kasmet labiausiai laukiamas ir gausų dalyvių būrį sutraukiantis renginys – lietuvių sporto žaidynės „BeNeLux“. Žaidynės buvo įsteigtos Belgijoje ir Liuksemburge dirbusių ambasadorių ir lietuvių iniciatyva. „BeNeLux“ žaidynes sudaro apie 16 skirtingų sporto šakų: krepšinis, futbolas, lauko tenisas, stalo tenisas, badmintonas, plaukimas, tinklinis, estafetės, dviračių sportas, šaškės, šachmatai ir kitos sporto šakos. Tai smagi lietuvių ir jų draugų šeimų šventė.

Reikėtų paminėti, kad Belgijos lietuviams svarbu, jog jų vaikai nuo mažens kuo dažniau girdėtų gimtąją kalbą, būtų tarp tautiečių. Briuselyje ir jo apylinkėse vyksta tėvelių ir mamyčių, auginančių vaikučius, susitikimai. Lietuviai su atžalomis renkasi vieni pas kitus namuose, sode ar bet kuriame Briuselio parke. Ten vaikai žaidžia, dūksta, o tėvai šnekučiuojasi.

Lietuvių kultūros centras Belgijoje

Lietuvių kultūros centro Belgijoje idėja gimė 2014-aisiais surengtame susitikime su tuometiniu ambasadoriumi Gediminu Varvuoliu. Įsitikinusios tokio centro būtinybe ir paskatintos ambasadoriaus palaikymo, Belgijos lietuvių bendruomenės vadybos narės T. Daujotytė-Mukile, A. Kulikauskaitė ir R. Šimkutė ėmėsi įgyvendinti šį projektą. Renalda prisimena, kad veikti išties buvo ką: „Reikėjo ieškoti patalpų, suburti mokytojų kolektyvą, koordinuoti, informuoti… Pradžioje vaikams buvo vedamos lietuvių kalbos, dailės, muzikos ir žaislų kūrimo pamokėlės.“

Pradžia buvo sunki, tačiau pastangos ir nuolatinis darbas nenuėjo veltui – Lietuvių kultūros centras Belgijoje išaugo ir gyvuoja ligi šių dienų. Per kelerius metus padaugėjo ir siūlomų veiklų: be minėtų lietuvių kalbos, muzikos, dailės pamokėlių, įsikūrė ir teatro studija mažiesiems, atsirado tautinių šokių būrelis vaikams. Šiame centre organizuojami lietuvių kalbos kursai suaugusiesiems, kitataučiai kviečiami mokytis lietuvių kalbos. Koncertuoja minėtas choras „Be lietaus“, švenčiamos tradicinės kalendorinės šventės, tokios kaip Užgavėnės, Joninės.

Anot Renaldos, Lietuvių kultūros centras, kurio pirminis tikslas yra švietimas ir lietuvių kalbos puoselėjimas, glaudžiai bendradarbiauja su Belgijos lietuvių bendruomene, kuri, be išvardytų veiklų, kuria, organizuoja ir palaiko asmenines iniciatyvas: prieš metus susikūrė tautinių šokių kolektyvas, gyvuoja minėtas folkloro ansamblis, Keliautojų klubas. Belgijoje kasmet organizuojamos minėtos „Benelux“ lietuvių sporto žaidynės pritraukia apie šešis šimtus lietuvių iš viso Beniliukso ir ne tik.

Renalda nepamiršta papasakoti ir apie savo vedamas muzikos pamokėles vaikams. Pašnekovė sako, kad noras grįžti prie muzikos kilo gimus sūnui. Savaitės darbo dienomis ji veda muzikos pamokėles patiems mažiausiems Belgijos ir europinių institucijų ikimokyklinių įstaigų vaikučiams prancūziškai, o šeštadieniais lietuviškai veda muzikos pamokėles „Be lietučio“, skirtas patiems mažiausiems lietuviukams bei vaikučiams iš mišrių šeimų. „Muzikinį projektą, sujungiantį lietuvių kalbą su muzika, įkūriau praėjus metams po sūnaus gimimo, nes, kaip ir kiekviena mama, siekiau harmoningo jo vystymosi. Nuo pat pradžių muzikos pamokėlės mažyliams sulaukė didelio pasisekimo – tai įrodymas, kad tokios veiklos mūsų bendruomenėje labai trūko“, – projekto pasisekimu džiaugiasi moteris.

Paklausta, ką jai reiškia būti Belgijos lietuvių bendruomenės dalimi, Renalda su šypsena veide atsako: „Būsiu atvira: be šios puikios bendruomenės sunkiai save įsivaizduoju Belgijoje. Man tai reiškia kasdienius pasišnekučiavimus lietuviškai tiek su vaikais, tiek su suaugusiaisiais, daugybę įdomių diskusijų su savo choristėmis, begalę renginių.“ Pašnekovė džiaugiasi, kad gali būti tokios aktyvios ir smalsios bendruomenės dalimi.

Pagarba gimtajai šaliai

Nors Renalda išvyko iš Lietuvos prieš dvidešimt metų, kasmet stengiasi aplankyti tėvynę bent po du kartus. „Lietuva visada išliks mano tėvų ir mano šalimi, vieta, kur visada noriu sugrįžti“, – sako pašnekovė. Ji sutinka, kad lengviau mylėti savo kraštą iš tolo, kai negyveni jo tuometinėmis problemomis, kai lydi tik patys geriausi prisiminimai.

Nors Renalda jaučiasi įsiliejusi į Belgijos gyvenimą, ji neužmiršta, iš kur atėjo ir kodėl. „Prisimenu, tik atvažiavusi į Belgiją, pirmus metus lyginau abi šalis ir Lietuva visuomet būdavo „laimėtoja“. Ilgainiui tapau kritiškesnė abiejų šalių atžvilgiu, požiūris pradėjo palengva keistis, manau, tapo objektyvesnis. Ir tik tada, kai atsikračiau kažkokių vertinimo skalių, visiškai priėmiau naują šalį, bet nepamiršau, iš kur atėjau ir kodėl, pajutau tikrąjį pagarbos savo gimtajai šaliai jausmą“, – baigdama pokalbį prisipažįsta pašnekovė.

„Lietuvės“ redakcija

Nuotraukos iš asmeninio Renaldos archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: