Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Lietuvių švietimo ir kultūros ugdymo židinys Čikagoje

Lietuvių švietimo ir kultūros ugdymo židinys Čikagoje

„Amerikoje, Čikagoje, Lietuva, apie kurią daug kas šneka, iš tiesų egzistuoja“, – dažnai išsakomą mintį patvirtina jau 18 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti ir 12 metus Čikagos lituanistinėje mokykloje dirbanti iš Pakruojo rajono (Petrašiūnų) kilusi Audronė Sidaugienė. Amerikos lietuvių kultūrinis gyvenimas viename didžiausių JAV miestų tiesiog verda (žinoma, tik gerokai didesniais atstumais nei Lietuvoje): kiek čia yra įvairiausių privačių mokyklėlių, dainavimo studijų, šokių ansamblių, teatriukų ir kitų lietuvių kolektyvų – būtų sudėtinga viską išvardyti. Vis dėlto šiame straipsnyje dėmesys krypsta į jaunuosius lietuvaičius, kurių dauguma jau yra gimę Amerikoje, ir į jaunimo švietimo ir kultūros ugdymo židinį – Čikagos lituanistinę mokyklą. Šios įstaigos direktorės pavaduotoja A. Sidaugienė pasakoja apie šeštadieninės mokyklos gyvenimą, jos bendruomenę, lietuvybės puoselėjimą, lietuvių klubo „Alatėja“ labdaringą veiklą ir visiškai atsitiktinį įsikūrimą JAV.

Šeštadieniai, skirti Lietuvai

A. Sidaugienės, kaip ir kitų Čikagos lituanistinės mokyklos kolektyvo narių, visi šeštadieniai, išskyrus vasaros, suplanuoti – kiekvieną savaitgalį nuo 8.30 iki 13 val. visi praleidžia tarsi mažame lietuviškame pasaulėlyje: kalbama vien lietuviškai, skaitomi lietuvių rašytojų kūriniai, mokomasi lietuvių liaudies dainų ir šokių, susipažįstama su Lietuvos istorija ir lietuvių emigrantų veikla, organizacijomis Amerikoje. Be jau minėtų pamokų, vyksta tautodailės, gamtos pažinimo, geografijos pamokos, vykdomas dvasinis auklėjimas – vaikai religinėmis temomis kalbasi su vienuolėmis ar kunigu.

Paminėtina, kad Čikagos lituanistinė mokykla įkurta jėzuitų vienuolyne, kurį prieš daugiau nei 50 metų pastatė lietuviai vienuoliai. Kai vienuolių sumažėjo, tuščiuose kambariuose mokyklos vadovybei leista įrengti klases.

Mokyklą vaikai pradeda lankyti labai anksti – nuo 3 metukų: yra trys ikimokykliniai skyriai, skirti 3, 4 ir 5 metų vaikams. Vyresnieji lanko 10 klasių. Vidutiniškai jas sudaro po 17–18 vaikų. Kai kurių klasių yra kelios.

Ši mokykla yra antra pagal mokinių skaičių lituanistinė mokykla Čikagos apylinkėse (didžiausia yra Lemonte, Pasaulio lietuvių centre). Šiuo metu ją lanko apie 260–300 vaikų. Per mokslo metus mokinių skaičius sumažėja, nes natūralu, kad vaikai, kuriems per sunku, atsisako mokytis. „Kol vaikai maži, jiems būna linksma, čia jie susiranda draugų ir iki maždaug 3 ar 4 klasės labai noriai lanko pamokas. O aukštesnėse klasėse jiems pasidaro sunku. Užduodame nemažai namų darbų, nes ko nors išmokyti per vieną savaitės dieną labai sunku, reikia daug dirbti namie, o namie dirbti vaikai nenori. Viena iš priežasčių – nesupranta. Būna, kad pareiškia nebenorintys eiti į mokyklą, tačiau tėvų atkaklumas ir noras, kad jų atžalos įgytų ir lietuvišką išsilavinimą, dažnai nugali“, – pasakoja A. Sidaugienė.

Mokyklos direktorės pavaduotoja prisimena, kad ir jos pačios dukra paauglystėje kurį laiką maištavo, nenorėjo lankyti šeštadieninės mokyklos. Tačiau lietuvybę itin puoselėjanti mama, nebijodama mergaitės pykčio, nenorėjo net leistis į kalbas apie tai manydama, kad kažkada dukra įvertins tai, ką šioje mokykloje įgijo. Moters nuomone, kai kuriems, baigusiems mokslus, dar reikia suvokti, ką jie šioje mokykloje gavo ir kaip tai galės panaudoti tolesniame gyvenime. „Turbūt reikia palaukti penkerių šešerių metų po mokyklos baigimo, kad vaikai suprastų, kas jie yra, ko jiems reikia gyvenime“, – svarsto pašnekovė.

Ji pasakoja, kad po egzaminų (baigdami 10 klasę mokiniai laiko keturis egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos ir visuomenės mokslo) belaukiant išleistuvių būna labai emocingos dienos, baigusieji mokyklą sako: „Kaip gerai čia buvo, kodėl mes jūsų neklausėm… Grįšim čia.“ „Iš absolventų bene kasmet du ar trys rudenį pasiprašo dirbti mokykloje, pavyzdžiui, būti mokytojų padėjėjais. Mes mielai priimame juos“, – nenutrūkstamu ryšiu tarp mokyklos ir kai kurių buvusių mokinių džiaugiasi Audronė.

Čikagos lituanistinė mokykla šiemet išleido jau 23 laidą. Ją baigia maždaug 20 vaikų per metus.

Darbas, tapęs gyvenimo būdu

Mokykloje dėsto 50 mokytojų. Pasak A. Sidaugienės, tik du iš jų yra Čikagoje praleidę didžiąją savo gyvenimo dalį, atvykę čia po karo būdami labai jauni. Visi kiti mokytojai yra atvykę per pastaruosius 20 metų. Dauguma jų turi pedagoginį išsilavinimą, tačiau, kaip sako mokyklos direktorės pavaduotoja, praktika rodo, jog nebūtinai turi būti baigęs pedagogikos studijas, kad būtum labai geras mokytojas. „Yra gerų mokytojų inžinierių ir kitokių specialybių darbuotojų, kurie puikiai geba dirbti su mažamečiais vaikais“, – sako ji.

Daugiausia dėsto moterys – yra tik du mokytojai vyrai. Už šią veiklą mokamas gana simbolinis atlyginimas, tad, galima sakyti, dirbama daugiausia iš pašaukimo, dėl poreikio užsiimti prasminga veikla ir padėti lietuvių šeimoms ugdyti vaikų tautiškumą. Pati A. Sidaugienė sako į mokyklą kiekvieną šeštadienį važinėjanti jau 16 metų (nuo tada, kai jos pirmagimė dukra ėmė šią mokyklą lankyti; greitai ją baigs ir antroji). „Visi kasdien dirba savo darbus, o laisvus šeštadienius skiria mokyklai. Nors pamokos vyksta iki 13 val., tačiau dažni susirinkimai. O kur dar laikas, skiriamas pasiruošti pamokoms… Tai mokytojams tampa savotišku gyvenimo būdu. Yra pedagogių, kurios čia dirba ir 15 metų. Jų vaikai jau baigė šią mokyklą, tačiau jos vis tiek čia dirba ir sako nebeįsivaizduojančios, ką veiktų šeštadieniais, jeigu atsisakytų mokytojavimo, – darbščiu mokyklos kolektyvu žavisi pašnekovė. – Žmonės turi daug visokiausių idėjų, noro jas įgyvendinti, myli vaikus. Kolektyvas labai išradingas, ypač mažųjų mokinukų mokytojos. Jos įdeda labai daug širdies ir darbo į šią veiklą. Labai darbštus Tėvų komitetas. Jis organizuoja daug renginių, per juos renka lėšas mūsų įstaigai.“

Čikagos lituanistinė mokykla yra privati, tad išsilaiko iš to, ką surenka už mokslus, ir iš Tėvų komiteto surinktų lėšų. Lietuvių fondas kurį laiką vienintelis kasmet skirdavo šiai mokyklai finansinę paramą. Niujorke įkurtas Kazickų šeimos fondas taip pat pradėjo remti kai kuriuos mokyklos projektus.

Paklausta apie popamokinę vaikų veiklą mokykloje, A. Sidaugienė ima pasakoti apie gausybę Čikagoje esančių lietuviškų kolektyvų, studijų, būrelių vaikams, tad abejojama, ar juos pavyktų pritraukti popamokine veikla. Tiesa, kai kurie lanko mokyklos teatriuką, kuriam vadovauja profesionali aktorė Audrė Budrytė, vaidinanti Amerikos teatruose (jos sūnus taip pat lanko šią lietuvišką mokyklą). Be to, specialiai dešimtajai Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventei (ji vyksta kas ketverius metus Čikagoje), kuri šiemet vyks liepos 3–5 dienomis, suburtas moksleivių choras. Jį sudaro maždaug 45 vaikai.

Mokyklos svečiai junta ypatingą atmosferą

Mokykla palaiko labai glaudžius ryšius su Lietuva, jos švietimo politikos atstovais. JAV lietuvių bendruomenės Švietimo taryba, kuri koordinuoja JAV lituanistinių mokyklų veiklą, organizuoja mokytojams konferencijas, į jas atvyksta dėstytojų iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, kitų svečių. Taip pat sulaukiama muzikantų, rašytojų, dailininkų, projekto „Misija Sibiras“ dalyvių ir kt. iš Lietuvos, kurie tuo metu lankosi Čikagoje kitais reikalais ir mielai sutinka susitikti su mokyklos bendruomene.

Pašnekovei įstrigo tai, kad į mokyklą atvažiavę svečiai kartais sako, jog čia daugiau patriotiškumo nei Lietuvoje. „Mes turbūt viską labiau sureikšminame, nes neturime to, ką turite jūs, gyvenantieji Lietuvoje, – sako Audronė. – Pavyzdžiui, jeigu tik leidžia galimybės, galite kada tik panorėję aplankyti Trakų pilį, o mūsų vaikai galbūt gali ją gyvai pamatyti gal kartą ar porą kartų per gyvenimą.“

Tautiškumo ir žmogiškųjų vertybių ugdymas

Pamokos – ne vienintelė jaunųjų lietuvių tautiškumo ugdymo priemonė. Labai svarbų vaidmenį atlieka ir įvairūs renginiai, skirti paminėti Lietuvai svarbioms datoms: kasmet minima Sausio 13-oji, rengiamas didelis koncertas Vasario 16-osios proga, minima Kovo 11-oji, Knygnešio diena. Itin didingai skamba būrio mokinių, pasipuošusių tautiniais drabužiais, valstybinių švenčių proga atliekamos lietuviškos dainos.

Visa mokykla taip pat švenčia Motinos dieną, Užgavėnes, Rudenėlio, Mokslo metų pradžios, Kalėdų ir Mokslo metų pabaigos šventes. Pasak A. Sidaugienės, kasmet prieš Kalėdas organizuojama labdaros akcija, skirta tam tikroms Lietuvos žmonių grupėms paremti. Vienais metais buvo renkami ir į Lietuvos vaikų namus siunčiami rankšluosčiai, kitais metais – pirštinės, kojinės, kepurės, šalikai. Šiemet mokykla prisidėjo prie Niujorke gyvenančios mergaitės organizuotos spalvotų pleistriukų akcijos (jie buvo siunčiami organizacijai „Mamų unija“). Aukojama ir amerikiečiams: prieš Kalėdas vaikai rinko maistą skardinėse ir aukojo amerikiečių bažnyčioms, o šios išdalijo jas benamiams.

Pašnekovė pabrėžia, kad moksleiviai mokomi ne tik lietuvių kalbos, bet ir kultūringo elgesio, etikos, su jais kalbama įvairiomis temomis. „Žinoma, lietuvybė yra labai svarbu, tačiau stengiamės vaikams perduoti ir žmogiškąsias vertybes, kad jie būtų tiesiog geri žmonės, mokėtų kultūringai elgtis“, – sako A. Sidaugienė.

Mokymosi lygis kinta

Iš pat pradžių A. Sidaugienė mokykloje dirbo šeštokų mokytoja. Ji pastebėjo, kad per 12 metų vaikų mokymosi lygis kito. „Po 2000 metų į Ameriką atvyko daug naujų emigrantų. Dalis tų, kurie čia atvyko su tėvais būdami paaugliai, jau susilaukė savo vaikų ir leidžia juos į mūsų mokyklą. Taigi ją lanko daugiausia Amerikoje gimę vaikai. Daugelis jų kalba su gana ryškiu akcentu, daugiausia buitine lietuvių kalba, mokytis lietuviškai jiems sekasi jau gerokai sunkiau.“

Pašnekovė sako, jog pradėjus dirbti čia sunkiausia buvo suprasti, kad negalima reikalauti iš vaikų tokios literatūrinės kalbos, kokios mokomasi Lietuvos mokyklose. „Šiems vaikams lietuvių kalba nėra pirmoji, jie mąsto ne lietuviškai, o angliškai. Kartais skaitant kokį nors tekstą tekdavo aiškinti vos ne kas antro žodžio reikšmę, nes vaikai tiesiog nebuvo girdėję tų žodžių šeimose, nebuvo matę jais įvardijamų dalykų. Pastebėdavau, kad jų žodynas būdavo gerokai papilnėjęs grįžus iš vasaros atostogų Lietuvoje. Vaikams tokios atostogos yra labai naudingos: jie per vasarą pamato tokių dalykų ir sužino to, ko gyvendami čia net neįsivaizduoja“, – pasakoja A. Sidaugienė.

Moksleiviai vertinami penkiabale vertinimo sistema. Gauna pažymius ir už drausmę, elgesį.

Tarp absolventų – ir grįžusieji kurti gyvenimo Lietuvoje

A. Sidaugienė pasidžiaugė, kad tarp mokyklos absolventų yra išties nemažai daug pasiekusių lietuvių. Pavyzdžiui, vienas jų, baigęs mokslus Amerikoje, nusprendė savo žiniomis ir patirtimi prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo. Tai Paulius Vertelka – vienas iš jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ vadovų. Šios programos dalyviams – užsienyje mokslus baigusiems ir ten gyvenusiems, dirbusiems lietuviams (tik neseniai į šią programą įsitraukė ir Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventai) – suteikta galimybė savo idėjomis ir darbais prisidėti prie valstybinės reikšmės projektų ir kartu kurti ateities Lietuvą. Būtent Pauliaus, Ilinojaus universitete įgijusio ekonomikos ir politologijos specialybę, kuruojami projektai skirti Lietuvoje kuriamam Medicinos turizmo klasteriui ir investiciniam klimatui šalyje gerinti. Viename interviu „Lietuvos žinioms“ jis yra sakęs: „Parvykau nusiteikęs, kad neturime stovėti vietoje, skųstis ir nukabinę nosis kentėti. Geri pokyčiai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Savo kasdieniame darbe ir veikloje privalome rasti būdų, kaip padaryti, kad mums patiems ir visiems Lietuvoje būtų geriau gyventi. Tokia yra ir programos „Kurk Lietuvai“ idėja – gal ir nedideliais, bet realiais darbais kurti šalies gerovę. Niekada nebuvau labai atitrūkęs nuo Lietuvos, kad reikėtų iš naujo čia integruotis. Esu lietuvis, ir dėl to negali būti jokių klausimų.“

A. Sidaugienė, kuri sako internete sekanti Lietuvos gyvenimą, labai džiaugiasi, kad mūsų šalyje yra daug jaunų talentingų, patriotiškai nusiteikusių žmonių, kurie nori kurti tobulesnę Lietuvą. Tačiau neabejoja, jog tai labai sunku, nes daugybė vyresnių žmonių naujovėms priešinasi, laikydamiesi įsikibę senųjų nuostatų, nesistengdami ieškoti kompromisų.

Atsitiktinumas, atvedęs į Ameriką

Papasakojusi apie Čikagos lituanistinę mokyklą, prie kurios kolektyvo mielai prisijungė išsiilgusi Lietuvos ir pedagoginio darbo, A. Sidaugienė prisiminė, kaip prieš 18 metų atvyko gyventi į Ameriką. Pasirodo, prieš tai ji su vyru nei planavo, nei svajojo apie išvykimą iš Lietuvos, tuo labiau už Atlanto. Jų likimą netikėta vaga pasuko atsitiktinumas: Audronės vyro teta, ištekėjusi už amerikiečio, užpildė prašymą žaliosios kortos loterijoje, ir jie ją laimėjo. „Mes tuo metu net nežinojome, ką ta žalioji korta suteikia, – pasakoja pašnekovė. – Kadangi tada labai trūko informacijos, nusprendėme, kad ja pasinaudos tik vyras, o po kelerių metų, uždirbęs pinigų, grįš į Lietuvą. Jam išvažiavus, likau viena su dvejų metukų dukra. Čikagoje vyras susipažino su nelegaliai čia gyvenančiais lietuviais. Kai jiems pasakė, kad laimėjo žaliąją kortą, bet žmona liko Lietuvoje, nes ketinąs greit važiuoti namo, visi pradėjo juoktis. „Jūs gal pakvaišot, kodėl jinai nesitvarkė dokumentų? Mes visi taip svajojam čia legalizuotis, o jūs turite tokią galimybę…“ – pasakė vyrui. Kai jis atvažiavęs į Ameriką suprato, kad per dvejus metus tikrai neuždirbs tiek, kiek įsivaizdavome, po trijų mėnesių su dukrele išvažiavome ir mes.“

A. Sidaugienė pasakoja, kad, prieš išvykdama 1996 metais, neturėjo nė vieno pažįstamo, emigravusio į kitą šalį. „Kai atvykau į JAV, dar kelerius metus čia atvažiuodavo tik vienas kitas lietuvis, – teigia ji, – o 2000 metais pasipylė imigrantų iš Lietuvos banga, nes labai daug žmonių laimėjo žaliąsias kortas.“

Moteris teigia, kad iš pradžių buvo labai sunku, buvo minčių netgi grįžti atgal. Vis dėlto pasiliko, po kelerių metų įsidarbino didelėje JAV įmonėje „TransUnion“ ir finansų srities darbą joje dirba iki šiol. Didžiausias sunkumas, kurį teko įveikti, – kalbos barjeras: „Mokiausi anglų kalbą vidurinėje ir aukštojoje mokykloje, bet atvažiavusi į JAV nesupratau, ką vietiniai kalba, kur sakinys prasideda, kur baigiasi. Galvojau: „Kaip čia gyvensiu, dirbsiu, jeigu net nesusišneku.“ Bet po truputį prisiminiau anglų kalbos pagrindus. Po kelerių metų dėl kalbos nebekilo problemų“, – patirtimi dalijasi dvi dukras, kurių vyriausioji neseniai baigė bakalauro studijas, turinti Audronė. Ji teigia, kad dabar, kai yra internetas ir galima sekti, kas vyksta gimtojoje šalyje, bendrauti su giminėmis ir draugais, viskas daug paprasčiau: moteris net nesijaučia gyvenanti toli nuo Lietuvos.

Nelaimių ištiktiems tautiečiams neabejinga „Alatėja“

A. Sidaugienė laiminga Čikagoje sutikusi daug nuostabių lietuvių. Juos vadina antrąja šeima, kartu su jais įgyvendina daug prasmingų idėjų. Ji su dar maždaug 12 moterų, kurių dauguma dirba lietuviškoje mokykloje, priklauso „Alatėjos“ klubui (yra viena iš klubo įkūrėjų), kuris organizuoja įvairius labdaringus renginius ir gautas lėšas siunčia nelaimių ištiktiems Lietuvos žmonėms ar padeda Amerikos lietuviams, turintiems rimtų finansinių ar sveikatos problemų.

Kaip kilo mintis įkurti „Alatėją“? „Prieš daug metų vienos iš mano draugių, gyvenančių Lietuvoje, sūnus susirgo vėžiu, – pasakoja A. Sidaugienė. – Su draugėmis Amerikoje svarstėme, kaip būtų galima jai padėti. Paprašiau draugų, o šie – savo draugų kiek nors paaukoti. Paaukotus pinigėlius išsiuntėme draugės šeimai. Po to susitikusios pagalvojome, kad būtų gerai ką nors daugiau organizuoti. Bet kadangi pačios dar tik kūrėmės Amerikoje, nebuvo lengva, ta mintis dar turėjo palaukti savojo laiko.

Kartą internete perskaičiau, kad viename iš Lietuvos kaimų įvyko gaisras, per jį mergaitė išgelbėjo savo broliuką. Su draugėmis pakalbėjome, kad galėtume surinkti ir išsiųsti tai šeimai savo vaikų išaugtus drabužėlius, kitus mums nebereikalingus daiktus. Taip ir padarėme. Tada visos susirinkusios nusprendėme, kad atėjo laikas, kai galime ir daugiau nuveikti. Įkūrėme moterų klubą „Alatėja“. Iš pradžių tiesiog kartu lankydavomės įvairiuose renginiuose, o vėliau pradėjome rengti labdaros vakarus. Kasmet lapkričio mėnesį Balzeko muziejuje organizuojame savo klubo gimtadienio (šiemet jam bus 10 metų) ir labdaros vakarą, sugalvojame programą, paruošiame stalą, dekoracijas, kviečiame visuomenę. Taip pat rengiame vadinamuosius garažinius išpardavimus: draugai suneša nereikalingų daiktų, drabužių ir kt., o mes kelis šeštadienius iš eilės juos pardavinėjame ir taip kartais surenkame net po kelis tūkstančius dolerių labdarai. Kelis kartus pačios kūrėme ir pardavinėjome atvirukus, rengėme Kaziuko mugę…“

A. Sidaugienė pabrėžia, kad nors iš pradžių „Alatėja“ buvo moterų klubas, dabar jo taip vadinti jokiu būdu negalima, nes prie klubo veiklos prisideda ir moterų vyrai, šeimos. „Alatėjos“ narės su savo vyrais man yra kaip sesės ir broliai, vieni kitus labai palaikome ir vieni kitiems padedame“, – džiaugiasi Audronė.

Žmonių, kuriems jau padėjo „Alatėja“, išties daug. Stengiamasi aukoti per tarpininkus, kuriais pasitikima. „Linkuvoje yra specialiųjų poreikių turinčių vaikų mokykla, ten dirba viena iš mano draugių, – pasakoja Audronė. – Mes jai siunčiame įvairių drabužių, daiktų, žaislų, kad ši juos perduotų vaikams, jų šeimoms, priemonių, skirtų naudoti mokykloje. Kartą ji parašė laiškelį, kad vaikai vieno banko konkurse laimėjo kvietimus į „Keistuolių“ teatro spektaklį. Bet niekas neskyrė pinigų jiems nuvažiuoti į Vilnių. Mes greitai nusiuntėme jiems pinigų, jie už juos išsinuomojo autobusą ir nuvažiavo į spektaklį, Vilniuje praleido visą dieną.

Mano buvusio mokinio mažytė sesutė Amerikoje susirgo vėžiu. Tada mes pradėjome bendrauti su jos mama. Moteris negalėjo niekur dirbti, gulėjo ligoninėse su dukrele, tad rėmėme ją finansiškai. Vėliau Lietuvoje atradau Rugutės fondą, kurio įkūrėja dėl vėžio prarado savo dukrą Rugilę. Parėmėme ir juos. Per Rugutės fondą susipažinome su kita moterimi, kuri taip pat prarado vėžiu sirgusią dukrą. Ji dirbo vaikų dienos centre – siuntėme paramą ir šio centro vaikams. Taip pat kelerius metus rėmėme vaikų stovyklą Lietuvoje, daug daiktų siuntėme į Šiaulių vaikų namus. Vėliau prasidėjo įvairios nelaimės čia, Amerikoje, gyvenantiems lietuviams – vėlgi rėmėme šeimas finansiškai.“

Visus gerus Čikagos lietuvių, susibūrusių į „Alatėjos“ klubą, darbus išvardyti būtų sunku. Tai žmonės, turintys didelę širdį, gyvenimo prasmę atrandantys per pagalbą kitiems.

Turbūt ne vienas stebisi, kaip galima viską suspėti: ir dirbti kasdienius darbus, ir rūpintis šeima, ir šeštadieniais mokyti vaikus lituanistinėje mokykloje, ir rengti labdaros renginius… „Aš pamačiau, kad kai turiu daug laiko, tada nieko nebespėju, – yra pastebėjusi Audronė. – Bet kai turiu mažai laiko ir daug darau, viską suspėju. Be to, labai svarbu komanda. Aš nesu ta, kuri „Alatėjoje“ viską daro. Mūsų klube yra apie 13 moterų. Visos yra labai protingos ir gabios. Vienos moka daryti labai gražias puokštes, kitos – labai geros virėjos, kepėjos ir t. t. Visos kuo nors prisideda, ir tada nebebūna sunku.“

Praktika, įkvėpusi norą eiti pedagogo keliu

Rengiant straipsnį buvo įdomu sužinoti ir dviejų mėnesių praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje atlikusios Lietuvos edukologijos universitete (LEU) lyginamąją lietuvių filologiją studijuojančios Ingridos Viluckytės įspūdžius.

Mergina, paklausta apie Čikagos lituanistinės mokyklos atmosferą, pasakoja: „Pirmąjį rytą, važiuodama į mokyklą, bandžiau įsivaizduoti jos kitoniškumą, tačiau atvykusi pamačiau, jog ji tokia, kaip ir Lietuvoje: kvepia cepelinais, gausu tautodailės motyvų. Tiesa, niekada nepastebėjau, jog mokiniai koridoriuose stumdytųsi.“ Ji teigia, kad labiausiai patiko mokyklos kolektyvas.

Ingridai daugiausia teko dirbti su pradinių klasių mokinukais. Ji mano, kad rasti bendrą kalba su jais išties pavyko. „Kaip sekėsi rasti bendrą kalbą su mokiniais, paaiškėja, kai eini per koridorių ir priimi prasilenkiančių vaikų apkabinimus, net ir tų, iš kurių visai to nesitikėjai. Žinoma, visada iš pradžių reikia įgyti vaikų pasitikėjimą, bet ši taisyklė galioja visur ir visada“, – sako studentė.

Ši praktika Ingridai suteikė ne tik naudingos patirties, žinių, bet ir daugiau pasitikėjimo savimi. „Bene didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti, – tai išėjimas iš komforto zonos, – pasakoja mergina. – Kiekvieną penktadienio vakarą (apie 21 val.) gaudavau elektroninį laišką su šeštadieninės mokyklos pamokų tvarkaraščiu. Tada ir sužinodavau, kurią klasę reikės mokyti, tačiau dažniausiai nežinodavau nei temos, nei kokią medžiagą paliko mokytoja, negalinti vesti pamokos. Visada baiminausi eiti į pamoką nesuplanavusi, ką sakysiu, darysiu, ko reikalausiu, svarsčiau, kas bus, jei mokiniai paklaus manęs elementaraus klausimo, bet dėl streso viską pamiršiu ir negalėsiu jiems atsakyti… Atlikdama praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje įgijau daugiau pasitikėjimo savimi.“

Be to, buvusi Čikagos lituanistinės mokyklos direktorė Jūratė Dovilienė ir esama vadovė Laima Apanavičienė suorganizavo Ingridai apsilankymą amerikietiškoje mokykloje ir suteikė galimybę stebėti, kaip mokiniai, turintys regos, protinę negalią, integruojasi į įprastą mokyklos gyvenimą, kaip ugdomi jų komunikaciniai, socialiniai gebėjimai.

Mergina teigia, kad gyvenimas Čikagoje paneigė stereotipą, jog Amerikos lietuviams pinigai krinta iš dangaus ir darbo valandos trumpos. Ši praktika, kaip pati Ingrida sako, jai įkvėpė norą eiti pedagoginiu keliu ar kitais būdais skelbti Lietuvos egzistavimą.

Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Čikagos lituanistinės mokyklos archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top