Pradinis / Lietuviai svetur / JAV. Dramatiško likimo išbandymai

JAV. Dramatiško likimo išbandymai

aukse_amerika20

Auksuolė Kišonaitė-Marciulevičienė

Gimė: Jonavoje

Rūbų modeliuotoja

Gyvena: 7 metus Čikagoje, JAV

Moto: Visada siek užsibrėžto tikslo

Auksuolė Kišonaitė-Marciulevičienė – dramatiško likimo moteris. Per savo gyvenimą jai teko patirti tiek, kad atrodo, daugiau pakelti jau nebeįmanoma: skyrybos su vyru, diagnozuotas krūties vėžys, mylimo sūnaus savižudybė, tautiečių apgavystės ir visi sunkumai, kuriuos patiria žmogus, atsidūręs toli nuo savo tėvynės ir artimųjų. Tačiau nepaisant visų išgyventų skausmų, Aksuolė kalbantis nei karto nesusigraudino ir savo skausmo neparodė. Ji didžiavosi savo neeilinių talentų turinčia dukra Sandrita ir visais žmonėmis, kurie tarsi angelai ją lydėjo ir globojo išgyvenant visus didžiuosius sunkumus. Pasak šios moters, tikriausiai jie buvo Dievo, kuris nesiliovė jos globoti, siųsti. Deja, dažniausiai išgyvendami tragiškus savo gyvenimo įvykius žmonės mieliau burnoja ant savo gyvenimo ir Dievo, kuris juos sukūrė… Iš Auksuolės tvirtumo ir optimizmo galime tik pasimokyti!

Kaip atsidūrėte Amerikoje?

Man pasisekė laimėti žaliąją kortą… Išvažiavome, tačiau po mėnesio grįžome į Lietuvą, nes mano dukra, nuo penkerių metų grojanti pianinu, jau nuo šešerių buvo tarptautinių konkursų laureatė. Kai jai suėjo aštuoneri, išvykome į JAV. Tik dėl jos muzikinės karjeros buvome trumpam sugrįžę į Lietuvą, kad atsisveikintume su visais muzikos mokytojais ir bendramoksliais. Surengėme rečitalį, kaip padėką.

Kaip tokią gabią mokinę iš savo rankų paleido mokytojai?

Mano dukros Sandritos tikrai nenorėjo paleisti, nes kiek vėliau ji dar pradėjo groti ir lumzdeliu. Grodama šiuo pučiamuoju muzikos instrumentu ji taip pat užėmė pirmąją vietą kaip jauniausia atlikėja, nes jai tebuvo septyneri metai. Kadangi gyvenimas yra mūsų, tai mes ir sprendėme, kaip elgtis. Pasirinkome Ameriką!

Kaip Sandrita adaptavosi Amerikoje? Ji buvo dar visai mažytė.

Ji ten jautėsi puikiai, po trijų mėnesių jau galėjo susikalbėti angliškai. Žmonės stebėjosi, kad po pusės metų ji jau laisvai kalbėjo šia užsienio kalba. Ten ji tęsė muzikos mokslus, ieškojome analogiškos muzikos mokyklos, kokioje mokėsi gimtinėje. Tačiau Amerikoje nebuvo tokio aukšto lygio muzikos mokyklų, kuriose dirbantys pedagogai galėtų ugdyti mano dukrą. Jie tą pasakydami ir nukreipė mus tiesiai į institutą. Po perklausos Sandritai ugdyti paskyrė profesorių, kurio pamokos kainavo 120 dolerių už valandą. Kadangi aš buvau vieniša mama, ką tik atvykusi emigrantė, mums padarė labai didelę nuolaidą ir kaina buvo sumažinta.

O kaip dabar sekasi Jūsų paauglei dukrai?

Ji ir toliau skina laurus. Šiuo metu Sandrita kuria muziką, dalyvauja jaunųjų kompozitorių konkursuose.

Ji tikrai labai talentinga…

Tikriausiai visus savo unikalius gebėjimus paveldėjo iš tėčio giminaičių: senelio – kompozitoriaus Pranciškaus Beinario, ir tetos – choro dirigentės Danguolės Beinarytės. Jie labai skatina mano dukrą. Deja, kitokios pagalbos suteikti nelabai gali, nes mes juk gyvename Amerikoje. Be to, mudu su vyru išsiskyrę, tai ir su jo šeima nelabai artimai bendraujame. Viską darau viena… O ir pagalbos jokios nelaukiu ir neprašau…

O Jūsų dukra yra vienturtė?

Ne… Mano sūnui per klaidą žalioji korta nebuvo suteikta, todėl jis turėjo likti Lietuvoje kol jam sukaks 21 metai. Kadangi jam tada buvo aštuoniolika, teko laukti dar trejus metus. Jis liko gyventi su savo tėčiu. Kai pildžiau dokumentus žaliajai kortai laimėti, mes jau buvome išsiskyrę.

Tikriausiai šiuo metu jau kartu su sūnumi gyvenate Amerikoje…

Deja, pritrūko kelių mėnesių iki sūnaus atvykimo gyventi į Ameriką… Tam sutrukdė tragiška žinia, jog jo neliko tarp gyvųjų… Teigiama, kad sūnus pakėlė ranką prieš save, tačiau aš niekada tuo iki galo nepatikėjau… Kadangi tada gyvenau Amerikoje, jaučiu, kad nuo manęs buvo daug kas nuslėpta…

Paprastai nelaimės po vieną nevaikšto…

Nuvykusi į Ameriką sužinojau, kad nuo nervų, įtampos, streso ir nuovargio sulaukiau ne kokių naujienų, kurias pranešė mano kūnas. Susirgau krūties vėžiu. Pradėjo slysti žemė iš po kojų. Žinojau, kad turiu išsigydyti šią ligą dėl vaikų. Žinoma, tuo metu neturėjau pinigų, reikėjo mokėti mokesčius ir išsilaikyti pačiai bei dukrą išlaikyti… Tačiau aš niekada nepraradau optimizmo.

Iš kur sėmėtės tiek daug ryžto ir tvirtybės, ypač būdama taip toli nuo visų artimųjų?

Viską dariau dėl vaikų… Dėl savo dukros… Tikėjausi ten geresnės ateities savo vaikams. Beje, JAV pagyventi tik laikinai… Prakeikiau Ameriką, nes ji išardė mano šeimą… Kur kas anksčiau vyras buvo išvažiavęs į JAV dirbti, tačiau jį deportavo… Po to išvažiavome mes… Tada netekau sūnaus… Taip po truputėlį ir nutrūko visos gijos, kurios siejo mūsų šeimą. Dabar likome tik mudvi su dukra.

Sergant onkologinėmis ligomis tikriausiai nepakanka vien moralinės paramos, nes gydymas kainuoja labai brangiai. Kaip sprendėte visas iškilusias problemas?

Susipažinau su viena Amerikos lietuvių šeima, kuri man padėjo. Jie – pirmosios kartos emigrantai iš Lietuvos. Visą laiką buvau jų ir Dievo globojama. Jų šeima mane lydėjo pas visus gydytojus, vertėjavo, palaikė mane ne tik morališkai. Laikau juos savo tėvais, jie tiek man daug davė… Amerikoje tikrai labai aukštos kokybės medicina ir priežiūra. JAV gydytojai nepamiršta, kad davė Hipokrato priesaiką, todėl pirmiausia gydo žmogų, suteikia jam visą medicininę priežiūrą, o tik po to, kai pasveiksta, pateikia jam sąskaitas.

O ką daryti, jei vis tiek neturi pinigų sąskaitoms apmokėti?

Mano atveju taip ir buvo… Tiek gydymas, tiek vaistai kainavo labai daug. Man atliko net penkias operacijas. Susiradau ten gimusį lietuvį, kuris yra plastinės chirurgijos specialistas. Jis yra nuostabus žmogus, rengia įvairius Lietuvai remti skirtus renginius, puoselėja lietuviškumą ir meilę Lietuvai. Šis nuostabus žmogus man atliko operaciją visiškai nemokamai! Esu jam dėkinga… Ir būsiu iki gyvenimo pabaigos.

Ar Jums taikė chemoterapiją?

Taip. Tai buvo ilgas šio gydymo kursas. Galiu tik pasidžiaugti, kad man ir vėl pasisekė – gavau nuolaidų kaip vieniša mama. Per savaitę po to, kai sužinojau, kad sergu vėžiu, man buvo atlikti visi reikalingi tyrimai. Ar patikėsite, kad jau po savaitės gulėjau ant stalo operãcinėje?

O kaip reagavo artimieji į Jūsų diagnozę?

Niekas iš artimųjų, išskyrus sesę, nežinojo apie mano ligą. Su sese dažnai kalbėdavomės per programą „Skype“. Aš jai guosdavausi, rodydavau kuokštais slenkančius plaukus ir abi verkdavome… Dukrai tepasakiau, kad sergu, bet pasveiksiu. Čia vėl turiu dėkoti amerikiečiams, kurie padėjo prižiūrėti mergaitę, leido gyventi jų bute, kol gydysiuos chemoterapija, ir neėmė jokio mokesčio… Niekam daugiau nesipasakojau, nes nenorėjau blogų emocijų ir minčių, nes Lietuvoje visi išgirdę tokią diagnozę skuba pirkti laidotuvių vainiką. Kiekvieną kartą prisiminusi šiuos dalykus negaliu patikėti, kad man pavyko sutikti tiek gerų žmonių savo gyvenime ir patirti tiek skaudžių išbandymų vienu metu.

Tai kas tokiu gyvenimo etapu neleido nuskęsti depresijos liūne?

Man tokiu momentu padėjo širdies draugas, kurį sutikau visai netikėtai. Ieškojau gydytojo internetu, kuris galėtų išrašyti nemokamą vaistų receptą. Atsiliepė vienas žydų tautybės Amerikos pilietis, kuris pasisiūlė padėti. Jis buvo baigęs medicinos universitetą Tadžikistane ir tęsė savo karjerą Amerikoje. Metus jis mane ir dukrą globojo. Šis žmogus man padėjo nepasinerti į depresiją. Juk sirgdamas depresija žmogus labiausiai nori būti vienas… Būtent jis ir vedėsi mane į koncertus ir teatrus. Ir iki šiol esame širdies draugai. Tiesa, dukra labai nori studijuoti mediciną. Maniau, kad tam įtakos turėjo mano liga, tačiau, pasirodo, ji visiškai jos neatsimena… Manau, kad tam jos apsisprendimui daugiau įtakos turi mano draugas. Ji mato, kiek daug gali pasiekti gydytojai.

O kaip Jūs save realizuojate šiuo metu?

Dirbu parduotuvėje. Esu patenkinta savo darbu. Dirbu tam, kad susipažinčiau su ta darbo sistema, nes ateityje noriu atsidaryti savo parduotuvę, kur būtų parduodami mano kurti ir siūti rūbai moterims. Jau esu pristačiusi tris savo kūrybos kolekcijas.

Ar gaunate užsakymų iš lietuvių? Ar neteko jais nusivilti?

Gaila, tačiau lietuviai labiausiai mane ir nuvylė. Šokių kolektyvui „Sūkurys“ siuvau ir rankomis siuvinėjau visus rūbus, bet likau tik su puse sutarto atlyginimo… Na, skaudi patirtis, bet ką padarysi… Iš klaidų mokomasi… Reikėjo pasirašyti darbo sutartį, o aš to nežinojau. Ir dabar tą žmogų, kuris skolingas, sutinku ir klausiu, kaip bus, bet, deja, atsakymo nesulaukiu. Jau sirgdama dieną naktį siuvau tuos kostiumus. Vėliau juos dar skolino kitiems kolektyvams… Juk mes ten esame kaip ant delno… Beje, girdėjau šmeižtą, neva juos blogai pasiuvau…

O koks pats sėkmingiausias Jūsų kūrinys?

Tikriausiai tai vestuvinė suknelė, kurią kūriau savo sesei dvynei. Po jos vestuvių suknelė buvo dar kelis kartus išnuomota, kol ją nupirko labai turtingi žmonės, nes norėjo turėti sau kaip išskirtinį kūrinį, kuris priklausytų tik jiems.

Džiugu, kad šiuo metu esate kupina gyvenimo džiaugsmo ir įkvėpimo. Gal juo galite pasidalinti ir su kitais.

Linkiu visiems žmonėms susikaupimo, stiprybės ir daugiau pasitikėjimo vienam kitu. Tuomet sužydės draugystė ir bus galima kartu dirbant nuversti net didžiausius kalnus!

Kalbėjosi Inesa Uktverienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: