Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Kultūrinė lietuvių saviraiška Švedijoje

Kultūrinė lietuvių saviraiška Švedijoje

Sunku berasti šalį, kurioje nebūtų lietuvių. O ten, kur jų daugiau, ilgainiui atsiranda poreikis sujungti kiekvienam gimusius sumanymus ir sukurti ką nors bendra. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų, dėl šalia esančių tautiečių ir dėl pačios Lietuvos. Taip susikuria užsienio lietuvių bendruomenės. Vienos dar tik žengia pirmuosius žingsnius, o kitos jau turi įspūdingą ir ilgą istoriją. Turiningą istoriją saugo ir 71 metus gyvuojančios Švedijos lietuvių bendruomenės dokumentų knygos. Tačiau šįkart – ne apie istoriją, o apie dabartinį šios bendruomenės gyvenimą. Straipsnyje mintimis, prisiminimais, patirtimi ir žiniomis dalijasi trys Švedijoje (Stokholme) gyvenančios lietuvių kultūros puoselėtojos ir perdavėjos jaunajai išeivijos lietuvių kartai: dabartinė bendruomenės pirmininkė Rūta Miklovienė, nemažai metų bendruomenės valdyboje dirbusi Edita Saaf ir viena iš folklorinių šokių kolektyvo „Baltija“ įkūrėjų Jurga Laurenčikienė.

Didžiausias dėmesys – kultūrinei ir ugdomajai veiklai

1944 metais Lietuvių komiteto įkurta Švedijos lietuvių bendruomenė ilgainiui keitė ne tik pavadinimą, bet ir formą, veiklos pobūdį. Iš pradžių daugiausia vykdė labdaringą veiklą, padėjo lietuviams Lietuvoje ir svetur (pavyzdžiui, rėmė kitose šalyse esančias lietuvių organizacijas, mokyklas). O dabartinė bendruomenė yra sutelkusi dėmesį į kultūrinę, ugdomąją veiklą. Vis dėlto tikslas visada buvo tas pats – saugoti lietuvybę.

Švedijos lietuvių bendruomenės branduolys įsikūręs šalies sostinėje Stokholme. Bendruomenė šiuo metu turi skyrių Pietų Švedijoje – Skonėje. Savotiškais jos skyriais laikomos ir lituanistinės „Saulės“ ir „Gintaro“ mokyklos, daugiau nei dešimtmetį gyvuojantis lietuviškų tautinių šokių kolektyvas „Baltija“, Lietuvių verslo klubas Stokholme, Švedijos lietuvių jaunimo bendruomenė. Atsiranda įvairių kitokių klubų, kolektyvų.

Skaičiuojama, kad Švedijoje gyvena maždaug 15 000 oficialiai įregistruotų lietuvių, tačiau galima tik spėlioti, kiek jų čia gyvena laikinai ar tiesiog nebuvo įtraukta į gyventojų sąrašus. R. Miklovienės teigimu, Švedijos lietuvių bendruomenėje (oficialus pavadinimas yra Lietuvių bendruomenė Švedijoje) yra daugiau nei 400 oficialių narių (mokančių nario mokestį ir t. t.). Nors sakoma, kad bendruomenei priklauso visi Švedijoje gyvenantys lietuviai.

Kaip pasakoja pati R. Miklovienė, Švedijoje gyvenanti daugiau nei 5 metus, įsitraukti į bendruomenės veiklą ir vėliau perimti pirmininkės pareigas ji sutiko pajutusi kultūrinės, kūrybinės veiklos stygių. Mat Lietuvoje prieš išvykdama ilgai dirbo kultūros srityje, viename etnokultūros centre. Jai teko ragauti ir kultūros namų direktorės duonos. Tad vos atvykus į Švediją gyvenimas visiškai pasikeitė – teko ieškoti kitokių savirealizacijos būdų. Tačiau vienos pažįstamos lietuvės suvesta su lietuviškų šokių kolektyvo „Baltija“ vadovais, ji įsitraukė į vietinių lietuvių kultūrinę veiklą, o po pusės metų nuo atvykimo surengė čia pirmąjį savo renginį – Joninių šventę. Tada sulaukė pasiūlymo mokytojauti lietuviškoje mokyklėlėje, tapti bendruomenės valdybos nare. Jos aktyvumas ir atsidavimas neliko neįvertinti – 2013 metais Rūta buvo išrinkta valdybos pirmininke, o šių metų kovo mėnesį ji perrinkta dar dvejiems metams.

Pagrindiniu naujos kadencijos bendruomenės pirmininkės ir kitų valdybos narių tikslu tapo lėšų lietuviškiems renginiams pritraukimas. Kadangi Švedijos socialinė sistema palanki ne pelno siekiančioms organizacijoms, remia įvairias tautines mažumas, per šią kadenciją bendruomenės valdyba tikisi gauti pirmąjį finansavimą. To reikia, kad lietuvių kultūrinis gyvenimas būtų dar aktyvesnis, kad būtų galima pagalvoti ir apie bendruomenės patalpas, kurių iki šiol trūksta.

Buvusi bendruomenės valdybos narė E. Saaf džiaugiasi naujuoju aktyvistų būreliu, kuris neleidžia lietuvių kultūriniam gyvenimui apmirti ir yra kupinas idėjų. Pavyzdžiui, vien per metus (nuo 2014 m. kovo 30 d. iki 2015 m. kovo 15 d.) jie organizavo maždaug 20 kultūrinių ar kitokio pobūdžio renginių arba prie jų prisidėjo. Surengė ne vieną lietuviško kino seansą – tautiečiai turėjo galimybę išvysti naujausias lietuviškas kino juostas. Per praėjusius metus tradiciškai buvo rengiama lietuviška Atvelykio vakaronė, Užgavėnės (lituanistinėje „Saulės“ mokykloje), kalėdinė šventė, Kovo 11-osios minėjimas; prisijungta prie pasaulio lietuvių iniciatyvos – „Tautiškos giesmės“ giedojimo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną; dalyvauta trėmimų iš trijų Baltijos šalių aukų minėjimo renginyje Stokholme, Ribentropo ir Molotovo pakto pasirašymo 75-ųjų metinių ir Baltijos kelio 25-ųjų metinių minėjimo renginyje, Baltijos šalių vienybės dienos šventėje.

R. Miklovienė džiaugiasi, kad į bendruomenės renginius visad mielai sutinka atvykti ir savo paruoštas programas parodyti muzikos, šokių kolektyvai iš Lietuvos kultūros centrų. O ir žymesni Lietuvos atlikėjai nepasididžiuoja atvykti net ir žinodami, kad į koncertus susirinks ne tūkstančiai (kaip galbūt jiems įprasta), o šimtai žmonių. Švedijos lietuviams pastaruosius kelerius metus koncertavo Andrius Mamontovas, grupė „Biplan“, improvizacijas rodė profesionalus teatras „Kitas kampas“.

Stengiamasi per metus surengti bent vieną žymesnio atlikėjo koncertą ir pakviesti bent vieną profesionaliojo teatro trupę.

Skonės lietuviai taip pat organizuoja nemažai įvairių renginių arba prie jų prisideda. Pavyzdžiui, per praėjusius metus tautiečius sukvietė mažiausiai keturi lietuviškų filmų seansai, Motinos dienos minėjimo šventė, svečių iš Lietuvos Giedriaus ir Agnės Arbačiauskų koncertas, teatro „Labai“ spektaklis vaikams bei spektaklis suaugusiesiems ir įvairių sporto šakų turnyrai: stalo teniso, XII Europos lietuvių krepšinio, Mėgėjų krepšinio. Taigi Švedijos lietuvius suburia ne tik kultūriniai, bet ir sporto renginiai.

Švedijoje gimė „Draugystės tilto“ idėja

Svarbu paminėti, kad Švedijoje užgimė dabar jau pasaulio lietuviams gerai žinomas renginys – lituanistinių mokyklų sąskrydis „Draugystės tiltas“. Šis festivalis, 2005 metais pirmąkart surengtas Stokholme, per dešimt metų apkeliavo Airiją, Vokietiją, Angliją, Italiją, Ispaniją, o 2014 metais paminėti jubiliejaus sugrįžo į Švediją. Didžiulį jubiliejinį trijų dienų trukmės renginį organizavo E. Saaf, padedama būrio veiklių lietuvių.

Kaip pasakoja E. Saaf, Eleonoros Jonušienės sumanytas renginys „Draugystės tiltas“ skirtas ne tik mokytojams, bet ir mokiniams, jų tėveliams – visiems, kurie neabejingi savo šaknims, lietuvių kalbai, vaikų ateičiai. Jis padeda vaikams susirasti naujų draugų ir suprasti, kad ir kitose šalyse yra lietuviškai kalbančių bendraamžių, taip pat stiprinti savo lietuvių kalbos įgūdžius ir sukurti ką nors bendra renginio metu. Tėvai ir svečiai tuo metu gali susipažinti su „Draugystės tiltą“ rengiančios šalies lietuvių bendruomenės veikla, aptarti gimtajai kalbai ir lietuvybei kylančius iššūkius gyvenant užsienyje, dalyvauti profesionaliai parengtose paskaitose ir diskusijose. Mokytojams ir švietimo atstovams tai yra galimybė pasidalyti patirtimi, įgyta vaikų ugdymo, dėstymo ir kitose švietimo srityse.

Šiemet lietuviškų mokyklų bendruomenės rinksis ir patirtimi dalysis Norvegijoje, Bergene.

Lietuviškų tautinių šokių kolektyvas „Baltija“

Švedijos lietuvių kultūrinį gyvenimą praturtina jau beveik 12 metų gyvuojantis lietuviškų tautinių šokių kolektyvas „Baltija“. Jo įkūrėjai – Jurga Laurenčikienė ir Evaldas Laurenčikas, Švedijoje gyvenantys nuo 1998 m.

Kaip kilo mintis suburti Švedijos lietuvius į tautinio meno kolektyvą? „Užaugau su lietuvišku folkloru ir liaudies šokiu, − pasakoja viena iš „Baltijos“ įkūrėjų. – Su vyru Evaldu priklausėme Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansambliui, todėl mums abiem tokios veiklos Švedijoje labai trūko. Iš pradžių organizavome šokių vakarus lietuviams studentams Stokholme. O po 2003 metų Pasaulio lietuvių dainų šventės Lietuvoje, kurioje buvome tik žiūrovai, nusprendėme pabandyti suburti nuolatinę šokių grupę.“

J. Laurenčikienė teigia, kad šios kultūrinės veiklos motyvai per tuos 12 metų keitėsi: „Iš pradžių labai trūko tokios veiklos ir buvo smalsu save išbandyti: ar pavyks, ar kam bus įdomu, ar sugebėsiu? Paskui paaugo dukros ir norėjosi, kad ir jos pajustų tą ansamblio ir lietuviškų šokių dvasią. Abi mūsų mergaitės šoka „Baltijoje“.

Šiuo metu „Baltijos“ kolektyvą sudaro 22 nariai. Be įkūrėjų, jame nuo pat pradžių šoka dar trys žmonės: Aurelija ir Valentinas Dubickai bei Giedrė Duman (tiesa, jie buvo porai metų pasitraukę iš „Baltijos“, nes augino mažus vaikučius, bet, vaikams kiek paaugus, sugrįžo).

„Baltijai“ tenka šokti ne tik Švedijos lietuvių bendruomenės ir Lietuvos ambasados organizuojamuose renginiuose, bet ir švedų bei tarptautinei publikai. Jie yra koncertavę Skansene – buities muziejuje Stokholme, šokę labdaros renginiuose, organizuotuose tarptautinės moterų organizacijos Stokholme, restoranų šventėje centrinėje Stokholmo aikštėje, išeivių lenkų ir latvių bendruomenių renginiuose ir kt.

Paklausta, kokių atsiliepimų tenka girdėti iš švedų, J. Laurenčikienė džiaugiasi, kad kolektyvas sulaukia daug komplimentų, o kartais ir nusistebėjimo: „Visiems įdomu, kad tautinius šokius šoka jauni žmonės, nes Švedijoje tai – pagyvenusių žmonių užsiėmimas. Taip pat daugumai patinka, kad šokiuose daug choreografijos, juos įdomu, nenuobodu žiūrėti. Sulaukiame daug gerų žodžių ir apie atlikimo lygį. Klausiama, kiek mes repetuojame…“

„Baltijos“ kolektyvas kviečiamas ir kitose šalyse gyvenančių tautiečių: yra koncertavęs Olandijos, Šveicarijos, Danijos, Anglijos lietuviams. Taip yra buvęs Lietuvos dainų švenčių, rengtų Vilniuje 2009 ir 2014 metais, dalimi, o 2012 metais dalyvavo Šokių šventėje Bostone (JAV).

J. Laurenčikienė pasakoja į Švediją atvažiavusi studijuoti doktorantūros, čia apsigynusi daktaro disertaciją biomedicinos srityje, o dabar turinti savo mokslinę grupę Karolinskos institute Stokholme. Greitai disertaciją gins jau antrasis jos doktorantas. „Švedija tikrai gera šalis dirbti biomedicinos mokslų srityje, o Karolinskos institutas – vienas geriausių Europoje ir pasaulyje“, − savo sprendimą pasilikti ir siekti karjeros Švedijoje paaiškina J. Laurenčikienė. Vis dėlto pabrėžia, kad nors šiuo metu jos namai yra Švedija, Lietuva visada jai bus brangiausia šalis ir grįžti į ją visada norisi.

„Lietuva mažutė, ji turi būti svarbi visiems lietuviams, taip pat kaip ir visi lietuviai, išsibarstę po pasaulį, turėtų būti svarbūs Lietuvai“, − teigia pašnekovė, paklausta, kodėl emigravusiems lietuviams (kurie galbūt net ir nebegrįš į gimtinę) svarbu išlaikyti savas tradicijas ir perduoti jas vaikams. Jos manymu, tautinės tapatybės suvokimas ir išlaikymas stiprina kiekvieną asmenybę.

Lietuvą garsina nemažai lietuvių mokslininkų ir verslininkų

Kaip pasakoja pašnekovės, Švedijoje gana nemažai lietuvių bankininkų ir mokslininkų, medicinos daktarų. Kadangi šioje šalyje aukštasis mokslas nemokamas, daug lietuvių čia atvažiuoja studijuoti magistrantūros, doktorantūros ir, gavę gerus darbus, pasilieka. Vis dėlto yra ir tokių, kurie įgytas žinias parsiveža ir pritaiko Lietuvoje.

Karjeros laiptais Stokholme kylantys tautiečiai įsitraukia į Lietuvių verslo klubo Stokholme veiklą. Vyksta įvairios diskusijos, susijusios su Lietuva ir verslu Švedijoje. Pavyzdžiui, praėjusiais metais buvo diskutuojama apie verslo ir mokslo slėnius Lietuvoje, apie tai, kaip lietuviškos įmonės galėtų įeiti į informacinių technologijų, statybų ir poligrafijos verslą Švedijoje, apie verslo vystymo Švedijoje ypatybes, apie ekonominę situaciją Europoje, Skandinavijoje ir Baltijos šalyse, apie darbo jėgos migraciją iš Baltijos šalių į Skandinaviją ir kt.

Vos po kelerių metų – bendruomenės pirmininkės pareigos

Nuolatinis darbas švediškame vaikų darželyje, Švedijos lietuvių bendruomenės veiklos organizavimas ir koordinavimas, susitikimai ambasadoje ir kitur, bendruomenės valdybos susirinkimai… Dar anksčiau – ir darbas lituanistinėje mokykloje. Kaip gebama suspėti atlikti ne tik mamos, žmonos, darbuotojos, bet ir bendruomenės vadovės pareigas? „Žmogus turi būti nepagydomas. Aš, atrodo, pavargstu, bet pasėdžiu kelias dienas ramiai ir vėl spirgu, − paaiškina bendruomenės pirmininkė Rūta, kuri yra labai dėkinga savo vyrui už tolerantišką požiūrį į jos papildomą ir daug laiko reikalaujančią neatlygintiną veiklą. – Bendruomenėje dirba pasiaukojantys žmonės, nes tai neatlygintina veikla. Dažniausiai už renginius, kuriuos organizuojame, patys ir susimokame. Negauname jokio pelno, tik socialinę naudą. Būna išties smagu, kai lietuviai gausiai susirenka į renginius ir vėliau dėkoja. Džiugesio kupinos akys atperka visus sunkumus.“

R. Miklovienė pasakoja iš pradžių 1,5 metų dirbusi aukle pas lietuvę, o paskui padariusi pertrauką ir ėmusi intensyviai mokytis švedų kalbos. Kaip ji teigia, Švedijoje emigrantams suteikiama galimybė lankyti nemokamus švedų kalbos kursus. Galima pasirinkti įvairias formas: dieninius, vakarinius, nuotolinius ir kitokius kursus. Jos manymu, svetimšaliams čia sudarytos visos sąlygos integruotis. „Žinoma, yra tokių, kurie šioje šalyje gyvena 10 ir daugiau metų, bet švedų kalbos net nebando mokytis, nes čia bene visi gali kalbėti ir angliškai“, − pasakoja Rūta.

Šiuo metu, kaip minėta, R. Miklovienė dirba švediškame vaikų darželyje auklėtoja. Kaip vos prieš kelerius metus į Švediją atvykusiai lietuvei pavyko palyginti greitai gauti darbą biudžetinėje įstaigoje – turbūt ne vienam kiltų toks klausimas. „Darželio vedėja, kuri priėmė mane į darbą, po dvejų metų pasakė: „Mes tavimi tikėjome.“ Galbūt suteikė man galimybę, nes tikrai matė, kad noriu integruotis šalyje“, − mano Rūta ir priduria, kad švedai į imigrantus žvelgia tolerantiškai, jeigu mato jų pastangas. Kas kita, jeigu pastebi, jog norima tik pasinaudoti šalies socialinėmis garantijomis, apgauti, – tokiems atvykėliams švedų durys uždarytos.

Su švedų etnine kultūra susipažinusi geriau nei kai kurie vietiniai

Nuo paauglystės pagrindinis Rūtos pomėgis buvo lietuvių etnologija. Tad ir studijuoti ji rinkosi muzikos pedagogiką su etnine specializacija. Prieš išvažiuodama iš Lietuvos, moteris dalyvaudavo daugybėje folklorinių ansamblių. Apsigyvenus Švedijoje Rūtos pomėgis domėtis etnologija niekur nedingo – ji ėmė rinkti informaciją apie tradicinę švedų kultūrą. „Bandau atrasti jų giliąsias tradicijas, − pasakoja R. Miklovienė. – Tik švedai tų tradicijų nėra labai daug išsaugoję. Lietuva turi daug gausesnį folklorą, yra geriau išlaikiusi papročius. Švedai turi vos keletą išskirtinesnių švenčių, pvz., Liucijos dieną. Ji švenčiama nuo senų senovės, bet keisčiausia tai, kad dauguma švedų patys nebežino šios šventės kilmės. Tai supratusi, pati ieškodavau informacijos internete arba bandydavau išmąstyti, ką gali reikšti vienokie ar kitokie ženklai. Dabar jau pačioms kolegėms švedėms darželyje tenka aiškinti, ką jų tradicijos reiškia. Ir savo ugdytiniams stengiuosi surengti kuo įspūdingesnes švediškas šventes, panaudodama kuo daugiau jų senųjų tradicijų. Šis darželis dabar garsėja tuo, kad mūsų šventės labai turiningos.“

Pastebi Lietuvos pažangą

R. Miklovienė prisimena, kad gyvendama Lietuvoje niekada nenorėjo išvykti ir ryžtis šiam sprendimui jai buvo labai sunku. Tačiau neliko kitos išeities, kai jos vienos algos nebeužteko išlaikyti vaikams, sumokėti mokesčiams ir būsto paskolai. „Man buvo labai sunku atsisakyti to, ką turėjau ir ką dariau Lietuvoje, bet kito kelio nebemačiau. Buvau nusivylusi Lietuvos sistema. Ši sistema, rodos, paprasta: mokykis, gauk diplomą, eik dirbti pagal įgytą specialybę – gyvensi. Deja, susidūriau su tikrove ir supratau, kad net ir padarius visa tai sunku išgyventi. Buvau labai pavargusi nuo finansinių problemų ir tiesiog nebemačiau kito pasirinkimo, todėl po ilgų dvejonių priėmiau sesers kvietimą atvykti į Švediją“, − prisimena Rūta.

Pašnekovė prisipažįsta ilgai jautusi nuoskaudą. Vis dėlto metai, praleisti svetur, padėjo jai į viską pažvelgti atlaidesnėmis akimis. „Per tą laiką, praleistą Švedijoje, šiek tiek nurimau, žiūriu atlaidžiau. Nes iš tikrųjų, kaip vienas žmogus man yra pasakęs, Lietuva dar tik kūdikis – juk tik prieš 25 metus atgavo nepriklausomybę. Į tai atsižvelgiant, reikėtų pripažinti, kad per tą laiką šalis jau tikrai daug pasiekė. Ir nereikia stebėtis, kad dar daroma klaidų. Savaime suprantama, kad mums dar sunku lygintis su šalimis, kurių demokratinė sistema gyvuoja kelis šimtmečius. Bet man smagu, kad Lietuva gana sparčiai žengia į priekį, perimdama geruosius užsienio šalių pavyzdžius (kalbant net apie paprasčiausius buitinius dalykus, tokius kaip taros supirktuvės ir pan.). Galbūt prie to prisidėjo ir tai, kad lietuviai pradėjo daugiau keliauti ir semtis patirties iš kitų šalių. Nors lietuviams gana sunku priimti naujoves, iš pradžių dažnai pabumbama, bet vėliau priprantama ir pamatoma, kad gal taip ir geriau“, − teigia R. Miklovienė.

Nors ir, rodos, atrado savo vietą Švedijoje, R. Miklovienė teigia pasvajojanti apie grįžimą į Lietuvą, nes niekada ir nenorėjo iš jos išvažiuoti. Ir vaikams, kaip ji pasakoja, gimtojoje šalyje labai patinka. Bendruomenės pirmininkė taip pat teigia pastebinti, kad emigrantų šeimose Lietuva aukštinama. „Galbūt tam įtaką daro prisiminimai, nostalgija. Be to, kaip sakoma, „visur gerai, kur mūsų nėra“. Emigrantų vaikai yra gana dideli Lietuvos patriotai. Prisimenu, visus mano vaiko piešinius, kai jis lankė darželį, puošdavo Lietuvos vėliava. Jis ir auklėtojus, ir vaikus išmokė lietuviškų žodžių. Mano vaikai labai didžiuojasi, kad yra lietuviai“, − atvirauja pašnekovė.

Edita Saaf: „Jei būčiau likusi Lietuvoje, patriotizmas nebūtų buvęs toks ryškus“

Kitą pašnekovę, jau maždaug 14 metų prie bendruomenės veiklos vienaip ar kitaip prisidedančią Editą Saaf, į Švediją atviliojo meilė. Prieš tai, gyvendama jau nepriklausomoje Lietuvoje, ji, kaip ir R. Miklovienė, nesvajojo apie kitus kraštus, nes jautėsi Lietuvoje laiminga, nieko nestokojo. Muzikos akademijoje baigusi fortepijono klasę, kelerius metus dirbo toje pačioje akademijoje koncertmeistere, taip pat operos teatre. Džiaugėsi dirbdama su žymiausiais atlikėjais, tokiais kaip Virgilijus Noreika, Vladimiras Prudnikovas ir kt. „Tačiau atėjo laikas pamąstyti, ar galiu gyvenime veikti ką nors kito, − pasakojimą apie tai, kaip gyvenimas ją atvedė į Švediją, pradeda Edita. – Daugiau nei 25 metai muzikos srityje man davė labai daug, bet, kita vertus, ir apribojo. Nes taip ir nežinojau, kaip gyvena eiliniai žmonės, kokie tie administraciniai darbai. Nusprendžiau imti ir pakeisti savo gyvenimą. Išėjau į viešbučių tinklą, pradėjau dirbti įvairiose įmonėse. Mano muzikinis gyvenimas nenutrūko, muzika visada buvo šalia manęs, tik pagrindinė veikla buvo jau kita. Dirbdama „Telekome“ susipažinau su dabartiniu savo vyru švedu. Santuoka ir atvedė mane į Švediją.“

Kitaip nei R. Miklovienei, E. Saaf pasiryžti persikraustyti į svetimą šalį nebuvo labai sunku, nes ji puikiai žinojo, kokie pokyčiai jos laukia, ir buvo jiems nusiteikusi, norėjo visko išmokti. „Daviau sau daugiausia dvejus metus išmokti švedų kalbai, perprasti jų psichologijai, susikurti socialiniam tinklui ir jau tada ieškotis norimo, o ne bet kokio darbo. Tai man buvo iššūkis, bet padariau tai, ką planavau. Stokholmo universitete dar studijavau anglų literatūrą. Tai man leido sutikti labai įdomių žmonių, profesorių tiek iš Amerikos, tiek iš Anglijos“, − pasakoja Edita. Ji teigia, kad tie 14 metų Švedijoje prabėgo taip nepastebimai, lyg, rodos, viskas būtų įvykę vakar. Moteris netgi nesijaučia esanti atitolusi nuo Lietuvos: šiuolaikinės komunikacijos priemonės, daug užmegztų ryšių su Lietuva ir galimybė savąją šalį pasiekti gana greitai neleidžia atsirasti atsiskyrimo jausmui.

Ryšius su Švedijoje gyvenančiais lietuviais Edita pradėjo megzti vos atvykusi ir gana greitai įsisuko į bendruomenės veiklą. „Jau pirmaisiais metais pradėjome rengti koncertėlius su vaikais. Aš grodavau pianinu, mano dukra dainuodavo. Paskui man buvo pasiūlyta tapti valdybos nare, dirbti kultūrinį darbą. Nedvejodama sutikau, nes patriotizmo jausmas buvo labai atsibudęs. Lietuvoje apie tai nemąsčiau, bet kai išvažiavusi į kitą šalį pajutau, kad tas ryšys su tėvyne, su savąja kultūra yra labai svarbus. Turbūt jei būčiau likusi Lietuvoje, patriotizmas nebūtų buvęs toks ryškus“, − svarsto E. Saaf. Jos manymu, visi aktyvūs lietuviai, kurie įsitraukia į bendruomeninę veiklą, padeda ką nors organizuoti, dalyvauja renginiuose, susibūrimuose, kalba lietuvių kalba tarpusavyje, yra daugiau ar mažiau patriotiški.

Patriotiškumą ji mano sugebėjusi įdiegti ir savo vaikams. „Netikiu lozungais „Būkime patriotai“, − sako Edita. – Tiesiog tai, kuo gyvenu, kuo tikiu, kas man atrodo teisinga, stengiuosi perduoti savo vaikams. Iš pačių švedų vos atvykusi išgirdau: „Pasiimkite viską, kas geriausia, iš savo šalies ir iš Švedijos, sudėkite ir turėkite tobulą savo variantą. Būkite ambasadoriai abiem šalims.“ Tuo aš ir vadovaujuosi. Mano dukra, kuriai jau 24 metai, išlaikė tą pasididžiavimo, kad yra lietuvė, jausmą. Netgi jos vaikinas švedas jau pradėjo kalbėti lietuviškai.“

E. Saaf jau 8 metus dirba administratore viešbučių tinkle. Jai tenka nuolat bendrauti su įvairiausių tautybių žmonėmis. Diplomuota muzikė sako: „Bendravimas su žmonėmis yra mano muzika kasdienybėje. Darbas labai kūrybiškas, reikia išmanyti psichologiją, priimti strateginius sprendimus, bendrauti trimis ar keturiomis kalbomis.“

Edita teigia pastebinti, kad Švedijoje ieškant darbo labai atsižvelgiama į įmonės vertybes, tai, ar jos atitinka asmenines nuostatas. Įmonėse labai svarbu bendro tikslo žinojimas ir siekimas, pagarba vieno kitam. Jai patinka švedų darbo etika. „Bent jau ten, kur aš dirbu, niekas nekelia balso, − sako E. Saaf. – Net kai esi labai supykęs, stengiesi rasti mandagią frazę savo nusivylimui išreikšti. Be to, švedai labai daug planuoja į priekį, viską žino iki smulkmenų. Jeigu duoda žodį, turi jo laikytis.“

Vis dėlto muzika E. Saaf gyvenime tebeeina greta: ji veda privačias dainavimo ir fortepijono pamokas lietuvaičiams, ketina vėl vesti muzikos pamokas lituanistinėje „Saulės“ mokykloje. O štai neseniai į savo, kaip muzikės, autobiografiją galėjo įsirašyti ir tą faktą, kad tapo pirmąja išeivijos lietuve, pakviesta savo kūrybos dainą atlikti Lietuvos televizijos projekte „Dainų daina“.

Sulaukusi kvietimo iš gimtosios šalies pristatyti savo dainą „Mylėk mane“, įrašytą su profesionalais Jungtinėse Amerikos Valstijose, Edita sako supratusi, kad ryšys tarp lietuvių Lietuvoje ir išeivių stiprėja. Ir kaip dar vieną pavyzdį pamini „Globalios Lietuvos lyderių“ veiklą. Ji džiaugiasi šios organizacijos pastangomis pritraukti žmonių atgal į Lietuvą, kad šie išnaudotų savo kūrybinį, mokslinį potencialą savo šalyje.

Kuo švedus galėtų sudominti Lietuva?

Visos pašnekovės stengiasi būti Lietuvos ambasadorėmis Švedijoje: tiek pažįstamiems, draugams, tiek naujiems sutiktiems ir jų kilme susidomėjusiems kitataučiams pasakoja apie savo mažą, bet gražią gimtąją šalį, kviečia juos patirti lietuvių vaišingumą, išbandyti kokybiškas sveikatinimo paslaugas, pažinti tradicinę kultūrą, kurią esame gana gerai išsaugoję. „Dabar pusė mano kolegių jau planuoja važiuoti į Lietuvą“, − šypsosi švedų vaikų darželyje dirbanti R. Miklovienė.

Jos teigimu, švedams priimtina lietuvių kultūra, tradicinis linksminimasis: „Švedai yra laisvamaniai, turi gerą humoro jausmą, lietuvių pasilinksminimai jų tikrai nešokiruoja. Kiek žinau, visi apsilankiusieji Lietuvoje lieka sužavėti jos grožio, malonaus žmonių elgesio. Mūsų šalis jiems – neatrastas perlas. Švedus labai domina sveikatingumo centrai. Jie nusistebi, kad paslaugos Lietuvoje palyginti pigios, bet jų lygis aukštas“, − tai, kuo Lietuva sužavi švedus, vardija R. Miklovienė.

Ji džiaugiasi, kad turizmo įmonės pradėjo Lietuvą labiau reklamuoti. Neseniai Stokholmo metro stotyse pirmąkart kabėjo reklama su užrašu „Visit Lithuania“. Rūtos žiniomis, keletas švedų organizuoja ekskursijas į Lietuvą. Jos manymu, Lietuvai labai reikia reklamos, kad ją atrastų ir pamėgtų kuo daugiau užsienio turistų.

Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš: Rūtos Miklovienės, Jurgos Laurenčikienės, Editos Saaf asmeninio archyvo, Švedijos lietuvių bendruomenės ir „Draugystės tilto 2014“ organizatorių archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top