Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Filadelfijos lietuvių choro „Laisvė“ vadovė: „Mūsų pastangas puoselėti lietuvybę vertinantys žmonės – didžiausia paskata toliau dainuoti“

Filadelfijos lietuvių choro „Laisvė“ vadovė: „Mūsų pastangas puoselėti lietuvybę vertinantys žmonės – didžiausia paskata toliau dainuoti“

Kiekvieno svetur gyvenančio lietuvio istorija unikali. Kaip ir unikalus kiekvienas žmogus, jo pasaulio matymas ir suvokimas. Todėl nekeista, kad užsienyje galima sutikti ir lietuvių kalbos nemokančių, tačiau savo protėvių kultūrą puoselėjančių tautiečių, ir naujųjų emigrantų, visiškai abejingų lietuviškai veiklai. Tokių skirtumų pastebi 15 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose su šeima gyvenanti Ilona Babinskienė, kuri vos atvykusi į svetimą šalį įsiliejo į Filadelfijos lietuvių bendruomenės gyvenimą, o vėliau pati ėmėsi iniciatyvos ir įkūrė lietuvių chorą „Laisvė“. Su 12 metų gyvuojančiu choru ji dalyvauja ne tik Šiaurės Amerikos lietuvių, bet ir Lietuvos dainų šventėse. „Tik per kalbą, tautosaką, dainas mes galime išlaikyti savo autentiškumą ir savitumą kaip tauta. Prisiminus, kokį pasiaukojamą darbą atliko knygnešiai, mūsų tautos šviesuoliai, dabar mūsų eilė toliau puoselėti mintį, žodį, dainą! Manau, kad po 50 metų dar dainuosim, o kas bus po 100 metų – sunku įsivaizduoti“, – apie dainų švenčių tradiciją kalba choro vadovė.

15  metų Filadelfijos lietuvių bendruomenėje

I. Babinskienė Lietuvoje dirbo meno vadove kultūros namuose, vėliau – Garliavos vaikų muzikos mokyklos Raudondvario ir Vilkijos filialuose. 2000 m. su šeima išvyko į JAV, apsigyveno Naujojo Džersio valstijoje. „Mano istorija labai paprasta, – pasakojimą pradeda Ilona. – Iš Lietuvos išvykome užsidirbti. Kodėl Amerika? Kaip tarybinių laikų mokinė, įsivaizdavau, kad Amerika – tai baisus kraštas, kur klestintis kapitalizmas visus engia ir išnaudoja (juokiasi – aut. past.). O uždraustas vaisius visada saldesnis ir skanesnis, tad norėjau pamatyti, koks gi tas kapitalizmas, nes gyvenau socializmo aplinkoje.“

Adaptuotis Amerikoje naujiems atvykėliams nebuvo lengva – viską reikėjo pradėti nuo pradžių. „Turėjome susirasti butą, darbus, mokyklas vaikams, išsilaikyti vairavimo teises, išmokti anglų kalbą… Bet viskas įmanoma! Dabar mano sūnus jau baigia magistro studijas, duktė, baigusi bakalauro studijas, dirba, o vyras vadovauja savo įmonei“, – pasakoja pašnekovė. Ji priduria, kad dabar Amerikoje jaučiasi puikiai. Moters manymu, kaip pats save vertini – taip tave vertins ir kiti.

Tiesa, vos atvykus į šią šalį, viskas buvo svetima, todėl I. Babinskienė iškart įsitraukė į Filadelfijos lietuvių veiklą. Iš pradžių ji darbavosi lietuviškoje radijo stotyje, vėliau padėjo mokyklėlei vesdama muzikos pamokas, grojo šokių grupei „Aušrinė“ (šiuo metu grupė yra sustabdžiusi veiklą). Sutikusi būti vargonininke mišiose, ėmė kviesti žmones giedoti ir taip pamažu subūrė chorą „Laisvė“. Prieš daugiau nei metus organizavo renginį vaikams ir jaunimui „Margi Lietuvos paukšteliai“. Jame siekta suburti mažuosius lietuvius, paskatinti juos tęsti tėvų tradicijas, pasimokyti vienus iš kitų. Neseniai Ilona prisijungė prie šokių grupės „Vakarinė“, besirengiančios 2016 m. Baltimorėje vyksiančiai XV lietuvių tautinių šokių šventei.

I. Babinskienė 2010 metais JAV lietuvių bendruomenės Filadelfijos apylinkės buvo apdovanota už vadovavimą „Laisvės“ chorui ir  Šv. Andriejaus parapijos chorui.  Taip pat 2014 m., kaip ir visi Lietuvos dainų šventės chorvedžiai, buvo apdovanota renginiui skirtu medaliu. Vis dėlto „Laisvės“ vadovė tvirtina: „Mano didysis apdovanojimas – tai mano žmonės!“

Naujieji atvykėliai ne tokie aktyvūs bendruomenės gyvenime

Pasak I. Babinskienės, Filadelfijos lietuvių bendruomenė yra gana didelė, nors ne tokia gausi kaip Čikagoje ar Los Andžele. Tačiau burtis linkę toli gražu ne visi. „Yra daug trečiabangininkų, tačiau jie labai nenoriai buriasi. Senoji karta labai silpsta, jų vaikai pasikeitę, nebeturi tokios lietuviškos dvasios. Tačiau keisčiausia, kad tie, kurie netgi nemoka lietuviškai kalbėti (jų kilmę išduoda tik lietuviškos pavardės), stengiasi palaikyti lietuvybę daugiau nei naujieji atvykėliai. Argi tai ne paradoksas? – nuogąstavimais dalijasi bendruomenės narė. – Amerikoje seniai gyvenantys lietuviai daug rimčiau žiūri į tradicijų išlaikymą nei naujieji atvykėliai. Senieji, sakyčiau, daug dvasingesni, jie kitaip vertina dvasines vertybes. Vis kviečiu naujuosius atvykėlius dalyvauti renginiuose, kartais tenka ir paburbuliuoti. Įdomu, ar jie kada supras šios veiklos svarbą… Ar nebus per vėlu?..“

Vis dėlto Ilona pažymi, kad yra išimčių: „Štai, pavyzdžiui, prie choro „Laisvė“ prisijungė viena moteris, kurios vaikučiai lanko mūsų Vinco Krėvės lituanistinę mokyklėlę, vien dėl to, kad pamatė, koks buvo atliktas darbas ruošiantis Dainų šventei. Ji įvertino mūsų pastangas išlaikyti ir puoselėti lietuvybę. Argi tai ne puiku? Tik dėl tokių žmonių vis dar einame ir darome, dainuojame ir repetuojame. Gal kas nors daugiau paseks jos pavyzdžiu.“

Be pašnekovės vadovaujamo choro „Laisvė“, Filadelfijos lietuvių bendruomenė dar turi kaimo kapelą „Varpelis“ ir senjorų šokių grupę „Žilvinas“.

Choras „Laisvė“ buria skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir pažiūrų žmones

Ilona Babinskienė

Ilona Babinskienė

I. Babinskienė pasakoja, kad „Laisvė“ subūrė įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir pažiūrų žmones. „Dabartinis choras turi 18 nuolatinių narių. Yra ir čia gimusių, ir su antrąja bei  trečiąja banga atvykusiųjų, – kolektyvą apibūdina choro vadovė. – Visi be galo užsiėmę, tačiau sugeba rasti laiko susitikti ir parepetuoti. Kiekvienas narys yra išsiugdęs pagarbos ir atsakomybės jausmą, todėl visada praneša, jei negali dalyvauti repeticijoje ar pan.“

Choro „Laisvė“ repertuaras įvairus: jį sudaro giesmės, lietuvių liaudies harmonizuotos dainos, sutartinės, originalūs ir klasikiniai kūriniai.

Kolektyvui teko koncertuoti įvairiose valstijose, Kanadoje ir, žinoma, Lietuvoje – 2014 m. choras dalyvavo Dainų šventėje Vilniuje. „Kai kuriems nariams tai buvo pirmas apsilankymas ne tik Lietuvos dainų šventėje, bet ir Lietuvoje. Jie liko be galo sužavėti!“ – prisimena I. Babinskienė.

Choro „Laisvė“ vadovė Lietuvos dainų šventėje dalyvavo visų pirma dėl to, kad parodytų Amerikos lietuviams, kokios šventės vyksta Lietuvoje. „Antra, jau buvome pakankamai susidainavę, kad galėtume stoti petys į petį su Lietuvos chorais. Juk chorinis dainavimas Lietuvoje labai aukšto lygio, chorai turi pereiti kelis konkursus, kad galėtų patekti į Dainų šventę. Trečia, esu užaugusi su dainų šventėmis: dalyvaudavau moksleivių, studentų dainų šventėse; vadovavau kapelai, rengdavau ansamblių vakarus… Labai ilgėjausi to jausmo, nes buvo praėję nemažai laiko nuo pastarosios šventės, kurioje dalyvavau“, – pasakoja I. Babinskienė.

Dainų šventės – lietuvių tautos pasididžiavimas

Lietuvių kultūros puoselėtoja teigia, kad labai svarbu tęsti Dainų švenčių tradiciją: „Ne kiekviena šalis turi tokias gilias ir gražias tradicijas. Kiekviena tauta gali pasididžiuoti tuo, ką turi savito, taigi lietuvių pasididžiavimas – Dainų šventės! Tik per tautosaką, dainas mes galime išlaikyti savo autentiškumą ir savitumą kaip tauta. Prisiminus istoriją, kokį pasiaukojamą darbą atliko knygnešiai, mūsų šalies šviesuoliai, dabar atėjo mūsų eilė toliau puoselėti mintį, žodį, dainą!“ I. Babinskienė sako mananti, kad po 50 metų dar dainuosim, bet kas bus po 100 metų – sunku įsivaizduoti.

„Laisvės“ vadovė teigia, kad grandiozinės lietuvių dainų šventės įdomios ir amerikiečiams. „Man buvo labai smalsu stebėti mūsų draugą, kurį buvome atsivežę į 2014 metų Lietuvos dainų šventę. Jis neturėjo jokio supratimo apie šį renginį. Mes nusivedėme jį į Ansamblių vakarą. Mūsų draugas labai stebėjosi: „Kaip galima suburti tiek žmonių į vieną vietą, koordinuoti ir parodyti tokį puikų pasirodymą! Kaip vaikai gali taip PROFESIONALIAI šokti, kada to išmoko?“ Tai daug ką pasako apie Dainų švenčių lygį ir reikšmę“, – džiaugiasi pašnekovė.

Amerikiečiai susidomi ne tik lietuvių kultūra. „Teko rodyti ir trumpametražį filmą „Skrydis per Lietuvą, arba 510 sekundžių tylos“. Žiūrovai buvo sužavėti Lietuvos kraštovaizdžio“, – sako Ilona.

Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventės atgarsiai

Šiemet „Laisvei“ neteko taip toli vykti norint pajausti bendrystės su tauta jausmą, kai į darnią visumą susilieja šimtai skambių balsų: choras dalyvavo Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventėje Čikagoje. Pasak pašnekovės, šių metų renginys buvo labai gerai organizuotas ir techniškai tobulai įvykdytas. „Iš tokių švenčių visada grįžti pasikrovęs begalinės energijos ir noro dirbti toliau. Kiekvienas atvyksta norėdamas dalyvauti, pabendrauti ir pabūti kartu, kiekvienas nori jaustis svarbus dainomis prisidėdamas prie lietuvybės išlaikymo. Manau, kad vien šios šventės atkūrimas po ilgos pertraukos yra svarbus visiems dalyviams. Juk ne kiekvienas gali nuvykti į Lietuvą ir padainuoti su daugiatūkstantine minia Vingio parke!“ – šventės įspūdžiais ir mintimis apie jos svarbą dalijasi pašnekovė.

Didžiausią įspūdį I. Babinskienei paliko Amerikoje gimusio ir augusio Kęstučio Daugirdo sukurtas kūrinys būtent šiai šventei: „Kai jis pristatė šį kūrinį seminare, daugelis negalėjome dainuoti! Tiesiog verkėme tikrąja šio žodžio prasme. Kūrinys vadinasi „Dainuojanti revoliucija“, susideda iš 5 dalių, kurių kiekviena atspindi svarbiausias Lietuvos istorijos datas! Kūrinys nepakartojamas, nes be galo gilus ir muzikalus. Tai tiesiog kantata Lietuvos šlovei! Per dainų šventę daugelis dirigentų taip pat nesulaikė ašarų.“

Pasak I. Babinskienės, norint dalyvauti Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventėje nereikia pereiti jokių konkursų, tačiau šventės vyriausiasis dirigentas atvažiuoja aplankyti chorų ir pasidomėti, kaip sekasi mokytis repertuarą. Pasiruošimas šventei trunka metus.

Filadelfijos lietuvius buriančios šventės

Be grandiozinių renginių, chorui „Laisvė“ tenka dalyvauti įvairiose Filadelfijos lietuvius buriančiose šventėse. Pagrindinės jų – šv. Kalėdų ir šv. Velykų renginiai bažnyčioje ir bendruomenės organizuojamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimas. Taip pat kiekvieną rudenį, pirmąjį lapkričio savaitgalį, Lietuvių namuose rengiama mugė. Šeštadienį vakare visada būna koncertas, kur, pasak Ilonos, daugiau susirenka naujabangininkų.

Šiemet Šv. Andriejaus parapija šventė 90-metį. „Ši šventė praėjo gražiai ir iškilmingai. Susirinko daug parapijiečių. Šv. Mišias aukojo svečias iš Filadelfijos arkivyskupijos. Bažnyčia buvo papuošta baltų gėlių puokštėmis, choras padovanojo Lietuvoje išaustą juostą – ji dabar puošia altorių, – apie naujausius bendruomenės renginius pradeda pasakoti pašnekovė. – Kadangi mišios yra giedamosios, į pagalbą pasitelkėme ir instrumentalistus. Ta proga kompozitorius Vidas Pinkevičius iš Lietuvos mums sukūrė gražią giesmę „Sveika, jūrų žvaigžde“. Vargonininkas Jim Pavlock virtuoziškai atliko Johano Sebastiano Bacho „Tokatą“. Visų Mišių metu chorui pritarė smuikas, fleita, obojus, trombonas ir timpanai, tai suteikė mišioms išskirtinę reikšmę.“

Šių metų rugsėjo 20 d. Šv. Andriejaus bažnyčioje buvo aukojamos specialios mišios Lietuvių šeimų susitikimo šventės proga. „Į šventę atvyko Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, prelatas Edmundas Putrimas iš Kanados, kun. Jonas Puodžiūnas iš Romos, kun. Danielius Staniškis iš Delavero, konsulas iš Niujorko Julius Pranevičius ir Lietuvos garbės konsulė Krista Bard, taip pat mūsų klebonas Petras Burkauskas“, – pasakoja I. Babinskienė.

Tautos palikimo perdavimas

Kalbai pasisukus apie vaikus, Ilona sako, kad savo atžaloms stengėsi perduoti tas tradicijomis, su kuriomis pati buvo užauginta. Vaikams šios tradicijos yra gera atrakcija. „Visada smagu susirinkti prie Kūčių stalo ar ridenti kiaušinius, ar ieškoti paparčio žiedo!“ – pasakoja ji.

Ilonos vaikai kurį laiką buvo įsitraukę į lietuviškų kolektyvų veiklą: sūnus yra šokęs „Aušrinėje“, o dukra – dainavusi chore. „Vis dėlto dukra jau sako, kad nepažįsta Lietuvos, kad atvažiuoja į ją kaip į svetimą šalį (ji atvyko į JAV būdama 10 metų, tad didžiąją savo jauno gyvenimo dalį praleido čia). O mano sūnus jau turi šeimą ir leidžia savo atžalą į lietuvišką mokyklėlę“, – apie vaikus pasakoja pašnekovė.

I. Babinskienės nuomone, jauni žmonės labiau gilintis į tautinį palikimą ima tada, kai susilaukia savo vaikų. Tada ir atsiskleidžia, ką šie turi duoti savo atžaloms. Todėl labai svarbu patiems domėtis savo tradicijomis ir rasti būdų jas patraukliai perteikti savo vaikams. Ir nesvarbu, kur gyvename – Lietuvoje ar už jos ribų, – suvokti savo tapatybę ir savitumą, pažinti savo kilmę turime visi.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Ilonos Babinskienės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top