Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Lietuvių tautiškumo puoselėjimas Vašingtone

Lietuvių tautiškumo puoselėjimas Vašingtone

Jau ne kartą portalo „Lietuvė“ žvilgsnis krypo į JAV gyvenančius lietuvius: Lemonte esantį Pasaulio lietuvių centrą, Čikagos lituanistinę mokyklą. Atėjo laikas pasižvalgyti po šalies sostinę Vašingtoną, kuris taip pat buvo ir yra labai svarbus išeivijos lietuvių centras. Apie šio miesto ir jo apylinkių lietuvių veiklą, apie savo, savo šeimos ir bendruomenės, kaip organizacijos, tikslus ir pastangas tęsti ankstesnių kartų pradėtą darbą pasakojo naujoji JAV lietuvių bendruomenės Pietryčių apygardos pirmininkė Nerija Orentas. Nors ji gimė ir augo Amerikoje, tačiau jaučia stiprų ryšį su Lietuva.

Trumpai apie JAV lietuvių bendruomenės struktūrą

Pradžioje pravartu trumpai paaiškinti (arba priminti) pačios JAV lietuvių bendruomenės, kaip organizacijos, veikiančios nuo 1951 metų, struktūrą. Bendruomenė suskirstyta į 10 apygardų, o kiekvieną jų sudaro po kelias apylinkes (jų skaičius gali kisti, šiuo metu apylinkių yra maždaug 60). Kiekvienoje apylinkėje yra renkama valdyba, pirmininkas. Apylinkės renka savo atstovus į JAV lietuvių bendruomenės tarybą. Šį pavasarį Nerija Orentas buvo deleguota į tarybą ir išrinkta eiti JAV lietuvių bendruomenės Pietryčių apygardos pirmininkės pareigas. Paminėtina, kad Pietryčių apygardai priklauso Vašingtono, Filadelfijos, Baltimorės ir Šiaurės Karolinos apylinkės. Vašingtono apylinkė apima Vašingtono mieste, Merilande, Virdžinijoje gyvenančią lietuvių bendruomenę. JAV lietuvių bendruomenės taryba susirenka kartą per metus ir nustato organizacijos veiklos prioritetus. Tai derinama su Krašto valdybos ir jos pirmininko prioritetais.

Kelias iki Pietryčių apygardos pirmininko pareigų

Nerija Orentas jau daug metų prisideda prie bendruomenės veiklos. O kaipgi kitaip, jeigu jos tėvai bene visą gyvenimo Amerikoje laikotarpį daug prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo šioje šalyje. „Abiejų mano tėvų šeimos atskirai išvyko iš Lietuvos į Vokietiją per II pasaulinį karą, – savo šeimos istoriją pasakojo Nerija. – Ten mano tėvas buvo suimtas vokiečių kariuomenės, dirbo karo tarnyboje. Po karo jis, kaip ir mama, studijavo Vokietijoje ir vėliau atvyko į JAV. Čia abu susipažino ir pradėjo kurti šeimą Niujorke. Vėliau, jau man gimus, tėvai persikėlė į Vašingtono apylinkę. Tėvas dirbo valstybiniame sektoriuje ir daug metų buvo JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos narys. Mama ilgai mokytojavo Kristijono Donelaičio lituanistinėje mokykloje Vašingtone, buvo įsitraukusi į ateitininkų organizacijos veiklą. Nors dabar jiems 90 metų, jie iki šiol dalyvauja lietuviškuose renginiuose, mišiose.“

Pati Nerija Orentas baigė universitetą Čikagoje, kurį laiką gyveno Konektikuto valstijoje. Ten buvo išrinkta Hartfordo apylinkės lietuvių bendruomenės pirmininke. Tada ir prasidėjo dar daugiau atsakomybės reikalaujanti jos bendruomeninė veikla. „Mano tėvas labai daug metų prisidėjo prie bendruomenės veiklos, tad man buvo aiški šios organizacijos svarba. Atvykusi į Vašingtoną, kurį laiką buvau apylinkės valdybos narė, dalyvaudavau bendruomenės renginiuose. Kai vaikai pradėjo lankyti lituanistinę mokyklą, tapau tos mokyklos tėvų komiteto nare, vėliau – ir pirmininke. Taip pat buvau išrinkta į Vašingtono apylinkės tarybą, o pastaruoju metu – ir į apygardos tarybą“, – trumpai apie savo kelią iki Pietryčių apygardos pirmininko pareigų papasakojo pašnekovė.

Sieks glaudesnio tarpusavio bendravimo

Tapusi pirmininke, Nerija išsikėlė pagrindinį tikslą – jungti visas apygardos apylinkes, stiprinti jų tarpusavio ryšį ir bendravimą. Su tuo, pasak jos, labai susijusi ir kitąmet Baltimorėje vyksianti jau 15-oji Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė, kuri vis kitame JAV mieste rengiama kas ketverius metus. Tiesa, joje dalyvauja ne tik Šiaurės Amerikos lietuviai: atvyksta ir šokių ansamblių iš Pietų Amerikos šalių, Lietuvos ir kitų pasaulio kampelių. Pati Nerija yra viena iš šios šventės organizacinio komiteto narių, o jos vyras – komiteto pirmininkas. „Tai didelis renginys, skatinantis lietuvius susiburti ir stiprinti tarpusavio ryšius kartu puoselėjant tautinių šokių tradicijas“, – teigė veikli lietuvė.

Ilgametis bendruomenės bendradarbiavimas su Lietuvos ambasada

Kitaip nei Baltimorės, Filadelfijos lietuviai, Vašingtono bendruomenė neturi patalpų, kuriose nuolat plėtotų savo veiklą, nors minčių apie jų nuomojimą ar įsigijimą būta. Tačiau Nerija Orentas džiaugiasi gražiu bendravimu ir bendradarbiavimu su Lietuvos Respublikos ambasada Vašingtone: „Su ambasada labai gražiai bendradarbiaujame. Ji mus skatina ir remia, prisideda prie bendruomenės veiklos, kviečia į gana dažnai organizuojamus renginius, susitikimus su JAV valdžios atstovais ir t. t.“

Paminėtina, kad Lietuvos ambasada Vašingtone – tai pati seniausia Lietuvos diplomatų darbo vieta užsienyje. Ji laikoma Lietuvos valstybingumo, laisvės, jos diplomatinės tarnybos tęstinumo simboliu, padėjusiu lietuviams išsaugoti nepriklausomybės troškimą ir išgyventi 50 sovietinės okupacijos metų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Po I pasaulinio karo atkūrus Lietuvos valstybę, pats svarbiausias uždavinys, su kuriuo susidūrė nauja Lietuvos Respublika, buvo jos tarptautinis pripažinimas ir ekonominis stiprinimas. Suvokdama JAV reikšmę įtvirtinant Lietuvos valstybingumą, 1919 m. Lietuva į JAV pasiuntė pirmąjį savo atstovą. Jam, neturinčiam diplomatinio statuso, 1920–1921 m. teko valstybinės svarbos ekonominė diplomatinė misija – organizuoti Lietuvos laisvės paskolos rinkimą tarp JAV lietuvių ir ruošti dirvą Lietuvos valstybės pripažinimui de jure.

1922 m. liepos 28 d. JAV vyriausybė pripažino Lietuvą de facto ir de jure. Tų pačių metų spalio 11 d. Lietuvos atstovas įteikė skiriamuosius raštus Valstybės departamentui. Ta diena laikoma oficialia Lietuvos atstovybės JAV veiklos pradžia.

Po 1940 m. sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos pasiuntinybė JAV sostinėje Vašingtone tapo vienu svarbiausių Lietuvos diplomatinės tarnybos centrų, vykdančių atsakingą užduotį – nuolat kelti nepriklausomos Lietuvos bylos klausimą ir išlaikyti JAV nepripažinimo politiką okupuotos Lietuvos atžvilgiu. Kaip pasakoja Nerija Orentas, tuo laikotarpiu, kai Lietuvoje buvo finansinė krizė ir valdžia negalėjo skirti pinigų pasiuntinybei išlaikyti, ją išlaikė JAV lietuviai. Šiam tikslui jie netgi skolinosi pinigų iš latvių bendruomenės. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos atstovybė tapo ambasada.

Svarbiausi Vašingtono lietuvių renginiai

Pasak pašnekovės, Vašingtono apylinkės lietuviams viena svarbiausių švenčių buvo ir tebėra laisvės šventė – Vasario 16-oji: „Ji minima nuo pat JAV lietuvių bendruomenės gyvavimo pradžios. Ši diena skirta paminėti Lietuvos laisvės atgavimui, apžvelgti tam, kas dabar vyksta Lietuvoje, ir apsvarstyti, kuo galime būti naudingi būdami čia, Vašingtone.“

Vašingtone taip pat iškilmingai minima Kovo 11-oji, pagerbiamas Sausio 13-osios aukų atminimas. „Be to, dabar, kai laisvesnis bendravimas su Lietuva, vyksta ir kitokių renginių: svečių iš Lietuvos koncertai, meno parodos, poezijos vakarai. Kiekvieną rudenį rengiama iškyla, kuri labai buria vietinius lietuvius. Kalėdos ir kitos metų šventės pagal lietuviškas tradicijas daugiau švenčiamos lituanistinėje mokykloje“, – svarbiausius renginius prisiminė pašnekovė.

Pasak Nerijos Orentas, šiuo metu Vašingtono lietuvius labai vienija kunigas monsinjoras Rolandas Makrickas iš Vatikano. „Jis labai veiklus, jungia mūsų apylinkės lietuvius. Kunigas R. Makrickas kartą per mėnesį laiko mišias mažoje bažnytėlėje Vašingtono miesto Džordžtauno rajone, į jas susirenka didelė tikinčiųjų bendruomenė. Tiesa, mišios aukojamos ir Vašingtono mieste esančioje Šiluvos Marijos koplyčioje, kurią lietuviai pastatė prieš maždaug 50 metų“, – apie tikinčiųjų lietuvių susibūrimo vietas pasakojo pašnekovė.

Nerija Orentas teigė, kad anksčiau bendruomenė dažnai organizuodavo susitikimus su Amerikos valdžios atstovais iš skirtingų miestų. Su jais būdavo kalbama Lietuvai aktualiomis temomis. Pavyzdžiui, kai Lietuva norėjo įstoti į NATO, Amerikos lietuviai dažnai rengdavo susitikimus su valdžios atstovais, prašė, kad Lietuvą priimtų į šią organizaciją. O dar seniau, sovietiniais metais, Amerikos lietuviai labai aktyviai siekė JAV valdžios palaikymo dėl lietuvių laisvinimo iš Sibiro, dėl Lietuvos laisvės. „Pastaruoju metu, prieš kelis mėnesius, vyko nemažai susitikimų su Amerikos politikos atstovais dėl Ukrainos. Į juos buvo atvykę pačių ukrainiečių ir kitų tautų bendruomenių atstovų“, – pasakojo Nerija Orentas. Ji patikino, kad Vašingtono lietuviai domisi ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos, pasaulio įvykiais. „Kadangi Vašingtonas yra JAV sostinė, tai pasaulio naujienos apskritai čia yra labai sekamos, diskutuojamos. Žmonės ir labai domisi tuo, kas vyksta pasaulyje, ir yra aktyvūs“, – pridūrė lietuvė, kuri taip pat seka įvykius Ukrainoje, su nerimu pagalvodama ir apie Lietuvą.

Lietuva Amerikos žiniasklaidoje

Paklausta, ar tenka pastebėti žinučių apie Lietuvą JAV spaudoje, pašnekovė teigė, jog pastaruoju metu mūsų šalis minima dėl to, kad NATO kariai dalyvauja pratybose Lietuvoje. „Amerikos žiniasklaidoje taip pat pastebimi Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pranešimai. Kiek teko skaityti, vietinėje spaudoje požiūris į ją labai teigiamas. Ji atrodo turinti tvirtą savo poziciją ir gebanti labai aiškiai ją išreikšti. Kitaip nei mūsų prezidentas, kuris, rodos, nežino, kaip palaikyti Ukrainą, kaip elgtis su Rusija. JAV valdžiai kyla daug klausimų, neaiškumų. Amerikiečiams patinka, kad Lietuvos prezidentė priima aiškius, ryžtingus sprendimus“, – savo pastebėjimus išsakė Nerija Orentas.

Lietuvių vaikų švietimas Vašingtone

Svarbų vaidmenį puoselėjant lietuvybę Vašingtono apylinkėse atlieka jau 55 metus sėkmingai dirbanti Kristijono Donelaičio lituanistinė mokykla. Tai viena didžiausių Pietryčių apygardos lietuviškų mokyklų. Pastaruosius kelerius metus ją lanko maždaug 100 mokinių.

Vargu ar yra kita lietuviška organizacija, kurios slenkstį Nerijai Orentas būtų tekę peržengti tiek daug kartų: anksčiau ji pati mokėsi Kristijono Donelaičio lituanistinėje mokykloje, o vėliau žinių apie Lietuvą ir savo tautinę kultūrą sėmėsi ir keturi Nerijos vaikai. Vyriausioji (dabar jai 29 metai) dukra mokyklą baigė jau seniai, 16-metė dukra jau kelintus metus joje dirba padėjėja, 14 metų sūnus šiemet baigė 8 klasę, o jauniausioji atžala – 6 klasę.

Pašnekovė neslėpė, kad iš pradžių būdavo labai sunku vaikus prikalbinti eiti į mokyklą savaitgaliais. Tačiau kuo toliau, tuo lengviau buvo, nes, pasak Nerijos, jie matė, kad mokyklos lankymas – nediskutuotinas dalykas: „Šeštadienis, vykstame į mokyklą,  ir baigta. Nors, kai vaikai pradėjo lankyti sporto būrelius, stengiausi nebūti per daug griežta, sutardavome, kad vieną savaitgalį jie eis į būrelius, o kitus tris savaitgalius – į mokyklą ir t. t.“

Paklausta, kokia lituanistinės mokyklos lankymo nauda, Nerija savo sprendimą visus vaikus leisti į ją argumentavo taip: „Vaikai, ugdomi profesionalių pedagogų lietuvių, geriau suvokia savo kilmę, lengviau perima kalbą, kultūrą. O tai svarbu ne tik man, bet ir jų seneliams. Nors namie su vaikais kalbame lietuviškai, tačiau gyvenant Amerikoje nėra lengva išlaikyti lietuvių kalbą, nes vaikai kasdien mokosi, su aplinkiniais bendrauja kita – anglų – kalba. Be to, labai svarbu, kad jie ne tik ko nors išmoktų, bet ir kad matytų, jog yra lietuvių bendruomenė, yra ryšys su kitais. Mokiniai susidraugauja, kai kurie kartu vyksta į lietuviškas stovyklas. Nors iš pradžių ir būna sunku, tačiau beaugdami jie ima suprasti šio mokymosi svarbą.“

Kalbos ir tapatybės klausimas

Nors Nerija pabrėžė lietuvių kalbos mokėjimo svarbą, tačiau teigė nemananti, kad norint suvokti savo tautinę tapatybę būtina mokėti lietuviškai, esą kai kurie nekalbantieji šia kalba vis tiek jaučiasi esantys tikri lietuviai: „Praėjusiais metais vykome į Pensilvanijos miestelius, kur lietuviai prieš daugiau nei 100 metų apsigyveno ir dirbo kaip angliakasiai. Ten jie statė bažnyčias, kūrė šeimas. Dabartiniai jų palikuonys jau nebekalba lietuviškai, tačiau laiko save tikrais lietuviais, yra išsaugoję daug kultūrinių dalykų ir labai juos vertina: rengia festivalius, per juos gamina šaltibarščius, kepa bulvinius blynus, verda balandėlius, šoka tautinius šokius. Palaiko ryšį su Lietuva. Kai kurie lankosi joje.“

Savanorystei reikia subręsti

Pašnekovė atkreipė dėmesį į tai, kuo kartais stebisi iš Lietuvos atvykę tautiečiai, – kai kurie JAV lietuviai daug savanoriauja: „Čia, Amerikoje, savanorystė yra kultūros dalis. Tėvai, neprašomi, negaudami jokio atlygio, savanoriauja ir padeda mokyklose. Jeigu reikia – eina, organizuoja, dirba. Kai mano mama mokytojavo lituanistinėje mokykloje, net ir mokytojoms nebūdavo mokama už darbą, jos dirbdavo savanoriškai. Būdavo renkami mokslapinigiai tik patalpoms nuomoti. Dabar kitas laikas, kitos sąlygos.“

Pati pašnekovė teigė savanoriškai prisidedanti prie bendruomenės veiklos, nes jaučianti šio darbo svarbą: „Prioritetą teikiu savanorystei, nes jaučiu pareigą JAV lietuvių bendruomenei, manau, kad tai yra tautiečiams svarbi organizacija. Be to, pastebiu, kad kuo daugiau veiklos imuosi, tuo daugiau laiko turiu. Įgudau gyvenime labiau viską organizuoti, tad pakanka laiko ir šeimai, ir darbui, ir savanorystei.“

Bendruomenės tikslai ir prioritetai keičiasi

Kyla klausimas, ar lietuvių kultūrinė veikla, lietuviškos organizacijos Amerikoje pamažu nepradeda nykti. Juk daug organizacijų buvo įkurta dar II pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukusių lietuvių. Ar yra kam perimti jų vadovavimą? „Nepasakyčiau, kad tai nyksta, gal tiksliau būtų sakyti, kad ta veikla, organizacijos keičiasi, nes vis naujų lietuvių atvyksta iš Lietuvos, vis naujų žmonių įtraukiame į savo veiklą. Bet tam reikia pastangų, nes ne visiems yra aišku, kam ta bendruomenė, kodėl ji veikia, kokia iš jos nauda. Lengviau tai paaiškinti tėveliams, kurie leidžia vaikus į lituanistinę mokyklėlę. O keletas iš naudingų dalykų yra tai, kad bendruomenė jungia tėvus, remia mokyklas, yra kuriami vadovėliai, mokymo programos ir t. t.“

Nerija Orentas mano, kad bendruomenės tikslai, kaip ir poreikiai, ilgainiui keisis. „Juk ir dabar yra kitaip, nei buvo, tarkime, prieš 30 metų. Tada esminis tikslas buvo padėti Lietuvai, kad sovietinė valdžia visai neužgniaužtų lietuvių kultūros ir kalbos. Prisimenu, kaip tėvai mums, vaikams, sakydavo, jog mūsų atsakomybė yra išmokti lietuvių kalbą. Mat jie bijojo, jog rusai taip surusins lietuvius, kad Lietuvoje nebeliks lietuvių kalbos. Galbūt gyvenantiesiems Lietuvoje dabar tai skamba juokingai, tačiau čia dėl to buvo jaučiama baimė. Ir turiu pripažinti, kad ta baimė labai skatino mus išmokti lietuvių kalbą ir išsaugoti kultūrą. Kai Lietuva tapo laisva, iš jos pradėjo vykti naujieji emigrantai. Jie žiūrėjo į mus kaip į truputį trenktus, nes mes buvome užsidegę, netgi didesni patriotai už Lietuvoje gyvenančiuosius. Dabar Lietuvai nebereikia tokios mūsų pagalbos, tad ir bendruomenės tikslas turi būti kitas. Dabartinis bendruomenės tikslas yra išlaikyti lietuvių kultūrą, kalbą, tęsti lietuviškų organizacijų veiklą čia, Amerikoje, toliau organizuoti renginius, išlaikyti mokyklas, bažnyčią“, – ankstesnius ir dabartinius bendruomenės tikslus lygino Nerija.

Palaiko dvigubos pilietybės idėją

Paklausta, ką mano apie svarstomas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pataisas ir siūlymą įteisinti dvigubą pilietybę, Nerija išsakė savo nuomonę: „Man gaila tų, kurie, gimę ir augę Lietuvoje, atvykę į Ameriką praranda savo šalies pilietybę. Suprantu, kad tai yra įstatymai, tačiau tai atrodo labai keistai. Galbūt keista dėl to, kad Amerikoje yra kitaip: gimęs joje, visada būsi Amerikos pilietis, nesvarbu, kurios šalies pilietybę vėliau įgysi. Manau, kad Lietuvoje turėtų būti įteisinta dviguba pilietybė, tai labai svarbu.“

Svarbu vienodai priimti visus lietuvius

Nerija Orentas atviravo, kad jai labai apmaudu, jog daug lietuvių palieka Lietuvą. „Man gaila, kad daug žmonių išvyksta iš Lietuvos, tarsi nuo kažko bėgtų, ir kad kai kurie jų nebenori apie ją nieko girdėti, nes aš pati stengiuosi išlaikyti ryšį su savo tėvų gimtine, išlaikyti lietuvių kalbą, man tai yra svarbu. Žinoma, kiekvienas žmogus gali elgtis, kaip nori, bet tai ne į naudą Lietuvai. Todėl būtina raginti žmones neišvykti, svarbu priimti visus lietuvius, kad ir kur jie gyventų, kad ir kokia kalba kalbėtų. Jeigu tik jiems svarbi Lietuva, jos ateitis, kiekvienas gali prisidėti prie jos gerovės. Nes Globali Lietuva, apie kurią vis dažniau kalbama, iš tiesų egzistuoja. Reikia tai priimti“, – mintimis dalijosi Nerija.

Artimas ryšys su Lietuva

Pašnekovė Lietuvoje yra buvusi tik kelis kartus, o jos vaikai – vieną. „Tai labai miela šalis. Skirtingas jausmas apima vykstant, tarkime, į Didžiąją Britaniją ar Vokietiją ir į Lietuvą. Negaliu sakyti, kad tai namai, bet tai yra artima šalis, kurioje jaučiuosi taip, kaip nesijaučiu jokioje kitoje lankomoje valstybėje“, – apsilankymo Lietuvoje įspūdžiais dalijosi Nerija.

Moteris džiaugiasi, kad jos tėvams pavyko per tiek daug metų išlaikyti ryšį su giminaičiais, likusiais Lietuvoje. Tikisi, kad tą ryšį pavyks išlaikyti ir jos pačios šeimai.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos, LR ambasados Vašingtone ir asmeninio Nerijos Orentas archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top