Pradinis / Grožis ir mada / Dizainerė Jolanta Rimkutė: „Mados industrija yra laivas ant neramių bangų“

Dizainerė Jolanta Rimkutė: „Mados industrija yra laivas ant neramių bangų“

Jolanta Rimkutė – kostiumo dizainerė, viena iš „Studijos LT“ įkūrėjų bei Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mados dizaino dėstytoja. Su dizainere kalbamės apie madą, studentus bei augančią naujų dizainerių kartą.

Esate mados dizainerė. Kaip pasirinkote tokį kelią?

Sakyčiau, kad kelias pasirinko mane (juokiasi). Kai kuriais atvejais nežinai, kas ir ką gyvenime renkasi. Niekada negalvojau apie tokį pasirinkimą – studijavau Kaune, buvusiame Stepo Žuko technikume, pabaigiau odos specialybę. Buvau linkusi į visus menus, ir visi menai sekėsi puikiai – tiek tapyba, tiek skulptūra, o vėliau ėmiau galvoti, kad noriu stotį į juvelyriką. Po to susidomėjau teatru. Tačiau aplinkybės susiklostė kiek kitaip – baigusi studijas įstojau į Dailės akademiją. Iš tiesų ganėtinai ilgai ieškojau savęs kaip kūrėjos – ieškojau, per kokias raiškos priemones galėčiau išreikšti save. Ir galų gale atradau kostiumo dizainą. Nors pirmame kurse studijavau pedagogiką, tačiau perstojau į kostiumo dizainą. O tuo metu kostiumo dizainą studijavo garsusis septynetukas – Sandra Straukaitė, Juozas Statkevičius ir kiti. Akademijoje jie sukūrė tokią uždegančią atmosferą. Tuo metu buvo 1993–1994 metai, ir tokios studijos atrodė tikrai labai įtraukiančios. Kostiumo dizainas atrodė kaip labai palanki terpė saviraiškai. Be to, mano prosenelis ir senelio brolis buvo siuvėjai. Leisdama vasaras pas močiutę eidavau pas vieną siuvėją vien tik todėl, kad gaučiau įvairių medžiagų atraižų. Kai taip pažvelgi į praeitį – tarsi atrodo, kad  toks mano pasirinkimas buvo nulemtas iš anksčiau.

Įvardijote 1993–1994 metų laikotarpį. Galbūt šį laikotarpį būtų galima laikyti mados dizaino kūrimosi pradžia nepriklausomoje Lietuvoje?

Nepriklausomoje Lietuvoje atsivėrė visiškai naujas mados puslapis. Pirmiausia pagalvokime, kas buvo iki tol. Buvo fabrikai ir Vilniaus modelių namai, kurie formavo savo kolekcijas, rodėsi žurnaluose. (Atrodo, buvo labai didelis visuomenės išsluoksniavimas – tai, kas skirta visiems, ir tai, kas skirta išrinktiesiems.) Taip, būtent. Ir šalia to egzistavo gūdūs džiunglių laikai – kažkas kažką atveža, siuva ir panašiai. Taip pat buvo ir vadinamieji „buitiniai“, į kuriuos atėjęs pas dizainerį galėdavai kažką išsirinkti pasiuvimui. Tačiau jau viskas vyko atviriau, laisviau – galėjai laisvai domėtis, kokių yra dizainerių užsienio šalyse, kokios vyrauja mados, taisyklės.

O ta profesija – kostiumo dizainas – atrodė taip pasakiškai. Kurti kostiumus modeliams, podiumui. O kaip iš to uždirbti – niekas nepamokė. Taigi tie metai – 1992–1996 – buvo sunkūs, pereinamieji. Fabrikai tuo metu patyrė krizę – užsidarinėjo. Bet jau vyko mados festivaliai – „InVogue“, „Septyni+“, „Armada“. Viskas virė, kunkuliavo. Vykome į užsienyje vykstančius festivalius, be jokio didesnio finansavimo, tik gaudami paramą medžiagomis. Ir tas kunkuliavimas, virimas buvo labai netolygus – vieni išgyveno, kiti smuko. Mados industrija yra laivas ant neramių bangų – labai nestabilus. Atsivėrė ne tik Rytų, bet ir Vakarų įtaka. Vyko tikrai labai radikalūs pokyčiai.

Pabrėžiate, kad buvo tikrai sunku pradėti dirbti mados industrijoje. Tačiau stebint dabar vykstančius įvykius, „Facebook“ ir kituose socialiniuose tinkluose jauni dizaineriai ima vis aktyviau reikštis. Rodos, jau būtų sunku rasti jauną žmogų, kuris nekuria. Kaip Jūs vertinate tokią situaciją?

Vertinu labai palankiai. Man yra džiugu, kad mūsų bendras tautos bruožas yra kūrybingumas. Kitas dalykas – Lietuvoje yra lengvosios pramonės tradicijos – daugelio šeimoje yra siuvėjų, mezgėjų ir panašiai. Juk deficito laikai išmokė pasirūpinti savo apranga. Taigi tai tarsi perduodama iš kartos į kartą. Trečia, o ko jūs norite? Aplinkoje yra didžiulė fikcija. Visiems jauniems dizaineriams, pabaigusiems studijas, nėra sukurta pakankamai darbo vietų. Taigi jie susikuria darbo vietas patys. Ketvirta, socialiniai tinklai labai palengvina kelią nuo kūrėjo iki vartotojo. Prieš dešimt metų, būdamas kūrėju ir norėdamas parodyti savo kūrinius, tai galėdavai padaryti mugėse. Arba apie tave sužinodavo iš lūpų į lūpas. O dabar viskas vyksta kur kas greičiau.

Kaip manote, ko reikia jauniems kūrėjams, kad jie taptų žinomi, kad susikurtų savo vardą?

Pirmiausia reikia laiko ir noro kūrybiškai dirbti. Neįvyksta viskas taip greitai. Yra kelios išimtys, kai sėkmė aplanko labai greitai, tačiau tai tik menki pavyzdžiai. Taip pat reikia įvertinti savo charakterio savybes – jeigu sukuri savo vardą, jau turėsi į jį investuoti labai daug. Tai kaip mažas vaikas, kurį turėsi užauginti. Jeigu šiandien tu sukūrei įdomų, paklausų daiktą, reikia įvertinti, ar turi verslumo, ar mokėsi ir vėliau dirbti su tais produktais. Vėliau jau tau reikės komandos įgyvendinant savo idėjas. Reikia neskubėti, neperdegti ir orientuotis į tikslesnius planus. Taip pat yra svarbus kitas dalykas. Dabar gyvename labai vartotojiškoje visuomenėje, ir sukurtų daiktų yra be galo daug. Todėl reikia savęs klausti, ar nekuriame dar vieno nereikalingo produkto. Reikia sukurti ne vieno sezono prekes, kurios netampa šiukšlėmis madai praėjus. Kitas būdas būti pastebėtam –  sugalvoti kokią nepaliestą nišą – savo turimą hobį susieti su dizainu. Reikia suvokti ir tai, kad turi išnaudoti savo kūrybingumą, tarkim, susikurdamas vieną produktą, kurio visiems reikės…

Esate mados dizaino dėstytoja VDU. Galbūt galite palyginti savo studijų laikus ir tai, kaip dabar mokosi būsimi dizaineriai?

Tai, kas vyksta čia – Vytauto Didžiojo universitete, mados dizaino programoje, apskritai labai skiriasi nuo to, kas vyksta Lietuvoje. Čia yra britiška sistema, kurią bandoma pritaikyti prie esamos rinkos. Yra labai įdomu, kokie dalykai prigis. Studentų patirtis jau yra kita – paskaitos vyksta anglų ir lietuvių kalbomis. Ugdomas labai stiprus žodynas, ir studentai gali drąsiai po studijų konkuruoti tarptautiniuose kontekstuose, o ne vien čia, savo šalyje. Galimybių gerokai daugiau.

Ar gali būti taip, kad dauguma jaunų kūrėjų bodisi domėtis mados istorija ir tuo, kas vyksta aplinkui, užsidaro savyje ir būtent iš to nesidomėjimo susidaro situacijos kopijavimo, plagijavimo terpei susidaryti – sukuri tai, kas jau yra sukurta?

Madą yra labai sunku apsaugoti – sunku apsaugoti savo autorystę. Mano požiūris – mada buvo ir bus kopijuojama. Kas pirmesnis, tas gudresnis. Visi tai žino, tik niekas neįrodys. Tokiu atveju kūrėjui reikia eiti į priekį ir kurti toliau. Lazda turi du galus – tu paėmei, tai ir iš tavęs paims. O suprasti dizaino, mados istoriją yra labai gerai. Mada visada yra tam tikro laikmečio atspindys. Kada prasidėjo XX amžius? Po Pirmojo pasaulinio karo. O ką mes pakeitėme nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos? Gal tik atsirado internetas, gyvenimas socialiniuose tinkluose. Mada niekada nebūna pirma – tai yra veidrodis. Lūžiai keičia madą.

Koks lūžis turėtų įvykti, kad mada pasikeistų?

Turėtų pasikeisti ekonomika, estetika, filosofija. Man įdomiausia madoje šiuo metu yra idėja – „šiandien ant podiumo, rytoj parduotuvėje“. Mat įprastai tai, ką matome ant podiumo, parduotuvėse pasirodo gal po pusės metų. Nauja idėja skatina kolekciją nuo podiumo tuojau pat perkelti į parduotuves. Ir būtent šiuo atveju kopijuoti, plagijuoti jau kur kas sunkiau. Imtumeisi kopijuoti tai, kas jau akivaizdžiai sukurta.

Kitas įdomus mados aspektas – grįžta buvusios mados. Kas nulemia mados rato sukimąsi?

Jaunajai kartai viskas nauja. Mano jaunystės mados jums bus naujos. Kiekvienai kartai vis nauja mada. Dabar itin populiarios 9-ojo dešimtmečio mados, tokios sovietikos atspindys. Mums, vyresniems, asociacijos jau neigiamos, jaunieji neturi tos skausmingos praeities, ir jų požiūris visai kitas.

Mada taip pat yra puikus maištas. Kad ir filme „Stilingieji“ (rež. Valerij Todorovskij), kuriame jaunuoliai savo apranga maištauja prieš sovietinį režimą. Ar dabar mada gali būti maišto, pasipriešinimo forma?

Gali, tačiau šiuo metu tai pasireikštų nieko nepirkimu. Nieko nepirkdamas tu maištautum prieš pačią reklamos įtaką, skatinimą vartoti.

Kokią matote mados ateitį mūsų šalyje?

Smagu, kad yra daug naujų vardų. Tačiau vartotojų nedaugėja. Jeigu vartotojų būtų daugiau ir jie remtų savo šalies kūrėjus, tada būtų puiku. Tačiau tokio didelio palaikymo sunku tikėtis. Labai svarbu yra šalies palaikymas. Pavyzdžiui, tam, kad Milanas taptų itin žinomas kaip mados miestas, centras, mados sostinė, valstybė dėjo dideles pastangas. Antverpeno pavyzdys yra toks pat. Ir valstybės palaikymas leistų stabiliai laikytis tam mados laivui ant neramių bangų.

Neringa Krikščiūnaitė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: