Pradinis / Laikas Sau / Didžiausias laimėjimas – džiaugtis gyvenimu, koks jis yra

Didžiausias laimėjimas – džiaugtis gyvenimu, koks jis yra

„Kasdieniame gyvenime privalome suprasti, kad ne laimė mus daro dėkingus, o dėkingumas daro laimingus.“

Albert Ckarke

Nuolat įvairiausiomis progomis vieni kitiems linkime sėkmės ir laimės. Tačiau kas slypi už šių sąvokų? Kas yra ta sėkmė ir laimė? Ar tai – puiki karjera, pergalės sporte ar bet kurioje kitoje veikloje, sklandus asmeninis gyvenimas? Ką laikome sėkmės lydimu žmogumi? Ar tie, kurių atvaizdas puikuojasi ant žurnalų viršelių, kurių vardą taria milijonai žmonių, kuriems nestinga pinigų patenkinti kiekvienam savo įgeidžiui, išties yra laimės kūdikiai? Ar todėl, kad trokštame tokio gyvenimo, kokį susikūrė tie žmonės, tačiau gyvename visai kitaip, mes neretai nemokame pasidžiaugti kitų sėkme ir svaidomės kandžiais, kartais paniekos kupinais žodžiais? Alberto Ckarke’o citata privertė susimąstyti: galbūt žmonės būtų laimingesni, taptų ne tokie pikti vieni kitiems, jei sutelktų dėmesį ne į savo ir kitų gyvenimo kontrastą, o išmoktų dėkoti už tai, ką geriausia gyvenime turi, išmoktų atsijoti grūdus nuo pelų.

Žmogus nuolat trokšta laimės ir sėkmės. Tai tarsi savotiška jo misija, vedanti į priekį. Ieško ir siekia to, kas tą laimę teiktų. Tačiau neretai pasiekę taip ilgai trokštų dalykų jaučiamės, tarsi ta laimė mūsų vis dar lauktų ateityje.

Keletas trumpų pasakojimų, kurie priverčia susimąstyti ir pagalvoti, ar negalėtume to pritaikyti sau.

Ketrina kreipėsi į gyvenimo konsultantę Sarą, nes buvo susirūpinusi dėl savo vedybinio gyvenimo. Ji turėjo vieną vaiką, tačiau jau galvojo ir apie antrą, tik reikėjo pakalbėti su vyru. Darbe jai puikiai sekėsi – daugybė klientų, daugiau nei pakankamai pinigų.

Sara pasiūlė jai bent vieną valandą per savaitę skirti tik vyrui, kad galėtų abu aptarti savo santuokos problemas. Ketrina, pavarčiusi savo dienotvarkės knygelę, atsakė, kad tai neįmanoma. Mat vos galėjusi rasti pusvalandį susitikti su konsultante, kad ši rastų išeitį, ką jai daryti, kaip išsaugoti santuoką, nes pati neturinti tam laiko.

Sara patarė moteriai panaudoti savo profesinius gebėjimus ir rasti laiko savo vyrui. Tačiau Ketrina nebuvo linkusi jo ieškoti, todėl konsultantė niekuo negalėjo jai padėti. Ketrina žinojo, ko jai reikia, kad būtų laiminga, – geresnių santykių su vyru, – bet nesugebėjo suprasti, kad pirmiausia tuo ir turi rūpintis. Tai privertė pačią Sarą suvokti vieną iš laimės ir sėkmės taisyklių: skirti laiko tam, kas svarbiausia gyvenime, – santykiams.

Visiškai kitokia – Vikė. Ji neturėjo išorinių sėkmės atributų, bet kur kas entuziastingiau vertino gyvenimą, į paprasčiausius kasdienybės dalykus gebėjo pažvelgti kaip į nepaprastus. Kai ji nukreipė savo dėmesį nuo to, ko dar neturi (dėl šios priežasties ji atėjo pas Sarą), į tai, kiek daug turi, į nepaprastą savo gebėjimą džiaugtis gyvenimu, suprato, ko nori, tapo laiminga ir pasitikinti savimi. Atsikračiusi nepasitenkinimo ir nustojusi trokšti didesnių permainų gyvenime, ėmėsi taisyti tai, kas jai nedavė ramybės. Nors iš išorės didelių permainų jos gyvenime neįvyko, tačiau jos vidinis pasaulis pasikeitė iš pagrindų. Ji ir atskleidė Sarai tą sėkmės ir laimės receptą: džiaugtis gyvenimu ir vertinti jį tokį, koks yra šiandien, yra didžiausias laimėjimas.

Saros teigimu, sėkmė nėra užsibrėžti tikslą ir jo pasiekti. Tai – džiaugsmas jo siekiant. Jei gerai jautiesi dėl to, koks esi, ir prisiimi atsakomybę už tai, kas tau trukdo vertinti dabartinį savo gyvenimą, – vadinasi, gyveni.

Kai nusprendžiate, kad Jūsų gyvenimas, toks, koks yra dabar, pakankamai sėkmingas, atsitinka įdomus dalykas: įprastiniai sėkmės ženklai netenka žavesio ir atrodo lengviau pasiekiami. Kai kurie žmonės, kartą išsiaiškinę, kas jiems svarbiausia, ir nustoję tiek daug rūpintis, be didelių pastangų kopia aukštyn. O kai kurie supranta, jog visus trokštamus dalykus jau turi.

Tania buvo mokslininkė, dirbo universitete. Tačiau darbas moteriai neteikė daug džiaugsmo, sunkiai sekėsi rašyti disertaciją, ji svajojo dirbti astrologe. Sarai ji pasiskundė: „Parašiau 63 puslapius disertacijos, per ateinančius tris mėnesius turiu parašyti dar 250 juodraščio puslapių. Kai pagalvoju, kokia tai nuobodybė, net bloga darosi. Ir užuot dirbusi gaištu laiką galvodama apie savo vestuves, kurios bus po dviejų mėnesių. Esu kupina geriausių ketinimų ir žinau, kaip planuoti savo laiką. Tad ko man stinga? Valios?“

Sara, apstulbusi dėl to, kad ruošimąsi savo vestuvėms Tania vadina laiko gaišimu, paklausė, kas nutiktų, jei ji niekada nebaigtų disertacijos, kaip tai pakeistų jos gyvenimą. Iš pradžių Tania nustėrusi pasakė, kad už tai sau neatleistų. Tačiau geriau pagalvojusi, nusprendė, kad dėl to nedaug kas ir pasikeistų. Pripažino, kad vedybos jai kur kas svarbiau. Tas pripažinimas padėjo jai padaryti įmanoma tai, kas iš pradžių atrodė neįmanoma. Ji toliau dirbo prie disertacijos, tačiau nustojo jausti spaudimą, leido sau pasvajoti apie vestuves – tai, kas ir svarbiausia. Ir taip per tris dienas parašė netgi daugiau disertacijos puslapių negu per savaitę, kai dar manė, kad rašymui turi skirti visą savo laiką.

Tania iš pradžių buvo įsikalusi į galvą, kad privalo baigti disertaciją ir dirbti universitete, kol galės pradėti gyventi savo gyvenimą. Užsibrėžusi per didelius tikslus ir nepajėgdama jų pasiekti, ji daug energijos sunaudodavo savigraužai, jautėsi blogai, tarsi ant pečių neštų didžiausią naštą. Pasikliovusi Saros patarimu, užuot dirbus visu pajėgumu, pasirinkti tausojantį tempą ir bent vieną dieną pabandyti dirbti neskubant, ji pirmąkart pajuto, kad rašyti disertaciją netgi malonu.

Tania svajojo dirbti astrologe, tačiau bijojo, kad šis darbas nebus pelningas ir kad negalėtų jo suderinti su darbu universitete. Todėl savo svajonės buvo atsisakiusi ir nukreipusi energiją tik į vieną sritį. Tačiau kai leido sau atsipalaiduoti, pakelti akis nuo darbo ir pažvelgti į savo ateitį, nusprendė, kad galėtų bent dieną per savaitę skirti savo mėgstamam užsiėmimui – astrologijai. Taip ir padarė. Jai ėmė sektis šioje srityje. Galiausiai be sąžinės graužaties ji atidėjo disertacijos baigimą ir pradėjo astrologės praktiką, pusė etato pasilikdama universitete.

Pasiryžusi pagerinti kasdienį savo gyvenimą ir ištaisyti tai, dėl ko jautėsi nepatenkinta, nepasitikėjo savimi, Tania labai pasikeitė. Dabar jau galėjo siekti tikslo, kuris iš pradžių atrodė tolimas ir nepasiekiamas.

Jeigu manote, kad Jums nesiseka, galbūt iš tiesų Jūs darote ne tai, ką norite daryti?… Galbūt tikroji laimė ne taip jau sunkiai pasiekiama… O gal ji jau su Jumis, tik laukia, kol ją pamatysite…

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: