Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / JAV lietuviai neabejingi Lietuvos vaikams

JAV lietuviai neabejingi Lietuvos vaikams

Ar dažnas mūsų pagalvoja ne tik apie save, savo ar šeimos problemas, bet ir apie tuos, kurie nėra mums artimi ar net pažįstami ir susiduria su kur kas didesniais sunkumais? Nuo vaikystės esame mokomi užjausti silpnesniuosius ir jiems padėti, bet ne visada panorstame kitų naštą užsikrauti ant savo pečių. Tačiau nuostabu, kad yra žmonių, kurie visą gyvenimą vadovaujasi šiomis nuostatomis. Jie įkvepia tikėti žmogaus širdies gerumu ir dosnumu, daugybei likimo nuskriaustų žmonių neleisdami jaustis apleistiems ir suteikdami paramą sunkiausiu metu. Jungtinėse Amerikos Valstijose jau daugiau nei 22 metus gyvuojančio Lietuvos vaikų globos būrelio „Saulutė“ įkūrėjai, savanoriai ir rėmėjai – puikus to pavyzdys. Jeigu neteko apie jį girdėti, dabar puiki proga sužinoti, ką užsienyje gyvenantys lietuviai (ir ne tik) nuveikė ir kaip vis dar stengiasi dėl gražesnio gyvenimo Lietuvoje. Nors didžiausi mūsų šalies vargai, rodos, jau praeityje, tačiau joje vis dar yra daug žmonių (tarp jų ir vaikų), kuriems ištiesta pagalbos ranka būtų didžiausia laimė.

Kas paskatino įkurti „Saulutę“

Nuo pirmųjų Lietuvos antrosios sovietinės okupacijos dienų užsienyje gyvenančių lietuvių tikslas buvo padėti atkurti šalies nepriklausomybę. Kai 1991 metais Lietuva pagaliau tapo laisva, išvykusieji ėmėsi visokeriopai ją remti, padėti panaikinti 50 metų okupacijos ir atskyrimo nuo pasaulio padarytą žalą. Tuometis Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkas Bronius Nainys teigė, kad labiausiai paramos reikia į Lietuvą grįžtantiems politiniams kaliniams, ligoninėms, partizanams, seneliams, vaikams ir mokykloms. Ypač pagalbos stokojo našlaičiai, kiti globos namuose atsidūrę vaikai. Nuspręsta telkti jėgas jiems padėti. Tad B. Nainio ir daktaro Petro Kisieliaus pasiūlymu JAV gyvenanti ir aktyviai dėl Lietuvos nepriklausomybės kovojusi Indrė Tijūnėlienė 1993 m. sausį aplankė daugiau nei 50 Lietuvos vaikų globos namų ir tų pačių metų kovo mėnesį buvo įkurtas PLB komitetas – Lietuvos vaikų globos būrelis „Saulutė“. I. Tijūnėlienė tapo jo pirmininke ir nenuilstamai jam vadovauja iki šiol.

I. Tijūnėlienės teigimu, „Saulutės“ tikslas buvo remti vargingai gyvenančius Lietuvos vaikus, skatinti įforminti globą šeimose paimant vaikus iš internatų, skatinti neįgaliuosius integruoti į visuomenę. Numatyta teikti finansinę paramą šeimoms, suaukotų daiktų siuntiniais remti vaikų globos namus ir dienos centrus ir Lietuvos vaikams užsakyti 19 JAV leidžiamo žurnalo „Eglutė“ prenumeratų.

2007 m. Lietuvos vaikų globos būrelis „Saulutė“ buvo įformintas kaip savarankiška organizacija (anksčiau, kaip minėta, tai buvo PLB komitetas).

„Saulutės“ valdybą šiuo metu sudaro pirmininkė Indrė Tijūnėlienė, vicepirmininkė Raminta Marchertienė, iždininkė Ramunė Račkauskienė, sekretorės Laima Braune ir Birutė Nalienė, atstovė Floridoje Birutė Kožicienė, JAV Rytinio pakraščio atstovai Robertas Duda ir Ginger Houghton, tinklalapio administratorė Elena Ablingytė (anksčiau buvo Marytė Černiūtė), patarėjas teisės klausimais Saulius Kuprys. „Saulutės“ atstovės Detroite buvo Eleonora Grigaitienė ir a. a. Birutė Bublienė.

„Saulutė“ – tarpininkė tarp pakliuvusiųjų į vargą ir geradarių

Žmonių, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu šelpia „Saulutė“, yra išties daug – apie tūkstantį. Geradarių aukomis organizacija yra parėmusi beglobius vaikus, našlaičius, daugiavaikes šeimas, negalią turinčius vaikus, vaikų maitinimą mokyklose ir labdaros valgyklose, Lietuvoje studijuojančius nepasiturinčius jaunuolius, dienos centrus, motinos ir vaiko namus, kurčiųjų amatų mokyklą ir kt. Bendradarbiaudama su Lietuvos vaikų fondu (Vilnius), vykdo Konkretaus vaiko rėmimo programą: aukojant 30 dolerių per mėnesį (360 dolerių metams) galima paremti konkretų vaiką. Rėmėjas gauna vaiko nuotrauką, apibūdinimą, adresą ir, jeigu nori, gali palaikyti su juo ryšius.

„Saulutės“ savanorės rūpinasi, kad geradarių aukos tikrai nukeliautų ten, kur reikia. Lietuvoje organizacija turi daug bendradarbių ir patikėtinių, kurie pateikia sąžiningas paramos panaudojimo ataskaitas. Atvykusios į Lietuvą, „Saulutės“ narės lanko vaikų globos namus, gyvenimo nelepinamus mažuosius ir nudžiugina juos dovanėlėmis. Kartais vyksta ne vienos, o su savo šeimos nariais – vaikais, anūkais. Svarbu pabrėžti, kad „Saulutės“ veikla yra savanoriška, už ją negaunama jokio atlygio ir visas kelionės išlaidas organizacijos narės apmoka savo lėšomis.

Visus darbus, kuriuos per 22 metus yra nuveikę „Saulutės“ savanoriai ir rėmėjai, išvardyti būtų sudėtinga – jų be galo daug. Galbūt geriausiai tai atskleidžia konkretūs skaičiai. Per „Saulutę“ į Lietuvą iki šių metų vidurio iš viso buvo iškeliavę maždaug trys milijonai dolerių. Pavyzdžiui, 2007 m. – 149 045, 2008 m. – 210 000, 2009 m. – 110 000, 2010 m. – 129 920, 2011 m. – 113 958, 2012 m. – 110 671, 2013 m. – 192 600, 2014 m. – 102 920 dolerių.

„Lithuanian Mercy Lift“ talpintuvais iki 2005 metų Lietuvą kasmet pasiekdavo po 2 000 siuntinių. Daug žmonių prisidėjo prie „Saulutės“ kilnaus tikslo ne tik aukodami įvairius daiktus (drabužius, žaislus, avalynę, knygas, prietaisus neįgaliesiems ir ligoniams), bet ir padėdami juos surinkti, pervežti, rūšiuoti, krauti į dėžes ir t. t. Nuo 2005 m. talpintuvais siuntiniai į Lietuvą nebesiunčiami, tačiau pavienėms šeimoms, pasitaikius išties gerų drabužių, batų ar žaislų, siuntiniai siunčiami per „Atlantic Express“.

„Saulutė“ ne tik renka aukas vargstantiems vaikams, jų šeimoms, bet ir prisideda prie lietuvių bendruomenės JAV kultūrinio gyvenimo – dalyvauja mugėse, kviečia lietuvių menininkus, jų kolektyvus koncertuoti ar pristatyti kitas menines programas. Per kiek daugiau nei du dešimtmečius „Saulutės“ organizuotų renginių dalyviai yra išgirdę Petrą ir Livetą Kazlauskus, Aleksandrą Žvirblytę, Lindą Veleckytę, Rūtą Mikelaitytę-Kašubienę, Audronę Gaižiūnienę, Audrę Budrytę, Melitiną Diamandidi-Kuprienę, Ritą Preikšaitę, Raimundą Katilių, Leonidą Dorfmaną, Vilniaus styginių kvartetą, Virgilijų Noreiką, Povilą Jarminą, Vytautą Kernagį, Virginiją Kochanskytę, Rasos Kuneckaitės „Ro-ko-ko“ ansamblį, Eglę ir Vytautą Juozapaičius, Laimą Lapkauskaitę, Neringą Nekrašiūtę, Robertą Mockų, Nijolę Martinaitytę, Antaną Zakarauską, Kostą Smoriginą, Edviną Minkštimą, Petrą Geniušą, Edmundą Seilių, Dariaus Polikaičio vyrų ir moterų kolektyvus, Juditą Leitaitę ir daug kitų meno žmonių. Popietėje yra dalyvavęs poetas Bernardas Brazdžionis, Balio Sruogos minėjime – jo dukra Dalia Sruogaitė, Prezidento Aleksandro Stulginskio minėjime – jo duktė dr. Aldona Juozevičienė su šeima („Saulutės“ iždininkė dr. Ramunė Račkauskienė yra Prezidento A. Stulginskio anūkė).

2013 metais „Saulutė“ minėjo veiklos dvidešimtmetį. Šio jubiliejaus proga buvo surengtas dainininkų Loretos Janulevičiūtės ir Algirdo Motuzos koncertas, solistės Juditos Leitaitės ir pianistės Rūtos Kašubienės koncertas, tautos didvyrių partizanų minėjimas su dr. Sigitos Lipovienės knygos „Aukštuolių ąžuolai“ pristatymu ir smuikininkės Raimondos Daunienės bei jos keturių dukterų („Regnum Musicale“) koncertas. 2014 m. organizuotame renginyje koncertavo pianistas Edvinas Minkštimas. O 2015 m. gegužės mėnesį „Saulutė“ visus vėl pakvietė į ypatingą Juditos Leitaitės ir pianistės Rūtos Kašubienės koncertą „Su meile“.

Dar anksčiau „Saulutė“ rengdavo „Atviro žodžio“ forumus, kviesdavo paskaitininkus. Paskaitas yra skaitę Julius Šmulkštys, Vytautas Dudėnas, Remigijus Gaška, Tomas Remeikis ir kt. Taip pat buvo surengta autografų popietė su Čikagos „Bulls“ krepšininku Willu Perdue. Su „Saulutės“ organizacija yra bendradarbiavęs Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis, Žydrūnas Ilgauskas.

Pasak I. Tijūnėlienės, kartais aukos tarsi nukrinta iš dangaus. Pavyzdžiui, vienas žmogus, norintis likti anonimu, iš pradžių rėmė kelis vaikus, o vėliau sugalvojo įsteigti Dieviškojo Kryžiaus Lietuvos benamių paramos fondą. Jo steigėjas ir mecenatas iškėlė sąlygą, kad Amerikoje fondui vadovautų I. Tijūnėlienė. Lietuvoje šiam fondui ėmė vadovauti arkivyskupas (vėliau – kardinolas) Audrys Juozas Bačkis. Vėliau tas pats mecenatas skyrė 55 000  dolerių panašiam fondui įkurti Kaune per kunigą Robertą Grigą ir vyskupą (vėliau – arkivyskupas) Sigitą Tamkevičių. Po kiek laiko dar 55 000 dolerių paaukojo padėti Vilkaviškio, Marijampolės ir Lazdijų vargdieniams per vyskupą Rimantą Norvilą.

Lietuvoje vargingai gyvenančius vaikus, šeimas remia ne tik JAV lietuviai, bet ir amerikiečiai. „Saulutės“ pirmininkė pasakojo, jog ypač didelė staigmena buvo, kai kalifornietė Katherine Mikals savo a. a. vyro atminimui paaukojo 100 000 dolerių Tauragės mokyklai suremontuoti. Kita amerikietė „Saulutei“ buvo skyrusi 10 000 dolerių auką – ši suma buvo nusiųsta į Lietuvą paremti programai prieš prekybą žmonėmis.

„Saulutė“ yra sulaukusi aukų iš Zbigniewo Brezinskio, NBA krepšinio trenerio Philo Jacksono.

I. Tijūnėlienė taip pat užsiminė apie nepaprastą JAV aviacijoje tarnavusio Roberto Dudos ir jo draugės Ginger Houghton atsidavimą ir entuziazmą padėti Lietuvai, kurie neblėsta iki šiol: „Jų dėka ne viena Lietuvos ligoninė buvo aprūpinta medikamentais, įranga. Šie žmonės kvietė Lietuvos gydytojus stažuotis JAV, jų tarpininkaujami JAV gydytojai vyko atgimstančios šalies gydytojų supažindinti su naujausiomis technologijomis, atlikti operacijų…“

Aukų sulaukiama ne tik iš pavienių asmenų, bet ir iš įmonių.

Geriausias atlygis – vaikų džiaugsmas ir viltis

I. Tijūnėlienė pasakojo susirašinėjanti su daugybe „Saulutės“ remiamų žmonių, sulaukianti nuoširdžių padėkų. Pavyzdžiui, našlaitė studentė, globojanti dvi sesutes, I. Tijūnėlienei padėkos laiške yra rašiusi: „Esame visiškai vienos, tačiau visada jaučiame, kad Jūs esate kažkur šalia… Rūpinatės mumis lyg Mama, kurios netekome… Ačiū, kad niekada mūsų nepalikote ir mes trys visada jautėme Jūsų paramą ir pagalbą. Tik Jūsų dėka mūsų kuklus būstas per šias šventes kvepėjo pyragu…“

Pasak I. Tijūnėlienės, šios padėkos priklauso visiems, kurie padeda „Saulutei“ padėti kitiems.

„Saulutės“ pirmininkė ypač džiaugiasi vaikais, kurie, patys stokodami, rūpinasi kitais likimo nuskriaustaisiais: „Man gražu, kai tie, kuriems siųsdavome pinigus, dabar patys užsiima labdaringa veikla. Štai kažkada vienas mūsų remiamas našlaitis parašė laišką ir paklausė, ar nepyksime, jei dalį pinigų, siunčiamų jam, atiduos tiems dienos centro vaikams, kurie neturi už ką nusipirkti pieštukų ar popieriaus. Ar galima ant tokio vaiko pykti?“

Ilgametis „Saulutės“ savanorių darbas 2014 metais buvo įvertintas Lietuvos Seime. Lietuvos vaikų globos būrelio vadovei buvo įteiktas Gabrielės Petkevičaitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Šie medaliai kasmet yra skiriami už darbą Lietuvos gerovei, pozityvių idėjų, brandinančių visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą, sklaidą ir įgyvendinimą.

„Saulutė“ vis dar reikalinga

Pasak I. Tijūnėlienės, ne kartą buvo svarstyta baigti „Saulutės“ veiklą: juk Lietuvos ekonominė padėtis kur kas geresnė, nei buvo vos paskelbus nepriklausomybę, parduotuvės visko pilnos, randasi vis daugiau turtuolių. Tačiau… daugybė žmonių vis dar neišbrenda iš skurdo. Siekiama bent dalelei jų suteikti vilties ir ryžto atkakliau kabintis į gyvenimą. „Saulutė“ vadovaujasi Motinos Teresės žodžiais: „Jei negali išmaitinti šimto, pamaitink vieną.“ Netikėtai atėjusi pagalba yra išgelbėjusi ne vieną depresijos apimtą, į begalinę neviltį puolusį žmogų. Tad kol Lietuvoje yra vargingai gyvenančiųjų ir yra norinčių pasidalyti duonos kąsniu žmonių, „Saulutė“ yra reikalinga.

Seka tėvų pėdomis

Turbūt ne vienam, skaitančiam šį straipsnį, mintyse sukirba klausimas: „Kodėl šie žmonės tai daro: rūpinasi svetimais, užuot skyrę tą laiką sau ir artimiesiems?“ Tikriausiai atsakymo galima ieškoti jų biografijose. Todėl pasidomėta „Saulutės“ pirmininkės I. Tijūnėlienės gyvenimo detalėmis.

Indrė gimė 1939 m. Kaune, Emilijos Masiliūnaitės ir ekonomisto dr. Balio Palioko šeimoje. Paminėtina, kad Emilija pasaulį išvydo Čikagoje, bet dar būdama maža su tėvais ir vyresniu broliu Jonu grįžo į Lietuvą (vėliau kurį laiką teko gyventi Rusijoje, o po Pirmojo pasaulinio karo vėl grįžti į Lietuvą). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. moteris su vyru ir vaikais išvažiavo į Vokietiją. Kadangi Emilija buvo gimusi Čikagoje, greičiau gavo leidimą vykti į JAV. Tad su šeima 1947 metais pasitraukė į Ameriką, kur nuo maždaug 1904 m. gyveno jos giminės. Pradžia Čikagoje buvo sunki. Emilija ilgai sirgo, tačiau jai pasveikus dėl nepaprasto ryžto ir darbštumo šeimos padėtis pasikeitė. B. Paliokas pradėjo profesoriauti universitete, deja, esančiame toliau nuo Čikagos, kurioje gyveno šeima. Moteris pavyzdingai auklėjo dukras, daug prisidėjo prie lietuviškos veiklos.

Tėvų auklėjimas, pastangos šeimoje puoselėti lietuvybę, jų bendruomeninė veikla paliko ryškų pėdsaką Indrės ir jos sesers Austės gyvenime, todėl jos niekada neatsiribojo nuo Lietuvos. „Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mūsų tėvai labai prisidėjo prie lietuviškų šeštadieninių mokyklų steigimo. Buvome auklėjamos, kad atstovaujame Lietuvai, turime būti geros ir pareigingos. Visi darėme, ką tik galėjome, kad Lietuva atgautų nepriklausomybę“, – pasakojo I. Tijūnėlienė.

Indrė Amerikoje studijavo biologiją, vokiečių kalbą ir pedagogiką, įgijo bakalauro laipsnį. Vėliau Detroito universitete pradėjo studijuoti magistrantūroje botanikos srityje. Tačiau per kun. A. Lipniūno moksleivių ateitininkų kuopą ir savo tautinių šokių porą Vytautą Dudeną susipažino su Donatu Tijūnėliu (Vytautas ir Donatas buvo vaikystės draugai), kuris tuo metu studijavo chemijos inžineriją Purdue universitete, susižadėjo ir grįžo į Čikagą. Sukūrę šeimą, jie vėliau persikėlė į Buffalo Grove, o šiuo metu gyvena Lemonte. Indrė ir Donatas džiaugiasi keturiais vaikais: Daina, Rasa, Aru ir Nida, ir 11 anūkų. Visi moka lietuviškai, yra daug kartų lankęsi Lietuvoje,  aktyviai prisideda prie lietuviškos veiklos. Vyresnės anūkės Daiva ir Audra Siliūnaitės yra savanoriavusios vaikų namuose Lietuvoje.

Indrei ir Donatui, kurie prieš trejus metus atšventė auksines vestuves, visada buvo svarbi lietuvybė ir jos išlaikymas. Abu buvo skautai. Donatas daug metų dirbo mažųjų skautų būrelio „Vilkiukai“ vadovu. Juodu daug laiko skyrė lietuviškoms mokykloms: Indrė jose mokytojavo, vyras buvo tėvų komiteto narys. I. Tijūnėlienė buvo ateitininkų korporacijos „Giedra“ narė ir pirmininkė. Abu su vyru dažnai dirbdavo lietuviškose stovyklose.

Paminėtina, kad dr. D. Tijūnėlis, kuris yra įvairių išradimų, mokslinių darbų ir vadovėlių autorius, daug nuveikė Lietuvos aukštosioms mokykloms – Vilniaus, Kauno technologijos ir Vilniaus Gedimino technikos universitetams. Priklausė ir pirmininkavo Verslo tarybai prie Lietuvos Respublikos konsulato Čikagoje, prisidėjo prie investicijų pritraukimo į Lietuvą. Vadovavo Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų sesijoms energetikos temomis. 2014 metų rugsėjo 1 dieną ISM universitetas Vilniuje ir Kaune dr. D. Tijūnėliui suteikė garbės daktaro laipsnį.

Į straipsnį sunku sudėti viską, ką yra nuveikusi tiek Tijūnėlių šeima, tiek „Saulutės“ savanoriai, rėmėjai. Vargu ar jie patys šiuos darbus laiko ypatingais: jiems tai – savaime suprantama pareiga. Pareiga juos, kaip Lietuvos atstovus, auklėjusiems tėvams, pareiga savo tėvynei ir savo tautos žmonėms. Ir kartu tai – žmoniškumo, meilės savo tėvynainiams išraiška.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Indrės Tijūnėlienės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top