Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Airijos lietuviai: „Kartu kuriame mažytę Lietuvą savo širdyse ir Airijos žemėje“

Airijos lietuviai: „Kartu kuriame mažytę Lietuvą savo širdyse ir Airijos žemėje“

Airija – viena iš užsienio šalių, kuriose gyvena daugiausia mūsų tautiečių. Tad turbūt dažnas mūsų turi giminių, pažįstamų, kuriančių savo gyvenimą šioje šalyje, ir yra girdėję nemažai skirtingų čia gyvenančių lietuvių istorijų. Tačiau šio straipsnio tikslas yra ne papasakoti pavienių žmonių istorijas, o pažvelgti į Airijos lietuvių, kaip bendruomenės, gyvenimą. Bendruomenės, kuri nuo saujelės po visą šalį išsibarsčiusių entuziastų išaugo į gausią ir stiprią organizaciją, šiemet minėsiančią 10 metų jubiliejų. Kalbintų kelių regioninių Airijos lietuvių bendruomenių (lietuvių bendruomenių šioje šalyje yra ir daugiau) pirmininkių, lituanistinių mokyklėlių vadovių, mokytojų ir kitų Airijos lietuvių pasakojimai atskleidė, kaip svarbu svetur gyvenantiems tautiečiams palaikyti ryšius su tėvyne, išsaugoti savo tautinę tapatybę, kalbą, tradicijas ir perduoti jas atžaloms, kurios galbūt kada nors grįš į Lietuvą ir savo žiniomis prisidės prie jos augimo. O tai padaryti kur kas lengviau buriantis, bendraujant ir bendradarbiaujant tarpusavyje. „Visi kartu kuriame mažytę Lietuvą savo širdyse, bendruomenėje ir Airijos žemėje“ – sako Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Raižienė.

Dublino lietuvių bendruomenė

Nors lietuviai pasklidę po įvairius Airijos miestus, tačiau manoma, kad dauguma jų vis dėlto įsikūrę šalies sostinėje Dubline. Čia gyvena ir Airijos lietuvių bendruomenės, vienijančios regionines lietuvių bendruomenes, pirmininkas Arūnas Teišerskis, kuris, pasak R. Raižienės, yra visur ir visada pasirengęs padėti tautiečiams. „Turbūt aktyvesnio žmogaus ir būti negali“, – žavėdamasi lietuvio veiklumu ir entuziazmu sako Rasa, Dublino lietuvių bendruomenės pareigas einanti nuo 2008 metų rudens.

Norisi pasidžiaugti, kad visi lietuviai, su kuriais teko bendrauti rengiant šį straipsnį, yra labai veiklūs ir negaili nei jėgų, nei laiko bendruomeninei veiklai. O ši veikla išties prasminga, nes padeda suburti Airijos lietuvius draugėn, padeda jiems ir jų atžaloms pajusti lietuvišką dvasią ir skatina puoselėti savąją kultūrą. Štai ant Dublino lietuvių bendruomenės vadovės R. Raižienės pečių gula išties nemažai savanoriškų pareigų. Ir tai ne tik įvairių švenčių organizavimas, projektų rengimas, bet ir visokeriopa pagalba bendruomenės nariams. „Niekada nežinai, ką atneš rytdiena, – pasakoja ji. – Tai nėra pareigos, kurios turėtų konkrečiai nustatytas taisykles arba planus. Būna, sulauki elektroninio laiško ar skambučio, pranešančio apie ką nors ištikusią nelaimę: gaisrą, ligą ar artimojo netektį, – ir skubi į pagalbą. Teko ir kelias paramos akcijas staiga su Airijos lietuvių bendruomenės pirmininko palaikymu ir kunigo Egidijaus Arnašiaus pagalba organizuoti, ir cepelinus sunkiai sergančiai lietuvei virti, ir ligoninėn po darbo ne kartą bėgti – net ir nepapasakosiu visko… Kažkada, tapdama pirmininke, pasakiau: „Būsiu kiekvienam jūsų čia, kai jums manęs reikės…“ Net ir sapnuoti negalėjau, kiek ir kokiomis situacijomis reikės…“

Paklausta apie Dublino lietuvių kultūrinį gyvenimą, R. Raižienė su malonumu pasakoja, kad lietuviškų renginių vyksta išties dažnai – kone kas savaitgalį. Sulaukiama nemažai svečių iš Lietuvos – dainininkų, poetų, aktorių. „Apie čia vykusius lietuvių renginius galėčiau parašyti knygą, – šypteli. – Bendruomenė švenčia valstybines, visas su mokykla susijusias šventes. Ypač šiltos ir gražios būna Rugsėjo 1-­osios, Motinos dienos šventės, karnavalai. 2014 metų rugpjūčio 23 d. kartu su latvių ir estų bendruomene organizavome simbolinį Baltijos kelią Dubline (Baltijos kelio 25-mečiui paminėti). Apėmė žodžiais nenusakomas jausmas, kai miesto centre maždaug 1500 žmonių susikibome rankomis. Airiai stebėjosi, sakė, kad pirmąkart mato tokią gyvų žmonių grandinę. Dainavome, šokome, kėlėme vėliavas, vyko mugė.“

Vienas naujausių Dublino lietuvių bendruomenės renginių – Sausio 13-osios minėjimas. Airijos lietuvių bėgikų klubo nariai šia proga surengė simbolinį bėgimą „Mirties ir gyvybės keliu“ 9,5 km trasa. Simboliškai buvo bėgama pro nacionalinę televiziją (RTE) ir vyriausybės rūmus. Šv. Andriejaus bažnyčioje buvo laikomos šv. Mišios. Vėliau „Lyrikos vakarų“ grupė pakvietė tautiečius į muzikos ir poezijos popietę. Susirinkusieji žiūrėjo filmą apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius, skambėjo dainos Laisvei ir Lietuvai. „Tarsi primindamos tų dienų laužus plazdėjo žvakelių liepsnelės, o jų šviesoje ir kartu vieningai giedodami „Tautinę giesmę“ tapome tarsi artimesni ir geresni vieni kitiems…“ – Dublino lietuvių susibūrimą prisiminė R. Raižienė.

Korko lietuvių bendruomenė

Antrame pagal dydį Airijos mieste Korke (Cork) 2004 metais įkurta Korko lietuvių bendruomenė. Pirmąja jos pirmininke tapo dr. Renata Retkutė. Vėliau pirmininkavimo vairą perėmusi Jolanta Kazlauskienė rūpinosi lituanistinės mokyklėlės veikla. O nuo 2008 metų iki šiol šios bendruomenės pirmininkės pareigas atlieka Inga Girdenytė.

I. Girdenytė, Airijoje gyvenanti jau 12 metų, džiaugiasi, kad visada sulaukia pagalbos iš aktyvių bendruomenės narių, kurių galvos pilnos įdomių idėjų. Pavyzdžiui, Valdonė Masienė, Andrius Masys ir Laima Ignatavičienė padeda organizuoti įvairius renginius: teatralizuotą eiseną Šv. Patriko parade, Velykų ir Kalėdų šventes, Užgavėnes lituanistinės mokyklėlės „Banga“ vaikučiams ir jų tėveliams. 2012 metais jie padėjo rengti didžiulį Europos lituanistinių mokyklų sąskrydį ,,Draugystės tiltas“. Žana Šileikienė, Marius Stepšys rūpinasi informacijos apie bendruomenės renginius rengimu ir sklaida, Algis Raugas nuotraukose įamžina šių renginių akimirkas ir kt. Kiekvieno savanoriškas darbas padeda telkti ir stiprinti bendruomenę.

Korko lietuvių bendruomenė noriai bendrauja ir bendradarbiauja su Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais. Pasak bendruomenės pirmininkės, organizuodami renginius, Korko lietuviai suplanuoja, ką galėtų pasikviesti iš Lietuvos, be to, stengiasi ir patys dažniau lankytis gimtojoje šalyje. „Prieš kelerius metus (2013 m.) Korke surengėme dailininkės iš Lietuvos Nijolės Dilienės paveikslų parodą „Pasimatymas (Lietuva–Airija–Prancūzija)“. Kiekvienais metais Korke organizuojamas ,,Poezijos pavasaris“. Sulaukiame poetų, liaudiškos muzikos ansamblių, teatro kolektyvų iš Lietuvos“, – pasakoja I. Girdenytė.

Monaghano lietuvių bendruomenės veikla

Keli tūkstančiai lietuvių gyvena ir Monaghano grafystėje. Tad natūralu, kad tarp jų atsirado grupelė žmonių, kuriems kilo noras burtis. Taip 2007 m. kovo 4 d. buvo įkurta Monaghano lietuvių bendruomenė. Nuo 2011 metų bendruomenės pirmininkės pareigas einanti Eglė Pastarnokienė turi itin daug ką papasakoti. Belieka apgailestauti, kad į straipsnį gali sugulti tik dalis aktyvių bendruomenės narių vardų ir darbų.

Kaip teigia vienuoliktus metus Airijoje gyvenanti E. Pastarnokienė, grupė entuziastų, kuri sumanė įkurti bendruomenę ir kartu lituanistinę mokyklą, siekė suvienyti Monaghano grafystėje ir aplinkiniuose regionuose gyvenančius lietuvius, padėti jiems išlaikyti lietuvybę, kultūrą ir tradicijas, atstovauti lietuviams vietinėse įstaigose ir organizacijose, pagelbėti jiems integruotis į Airijos visuomeninį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą, formuoti teigiamą Lietuvos įvaizdį Airijos Respublikoje. Kuriant bendruomenę labai daug prisidėjo Lolita Reid, Vilija ir Vytautas Ruzveltai, Edita ir Ramūnas Vaitkaičiai, Aušra Kolienė ir kiti. Laikui bėgant dėl įvairių priežasčių vieni nuo bendruomeninės veiklos tolo, ateidavo naujų žmonių. Šiuo metu bendruomenės branduolį sudaro Edita ir Ramūnas Vaitkaičiai, Aušra Jasikevičienė, Justina Gruničevaitė, Vytautas Ruzveltas, prie bendruomenės veiklos aktyviai prisideda ir lietuviškos mokyklos mokytojai.

Bendruomenės ir lituanistinės mokyklėlės reikalams E. Pastarnokienė skiria nemažą dalį savo laisvalaikio. „Mokslo metų laikotarpiu beveik kiekvienas šeštadienis skiriamas mokyklai, būna susitikimų Lietuvos ambasadoje Dubline su vietos valdžios atstovais, bendruomenės rėmėjais“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė, kuri dar spėja Mykolo Romerio universitete nuotoliniu būdu studijuoti teisę ir valdymą, o Airijoje – finansus, mokesčius ir verslo organizavimą.

Paklausta apie lietuvius buriančius renginius, E. Pastarnokienė pasakoja, kad Monaghano lietuvių bendruomenė visada kartu švenčia Užgavėnes, Atvelykį, Kalėdas, kitas šventes ir stengiasi prisidėti prie Lietuvoje ar visame pasaulyje organizuojamų konkursų ar akcijų. „Bendruomenės nariai dalyvauja Nacionalinio diktanto konkurse. Kiekvieną gegužės mėnesį lietuviško „Poezijos pavasario“ paukštė užsuka ir pas mus, atskraidindama iš Lietuvos poetų ir prozininkų. Liepos 6 d. jungiamės prie bendro lietuvių, išsibarsčiusių po pasaulį, choro ir giedame „Tautinę giesmę“, – progas lietuviams susiburti vardija bendruomenės pirmininkė.

Veiklą atnaujinusi Dundalko lietuvių bendruomenė

Dundalke, kurio apylinkėse, neoficialiais duomenimis, gyvena maždaug 1000 lietuvių, palyginti neseniai atgijo bendruomeninis, kultūrinis mūsų tautiečių gyvenimas. Kelių iniciatyvių lietuvių dėka 2013 metų lapkričio mėnesį buvo atkurta vietinė lietuvių bendruomenė. Jos pirmininku išrinktas 12 metų Dundalke gyvenantis verslininkas Egidijus Vaitkus. Prieš tai veikusi Dundalko lietuvių bendruomenė išsiskirstė, nes daug jos narių grįžo gyventi į Lietuvą. Vieni iš jos atkūrėjų – Aistė Lukoševičienė su vyru. Jau 10 metų Airijoje gyvenanti Aistė šiuo metu ne tik yra aktyvi bendruomenės narė, bet ir nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio dėsto lietuvių kalbą lituanistinėje Kovo 11-osios mokyklėlėje.

Kaip teigia A. Lukoševičienė, esminiai bendruomenės tikslai yra burti tautiečius, kartu švęsti šventes, minėti Lietuvai ir lietuviams svarbias datas, nepamiršti papročių ir lietuviškos kultūros, rengti koncertus, kuriuose tautiečiai galėtų pasilinksminti ir pasiklausyti populiarų Lietuvos atlikėjų kūrinių, organizuoti muges, kuriose ne tik Dundalko, bet ir visos Airijos lietuviai galėtų parodyti savo amatą, pareklamuoti savo prekes, o kita dalis tautiečių – įsigyti širdžiai mielų dirbinių, kepinių, mezginių, maisto produktų.

Bendruomenės renginiai kartais suburia ne tik Dundalke, bet ir kitose Airijos vietovėse gyvenančius lietuvius. „Pirmajame mūsų organizuotame renginyje, Kaziuko mugėje, susirinko daugiau nei 40 Airijoje gyvenančių ir norinčių save parodyti prekybininkų. Mugės lankytojų sulaukėme maždaug pusantro tūkstančio. Joninių šventė susilaukė panašaus pasisekimo, o vakariniai Virgio Stakėno ir Stepono Januškos koncertai subūrė pilnas sales žiūrovų, pasiilgusių širdžiai mielų dainų“, – pasakoja A. Lukoševičienė ir užsimena apie Dundalke organizuojamas artimiausias šventes – Vasario 16-ajai skirtą dainuojamosios poezijos vakarą (jis vyks vasario 15 dieną) ir Kaziuko mugę kovo 1 dieną.

Lietuvybės puoselėjimas lietuviškose mokyklose

Airijos miestuose, kur susibūrę nemažai lietuvių šeimų, gyvuoja ir lituanistinės mokyklėlės. Vienos įkuriamos, kitos uždaromos, tačiau yra keletas tokių, kurios skaičiuoja jau maždaug dešimt metų! Tai Dublino lituanistinė mokykla „4 Vėjai“, įkurta 2004 metų rugsėjo mėnesį, ir Korko lituanistinė mokykla „Banga“, 2014 metais paminėjusi dešimtųjų mokslo metų pradžią.

Pasak Laimos Ignatavičienės, dabartinės Korko lituanistinės mokyklos ,,Banga“ vadovės, apie lituanistinės mokyklos įkūrimą 2004 m. pirmoji prakalbo dr. Renata Retkutė. Šią puikią idėją, be ponios Laimos, palaikė Rima Masienė (ji buvo pirmoji mokyklos direktorė) Valdonė ir Andrius Masiai. „Gerai prisimenu pirmuosius lietuvių susitikimus, per kuriuos kalbėjome apie mokyklos įkūrimo galimybes ir svarbą, prašėme visų lietuvių dalytis šia informacija su savo pažįstamais. Taip sulaukėme tėvelių susidomėjimo. Šie labai norėjo, kad jų vaikai mokėtų lietuvių kalbą. Pirmus metus mokinukai mokėsi po dvi pamokas. Po metų, pastebėjus, kad dviejų pamokų per mažai, nuspręsta vaikus mokyti po keturias pamokas“, – apie mokyklėlės įkūrimą pasakojo jos vadovė.

Pasak ponios Laimos, per beveik dešimtmetį padaryta daug reikšmingų ir prasmingų darbų: „Daugeliui lietuvių sustiprinome tautinį tapatumą, sutelkėme bendraminčius. Visiems norintiesiems suteikėme galimybę mokytis lietuvių kalbos. Nuo mokyklos įkūrimo pradžios moksleiviai mokomi pagal Lietuvos švietimo bendrąsias programas, kad grįžtantieji gyventi į Lietuvą galėtų sėkmingai tęsti mokslus. Tėvai labai džiaugiasi, kai jų atžalos pirmoje klasėje išmoksta lietuviškai skaityti, užrašo pirmuosius sakinius, pripranta sklandžiai reikšti savo mintis lietuvių kalba. Vyresni mokiniai mokomi Lietuvos istorijos, kultūros, yra supažindinami su tautos tradicijomis. Kartu su visa mokyklos ir miesto lietuvių bendruomene švenčiame tautines ir valstybines šventes.“

Mokykloje „Banga“, pasak jos vadovės, mokosi vaikai nuo 4 iki 18 m. amžiaus. Šiuo metu ją lanko 72 mokiniai pagal amžių sudarytose 8 klasėse: ikimokyklinėje, paruošiamojoje mokyklai, I, II, III, V, VI ir VIII klasėse. Su jais dirba 10 mokytojų. Čia taip pat mokosi vienas suaugęs airių tautybės mokinys, kuris nori išmokti šnekamosios lietuvių kalbos; jis mokomas individualiai.

Mokyklėlėje dirba dramos mokytojas ir lietuvių liaudies šokių mokytojas, jų dėka moksleiviai ruošia vaidinimus, šoka tautinius šokius.

Pasak L. Ignatavičienės, moksleiviai labai smalsūs, drąsiai klausinėja apie Lietuvą, visada su meile kalba apie joje likusius senelius, gimines ir draugus. Džiaugiasi atostogomis Lietuvoje, dauguma mokinukų norėtų joje gyventi.

Kodėl L. Ignatavičienė, Airijoje gyvenanti tryliktus metus ir dirbanti nedidelėje šeimos įmonėje, ėmėsi veiklos ir mokyklėlėje? „Visada miela dirbti su vaikais, matyti juos džiugius ir vaikiškai laimingus, besimokančius suprasti save, draugus ir visą aplinkinį pasaulį, – sako mokyklos vadovė. – Skiepyti meilę Lietuvai vaikų širdyse mane įkvepia tikėjimas gražia jos ateitimi, kur vyraus dora, gerovė, supratimas ir pagarba kiekvienam asmeniui, neatsižvelgiant į rasę, tikėjimą ar socialinę padėtį.“

Skleisti lietuvybę, supažindinti vaikus su Lietuva, sudaryti sąlygas jų saviraiškai lietuvių kalba stengiamasi ir Monaghano lituanistinėje mokykloje „Lietuvos vaikai“, kurią šiuo metu lanko apie 70 mokinių. Mokymas joje organizuojamas pagal Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą formaliojo švietimo programą ir trunka ne mažiau kaip 90 val. per mokslo metus.

Mokyklėlėje „Lietuvos vaikai“ mažieji lietuvaičiai taip pat skirstomi į atskiras klases, atsižvelgiant į amžių ir lietuvių kalbos žinias, įgūdžius. Ko vaikai mokosi? Pasak Monaghano lietuvių bendruomenės pirmininkės E. Pastarnokienės, didžiąją užsiėmimų dalį sudaro lietuvių kalbos mokymas: lietuvių gramatikos pagrindai, skaitymo ir rašymo įgūdžių tvirtinimas, pasakojimo, atpasakojimo bei saviraiškos ugdymas. Kelios pamokos per mėnesį yra skiriamos Lietuvos istorijos bei geografijos mokymui. Mokiniai taip pat gali lankyti dailės ir dainavimo pamokas. Lietuvos kultūrą vaikai dar geriau pažinti gali per mokyklėlėje švenčiamas tradicines lietuvių šventes, minėdami atmintinas Lietuvai dienas.

E. Pastarnokienė džiaugiasi, kad vaikai labai smalsūs, daugelis jų noriai mokosi. „Mokytojos ruošiasi pamokoms ir jas atlieka labai atsakingai, stengiasi, kad pamokos būtų naudingos ir įdomios. Turime daug įdomios mokomosios medžiagos. Mažesnieji mokosi per žaidimus, pavyzdžiui, 4–5 metukų vaikų mokytoja atsineša į pamokas paprastų daržovių (morkų, bulvių, burokėlių ir pan.) ir moko vaikus jų pavadinimų“, – pasakoja Eglė, paklausta, kaip stengiamasi vaikus sudominti per pamokas.

Kiek jaunesnė lituanistinė mokykla – „Saulės zuikučiai“. Ji Carrickmacrosso (Karikmakrosas) mieste duris atvėrė 2009 m. lapkričio 15 d. Kristina Jankaitienė, mokyklos įkūrėja, pasakoja, jog pati augina tris vaikus ir jai buvo labai svarbu, kad šie gerai išmoktų lietuvių kalbą, jos nepamirštų. Tad moteris, nepaisydama jokių sunkumų, ryžosi atidaryti mokyklėlę, kad suteiktų ir kitiems Carrickmacrosse bei jo apylinkėse gyvenančių lietuvių vaikams, kurie nori bendrauti gimtąja kalba, galimybę mokytis lietuviškai, pažinti Lietuvos kultūrą, tradicijas ir istoriją, prisidėtų prie jų tautinės savimonės puoselėjimo.

Šiuo metu mokykloje mokosi 19 mokinių. 3 mokytojos dirba pagal adaptuotas lietuvių kalbos mokymo programas, kurios sudarytos vadovaujantis pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiomis programomis.

Pasidomėjus, kokių sunkumų kyla dirbant su mažaisiais lietuvaičiais, mokyklos vadovė K. Jankaitienė paminėjo dvi pagrindines problemas: „Didžiausia bėda turbūt yra tai, kad už mokslą reikia mokėti. Labai norėtųsi, kad mokslas būtų nemokamas, bet, deja, tai neįmanoma. Manau, jei mokslas būtų nemokamas, kreiptųsi daugiau norinčiųjų lankyti mokyklą, nes lietuvaičių vaikučių šiame mieste yra tikrai nemažai. Šiek tiek sunkumų kelia ir tai, kad pamokos vyksta šeštadieniais. Mokiniai visą savaitę mokosi airių mokykloje, o šeštadienį turi ateiti dar ir į lietuvišką mokyklą. Kai kuriems vaikams yra per sunku, o kiti labai noriai eina – tik ir laukia šeštadienių.“

K. Jankaitienė sako, jog labai norėtų, kad atsirastų daugiau aktyvių žmonių, kurie prisidėtų prie mokyklos veiklos, skatintų lietuvybę, užkrėstų tuo kitus, ir yra labai dėkinga aktyviems bendruomenės nariams, kurie prireikus visada ištiesia pagalbos ranką, t. y. mokytojoms Dalytei Vijeikienei, Rūtai Vaičiūnienei, taip pat tėvų komitetui: Vaidai Pupelytei, Kristinai Jakonienei, Jolantai Neumann ir Eglei Repšienei, kitiems lietuviams, kurie prisideda, kuo tik gali.

Mokyklos vadovė su malonumu papasakojo apie pastarąsias šventes, subūrusias mokytojus, vaikus ir jų tėvelius: Rudenėlio šventę, kalėdinę šventę „Balta meilė“ ir Kūčių vakarą, kada mokykla surengė mokinių ir jų tėvelių pasirodymą per šv. Mišias.

Ypatinga diena šioje mokykloje buvo Sausio 13-oji. Viena pamoka tą dieną buvo skirta prisiminti, pagerbti žuvusiems Lietuvos laisvės gynėjams. Kaip pasakoja K. Jankaitienė, mokiniai labai susidomėję klausėsi V. Landsbergio pasakos „Sausio sniegenos“, o po jos daug diskutavo. „Po ilgų diskusijų visi po vieną uždegėme žvakutes ir pagerbėme tylos minute Lietuvos didvyrius, dainavome E. Masytės dainą „Laisvė“ ir sėdome prie stalo daryti darbelių Lietuvos tema. Su kokia meile jie plėšė spalvotas lapo skiautes ir klijavo Lietuvos širdį… Vaikai puikiai žino, ką kiekviena jos vėliavos spalva reiškia“, – Sausio 13-osios minėjimą prisiminė „Saulės zuikučių“ mokyklos vadovė.

Viena jauniausių Airijos lituanistinių mokyklėlių yra Dundalko Kovo 11-osios lituanistinė mokykla – ji duris atvėrė tik 2014 metų rugsėjo mėnesį Dundalko lietuvių bendruomenės iniciatyva. Dabar joje dėsto 3 mokytojos: Eglė Butkienė, Ermina Rudytė ir Aistė Lukoševičienė. Šiuo metu šeštadieninę mokyklėlę lanko 26 4–8 metų vaikučiai.

Be lietuvių kalbos, vaikai mokyklėlėje dar mokosi pasaulio pažinimo ir choreografijos. „Vaidiname, mokomės lietuviškų papročių, tradicijų, eilėraštukų ir dainelių, piešiame, lipdome, klijuojame“, – įvairias veiklas vardija lietuvių kalbą mažiesiems dėstanti A. Lukoševičienė.

Kokių sunkumų kyla šiai jaunai mokyklėlei? „Kol kas kyla tik finansinių sunkumų, nes pagalbos dar iš niekur nesulaukėme. Turime gana brangiai mokėti už patalpų nuomą, pirkti knygeles, pratybas, priemones. Labai norėtume pasiekti tiek, kad galėtume dalyvaudami projektuose ir su Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos, Airijos institucijų pagalba suteikti nemokamą mokymąsi lietuvaičiams, kuriems yra svarbi gimtoji kalba, kultūra ir galbūt ateitis Lietuvoje“, – pasakoja mokytoja.

Bendraminčių kolektyvai

Svetur, kaip ir Lietuvoje, kai kurie polinkį į meną ar kitokią veiklą, pavyzdžiui, sportą, turintys lietuviai stengiasi ieškoti bendraminčių ir burtis į įvairius kolektyvus. Štai Dubline yra įsikūrę net du lietuvių teatrai: „Alternatyva – Alternatyvai“ ir Dublino mažasis teatras. Be to, jau šešerius metus gyvuoja „Lyrikos vakarų“ kūrybinė grupė, rengianti tokio paties pavadinimo vakarus. Ją subūrė Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė R. Raižienė su sielos drauge Loreta Vaičiūte. Kūrybinę grupę taip pat sudaro Vita Krakytė, Asta Tumynė, Inga Vernė, režisierė Laima Gudonavičienė su vyru – daugybės muzikos ir dainų autoriumi Gintautu. Ši šauni komanda organizavo tautiečiams ne vieną renginį ir projektą. „Tai tarsi mažas atskiras pasaulis, kuriame renkasi muzikos ir poezijos mėgėjai. Esame rengę Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries kūrybos vakarus, tradicija tapo Meilės lyrikos vakarai“, – pasakoja „Lyrikos vakarų“ įkūrėja.

Dubline nuo 2006 metų gyvuoja ansamblis „Lietuviškas dobilas“ (vadovė Rita Kundrotaitė), kurį sudaro ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Ansamblis dalyvauja įvairiuose lietuvių ir kitų bendruomenių renginiuose, atlieka visų penkių Lietuvos etnografinių regionų liaudies dainas ir šokius.

Aktyvi Korko lietuvių bendruomenės narė Saulė Pakalnytė-Raugienė yra subūrusi liaudies dainų pasiilgusių saviveiklininkų grupelę.

Kaip minėta, Airijos lietuviai buriasi ne tik į meno, bet ir į sporto kolektyvus. Vienas tokių – Airijos lietuvių bėgikų klubas. Mintis įkurti šį klubą gimė trims Airijos lietuviams Tadui Kubiliui, Romualdui Sriubiškiui ir Aisčiui Šlajui per 2013 metų Karaliaus Mindaugo dienos minėjimą Lietuvos Respublikos ambasadoje Dubline. Kaip pasakoja klubo atstovas A. Šlajus, ilgai nelaukus (liepos 17 dieną) sumanymas buvo realizuotas. Šią idėją pakišo 10 km lenktynės Dubline, kuriose ir dalyvavo trys minėtieji lietuviai. Tada jie pagalvojo: jei yra trys bėgiojantys Airijos lietuviai, turėtų būti ir daugiau. O juk bėgimas nieko nekainuoja, reikia tik noro susiburti.

Kaip pasakoja Aistis, aktyviai į šio klubo veiklą įsitraukia apie 20–30 Airijos lietuvių. Kai kurie ateina į tautinių švenčių minėjimo renginius, susirenka pabėgioti sekmadieniais, kiti yra nuolatiniai mėnesinių susibūrimų dalyviai, dar kiti bėga kartu mėgėjų varžybose ar retkarčiais kartu bėgioja per bendras treniruotes.

A. Šlajaus teigimu, prie šio klubo, įkurto socialiniais tikslais, gali prisidėti visi norintieji: ir suaugusieji, ir vaikai. „Jauniausias mūsų dalyvis buvo 5 metų Ridutis – jis su tėveliu įveikė 2014 metų Vasario 16-osios minėjimo 6 km trasą nuo lietuvių bažnyčios iki Lietuvos ambasados Dubline“, – prisimena Aistis.

A. Šlajus, paklaustas, kokia Airijos lietuvių bendruomenė yra, jo akimis, ar žmonės noriai buriasi, bendrauja, dalyvauja įvairiuose renginiuose, atsakė: „Mano akimis, Airijos lietuvių bendruomenė yra aktyvi, stengiasi išlaikyti lietuvybę, mūsų tautos tradicijas. Renginių vyksta daug, ir viskas daroma savanoriškai, o ar juose dalyvautis – kiekvienas nusprendžia pats. Lietuviai iš prigimties nuoširdūs, bet uždari žmonės (taip sakau remdamasis patirtimi), tačiau tie, kurie išdrįsta ateiti į renginius ir susibūrimus, dažniausiai lieka ir džiaugiasi prisijungę. Svarbiausia yra įveikti baimę ateiti į bendrą šventę ar minėjimą.“

Lietuvių bėgikų klubo atstovai rengia Lietuvai svarbių istorinių įvykių minėjimo renginius (Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Karaliaus Mindaugo dienos ir kt.), skatina visus tautiečius puoštis lietuviška atributika. „Pavyzdžiui, per mėnesinius susibūrimus visada stengiamės pasipuošti lietuviškai ir nusifotografuoti su Lietuvos vėliava“, – pasakoja Aistis.

Jis pažymi, kad svetur gyvenantiems lietuviams svarbu burtis galbūt ne tiek dėl savęs, kiek dėl jaunosios kartos: „Palaikydami savo tautiškumą, padedame jaunajai kartai suvokti, kas yra Lietuva, kas yra jų kalba, tradicijos. Juk, kaip yra pasakęs Simonas Daukantas, „tauta, nežinanti savo istorijos, pasmerkta išnykti“. Mūsų nedaug, tad negalime leisti Lietuvai išnykti.“

Lietuvos garsinimas ir pagalba jos žmonėms

Veiklūs Airijos lietuviai ne tik siekia burtis, bendrauti tarpusavyje, švęsti lietuviškas šventes ir puoselėti lietuvybę, bet ir vienaip ar kitaip garsina Lietuvą savo gyvenamojoje šalyje, rengia akcijas siekdami prisidėti prie gyvenančiųjų Lietuvoje gerovės.

Daugumos kalbintų lietuvių prisimintas vienas didžiausių ir reikšmingiausių Airijos lietuvių bendruomenės organizuotų renginių – 2013 metais įgyvendintas labdaros projektas „Lietuva–Airija 2013“. Tada vyko įvairūs renginiai visuose Airijos lietuvių bendruomenės skyriuose. Per juos buvo renkamos lėšos. Jos, kaip Lietuvos ir Airijos draugystės įrodymas, lygiomis dalimis buvo paaukotos dviem Lietuvos ir dviem Airijos organizacijoms: Down Syndrome Association in Laois ir St. Paul Special School in Dublin (Airija), Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijai ir asociacijai „Kitoks vaikas“ (Lietuva). Vykdant šį labdaros projektą surinkta daugiau nei 7000 eurų.

„Manau, ne pinigai buvo svarbiausia, – apie šio didelio projekto ir kitų savanoriškų darbų prasmę kalba Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė R. Raižienė. – Kai Dublino mero rezidencijoje plevėsuoja lietuviška trispalvė, o tie „kitokie“ vaikai atlieka nuostabų muzikinį kūrinį, supranti, kad verta dirbti ir aukoti savo laiką. Juk, kaip sakė Motina Teresė, „tai, ką darome, tėra tik lašas didžiuliame vandenyne, bet be šito lašo vandenynas būtų tuštesnis“. Tad ir darome tuos mažyčius darbus nemokamai, aukodami savo laisvalaikį ir jėgas, bet su didele didele meile…“

R. Raižienė taip pat papasakojo, kad puikių moterų, kurias 2014 metais subūrė Rita Lamsargytė-Mockė, iniciatyva įgyvendintas nepaprasto gerumo projektas „Airijos lietuviams rūpi“. Jį vykdant surinktos lėšos buvo skiriamos vėžiu sergantiems Lietuvos vaikams.

Aktyvus Airijos lietuvių bėgikų klubas taip pat siekia pagelbėti Lietuvos žmonėms, vaikams, kuriems gyvenimas nėra itin dosnus. Jo nariai prisidėjo prie jau minėto labdaros projekto „Lietuva–Airija 2013“, skirto Dauno ir autizmo sindromais sergantiems vaikams ir jų šeimoms paremti (2013 metų spalio mėnesį surinkti 1800 eurai paramos) ir inicijavo projektą „Mums rūpi“, skirtą pagelbėti trims Lietuvos vaikų dienos centrams (2014 metų balandžio–spalio mėnesiais surinkta 6290 eurų). Su projektu susipažinti ir prie jo prisijungti galima interneto svetainėje https://www.aukok.lt/Projektai/Iniciatyva-Mums-rupi.

Korko lietuvių bendruomenė ir lituanistinė mokykla „Banga“ prisidėjo ne tik prie Airijos lietuvių bendruomenės organizuoto labdaros projekto „Lietuva–Airija 2013“, bet ir prie akcijos ‚,Padovanok dovanėlę“ ir surinko dovanų Mažeikių rajono Viekšnių miestelyje kukliai gyvenančioms šeimoms.

Siekdami supažindinti Airijos ir kitų šalių atstovus su Lietuva, Monaghano lietuviai organizuoja įvairius pažintinius renginius. Pavyzdžiui, organizuotas integracinis keturių renginių projektas „Vaivorykštė“. Renginių dalyviai buvo supažindinami su Lietuvos ir Airijos istorija, geografija, menu, Kalėdų papročiais ir valgiais. Monaghano lietuviai taip pat kvietė airius į Atvelykio šventę ir kartu su jais dažė margučius.

Monaghano lietuvių bendruomenės pirmininkė E. Pastarnokienė teigia pastebinti, kad kelerius pastaruosius metus lietuviai vis drąsiau kuria mažus ar didesnius verslus Airijoje ir vienaip ar kitaip prisideda prie Lietuvos garsinimo. „Tautiečiai atidaro lietuviškų prekių parduotuves, kavines, kirpyklas, kepa lietuvišką duoną, rūko mėsą ar žuvį. Per 10–12 metų nuo to laiko, kai buvo didžioji emigracijos iš Lietuvos į Airiją banga, užaugo vaikų karta. Jaunimas, čia baigęs mokyklas ir aukštąjį mokslą, gebantis laisvai kalbėti keliomis kalbomis, ėmė drąsiai įgyvendinanti savo svajones. Manau, kad jie dar ne kartą garsins Lietuvos vardą tik gerąja prasme“, – lietuvių pasiekimais džiaugiasi Eglė.

Korko lituanistinės mokyklėlės „Banga“ vadovė L. Ignatavičienė, didžiuodamasi tautiečių darbštumu, nagingumu, papasakojo, kaip Lietuva garsinama Korke: „Lietuvių bendruomenė kviečia visų tautybių žmones į tradicinius renginius; vilkėdami lietuvių tautiniais drabužiais jau 5 metus iš eilės dalyvauja Šv. Patriko parado eisenose, pristato lietuvių tradicijas; nagingi lietuvaičiai įvairiose mugėse pristato savo rankomis pagamintus gaminius, vaišina lietuviškais namie gamintais patiekalais; menininkai, dailininkai, fotografai dalyvauja parodose ir pristato savo kūrinius. Lietuviai nuo neatmenamų laikų yra darbšti ir naginga tauta, tikiu, kad tokia ir liks.“

Ko yra pasiilgę lietuviai

Pasiteiravus bendruomenių atstovių, ko jos pačios ar jų pažįstami Airijos lietuviai yra pasiilgę, daugiausia, žinoma, buvo minimi artimieji, draugai. Taip pat pasiilgta Lietuvos gamtos. „Aš, kaip kaimo vaikas, labiausiai pasiilgstu kaimo… Paprasto takelio per mišką, paukštelių čiulbėjimo ankstyvą rytmetį, rasotos pievos, žydinčių sodų kvapo. Savo mėgstamiausių gėlių žibučių, kurių vaikystėje tėtis atnešdavo vos pradėjus tirpti sniegui. Tiesa, mylimų žmonių iškasti ir atsiųsti kelmeliai žibučių jau seniai džiugina širdį čia, kiemelyje Dubline“, – pasakoja Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė R. Raižienė.

Korko lituanistinės mokyklos „Banga“ vadovė L. Ignatavičienė, Lietuvą prisimenanti itin šiltai, pasakoja: „Dažnai prisimename Lietuvą ir kalbame apie tai, kas joje gera, gražu: graži gamta, miškai, upės, Baltijos jūra, kopos, švarus smėlis. O kiek daug reiškia mamos, močiutės pagamintas maistas! Atrodo, lyg Lietuvoje net dangus, debesys, oras būtų kitokie – tokie be galo savi. Ir didelė neapčiuopiama jėga traukia grįžti. Ne trumpam, ne atostogų laikotarpiui, o visam laikui. Tikiu, kad tai ir įvyks.“

Lituanistinės mokyklos „Saulės zuikučiai“ vadovė K. Jankaitienė, Airijoje gyvenanti 15 metų, sako, kad gyvendama Lietuvoje nebuvo tokia patriotė, kokia yra dabar, ir kad vis dar ilgisi savo gimtosios šalies: „Giliai širdyje vis tiek esu lietuvė, ir mano šalis – Lietuva. Nors mano vaikams gimtinė – Airija, tačiau mes su vyru labai stengiamės skiepyti jiems lietuvybę. Jie puikiai kalba, skaito ir rašo lietuviškai. Visada nori važiuoti atostogauti į Lietuvą. Gyvendama Lietuvoje tikrai nebuvau tokia patriotė, kokia esu čia. Kiekvienas lietuviškas daiktelis, kiekviena smulkmena man primena gimtąją šalį. Iškyla vien gražiausi prisiminimai. Lietuvos visada ilgiuosi, ją gerbiu ir myliu.“

Meilė savo gimtajai šaliai, jos kultūrai K. Jankaitienei yra didžiausias stimulas užsiimti bendruomenine veikla, dirbti su Airijos lietuvių vaikais. „Kiek galėsiu, tiek ir toliau puoselėsiu tą lietuvybę ir garsinsiu Lietuvos vardą čia, Airijoje, – sako ji. – Visa tai daryti yra daug lengviau, kai randi bendraminčių, kurie nori to paties ir nekiša pagalio į ratus. Visada sakiau ir sakysiu, kad vienas lauke ne karys. Kuo daugiau bendraminčių, kuo daugiau jėgų, tuo didesnius kalnus galima nuversti.“

Žvilgsnis į Lietuvą iš šalies. Kas kelia baimę grįžti

Lietuvą 2–3 kartus per metus aplankanti R. Raižienė sako, kad pokyčių Lietuvoje vyksta ir jie vis pastebimesni. Tačiau kartu įvardija priežastis, dėl kurių lietuviams, praleidusiems nemažai metų svetur, tampa vis sunkiau grįžti į tėvynę. „Galbūt labiausiai į akis krinta giedresni veidai, ne tokie pikti žmonės. Daugiau tolerancijos, pakantumo. Tokie pokyčiai džiugina. Bet sugrįžti praleidus svetur dalį gyvenimo nėra paprasta. Jei nekalbėtume apie finansinius dalykus, manau, kai kuriuos tautiečius nuo grįžimo į tėvynę dar atbaido nežinojimas, nuo ko vėl viską pradėti gimtinėje, taip pat vaikai, kurie jau prisitaikę prie Airijos švietimo sistemos, prie aplinkos. Grįžusiems vaikams nėra lengva mokytis lietuviškose mokyklose, skiriasi programos“, – savo nuomonę dėsto R. Raižienė.

Pastarąją kliūtį lietuviams grįžti į tėvynę mini ir Monaghano lietuvių bendruomenės pirmininkė E. Pastarnokienė: „Daliai norinčiųjų grįžti ir turinčiųjų mokyklinio amžiaus vaikų kyla problemų dėl Lietuvos mokyklų. Vien dėl lietuvių kalbos mokėjimo lygio vaikus į mokyklas priima ne pagal amžių, o į vienais ar dviem metais žemesnes klases. Gal dar nieko, jei vaikas pradinukas, bet jei septintokui pasiūloma eiti pas penktokus ar šeštokus, tai nesunku nuspėti tėvų sprendimą. Tokia padėtis tikrai neskatina lietuvių grįžti. Jei ir pakalba apie grįžimą ir dėl įvairių priežasčių to nepadaro, iki kol vaikams sueina 7 metai (kai kuriais atvejais dar grįžta su vaiku į antrą klasę), tai paskui jau skaičiuoja, kad gyvens čia tol, kol vaikai baigs mokslus. O per tuos 10 ar daugiau metų ir patys čia labiau įleis šaknis, galbūt nusipirks namus, ras geresnius darbus, dar labiau atitols nuo likusiųjų Lietuvoje.“

E. Pastarnokienė mano, kad nuo grįžimo lietuvius sulaiko ir palanki Airijos socialinė sistema, jos garantijos. „Žmogus, laikinai netekęs darbo, gali būti tikras, kad turės iš ko gyventi, valstybė mokės išmokas, kurios padės užtikrinti orų gyvenimą. Ilgesnį laiką nerandant darbo yra sudaromos sąlygos studijuoti. Jei mokomasi dieniniame skyriuje, mokama stipendija neatsižvelgiant į studento amžių. Tai skatina bedarbius tobulėti, ieškoti savęs, drąsiau keisti specialybę“, – pasakoja moteris.

Korko bendruomenės pirmininkė I. Girdenytė, nors ir gyvena daugiau nei 10 metų Airijoje, Lietuvą vis dar aplanko dažnai, domisi tuo, kas joje vyksta. „Man svarbūs tiek ekonominiai dalykai, tiek politinės aktualijos. Lietuvai svarbus didžiulis pokytis – euro įvedimas. Mano nuomone, jis svarbus ir lietuviams, gyvenantiems Airijoje. Tikėkimės, šis įvykis pagerins ekonominę Lietuvos padėtį, nes šiuo metu lietuviai vis dar neskuba grįžti namo. Dažna to priežastis – maži atlyginimai ir ne itin palankus darbdavių požiūris į darbuotojus Lietuvoje“, – apie emigravusių pažįstamų lietuvių dažniausiai įvardijamas kliūtis grįžti į Lietuvą pasakoja I. Girdenytė.

„Yra grįžtančiųjų, kaip ir išvykstančiųjų. Puiku, kad galime rinktis, kur norime gyventi, dirbti, auginti vaikus. O Lietuvą, manau, kiekvienas nešiojamės širdy“, – sako R. Raižienė.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos:

Dublino lietuvių bendruomenės ir jos pirmininkės nuotraukos – Renatos Dapšytės, L. Urbonavičienės, D. Kryževičiaus.
Korko lituanistinės mokyklos „Banga“ nuotraukos – iš asmeninio mokyklos archyvo.
Korko lietuvių bendruomenės nuotraukos – Gintaro Kryžioko ir iš asmeninio bendruomenės archyvo.
Monaghano lietuvių bendruomenės nuotraukos – Nerijaus Nagulevičiaus, Renatos Dapšytės, Eglės Pastarnokienės ir iš asmeninio bendruomenės archyvo.
Carrickmacrosso mokyklos „Saulės zuikučiai“ nuotraukos – Skaidriaus Bielskio, Kristinos Jakonienės ir iš asmeninio mokyklos archyvo.
Dundalko lietuvių bendruomenės nuotraukos – iš asmeninio bendruomenės archyvo.
Airijos lietuvių bėgikų klubo nuotraukos – iš asmeninio klubo archyvo.

4 Komentarai

  1. Labai įdomus straipsnis apie lietuvių veiklą Airijoje, bet susidaro toks vaizdas, kad apart tu paminetų bendruomenių nėra daugiau žmonių Airijoje. Čia turbūt šitas straipsnis paruoštas imant interviu iš Dublino bendruomenės atstovo 🙂

    praplėskit savo akiratį žurnalistai… 🙂

    • Komentavęs prieš tai Pilietis turbūt straipsnio visai neskaitė, tik pirmą pastraipą. Straipsnyje kalbinti ne tik Dublino atstovai, bet ir lietuviai iš Korko, Dundalko, Monaghano, Carrickmacrosso. Kiek suprantu žurnalistė susirašė su tais bendruomenių atstovais, kurie aktyviausi ir labiausiai matosi viešoje erdvėje. Jei kas nors savo kamputyje kažką daro ir nieko niekam apie tai nepasakoja, tai nereikia ir tikėtis, kad apie tokius bus kas nors žinoma apart to siauro būrelio draugų.

  2. Taip straipsnis tikrai geras, sviesus, tik ne viskas taip sviesu yra Monaghan bendruomeneje-mokyklejej,kuriai nuo 2011metu kartu Su mokykleles direktore Edita vadovavo E.Pastarnokiene.Zurnalistai turetu pasidometi, kodel nuo tu metu tevai pradejo atsiimineti vaikus ir kodel daug tevu nepasitiki tomis moterimis.

  3. Smagu, kad Lietuviai gyvenantys kitoje šalyje nepamiršta savo gimtojo krašto. Gera žiūrėti, kaip puoselėjamos tradicijos, prisimenama kalba, simboliai, tautiškumas, kad bendruomenės užsiima aktyvia veikla ir plečiasi. Nes mano pačios nemažai giminaičių yra išvykę ir jie visada laukia siuntinuko iš Lietuvos, kuriame būna kažkas, kas primena savo kraštą.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top