Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Ilgametė lietuvių veikla Prancūzijoje

Ilgametė lietuvių veikla Prancūzijoje

„Kad ir kiek daug laiko skirčiau bendruomeninei veiklai, man vis negana: norisi dar daugiau nuveikti. Jau trečius metus prisidedu prie šios veiklos ir negaliu rasti atsakymo, kuo ji man svarbi, ką suteikia. Man daug svarbiau, ką aš galiu duoti ir kokių idėjų galiu įnešti, kad bendruomenėje būtų smagu“, – kalba Inga Prakapaitė, kuri šių metų rugsėjo mėnesį buvo išrinkta naująja Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininke. Šiems jos žodžiams turbūt pritartų kiekvienas, kuris negaili asmeninio laiko ir jėgų kitiems žmonėms – bendruomenei. Pavyzdžiui, 20 metų Prancūzijoje gyvenantis Linas Maknavičius, 13 metų iš eilės ėjęs Prancūzijos lietuvių bendruomenės pareigas, ir Inga Kvietelaitienė, 6 metus vadovaujanti Paryžiaus lituanistinei mokyklėlei „Genys“. L. Maknavičius atskleidė įdomių bendruomenės istorijos faktų ir suteikė žinių apie jos dabartinį gyvenimą, I. Prakapaitė pasidalijo bendruomenės ateities vizijomis, o I. Kvietelaitienė papasakojo apie ugdymą tų, kurių rankose galbūt atsidurs bendruomenės, kaip organizacijos, ateitis. Ilgametė patirtis ir jaunatviškas entuziazmas – derinys, kuris, tikimasi, padės šiai bendruomenei sutelkti dar daugiau Prancūzijoje gyvenančių lietuvių ir įgyvendinti daugybę naujų prasmingų sumanymų.

Prieš pradedant pasakojimą, svarbu pabrėžti, kad Prancūzijos lietuvių bendruomenė yra viena seniausių pasaulio kraštų lietuvių bendruomenių, į kurios ilgą istoriją įėjo gausybė asmenybių ir įvykių. Vis dėlto tai ir viena negausiausių bendruomenių. Šiandien ji išlieka viena brangia šeima, kur dauguma vieni kitus gerai pažįsta.

Lietuvių bendruomeninės veiklos Prancūzijoje pradžia

Ilgą ir įdomią Prancūzijos lietuvių bendruomenės istoriją išsamiai yra aprašęs L. Maknavičius straipsnyje „Pirmieji lietuvių pėdsakai Prancūzijoje, bendruomenės ištakos ir susikūrimas“. Remiantis juo, šioje straipsnio dalyje apžvelgiama tik dalis šios istorijos faktų.

Trumpam nusikelkime į XIX a. pirmąją pusę: kaip turimais šaltiniais remdamasis teigė L. Maknavičius, pirmieji lietuviai Prancūzijoje ėmė kurdintis ieškodami prieglobsčio po pralaimėto 1831 metų sukilimo prieš tuometę caro valdžią. Minėtais metais Paryžiuje jie įkūrė Lietuvos ir Rusijos žemių draugiją, ėmė kurti lietuviškas mokyklas ir leisti laikraštį, knygas apie sukilimą. Carui stengiantis izoliuoti Lietuvą, 1834–1838 m. iš Paryžiaus per Tilžę į ją keliaudavo draudžiami raštai, o iš jos būdavo siunčiami pinigai emigrantų veiklai remti.

Po 1863 m. sukilimo į Prancūziją atvyko dar daugiau lietuvių pabėgėlių. Buvo įkurta lietuvių draugija „Želmuo“ (1886–1915). Ji palaikė ryšius su Lietuva, turėjo knygų ir periodikos leidinių biblioteką, kurios dalis rinkinių buvo panaudota 1900 m. Paryžiaus pasaulinės parodos lietuvių skyriuje.

Minėtos Paryžiaus pasaulinės parodos lietuvių paviljone (jį daugiausia rengė Amerikos lietuviai) buvo įrengta pirkia, manekenai su tautiniais lietuvių drabužiais, pavaizduota piršlybų scenografija, eksponuoti meno dirbiniai, audiniai, knygos, žemėlapiai, draudžiamos spaudos diagramos ir jos katalogas prancūzų kalba. Sulaukta didelio prancūzų spaudos dėmesio: imta plačiai kalbėti apie spaudos draudimą carinėje Lietuvoje. Tai privertė sukrusti rusus: Lietuvoje imtasi tardymų, suėmimų.

1918 m. paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimą, Prancūzijos lietuviai padėjo atgimusiai Lietuvai ir Paryžiuje įkurtai jos pasiuntinybei. Tarpukariu Prancūzijoje nemažai lietuvių siekė mokslo aukštumų – vėliau jie tapo garsiais valstybės veikėjais, mokslininkais, menininkais. 1926 m. Paryžiuje buvo įsteigta Lietuvių studentų draugija, veikė ateitininkų kuopa.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Prancūzijos lietuviai buvo priversti nutraukti lietuvišką veiklą. Rusai pareikalavo atiduoti Lietuvos diplomatinės atstovybės Paryžiuje pastatą. Kaip teigė L. Maknavičius, per visą okupacijos laikotarpį 1940–1990 m. Lietuvai Prancūzijoje buvo atstovaujama tik iš dalies: „Oficialiai pasiuntinybė neveikė, atstovai nebuvo įtraukiami į viešus diplomatų oficialius sąrašus, nebuvo kviečiami į oficialius priėmimus, bet Prancūzijos užsienio reikalų ministerija jiems išduodavo diplomatinius pažymėjimus.“

Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių Prancūzijoje dar padaugėjo: vieni, patekę į pabėgėlių stovyklas prancūzų zonoje, vėliau tolesniam gyvenimui pasirinko šią šalį, kiti norėjo čia tęsti karo nutrauktas studijas, treti stojo į svetimšalių legioną bijodami, kad nesugrąžintų į sovietinę Lietuvą, dar kiti sutiko dirbti Lotaringijos anglies kasyklose ar žemės ūkio darbus.

Bendruomenės įkūrimas

Dar vykstant karui, siekiant padėti lietuviams pabėgėliams, Paryžiuje 1944 m. rugsėjo 15 d. buvo įkurta Prancūzijos lietuvių šalpos draugija (vėliau ji perorganizuota į Prancūzijos lietuvių bendruomenę). Jos veikla prancūzų pripažinta tik 1947 m. kovo mėnesį.

Draugija rūpinosi emigracijos reikalais, dokumentų gavimu. Buvo renkamos aukos pinigais, maistu ir drabužiais. Anksčiau Prancūzijoje įsikūrę Lietuvos emigrantai dosniai rėmė tautiečius tremtinius.

Draugija atliko ir po Prancūziją išsibarsčiusių lietuvių telkimo funkciją (įvairiose vietovėse buvo kuriami organizaciniai vienetai), vykdė kultūrinę ir visuomeninę veiklą, gaivino lietuvybės išlaikymo idėją. Vykdavo įvairūs lietuvių susirinkimai, buvo švenčiamos tautinės ir kitokios šventės, platinamos knygos, laikraštėliai, elementoriai. 1946 m. Paryžiuje įkurtas akademinės jaunuomenės sambūris „Šviesa“ publikavo du patriotinius leidinius – savotiškus Lietuvos laisvės šauklius. Lietuvių šalpos draugija mezgė ryšius su tarptautiniais politiniais ir visuomeniniais judėjimais, įgijo vietinių lietuvių ir valdžios pasitikėjimą.

Lietuvių šalpos draugija 1953 m. gruodžio mėnesį buvo perorganizuota į Prancūzijos lietuvių bendruomenę, jungiančią visus Prancūzijos lietuvius. Nuo 1953 m. (paprastai Vasario 16-osios proga) per Paryžiaus radiją imta transliuoti lietuviškas laidas, skirtas pavergtai Lietuvai. Bendruomenės nariai leido biuletenius (pvz., „Prancūzijos lietuvių žinios“), plėtojo kultūrinę veiklą, stengėsi pristatyti lietuvių menininkų kūrybą. Paryžiuje pradėti rengti šeštadieniniai lietuvių kalbos kursai prancūzakalbiams bendruomenės bičiuliams.

Lietuvos laisvės bylos rėmimas

Pokario ir šaltojo karo metais PrLB labai prisidėjo prie Lietuvos laisvės bylos: globojo politinius pabėgėlius iš Lietuvos, surengė solidarumo su kankine Lietuva vakaronę, demonstraciją prieš Michailą Gorbačiovą, organizavo įvairius informacinius susirinkimus ir per juos stengėsi Prancūzijos visuomenę supažindinti su okupuotos Lietuvos padėtimi.

V. Landsbergio vizitas. 1990 m. spalis

V. Landsbergio vizitas. 1990 m. spalis

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, daugelis Prancūzijos ir Lietuvos draugijų įvairiuose miestuose ir pavienių PrLB narių siuntė humanitarinę pagalbą ir rėmė Lietuvą. Taip pat organizavo ir finansiškai rėmė jos politikų ir menininkų vizitus Prancūzijoje, rengė simpoziumus, ragino padėti Baltijos šalims sugrįžti į Europą.

Paminėti istorijos faktai liudija, kad Prancūzijoje gyvenančių lietuvių veikla buvo didžiulė parama okupuotai, karų ir represijų siaubiamai, o vėliau – po priespaudos atsigaunančiai Lietuvai.

Prancūzijos lietuvių bendruomenė šiandien

Kalbant apie Prancūzijos lietuvių bendruomenės, kaip organizacijos, valdymo struktūrą, per ilgus veiklos dešimtmečius (nuo 1944 metų) ji išlaikė dviejų pakopų organizacinį modelį: per visuotinį narių susirinkimą yra renkama 11 žmonių taryba, o ši paskiria valdybą ir jos pirmininką – faktinį bei juridinį bendruomenės vadovą.

Linas Maknavičius

Linas Maknavičius

Pastaruosius 13 metų bendruomenės valdybos pirmininko pareigas ėjo L. Maknavičius, ir tik 2015 metų rugsėjo mėnesį šį atsakingą darbą perėmė I. Prakapaitė, prieš tai prisidėjusi prie Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos veiklos. „Man teko garbė eiti bendruomenės pirmininko pareigas 13 metų nuo 2003-iųjų. Per tą laiką porą kartų buvome numatę žmones, kurie galėtų perimti bendruomenės vairą, bet dėl tam tikrų priežasčių to atlikti nepavyko, – paaiškino L. Maknavičius. – Labai džiaugiuosi, kad per 2015 m. rugsėjo 13 dienos PrLB tarybos posėdį iššūkį ryžosi priimti labai aktyvi Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė Inga Prakapaitė. Esu įsitikinęs, kad tai bus naujas bendruomenės veiklos impulsas, nes kiekvienai organizacijai yra labai svarbūs ne tik struktūros pokyčiai, bet ir nauji postūmiai, ateinantys su naujais žmonėmis.“

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Prancūzijos lietuvių veiklos ašis, kaip rodo istorijos faktai, buvo visokeriopa pagalba Lietuvai, tautiškumo puoselėjimas. O kuo bendruomenės veikla pasižymi dabar? Kokie dabartiniai jos prioritetai? L. Maknavičius teigė, kad pagrindinės veiklos kryptys priklauso nuo bendruomenės branduolį sudarančių lietuvių poreikių: „Bendruomenės branduolį sudaro lietuviškos ir mišrios šeimos. Aplink jas sukasi jų interesų pagrindu vykdoma veikla: lituanistinė mokyklėlė vaikams, lietuviškos mišios, kalėdiniai spektakliai, atvykstančių Lietuvos kolektyvų pasirodymai ir pan. Tai yra bendruomenės veiklos pagrindas. Šalia to organizuojame papildomus renginius – literatūrinius pokalbius, koncertus, meno parodas, įvairius susitikimus bei iškylas. Bendruomenė dalyvauja Europos dienos šventėse ir festivaliuose (bendradarbiaudama su Paryžiaus merija bei regiono institucijomis), pristato lietuvių kalbą ir Lietuvos turizmo potencialą parodose, rengiamose kartu su Prancūzijos jaunimo sąjunga, turizmo asociacija „Baltic Wave Communication“ ir Lietuvos ambasada Paryžiuje.“

Pašnekovas džiaugiasi pastaruoju metu suaktyvėjusia bendruomenės kultūrine veikla. Tautiečiai renkasi knygų, poezijos ir kino klubuose, menininkų iš Lietuvos koncertuose ar pristatymuose (Jono Meko, Šarūno Barto, Stasio Eidrigevičiaus, Violetos Urmanos, Skaidros Jančaitės, Birutės Vainiūnaitės, Mūzos Rubackytės, Alinos Orlovos, Oskaro Koršunovo teatro, džiazo bei folkloro atlikėjų ir kitų).

Prancūzijoje gyvena nemažai lietuvių menininkų – rašytojų, dailininkų, grafikų, skulptorių, dizainerių, todėl tautiečiai neretai turi progų apsilankyti jų kūrybos pristatymuose (Prano Gailiaus, Antano Mončio, Rūtos Jusionytės, Vyto Kraujelio, Ramintos Neverdauskaitės, Paulo Dirmeikio, Valdo Papievio, Sniegės Navickaitės, Jurgos Martin, Lauros Karčiauskaitės-Potet, Artūro Sargaičio ir daug kitų).

Bendruomenė renginius dažniausiai organizuoja kartu su Lietuvos ambasada Prancūzijoje, Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga (su abiem palaikomi itin glaudūs ryšiai), Oskaro Milašiaus bičiulių draugija, o kartais ir su latvių, estų, ukrainiečių bendruomenėmis, esančiomis Paryžiuje. Pavyzdžiui, 2014 m. rugpjūčio mėnesį lietuviai kartu su latviais ir estais surengė Baltijos kelio 25-mečio minėjimą sulėktuvių forma Marso laukų parke šalia Eifelio bokšto.

Prancūzijos lietuvių bendruomenės branduolys įsikūręs šalies sostinėje Paryžiuje, tačiau, kaip teigia L. Maknavičius, lietuviai buriasi, aktyviai veikia ir provincijoje: Žydrojoje pakrantėje (Nicoje, Marselyje), Bordo, Strasbūre, Lione, Normandijoje, Bretanėje. „Dar nesame šių telkinių sujungę po vienu bendru „skėčiu“, kaip Vokietijos lietuvių bendruomenė, bet su jais aktyviai keičiamės informacija pasitelkdami Prancūzijos lietuvius vienijantį portalą Lietuviai.fr“, – sakė pašnekovas, šiuo metu atsakingas už bendruomenės vidaus komunikaciją.

Religinis gyvenimas

Bendruomenė jau ilgus dešimtmečius tęsia tradiciją kiekvieną mėnesį rengti susitikimus ir lietuviškas mišias. Tačiau prieš kelerius metus Lietuvių katalikų misijos Paryžiuje gyvenime įvyko svarbių pokyčių. „2009 m. netekusi misijos vadovo a. a. prelato Jono Petrošiaus, nenuilstamai besirūpinusio lietuvių, gyvenančių Prancūzijoje ir Belgijoje, sielovada ilgiau nei 50 metų, bendruomenė liko be nuolatinio kunigo, – pasakojo L. Maknavičius. – Tada tvarkyti misijos administracinių reikalų ėmėsi pasauliečiai (aktyvesni bendruomenės nariai, turintys daugiau patirties bažnytiniame gyvenime ir daugiau dirbę su jaunimu), o lietuvių kunigus kaskart reikėdavo kviestis iš Lietuvos, Italijos, Prancūzijos. Šiuo metu susitikimai vyksta Šv. Augustino parapijos koplyčioje Paryžiaus centre. 2014 metais bendruomenės kapelionu paskirtas kunigas M. Mitkevičius iš Vilniaus arkivyskupijos, dabar studijuojantis Romoje.“

Lietuviška mokyklėlė, ugdanti tautiškumą

Kaip minėta, bendruomenės branduolį sudaro vaikų turinčios šeimos, kurių dalis yra mišrios. Nors prieš 20 metų lietuvių šeimų Paryžiuje ir jo apylinkėse nebuvo tiek daug, kiek dabar, tačiau Inga Januitytė-Lanchas jau tada jautė lietuviškos mokyklėlės stygių ir ryžosi ją įkurti. Apie šios mokyklėlės, gyvuojančios nuo 1995 metų, augimą papasakojo 6 metus jai vadovaujanti I. Kvietelaitienė: „Pamenu, kai pradėjau dirbti mokytoja, klasėje būdavo po 2–3 vaikus. Tam tikru metu mokytojų buvo netgi daugiau nei mokinių. Tačiau džiaugiuosi, kad tada nenuleidome rankų ir su užsispyrimu bei dabar jau a. a. prelato Jono Petrošiaus padrąsinimu tęsėme mokyklos veiklą. Mokinių daugėjo. Mokykla gavo „Genio“ vardą, nes vaikų lietuvių kalbos lygis buvo (ir yra) toks pat margas, kaip ir šis paukštis. Būsimiesiems mokiniams buvo įkurtas vaikų klubas „Zuikutis“. Šiandien iš tos mažos sėklos yra išaugęs ąžuoliukas – turime beveik 70 mokinių. Iš jų daugiau negu pusė lanko „Genį“.“

Kol kas „Genio“ mokykloje mokosi vaikai nuo 6 iki 12 metų, tačiau jau mąstoma ir apie pamokas vyresniesiems – jos galbūt padėtų pasirengti lietuvių kalbos egzaminui, kuris gali būti laikomas kaip papildomas.

Beveik visi mokyklą lankantys vaikai gimę Prancūzijoje, yra tik keli, kurie atvyko iš Lietuvos arba iš kitos valstybės, kurioje gimė. Kaip jau minėta, jų lietuvių kalbos lygis yra labai skirtingas. I. Kvietelaitienės manymu, tai priklauso nuo daugybės veiksnių, kurių svarbiausias – tėvų požiūris į dvikalbystę. Ir visai nesvarbu, ar vaikas iš mišrios, ar iš lietuviškos šeimos.

Pašnekovės teigimu, mokykla stengiasi neišsikelti nepasiekiamų tikslų, vadovaujasi tautiškumo principu. „Kiekvienas vaikas yra labai skirtingas. Tėvų poreikiai taip pat nevienodi. Vieniems užtenka, kad vaikas lankytų mokyklą, kitiems norisi, kad jų atžala puikiai rašytų ir skaitytų. O mes, mokytojos, bandome padėti pasiekti šių tikslų. Jei pavyksta, džiaugiamės kartu. Jei ne, stengiamės toliau, juk svarbiausia – nenuleisti rankų,  – pasakojo mokyklos vadovė ir prisiminė vieną atvejį: – Prieš daug metų turėjau porą mokinių, išvis nekalbančių lietuviškai. Šią kalbą mokėjo tik tėtis, bet, kaip prisipažino, namie jos nevartodavo. Po poros metų, kai berniukai nustojo lankyti mokyklą, jis priėjęs pasakė: „Jūsų mokyklos dėka pasiekiau savo tikslą. Dabar mano vaikai mokykloje didžiuodamiesi sako, kad mes esame dar ir lietuviai, nors ir nekalbame lietuviškai.“

Pasak I. Kvietelaitienės, mažieji lietuvaičiai, lankydami mokyklėlę, supranta, kad yra daug vaikų, kalbančių lietuvių kalba ir kad jiems visiems reikia tuo didžiuotis. Moteris teigė kuo toliau, tuo labiau įsitikinanti šios mokyklos reikalingumu tiek vaikams, tiek tėvams. Ir būtent tai ją skatina tęsti nelengvą, tačiau širdžiai mielą veiklą.

I. Kvietelaitienė, kuri Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) yra įgijusi pradinių klasių mokytojo specialybę, papasakojo, ko vaikai mokosi: „Vaiku klube „Zuikutis“ mokytoja Rasa Vrubliauskaitė lavina vaikučių nuo 3 iki 6 metų kalbą per žaidimus, dainavimą ir piešimo pamokėles – viskas vyksta lietuviškai. Pirmojoje „Genio“ klasėje mokosi vaikai nuo 6 metų, dar nemokantys skaityti (net prancūziškai) arba sunkiai kalbantys prancūziškai. Šioje klasėje stengiuosi mokiniams įdiegti pasitikėjimą savimi. Vaikai susipažįsta su lietuviška abėcėle, mokosi kalbėti pilnais sakiniais, vartodami taisyklingus žodžius (dažnai jie iš prancūzų kalbos verčia tiesiogiai, tad mes bandome atrasti tikrąjį lietuvišką vertimą), mokosi eilėraščių, atlieka nesudėtingus namų darbus. Antrojoje klasėje mokosi vaikai nuo 9 metų, jau skaitantys (net ir lietuviškai) ir gana gerai kalbantys lietuviškai. Mokytoja Jurgita Carsenat juos moko rašyti, taisyklingai kirčiuoti, suteikia tam tikrų gramatikos žinių.“

Mokyklėlėje rengiamos ir šventės. Didžiausia – Kalėdų spektaklis, kuriame dalyvauja visi vaikai: lankantieji „Zuikučio“ klubą dainuoja arba šoka, „Genio“ mokiniai vaidina. „Nebūna nė vieno nereikšmingo vaidmens. Net tie, kurie visai nekalba lietuviškai, gauna trumputį tekstą, o kai jį sako visai salei, jis skamba nuostabiai, ypač mums, mokytojoms, ir, žinoma, tėveliams. Tokių renginių nėra prancūziškose mokyklose. Tad mūsų spektaklis tampa didele švente visiems. Mamos auksarankės siuva kostiumus, tėveliai kabina dekoracijas. Būna džiugus šurmulys“, – pasakojo I. Kvietelaitienė.

Dvi išeivių grupės

Be lietuviškos veiklos savo gyvenimo neįsivaizduojantis L. Maknavičius skiria dvi išeivių grupes: tuos, kurie aktyviai prisideda prie lietuviškos veiklos užsienyje arba domisi Lietuvos gyvenimu, ir tuos, kurie nenori nieko apie tai girdėti. „Tai turbūt daugiau susiję su žmonių psichologine būsena: jei išvykstama, nes Lietuvoje nesusiklostė gyvenimas (žinome, kad dalis naujosios lietuvių išeivijos yra ekonominiai migrantai, nors tokių ypač mažai Prancūzijoje), norima tarsi užbraukti brūkšnį, ignoruoti viską, kas susiję su Lietuva, arba neva greičiau integruotis į naująją visuomenę, – svarstė pašnekovas ir prisiminė tai, kas jį labiausiai stebina. – Sutinku čia gyvenančių tautiečių, kurie nieko negirdėję apie Lietuvos ambasadą, Prancūzijos lietuvių bendruomenę ar jaunimo sąjungą, net apie muzikantus, dainininkus, dailininkus, kurie čia atvyksta pasirodyti iš Lietuvos ir kuriuos jau neblogai pažįsta prancūzų publika. Dar daugiau – net su savo vaikais jie nekalba lietuviškai, nepripažįsta savo kilmės…“

L. Maknavičius mano, jog kad ir kur gyventum, savo šaknų atsisakyti negali. Todėl jis džiaugiasi, kad yra daug lietuviškai veiklai atsidavusių žmonių, kurie savanoriškai dirba kaip Lietuvos ambasadoriai: „Jiems tai svarbu kaip oras, kaip kasdienė duona. Suteikia vidinį pasitenkinimą“, – pridūrė pašnekovas.

Kalbėdamas apie tokius žmones L. Maknavičius paminėjo turizmo asociacijos „Baltic Wave Communication“ įkūrėją I. Januitytę-Lanchas, buvusią Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkę, lituanistinės mokyklėlės sutelkėją. Jos dabartinė veikla, galima sakyti, yra vienas geriausių savanoriško atstovavimo Lietuvos interesams pavyzdžių. „Anksčiau I. Januitytė-Lanchas vadovavo Lietuvos turizmo informacijos centrui Paryžiuje, o kai dėl biudžeto lėšų trūkumo jis buvo panaikintas, savanoriškais pagrindais įkūrė Lietuvos turizmo asociaciją „Baltic Wave Communication“ ir visais įmanomais būdais propaguoja Lietuvos turistinį potencialą, taip pritraukdama būrius prancūzų turistų į Lietuvą“, – veiklios lietuvės nuoširdžiu darbu džiaugėsi L. Maknavičius.

Jis maloniai prisiminė ir iš Londono prieš kelerius metus atvykusią lietuvę, kuri vėliau pradėjo rūpintis Lietuvių katalikų misijos veikla Paryžiuje: „Prieš kelerius metus man parašė lietuvaitė iš Londono, vardu Rūta. Ji domėjosi, kaip Paryžiuje vyksta lietuvių katalikų pastoracija. Šiandien ji, persikėlusi su šeima iš Londono į Prancūziją, koordinuoja Lietuvių katalikų misijos veiklą Paryžiuje.“

Džiugina tai, kad bendruomeninės veiklos nebijo imtis jaunimas. Kaip jau minėta, bendruomenės pirmininko pareigas perėmė ir pradėtus darbus tęs Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungai pirmininkavusi I. Prakapaitė. Paklausta, ką naujo norėtų įgyvendinti, naujoji pirmininkė išsakė savo viziją: „Svajoju apie didelį visoje Prancūzijoje išsibarsčiusių lietuvių susibūrimą, panašų į mūsų kaimynų, Belgijos lietuvių, organizuojamą Joninių šventę. Ši šventė yra tokia autentiška, tokia natūrali ir smagi, kad joje dalyvauti – didžiulis džiaugsmas, ji palieka neišdildomų įspūdžių.“

Paklausta, ar bendruomeninė veikla neatima viso laisvalaikio ir ką suteikia, I. Prakapaitė atskleidė daugiau galvojanti ne apie save, o apie kitus, t. y. ne apie tai, ką pati gali gauti, o apie tai, ką gali suteikti kitiems: „Tokia veikla reikalauja daug plika akimi nematomų darbo valandų, už kurias negaunama jokio materialaus atlygio. Kad ir kiek daug laiko skirčiau bendruomeninei veiklai, man vis negana: norisi dar daugiau nuveikti, pritraukti daugiau žmonių, suorganizuoti daugiau ir didesnių renginių, netgi tarptautinių, bendradarbiaujant su kitomis bendruomenėmis. Jau trečius metus prisidedu prie šios veiklos ir negaliu rasti atsakymo, kuo ji man svarbi ir ką ji man duoda. Man daug svarbiau, ką aš galiu duoti ir kokių idėjų galiu įnešti, kad bendruomenėje būtų smagu.“

Jos manymu, tokiose savanoriškose organizacijose labai svarbu turėti visos veiklos viziją, daug motyvacijos, drąsiai imtis iniciatyvos ir, be abejo, turėti patikimą, energingą komandą.

Prancūzų žinios apie Lietuvą: vieni painioja su Balkanais, kiti stebina istorijos žiniomis

Prancūzai vis geriau susipažįsta su Lietuva, tačiau, pasak L. Maknavičiaus, vis dar būna tam tikrų „apsirikimų“. „Štai didžiausio Prancūzijos televizijos kanalo „TF1“ vedėja prieš metus pristatė Rygą kaip Lietuvos sostinę, o eiliniai žurnalistai dažnokai supainioja Baltijos ir Balkanų šalis… Didžiausias nenusisekimas įvyko 2009 metais Eliziejaus (Prancūzijos prezidentūros) rūmuose, kai buvo priimta Lietuvos Prezidentė, o Lietuvos vėliava pakabinta atvirkščiai! Matyt, Prancūzijos prezidento protokolo darbuotojai nepasidomėjo, kokia tai šalis ir kaip jos vėliavos spalvos kabinamos…“ – keletą pastebėtų prancūzų klaidų paminėjo pašnekovas.

Vis dėlto L. Maknavičius džiaugiasi, kad jam tenka sutikti vis daugiau prancūzų, kurie turi Lietuvos istorijos žinių ar netgi yra aplankę Lietuvą ir moka pasisveikinti lietuviškai. Mūsų šalį tarp sporto mėgėjų yra išgarsinę krepšininkai. „Neseniai vienas darbo kolega, prasidėjus Europos krepšinio čempionatui, gyrė Arvydą Sabonį, kaip geriausią visų laikų pasaulio krepšininką!“ – prisiminė L. Maknavičius. O kultūra besidominčius prancūzus žavi Lietuvos menininkai. „Pavyzdžiui, vieni prancūzai kalbėdami apie Aliną Orlovą yra sakę, kad įsimylėjo ją dėl ypatingo atlikimo stiliaus, balso tembro ir „paukščių kalbos“, kuria ji dainuoja, vien paklausę jos dainų internete. Jie visiškai užpildo sales, kai Alina koncertuoja Prancūzijoje. Taip pat šalies teatrai lūžta vykstant Oskaro Koršunovo spektakliams“, – Lietuvos menininkų populiarumu Prancūzijoje džiaugėsi pašnekovas.

Paklaustas, kas prancūzus galėtų sudominti Lietuvoje, pašnekovas pabrėžė mūsų šalies gamtą ir ramybę: „Prancūzų turistus neabejotinai gali sudominti Lietuvos gamta. Nors joje nėra ilgo jūros kranto su kokoso palmėmis, kuris masiškai trauktų poilsio ieškančius turistus, bet yra puikių kaimo sodybų ramiuose kampeliuose. Manau, prancūzams išties patiktų Kuršių nerija Nidoje – tokių vietų ieško ramumos išsiilgę prancūzų turistai.“

Džiaugiasi Lietuvos ir diasporos iniciatyva

L. Maknavičius, itin besidomintis tiek Lietuvos, tiek pasaulio lietuvių aktualijomis, džiaugiasi didėjančiu Lietuvos valdžios dėmesiu užsienyje gyvenantiems tautiečiams: „Lietuvos Vyriausybės vykdoma „Globalios Lietuvos“ programa, nors vienu metu buvo nelabai palankiai sutikta Pasaulio lietuvių bendruomenės, duoda akivaizdžių rezultatų. Užsienio reikalų ministerijos rengiami seminarai lituanistinių mokyklėlių mokytojams, užsienio lietuvių žiniasklaidininkams, „Globalaus tinklo Lietuvai“ iniciatyvos yra ypač naudingos. Kiek man žinoma, latviai labai pavydi mūsų valstybės vykdomos politikos diasporos atžvilgiu.“

Pašnekovo manymu, šaliai ir lietuvių diasporai taip pat reikšminga jaunųjų profesionalų programa „Kurk Lietuvai“, muzikos festivalis „Sugrįžimai“, meno dirbtuvės „Sugrįžtantys paukščiai“ ir kt. projektai. Esą tai liudija lietuvių tautos, kad ir kur ji būtų išsibarsčiusi, gyvybingumą.

Kelias į Prancūziją ir lietuvių bendruomenę

Sakoma, kad meilę reikia rodyti ne žodžiais, o darbais. Žinant pašnekovų atsidavimą lietuvių bendruomenės veiklai, dėl jų meilės savo tautai negali kilti jokių dvejonių. Tačiau kokios priežastys šiuos pilietiškus žmones atvedė į Prancūziją ir joje sulaikė? 20 metų šioje šalyje gyvenantis L. Maknavičius ir prieš maždaug 5 metus čia atvykusi I. Prakapaitė pasidalijo savo istorijomis.

L. Maknavičius, gimęs Vilniuje, tačiau užaugęs Kaune, dar gyvendamas Lietuvoje buvo pilietiškas visuomenės narys. Tai jis iš dalies sieja su savo universitetu, ypatinga to laikmečio dvasia: „Man daug suteikė atkurtasis Vytauto Didžiojo universitetas (VDU). Studijavau su pirmąja jo laida po atkūrimo. Tuo metu tai buvo moderniausia Lietuvos aukštoji mokykla, nors ir pradėjusi nuo nulio, atkurta Lietuvos ir užsienio lietuvių akademikų entuziazmu. VDU ir šiandien išliko artes liberales (humanistinę dvasią, laisvai pasirenkamus studijų dalykus) propaguojantis universitetas. Jame kaip pagrindinį dalyką studijavau informatiką, kaip šalutinį – folklorą ir etnologiją. Tik įstoję su būriu bendraminčių ėmėmės atkurti po karo sunaikintą didžiausią ano meto akademinę studentų organizaciją – tautinę lietuvių studentų korporaciją „Neo-Lituania“. Ji daugeliui padėjo išsiugdyti brandžią asmenybę, sėkmingai veikia ir dabar „Pro Patria“ linkme. Taip pat aktyviai dalyvavau VDU folkloro ansamblyje, įvairiuose atgimimo ir pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo metų renginiuose, kurių tuo metu netrūko.“

L. Maknavičius Vasario 16-osios minėjimo šventėje

L. Maknavičius Vasario 16-osios minėjimo šventėje, 2015 m.

Baigęs VDU, L. Maknavičius buvo pakviestas studijuoti magistrantūroje Prancūzijos aukštojoje inžinierių mokykloje („Grande Ecole“). Pirmiausia – Lenkijoje, Poznanėje, paskui – Prancūzijoje, Bretanės regione. Čia įgijo antrąjį magistro laipsnį, studijavo doktorantūroje, sukūrė šeimą. Gyvenant Bretanėje jam labai trūko lietuvių ir lietuviškos veiklos, tad bandė tai kompensuoti mokydamasis groti bretonų dūdmaišiu ir šokdamas bretonų šokius vietos folkloro ratelyje. O persikėlęs gyventi šalia Paryžiaus tuoj pat susirado Prancūzijos lietuvių bendruomenę ir įsitraukė į jos veiklą. Šiuo metu L. Maknavičius dirba tyrėju ir inovacinių projektų vadovu vienos tarptautinės telekomunikacijų įmonės mokslinių tyrimų padalinyje.

I. Prakapaitė gimė ir augo Alytuje. Vėliau Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete baigė ekonomikos ir finansų bakalauro studijas. Į Prancūziją išvyko netikėtai atsivėrus karjeros galimybėms. „Apie išvykimą į užsienį niekada negalvojau ir to neplanavau, bet vieną dieną iš artimų šaltinių sužinojau, jog prancūzai Kaune organizuoja žmonių, kurie kalba keliomis kalbomis, atranką dirbti turizmo įmonėje Prancūzijoje. Kadangi ir mokykloje, ir universitete mano pirmoji užsienio kalba buvo prancūzų, pamaniau, jog tai būtų puiki galimybė teorines žinias pritaikyti praktiškai ir pamatyti Paryžių, galbūt net pakeliauti po Prancūziją, apie kurią dar besimokydama pradinėse klasėse sukūriau eilėraštį. Praėjus porai savaičių po atrankos gavau pasirašyti darbo sutartį, nusipirkau bilietą ir 2010 metų pavasarį nusileidau Paryžiaus oro uoste“, – pasakojo I. Prakapaitė, kuri tada net įtarti negalėjo, kad vadovaus vietos Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungai, o vėliau – Prancūzijos lietuvių bendruomenei.

„Pirmąkart į lietuvių bendruomenę atėjau minint Vasario 16-ąją Šv. Augustino parapijoje. Susipažinau su jaunimu ir tiesiog pasisiūliau padėti, jeigu ateityje organizuotų kokį  renginį. Ir neilgai trukus sulaukiau kelių pasiūlymų prisidėti prie smulkių organizacinių darbelių, – savo bendruomeninės veiklos pradžią prisiminė I. Prakapaitė. – Prabėgus pusei metų, buvau išrinkta į Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos valdybą kaip vidaus komunikacijos atstovė. Tie metai, praleisti jaunimo sąjungoje, buvo tiesiog nepakartojami ir įspūdingi, nes organizavome daug renginių, susipažinome su naujai atvykusiais lietuviais, išlydėjome grįžtančius į Lietuvą.“

I. Prakapaitė dirba vienoje didžiausių gyvybės draudimo įmonių, finansų ir apskaitos skyriuje. „Visada svajojau apie darbą, kuriame būtų daug daug skaičių, analizių, lentelių“, – šypsojosi svajonę įgyvendinusi pašnekovė, šiuo metu besistengianti kuo geriau susipažinti su savo naujomis pareigomis lietuvių bendruomenėje.

Keletas pabaigos žodžių

Ne veltui šis straipsnis prasidėjo pasakojimu apie bendruomenės ištakas bei įkūrimą ir baigėsi jos atstovų istorijomis: jie, kaip ir kiti lietuviškai veiklai atsidavę Prancūzijos lietuviai, jau įėjo į gerokai daugiau nei pusę amžiaus skaičiuojančią bendruomenės istoriją. Jų pastangomis tęsiamos ilgametės tradicijos, buriami Prancūzijos lietuviai, puoselėjama ir kitataučiams pristatoma lietuviškoji kultūra. Kuo tai svarbu pačiai Lietuvai ir kiekvienam mūsų (be to, kad užsienio lietuviai garsina mūsų šalį)? Galbūt tuo, jog tokios bendruomenės įrodo, kad mes vis dar mokame būti vieningi, vertiname savo kilmę, galvojame ne vien apie asmeninę laimę, bet ir apie tuos, su kuriais mus sieja bendra kalba, kultūra ir istorija.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Ingos Prakapaitės asmeninio archyvo, „Genio“ mokyklėlės ir Prancūzijos lietuvių bendruomenės (http://lietuviai.fr) archyvo, taip pat Edgaro Märtso

Komentaras

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top