Orinta Leiputė – ne tik Seimo narė ir veikli visuomenės veikėja. Visų pirma ji – Asmenybė iš didžiosios raidės, nes, turėdama daugybę veiklos ir įsipareigojimų, visuomet randa laiko žmonėms, kuriems jos labiausiai reikia, atviram ir šiltam pokalbiui apie tai, kas aktualu ir rūpi kiekvienam neabejingam žmogui. Orintos geriems darbams išvardyti nepakaktų ir viso mūsų žurnalo. Iš kur ji turi tiek jėgų, kurias negailėdama skiria kitiems? Galbūt toks mokytojos pašaukimas (Orintos pirmoji profesija – mokytoja)? Tikriausiai kiekvienas mūsų širdyje nešiojamės po gražų prisiminimą apie kurią nors savo mokytoją, nuskaidrindavusią dienas mokykloje. Nedaug yra pedagogų, gebančių žengti koja kojon su jaunimu, rasti su juo bendrą kalbą. Manau, kad jeigu Orinta Leiputė nebūtų politikė, dabar ji būtų viena iš tų mokytojų, kurias mokiniai prisimintų ilgam!
Daugelis žmonių tikriausiai neįsivaizduoja Jūsų atliekančios kitokį nei Seimo narės vaidmenį. Tačiau iki tol Jūsų veikla buvo visai kitokia. Kokių prisiminimų iškyla iš tų laikų, kai mokėtės pedagoginėje muzikos mokykloje?
Nuo pat vaikystės norėjau būti savarankiška. Kadangi gerai mokiausi, sportavau, tėvai manimi visiškai pasitikėjo ir stipriai nekontroliavo. Studente tapau labai anksti – būdama devintokė, nes norėjau įgyti ne tik vidurinį išsilavinimą, bet ir specialybę. Patraukli pasirodė aukštesnioji muzikos mokykla. Tuos laikus prisiminti labai malonu. Nors bendramokslių grupė buvo didelė, bet visos gerai mokėmės, buvome labai kūrybingos ir pašėlusios. Turėjome puikią grupės vadovę Nijolę Šadauskienę, deja, ji jau išėjusi anapilin. Per tuos 3–4 metus ši moteris mums atvėrė ne tik spalvingą ir neįkainojamą kultūros pasaulį, bet ir padėjo save suprasti, tapti tuo, kas dabar esame. Tas laikotarpis (1988–1991 m.) buvo ypatingas.
Kokie tikslai, svajonės tuo metu Jus vedė į priekį? Ar tikėjotės tapti Seimo nare?
Niekada neplanavau tapti Seimo nare, nesvajojau apie politikės kelią. Būdama 19 metų Klaipėdos universiteto studentė, pradėjau dirbti vaikų globos namuose. Tai buvo mano pirmoji darbovietė, ji turėjo labai didelę reikšmę mano gyvenime. Šį darbą supratau kaip gyvenimo būdą. Ten vaikai buvo ypatingi, kaip ir jų gyvenimas. Suteikiant pagalbą globos namuose augantiems nusikalsti linkusiems ir tėvų paliktiems vaikams, juos ugdant teko pažinti kitokį gyvenimą. Mačiau labai daug tų jaunų žmonių skausmo, sunkius tarpusavio santykius, vaikiškas kovas dėl išgyvenimo, patyčias, smurtą. Tai prisimenant drasko širdį…
Tokia aplinka mane skatino ieškoti kitos veiklos ir būdų padėti tiems vaikams – pasinėriau į nuodugnesnes edukologijos studijas, netrukus įsitraukiau į tarptautinės nevyriausybinės vaikų ir jaunimo organizacijos veiklą. Rūpinomės jaunuolių socializacija, neformaliuoju ugdymu, savaitgalių ir vasaros atostogų užimtumu. Padėjome socialiai pažeistiems vaikams, taip pat gabiesiems. Daug keliavome. Veiklos ribos plėtėsi, įstojau į Socialdemokratinio jaunimo sąjunga, o vėliau įsitraukiau ir į partijos veiklą.
Kodėl paauglius, priklausančiais rizikos grupei, linkusiais į nusikalstamą veiklą, reikia grąžinti į socialinį gyvenimą? Kaip dar galima jiems padėti?
Svarbiausia paaugliui yra turėti jį mylinčią ir supratingą šeimą. Pagalba rizikos grupės vaikams turi būti suteikiama laiku, nes kovoti su padariniais būna labai sudėtinga. Vaikai, patekę į resocializacijos įstaigas, niekuo nepasitiki: jie pyksta ant savęs, savo šeimos, draugų, mokytojų. Labai sunku rasti kelią į tokio vaiko širdį, negali eiti prie jo su kauke, nes jis gerai jaučia, kai esi nenuoširdus. Būtina tokius vaikus gelbėti, padėti jiems susivokti, nes juk šie gimdys savo vaikus, kurs mūsų šalies ateitį. Jaunas žmogus turi gauti kitą galimybę, jam tiesiog reikia laiku ir profesionaliai padėti. Šių dienų pasaulyje, kur laikas taip greitai lekia, kur tiek daug sumaišties, pagalba praverstų ne tik vaikams. Paaugliai labai nepatikliai žiūri į psichologo, psichiatro pagalbą, jiems reikalingi spec. pedagogai, socialiniai pedagogai, mokytojai ir kiti specialistai; dažno prasta ir sveikata.
Dirbant su vaiku, reikia stebėti, kas vyksta jo šeimoje, dirbti su ja visa, nes vaikas negali grįžti į tą pačią aplinką, kuri skatino jį nusikalsti.
Kaip, Jūsų nuomone, švietimo įstaigos pasikeitė nuo to laiko, kai Jūs dar buvote mokinė?
Kai esi mokinys, visai kitaip vertini mokyklą. Juk tada svarbiausia buvo draugai, mokytojai, popamokinė veikla. Prisimenu stabilumą ir monotoniją… Gal buvo daugiau pagarbos mokykloje, pareigų ir atsakomybės. Manau, kad šiandien mokytojams yra kur kas sunkiau dirbti nei anksčiau: didesni reikalavimai tiek iš administracijos, tiek iš tėvų ir vaikų. Labai žingeidūs ir reiklūs mokiniai skatina mokytojus pasitempti. Begalinė tarpusavio konkurencija kelia didelę įtampą. Manau, kad šiandien yra šiek tiek supainiotos vaikų, tėvų ir mokytojų pareigos, teisės ir atsakomybė.
Vaikams šiais laikais irgi nesaldu: daug įvairių pagundų, norai ne visada sutampa su galimybėmis, bendraklasių patyčios, konkurencija, savęs lyginimas su kitais, tėvai, beprotiškas krūvis mokykloje, egzaminai, besikeičiantys reikalavimai ir t. t.
Tikriausiai mokykloje buvote žingeidi, aktyvi mokinė ir visų mokytojų numylėtinė?
Mokiausi gerai, sekėsi tikslieji mokslai ir menai, buvau sportininkė. Aktyvumu pasižymėjau, bet mažai turėjau laisvo laiko, dalyvaudavau popamokinėje veikloje. Stengdavausi mokytis per pertraukas, kad nereikėtų namie. Numylėtinė nebuvau, tačiau didelių problemų mokytojams nekeldavau.
Esate baigusi ne vieną universitetą, turite edukologijos mokslų magistro laipsnį. Jūsų pradinė profesinė veikla susijusi su pedagogika, švietimu. Ar kuri nors mokytoja Jus paskatino (galbūt savo pavyzdžiu) žengti būtent į šią sritį?
Labai dažnai vaikai pasirenka specialybes, artimas jų tėvų profesijoms. Mano mama dirbo mokytoja – tai turbūt ir paskatino pasirinkti šią profesiją. Matydavau, kaip ji ruošiasi pamokoms, kaip džiaugiasi savo mokinių pasiekimais, kaip vakarais taiso sąsiuvinius. Jai patiko dirbti su vaikais, mokykla buvo jos gyvenimas.
Kaip manote, ar tikrai mokytojo specialybė (o gal greičiau pašaukimas) dabar mažiau gerbiama?
Mokytojo vaidmenį paprastai suvoki kiek vėliau, kai suaugi, subręsti. Mokytojas gali ne tik išmokyti rašyti, skaityti, skaičiuoti, bet ir suteikti galių sėkmingai gyventi. Deja, yra ir tokių pedagogų, kurie palieka skaudulių… Mokytojo specialybė labai svarbi, ir tik itin jautrus, dvasingas ir stiprus žmogus gali mokyti. Manau, kad kartais nepagrįstai sumenkinamas mokytojo autoritetas. Prie to prisideda mokiniai, tėvai, žiniasklaida, visuomenėje egzistuojantys stereotipai.
Su kokiais kasdieniais iššūkiais susiduria mokytojas ir mokinys mokykloje, kuri yra tarsi jų antrieji namai? Juk nepakanka tik mokyti ir mokytis: reikia organizuoti įvairius susirinkimus, olimpiadas, kitokius renginius ir juose dalyvauti.
Anksčiau buvo tarsi savaime suprantama, kad mokytojas turi organizuoti įvairias vakarones, popietes, lankyti moksleivius namie ir t. t. Dabar yra šiek tiek kitaip: tėvai gali sužinoti apie vaiko pažangumą ir lankomumą pasižiūrėdami elektroninį dienyną, su mokytoju gali bendrauti taip pat naudodamiesi informacinėmis technologijomis. Patogu, tačiau kyla ir grėsmė – per mažai bendraujama gyvai, per kompiuterį neužmezgama emocinio ryšio.
Kalbant apie popamokinę veiklą, vaikai gerai jaučia, kada mokytojas tai daro dėl „pliusiuko“, o kada nuoširdžiai stengiasi, nes jam tai patinka. Šiems labai svarbu, kad pedagogas ne nurodinėtų, o viską darytų kartu su jais. Bendra veikla teigiamai veikia tarpusavio santykius. Visi turbūt prisimename ekskursijas, į kurias važiavome su savo mokytojais, žiburėlius, talkas, pasiruošimą Naujiesiems metams ir t. t.
Tiek vaikai, tiek mokytojai antruose namuose – mokykloje – turi jaustis patogiai. Turi būti pasitikėjimo ir nuoširdumo atmosfera. Ne visoms mokykloms pavyksta tokią sukurti. Dažnoje mokymo įstaigoje jaučiamas emocinis diskomfortas, psichologinė įtampa, konkurencija tiek tarp mokinių, tiek tarp mokytojų.
Mokyklose labai dažnai į vaiką žiūrima kaip lėšų krepšelį. Ir nors jis kartais nusižengia taisyklėms, elgiasi netinkamai ir pažeidžia ne tik savo, bet ir kitų žmonių orumą, vis tiek lieka nepažeidžiamas, nes mokyklai per metus atneša 30 000 litų pelno. Kaip manote, ar ši mokinio krepšelio reforma davė gerų rezultatų? Atrodytų, kad taip mokyklos tarsi tapo UAB, siekiančiomis kuo didesnio pelno…
Didesnės mokyklos džiaugiasi krepšelių metodika, o mažosios skundžiasi. Nėra bendros nuomonės. Galima įžvelgti ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Mokyklos konkuruoja, ieško savito veido, kelia reikalavimus mokytojams – galbūt tai neblogai, tačiau manyčiau, kad reforma iš dalies padarė mokytojus mokinių įkaitais. Mokytojai sunku reikalauti iš moksleivio mokymosi kokybės, nes kur kas svarbiau – įtikti mokiniui, kad jis nesugalvotų pakeisti klasės ar mokyklos. Manau, kad kai kurios gimnazijos praradusios savo lygį. Turėtų būti mokymuisi skirtų lėšų skaičiavimo metodika, pagal kurią būtų įvertinami gyventojų bendruomenės lūkesčiai ir poreikiai, gyvenamosios vietos specifika, moksleivių kontingentas.
Teko girdėti vieną mintį apie atsakingą tėvystę ir motinystę: taip atsakingai žiūrima į šias pareigas, kad apskritai nustojama gimdyti vaikus. Kokia Jūsų nuomonė apie tokį perdėtą susirūpinimą dėl vaikų auginimo. Kaip manote, kodėl toks mažas vaikų gimstamumas Lietuvoje ir ar yra kokia nors išeitis?
Labai sudėtingas klausimas. Atsakinga motinystė ir tėvystė yra labai gerai, tačiau perdėti nereikėtų. Jeigu žmonės neužtikrinti savimi, bijo įsipareigojimo ir gyvenimo iššūkių, tai galbūt jiems pirmiausia reikėtų susivokti patiems. Nelabai pritariu kraštutinumams…
Manau, kad dažniau žmonės nesiryžta auginti vaikų jausdamiesi nesaugūs, nuolat bijodami netekti darbo, – juk vaikams nori užtikrinti sočią ateitį. Galbūt tai būdingiau vyresniems sutuoktiniams. Jaunimas į viską žiūri paprasčiau. Tačiau čia kyla kita problema – dažnos skyrybos, nemažai vienišų mamų ar tėčių.
Mažėjantį vaikų gimstamumą Lietuvoje lemia ir didelė jaunų žmonių emigracija. Nemažai metų aukštojo mokslo reforma skatina studijuoti užsienyje, bet neskatina grįžti. Emigravusio jaunimo šeimose gimsta vaikų, šie svetur pradeda lankyti mokyklą, o tada vilčių, kad jie grįš, lieka mažai. Ieškoti būdų stabdyti emigraciją, didinti socialines garantijas jaunoms šeimoms, peržiūrėti motinystės išmokų sistemą – veiksmai, kurių reikėtų imtis kuo skubiau.
Kokias didžiausias klaidas daro tėvai? Atrodo, kai per daug myli – išlepini, kai meilės skiri per mažai – užaugini neempatišką žmogų.
Meilės niekada nebūna per daug, tačiau reikia mokėti ją rodyti. Negalima užauginti egoisto, galvojančio tik apie save, arba nemokančio reikšti jausmų nejautruolio. Vis dėlto dauguma tėvų intuityviai jaučia, kiek vaiką lepinti, kiek iš jo reikalauti. Paprastai jie augindami vaikus atkartoja savo šeimoje matytus elgesio modelius, kartais padarydami šiokias tokias išvadas, o kartais ne. Visi tėvai savo atžaloms nori paties geriausio, tačiau „patį geriausią“ kiekvienas suvokia skirtingai.
Jūs pati, gerb. Orinta, labai daug dirbate ir nuolat stengiatės dėl žmonių gerovės.
Bendrauti su žmonėmis, išklausyti juos, stengtis jiems padėti nėra lengva. Susitinku su labai įvairias žmonėmis: su gyvenimo nuskriaustaisiais, ligoniais, su tais, su kuriais buvo neteisingai pasielgta; pasitaiko ir gudrauti bandančių, piktų žmonių. Todėl reikia labai gerai atsirinkti ir išsiaiškinti tikrąsias problemos priežastis. Maloniausia būna, kai pasiseka kam nors padėti, kada gaunu padėkos žinutę arba matau laimingą veidą. Kiekvienas turėtume prisidėti prie gerovės kūrimo, nes gerovė nėra savaiminis dalykas, tai – procesas.
Žinau, kad mėgstate gamtą. Tikriausiai joje geriausiai atsipalaiduojate dėl tylos ir ramybės? Kaip dar ilsitės? Nors turbūt tam nelieka pakankamai laiko…
Poilsis yra būtinas, nes nepailsėjęs žmogus būna irzus ir nelaimingas. Blogai, kai jis neranda būdo atsipalaiduoti arba tiesiog nespėja, nes rūpesčiai veja vienas kitą. Tokiems žmonėms patarčiau važiuoti prie jūros, nesvarbu, vasara, žiema ar ruduo. Jūros ošimas neleidžia rimtai apie ką nors mąstyti. Rūpestėliai vienas per kitą šokinėja tarsi bangos, nutolsta.
Man labiausiai patinka ilsėtis vaikščiojant po Dzūkijos miškus, klausantis pušų ošimo, skaičiuojant medžius, dairantis į samanas. Tada palengvėja. Šiuose žygiuose mane dažnai lydi mišrūnė kalytė. Taip pat labai mėgstu dzūkiškoje troboje kūrenti koklinę krosnį, žiūrėti į šokančias žarijas.
Ko palinkėtumėte tiems, kurie nuolat pikti, susiraukę ir skundžiasi visais įmanomais nepritekliais?
Gyvenimas per trumpas, kad būtume pikti ir susiraukę. Visada maloniau priešais save matyti besišypsantį veidą. Piktuoliams palinkėčiau susirasti mėgstamą veiklą arba aplankyti draugus – galbūt jie padėtų atrasti vidinę ramybę ir pusiausvyrą.
Kadangi artėja Kalėdos, galbūt galėtumėte papasakoti apie kokį nors Kalėdų stebuklą, įvykusi Jums?
Man labai patinka Kalėdos. Džiugiai nuteikia kalėdinės puošmenos, padabintos eglutės, žybsinčios lemputės, tačiau kalėdinę dvasią turime susikurti patys. Didžiausias kalėdinis stebuklas – kad mane supa brangūs žmonės, kad jie priima mane tokią, kokia esu. Aš stengiuosi, kiek galiu ir kaip moku, atsilyginti jiems tuo pačiu.
Dėkoju už pokalbį!
Kalbino Inesa Uktverienė