Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Vokietijos lietuvių bendruomenė: praeities ir dabarties fragmentai

Vokietijos lietuvių bendruomenė: praeities ir dabarties fragmentai

Tūkstančiai svetur gyvenančių lietuvių, pasakodami savo ar savo tėvų, senelių pasitraukimo iš Lietuvos istorijas, turbūt neišvengiamai paminėtų ir Vokietiją, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais atsidūrė dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių, priverstų palikti savo namus ir bėgti nuo karo veiksmų, okupanto priespaudos ir represijų. Tada jie net neįsivaizdavo, kad po kelerių metų atsidurs tolimiausiuose pasaulio kraštuose. Šis straipsnis skirtas trumpai apžvelgti, kokia tada buvo lietuvių padėtis Vokietijoje, kaip šioje šalyje kūrėsi mūsų tautiečių organizacijos ir kokia šiuo metu yra Vokietijos lietuvių bendruomenė bei unikali Vasario 16-osios gimnazija Hiutenfelde, 2015 metais mininti 65-ąjį jubiliejų.

Svarbūs istorijos fragmentai

Pasak istoriko, sociologo, Lietuvių kultūros instituto (LKI) Hiutenfelde įkūrėjo ir direktoriaus dr. Vinco Bartusevičiaus, kuris 2012 m. išleido lietuvių egzodo tyrinėjimams itin reikšmingą knygą „Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1951“, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ar šiek tiek po jo Lietuvą palikę emigrantai (daugiausia ūkiniai emigrantai), susibūrę į nemažą grupę Rūro (Ruhr) krašte, plėtojo gana turtingą kultūrinį gyvenimą. Aktyvių šios emigrantų grupės palikuonių dar būta prieš porą dešimtmečių. Antrojo pasaulinio karo metais į Vokietiją plūstelėjo 70 000–80 000 žmonių iš Lietuvos (šis skaičius šaltiniuose pateikiamas remiantis žmones registravusių globos organizacijų duomenimis, tačiau tikrasis skaičius galėjo būti gerokai didesnis). Vieni iš tėvynės bėgo dėl 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos, kiti buvo perkelti į Vokietiją pagal vokiečių ir sovietų 1941 m. sausio 10 d. repatriacijos sutartį, treti vokiečių okupacijos metu buvo prievarta suimti, paimti ir išvežti, o dar kiti 1944 m. bėgo gelbėdamiesi nuo artėjančio fronto ir antrosios sovietų okupacijos.

1Pasak V. Bartusevičiaus, pabėgėliai vylėsi, kad išvykimas būsiąs neilgas, truksiąs kelias savaites ar kelis mėnesius. Tačiau karo baigtis neatnešė Lietuvai laisvės ir reikėjo galvoti apie tolesnį gyvenimą svetur. „Apie metus laiko klajoję pabėgėliai, karui pasibaigus, buvo faktiškai priversti telktis stovyklose, kuriose karo nugalėtojų karinės administracijos ir tarptautinės labdaros organizacijos užtikrino jiems saugumą ir bent minimalų materialinį aprūpinimą. Nors visi labai troško kuo greičiau grįžti į namus, bet vykti į svetimųjų okupuotą šalį ir išsivaduoti iš tiek patiems, tiek ir savo globėjams labai nemalonios padėties pabėgėliai nesiryžo“, – savo knygoje rašė istorikas V. Bartusevičius.

Nors pabėgėlių gyvenimas stovykloje nebuvo lengvas, jie kentė dvasinį, moralinį nuosmukį ir iš pradžių jautėsi vieni kitiems svetimi, tačiau ilgainiui ėmė formuotis glaudūs bendruomeniniai ryšiai. Pagrindinis to veiksnys buvo tautinė priklausomybė. Ši subūrė atsitiktinai sutelktus svetimus žmones ir paskatino juos imtis faktiškai normalias jų galimybes viršijančių darbų. Pasak V. Bartusevičiaus, „gyvendami stovyklose lietuviai sukūrė tarsi savitą pasaulį, globalaus pobūdžio subkultūrinę visuomenę, kurioje atsiskleidė įvairios kultūros šakos: literatūra ir menas, muzika ir teatras, mokslas ir švietimas“. Lietuviai stovyklų gyvavimo metais steigė švietimo ir kultūros įstaigas, jaunimo organizacijas, profesines sąjungas, organizavo bažnytinį religinį gyvenimą, steigė šokių ir dainų ansamblius.

Vokietijoje atsidūrę lietuviai gana greitai suprato, kad, norint išlaikyti tautinę tapatybę, reikia visus juos jungiančios organizacijos, turinčios bendrus tikslus. Todėl 1946 m. kovo 3–4 d. į Hanau suvažiavę Vokietijoje gyvenančių lietuvių tremtinių atstovai įkūrė Lietuvių tremtinių bendruomenę (LTB). Pasak V. Bartusevičiaus, ši organizacija rūpinosi visais tremtinių reikalais: saugojo gerą lietuvių vardą, kovojo su negerovėmis stovyklose, tvarkė švietimą, padėjo mokytis profesijos bei specialybės, organizavo kultūrinį gyvenimą, talkino tremtinius globojančioms įstaigoms.

1947 m. ir vėliau atsirado galimybių emigruoti ir į tolimus kraštus (Kanadą, JAV, Australiją, Pietų Amerikos šalis). Siekdami aiškesnio ir saugesnio savo ir vaikų gyvenimo, iš Vokietijos lietuviai pasklido po įvairius kraštus. Pasak V. Bartusevičiaus, pasiliko apie 8000 lietuvių, daugiausia vyresni ir silpnesnės sveikatos žmonės. Tremtiniams-pabėgėliams ėmus sklaidytis po pasaulį, reikėjo naujos lietuvių organizavimosi formos, kuri tiktų ne tik Antrojo pasaulinio karo tremtiniams Vokietijoje, bet ir visai išeivijai. Taip 1949 m. birželio 14 d. buvo įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Buvo iškelti du pagrindiniai tikslai: išlaikyti lietuvybę ir kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pradėta kurti Vokietijos lietuvių bendruomenė.

1950 m. vasario 16 d. Lietuvių tremtinių bendruomenė Vokietijoje buvo perorganizuota pagal PLB reikalavimus ir tapo jos dalimi. Tais pačiais metais buvo išrinkta pirmoji Vokietijos lietuvių bendruomenės taryba ir valdyba.

Pastangos dėl Lietuvos

V. Bartusevičiaus teigimu, Vokietijos lietuvių bendruomenė rūpinosi visais su Lietuvos laisvės klausimu susijusiais reikalais, prisidėjo prie politinių lietuvių išeivių žygių dėl Lietuvos laisvės, teikė informaciją apie Lietuvoje vykdomus persekiojimus. VLB taryba ir valdyba ne kartą kreipėsi į Europos Parlamentą, krašto vyriausybės ir parlamento narius prašydamos paremti Lietuvos pastangas. Siekdami atkreipti vokiečių visuomenės dėmesį į Lietuvą, Vokietijos lietuviai rengė demonstracijas, mitingus ir minėjimus, Vokietijoje lankantis aukštiems Sovietų Sąjungos pareigūnams rengė protesto akcijas. Šios Vokietijos lietuvių pastangos ypač sustiprėjo Lietuvai žengiant laisvėjimo kryptimi. 1990–1991 m., kai Vokietija dar nesiryžo užmegzti diplomatinių santykių su Lietuva, VLB valdyba įsteigė fondą „Pagalba Lietuvai“ ir jo lėšomis išlaikė Lietuvių informacinį biurą, jo vadovui Antanui Račui padėjo užmegzti ryšius su įtakingais Vokietijos politikais. Šie ryšiai davė pradžią Lietuvos Respublikos ambasados Vokietijoje veiklai.

V. Bartusevičiaus teigimu, paskelbus nepriklausomos valstybės atkūrimą, VLB kreipėsi į šalies kanclerį H. Kohlį ir užsienio reikalų ministrą D. Genscherį prašydama jų faktiškai pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir kitais diplomatiniais būdais remti Lietuvos žmonių pastangas. Sovietų Sąjungai pradėjus Lietuvos blokadą, Vokietijos lietuviai įsitraukė į humanitarinės pagalbos akciją. Lietuvių kultūros institutas per trumpą laiką suruošė ir į Lietuvą nusiuntė šešis transportus vaistų ir kitų medicinos reikmenų. Materialinę paramą organizavo ir įvairios bendruomenės apylinkės bei atskiri asmenys. Vėlesniais  metais VLB stengėsi paveikti Vokietijos vadovybę, kad Lietuva būtų greičiau priimta į Europos Sąjungą ir NATO. Dėl to reguliariai  buvo susitinkama su politinių partijų lyderiais, prašoma jų paremti Lietuvos siekius.

Vokietijos lietuvių bendruomenė šiandien

Kokia Vokietijos lietuvių bendruomenė yra šiandien? Apie tai papasakojo nuo 1998 metų bendruomenės valdybos pirmininko pareigas einantis Antanas Šiugždinis.

Pašnekovo teigimu, šiuo metu oficialių VLB narių yra 1680, tačiau bendruomenės renginiuose susirenka ne tik nario statusą turintys, bet ir kiti lietuviai. Paminėtina, kad Vokietijoje gyvena apie 38 000 Lietuvos pilietybę turinčių asmenų ir dar tiek pat lietuvių, turinčių Vokietijos pilietybę.

VLB būstinė įkurta išskirtinėje Hiutenfeldo vietoje – Renhofo pilyje, kuri kartu su beveik 5 ha žemės nupirkta, o po kelių dešimtmečių ir atnaujinta įvairiose šalyse (JAV, Kanada, Australija, Vokietija, Šveicarija) gyvenančių lietuvių lėšomis. Šiandien po šios pilies stogu taip pat glaudžiasi Vasario 16-osios gimnazijos biblioteka, muzikos klasė, fotogalerija, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos būstinė, lietuviška koplyčia, Europos lietuvių kultūros centras ir Lietuvių kultūros institutas. Renhofo pilis dažnai tampa diplomatų, politikų, menininkų ir mokslininkų iš Vokietijos ir Lietuvos susitikimo vieta.

VLB vienija 24 apylinkes, kurių nariai renka savo apylinkės valdybą ir kontrolės komisiją. Po apylinkių stogu organizuojamos šeštadieninės mokyklėlės. Pasak A. Šiugždinio, VLB Taryba renkama kas trejus metus. 15 asmenų sudaro Tarybą, ją renka visi nariai balsuodami. Kandidatus į Tarybą gali pasiūlyti 5 nariai (ne daugiau kaip 15). Taryba renka savo prezidiumą, kurį sudaro 3 asmenys, taip pat VLB valdybą, kuri susideda iš 5 asmenų, Garbės teismą, kontrolės komisiją, 4 atstovus į Vasario 16-osios gimnazijos kuratoriją ir 7 asmenis į Vasario 16-osios gimnazijos fondą bei 5 asmenis į Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimą.

Paklaustas apie tai, ką bendruomenės veikloje dar reikėtų tobulinti ir kas dabar džiugina, bendruomenės pirmininkas pabrėžė pokyčių svarbą ir pasidžiaugė naujųjų atvykėlių įsitraukimu į bendruomenės gyvenimą: „Laikai keičiasi, ir bendruomenė turi keistis. Tam reikia labai gerų ir išmanančių žmonių. Tai – didžiausias iššūkis. Tačiau džiugina tai, kad į bendruomenės veiklą vis labiau įsitraukia naujieji atvykėliai. Tai ypač juntama Niurnbergo, Štutgarto, Frankfurto, Hamburgo, Romuvos ir Sarlando apylinkėse. Tai, be abejo, turi įtakos aktyvesnei bendruomenių veiklai.“

Pašnekovo manymu, Vokietijos lietuviams svarbu, kad jų vaikai išmoktų gerai lietuviškai kalbėti, rašyti ir dainuoti, todėl itin aktuali lietuviškų mokyklėlių veikla, atsiranda įvairių lietuviškų dainavimo būrelių, šokių kolektyvų ir t. t.

Vokietijos lietuvių bendruomenė kasmet organizuoja tarptautinę vasaros stovyklą Hiutenfelde, į kurią kviečia lietuvius ir lietuvių kilmės vaikus iš Lietuvos ir įvairių kitų šalių. Čia jie susipažįsta su lietuviškais papročiais, amatais bei tautosaka, aktyviai mokosi lietuvių kalbos.

Kaip atrodo Vokietijos lietuvių kultūrinis gyvenimas, kokie renginiai juos suburia? Pasak A. Šiugždinio, atskiros apylinkės rengia savus renginius, tačiau pagrindiniai yra: Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Lietuvos kariuomenės dienos, Gedulo ir vilties dienos minėjimai. Apylinkėse švenčiama Motinos diena, Kalėdos, Joninės, organizuojami sekmadieniniai susitikimai, regioniniai sąskrydžiai, mokslinės konferencijos, Kaziuko mugės. Pastaraisiais dešimtmečiais Vokietijoje dažniau organizuojami renginiai, kuriuose menines programas atlieka Lietuvos menininkai.

Vokietijos lietuvių bendruomenė ne tik palaiko ryšius su įvairiais Lietuvos kultūros atstovais, bet ir, pasak A. Šiugždinio, labai artimai bendradarbiauja su LR užsienio reikalų ministerija bei LR švietimo ministerija. Yra užmezgusi partnerystę su Klaipėdos miestu, prisidėjusi prie partnerystės tarp Kauno rajono ir Bergstrasės apskrities.

Paminėtina, kad VLB pirmininko A. Šiugždinio pastangos stiprinti Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimą buvo įvertintos tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje: 2014 m. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Raudondvario pilyje surengtame Kauno rajonui nusipelniusiems žmonėms pagerbti skirtame renginyje jam buvo įteiktas antrojo lygio garbės ženklas už Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimo stiprinimą bei lietuvybės puoselėjimą, o dar anksčiau, 2008 m., už indėlį stiprinant Lietuvos ir Vokietijos, ypač Heseno žemės, bendradarbiavimą A. Šiugždinis apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ kryžiumi.

Antanas  Šiugždinis

Antanas Šiugždinis

Tiesa, pats pirmininkas kalbėti apie savo nuopelnus nesiryžta pasiteisindamas: „Manyčiau, kad pačiam kalbėti apie save ir kelti savo nuopelnus būtų nesąžininga ir negražu. Reikėtų paklausti tų žmonių, kurie mane pasiūlė šiam apdovanojimui.“

Paragintas pabandyti nuspėti, ar jaunoji karta, kuri yra gimusi, užaugusi Vokietijoje, sėkmingai perims vyresniųjų (tėvų, senelių) pradėtą darbą, bendruomenės pirmininkas atsako remdamasis savo patirtimi: „Mes to negalime žinoti. Bet manau, kad jeigu perduosime jaunajai kartai impulsų, gal ir pavyks. Aš užaugęs Vokietijoje, mano vaikai ir anūkai gimė Vokietijoje. Visi kalba lietuviškai ir yra įsitraukę į bendruomenės struktūras. Tai mane skatina tuo tikėti.“

A. Šiugždinis gimė Sverdlovske, tremtinių šeimoje. Būdamas 6 metų su tėvais atvyko į Vokietiją. Nuo 1966 m. lankė Vasario 16-osios gimnaziją, buvo skautas ir ateitininkas, aktyvus Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos narys. 1979 metais Europoje rengtame IV Pasaulio jaunimo kongrese buvo ruošos komiteto iždininku.

Įgijęs bankininko specialybę, A. Šiugždinis 40 metų dirbo viename Vokietijos banke, tačiau ir tuo laikotarpiu stengėsi neatitrūkti nuo lietuvių bendruomenės veiklos. Nuo 1987 m. priklauso bendruomenės valdybai. Iki 1998 buvo valdybos iždininkas. Taip pat anksčiau pirmininkavo Romuvos apylinkės valdybai, buvo renkamas į Tarybą. „Dabar galiu ilsėtis ir daugiau jėgų skirti bendruomenės darbui, padėti vaikams, anūkams“, – teigė bankininko karjerą baigęs pašnekovas.

65 metus skaičiuojanti Vasario 16-osios gimnazija

Svarbią misiją Vokietijoje jau 65 metus atlieka Vasario 16-osios gimnazija. 1950 m. ją kartu su bendrabučiu Dypholco miesto kareivinėse įsteigė Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba. Paminėtina, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šalyje dirbo net 148 lietuviškų mokyklų, tarp jų 26 gimnazijos, buvo intensyviai vykdoma kultūrinė ir šviečiamoji veikla. Tačiau lietuviams ėmus migruoti į kitas šalis, mokyklos buvo uždarinėjamos, iš gimnazijų iki dabar išliko tik viena – Vasario 16-osios gimnazija. 1954 m. ji buvo perkelta į Hiutenfeldą, kur Vokietijos lietuvių bendruomenė, padedama viso pasaulio lietuvių, buvo nusipirkusi žemės sklypą su Renhofo pilimi.

Kaip pasakoja šios mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Birutė Augustanavičiūtė, „anksčiau gimnazija buvo laisvės simbolis, neoficiali Lietuvos ambasada, prieglobstis, tarpinė stotelė plačiojo pasaulio link, rakštis KGB, politinių, diplomatinių, ekonominių susitikimų vieta: karo pabėgėlių laikais gimnazija teikė prieglobstį lietuvių kilmės vaikams iš viso pasaulio ir skatino juos išlaikyti ir puoselėti savąją kalbą ir kultūrą, o Atgimimo, Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu Hiutenfeldas buvo tapęs neoficialia Lietuvos atstovybe laisvame pasaulyje. Dabar tai – vienintelė lietuviška gimnazija, kurios buvimą savo žemėje nuolat pabrėžia ir primena Vokietijos aukščiausiųjų institucijų vadovai.“

Vasario 16-oji yra dvikalbė mokykla, kurioje dirbama pagal Vokietijos valstybinę mokymo programą, papildytą lituanistinio ugdymo programa. Gimnazija sudaro sąlygas į užsienį išvykusių lietuvių vaikams puikiai išmokti kelias užsienio kalbas (vokiečių, anglų, rusų, prancūzų) nepamirštant gimtosios, pažinti Vakarų Europos kultūras ir puoselėti savąją, subręsti tolerantiškais Europos piliečiais, dirbančiais Lietuvos labui. Moksleiviai mokosi Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros, taip pat lietuvių kalba vyksta religijos, geografijos pamokos. Yra įkurtas tautinių šokių kolektyvas, vokalinis ir instrumentinis ansambliai. Moksleiviai gali lankyti apie 20 neformaliojo ugdymo būrelių.

Svarbu paminėti, kad šioje mokykloje laikomi Heseno žemės abitūros valstybiniai egzaminai, o lietuvių kalbos egzaminas yra valstybinis Vokietijos Heseno žemės abitūros egzaminas.

2015 metais mokyklai vadovauti pradėjo Janina Vaitkienė. Gimnazijoje dirba 30 mokytojų ir mokosi 201 mokinys. Maždaug pusė mokytojų yra lietuviai.

Vasario 16-osios gimnazijai 1999 metais buvo suteiktas valstybės pripažintos, privačios gimnazijos statusas, o 2010 m. – Vokietijos Heseno žemės švietimo ministerijos gabių vaikų ugdymo sertifikatas. Joje mokosi ne tik lietuvių kilmės mokiniai, bet ir vokiečių moksleiviai. Valstybės pripažintas brandos atestatas, gautas šioje gimnazijoje, atveria absolventams kelius į pasaulio aukštąsias mokyklas. Pasak B. Augustanavičiūtės, kai kurie gimnaziją baigę jaunuoliai studijuoti važiuoja į Lietuvą, kiti pasilieka Europoje arba skrenda už vandenynų viena ar kita kryptimi.

Vasario 16-osios gimnazijoje ugdomi vaikai ne tik iš Vokietijos, Lietuvos, bet ir iš kitų pasaulio šalių. Per 65 metus (nuo 1950 m.) joje mokėsi 2477 mokiniai iš 27 šalių: Prancūzijos, Argentinos, Danijos, Ispanijos, JAV, Belgijos, Kanados, Kolumbijos, Brazilijos, Dominikos Respublikos, Anglijos, Australijos, Italijos, Turkijos, Malio Respublikos, Šveicarijos, Venesuelos, Urugvajaus ir kt.

Gimnazija priima vaikus, baigusius bent 4 pradžios mokyklos klases. Nemokantieji vokiškai lanko specialius vokiečių kalbos kursus, kad greičiau išmoktų kalbą. O tiems, kurie nemoka lietuviškai, lietuvių kalba dėstoma kaip užsienio kalba. Kiekvienais mokslo metais Vasario 16-osios gimnazija kviečia atvykti lietuvių kilmės mokinius iš Šiaurės ir Pietų Amerikos, norinčius išmokti ar prisiminti gimtąją senelių ar prosenelių kalbą, susipažinti su lietuviška ir vokiška kultūra bei papročiais, mokytis vokiečių kalbos.

Nuo 2015 m. balandžio mėnesio Vasario 16-osios gimnazijoje veikia Lituanistinė vaikų akademija. Tai šeštadieninė lituanistinė mokykla, kurioje siekiama skatinti lietuvių kilmės vaikus mokytis lietuvių kalbos, lietuviškų tradicijų bei formuoti tautinį identitetą. Ugdymas vyksta pagal tris vaikų amžiaus ir pasiekimų grupes („Kiškių klubas“, pažengusiųjų grupė, pradedančiųjų grupė). Taip pat organizuojamos kūrybinės dirbtuvėlės tėveliams.

Gimnazijos vadovybė stengiasi ne tik gerinti mokyklos infrastruktūrą, bet ir tobulinti ugdymą, mokytojų kvalifikaciją, telkti mokinių ir mokytojų bendruomenę, stiprinti bendradarbiavimą su Lietuvos, Vokietijos ir užsienio šalių švietimo, mokslo, kultūros, verslo ir politikos institucijomis, Vokietijos, Šveicarijos ir Pasaulio lietuvių bendruomenėmis.

Nors per daugiau nei 6 dešimtmečius keitėsi istorinės aplinkybės ir kartu mokyklos profilis, jos tikslas išliko tas pats – suteikti Vakarų Europoje gyvenantiems lietuvių kilmės vaikams sąlygas išsaugoti lietuvišką tapatybę, auklėti juos krikščioniška ir europietiška dvasia, puoselėti lietuvių kalbą ir tradicijas. Mokyklą baigę jaunuoliai vėliau savo pasiekimais garsina Lietuvos vardą ir populiarina jos kultūrą Vokietijoje bei visoje Europoje. Pasak B. Augustanavičiūtės, daugybė šios gimnazijos absolventų tapo žymiais savo sričių profesionalais. Pavyzdžiui: kunigas Hermanas Šulcas, biochemikas dr. Vilius Lėnertas, istorikas, sociologas dr. Vincas Bartusevičius, dabartinis Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Šiugždinis, dainininkė Lena Valaitis, a. a. Andrius Šmitas, kuris beveik 30 metų vadovavo Vasario 16-osios gimnazijai, a. a. Mantas Sutkus, JAV kariuomenės specialiųjų pajėgų seržantas, režisierius Vincas Sruoginis, JAV lietuvių diplomatas, aktorius Darius Sužiedėlis, grupės „Skamp“ dainininkai Viktoras Diavara (Diawara) ir Vilius Alesius, rašytoja prof. Julija Šukys ir daugybė kitų.

B. Augustanavičiūtės teigimu, mokykloje dažnai lankosi paties aukščiausio rango Lietuvos ir Vokietijos vadovai bei pareigūnai, diplomatinio korpuso atstovai, verslininkai, intelektualai ir pan. „Tai lemia neabejotina Vasario 16-osios gimnazijos istorinė reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuvos bei Vokietijos santykių stiprinimo įvairiuose sektoriuose kelyje“, – teigia ji.

Mokytojos teigimu, gimnazijos mokiniai, bendradarbiaudami su Vokietijos lietuvių bendruomene, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga, Lietuvių kultūros institutu ir Europos lietuvių kultūros centru, ne tik gimnazijoje, bet ir visoje Vokietijoje bei už jos ribų šokiais ir dainomis reprezentuoja Lietuvą, dalyvauja įvairiuose kultūriniuose, meniniuose, politiniuose projektuose.

Mokykla mini Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, kartu su Vokietijos lietuvių bendruomene organizuoja Kalėdų eglės įžiebimo šventę ir kt. Šiemet taip pat organizavo krepšinio turnyrą, susitikimą su rašytoja Vaiva Grainyte, pirmąjį jaunųjų muzikų festivalį „Rennhof Jazz 2015“ (jame dalyvavo kolektyvai iš Lietuvos), 30-ąjį talentų vakarą, prisijungė prie pilietinės akcijos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ ir kt. Gimnazistai dalyvavo Jungtinių Tautų simuliacijos konferencijoje, Šv. Martyno dienos eisenoje, kurią organizavo gimnazijos kapelionas dr. Virginijus Grigutis, tremtyje žuvusių lietuvių atminimo renginyje, Devintinių šventėje, bėgimo akcijoje Prancūzijoje, skirtoje atkreipti dėmesiui į bado problemą pasaulyje, Nacionalinio diktanto konkurse, Lietuvių kalbos olimpiadoje Lietuvoje (pelnytos dvi pirmosios vietos) ir daugybėje kitų renginių. Leidosi į advento pokalbius su Kauno arkikatedros bazilikos kunigu Artūru Kazlausku, vykdė projektą „Gero apetito! Su apetitu į Lietuvą“ ir geriau susipažino su lietuviško šakočio gaminimo ypatybėmis; gimnazijos ateitininkai organizavo tradicinę padėkos už derlių šventę; mokyklos tautinių šokių kolektyvas ir ansamblis su vadovais Audrone ir Gintaru Ručiais surengė pasirodymą XV Pasaulio lietuvių bendruomenės Seime Vilniuje.

2015 m. birželio mėnesio pabaigoje surengta ypatinga šventė – paminėtas gimnazijos 65 metų jubiliejus ir kartu linksmai atšvęstos Joninės. Mokyklos jubiliejaus proga susirinko didelis būrys visų laikų gimnazistų, daugelis mokytojų, darbuotojų ir vadovų. Pasak B. Augustanavičiūtės, į susitikimą atvyko netgi iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Pietų Amerikos ir Pietų Afrikos kilę buvę gimnazijos auklėtiniai. Vyriausia buvusių mokinių atstovė, dar 1950 m. gimnaziją lankyti pradėjusi berlynietė Marina Auder, pradėdama nuo vyriausiųjų, visų laikų mokinius pakvietė susiburti po ąžuolu. Gausi kelių kartų gimnazijos šeima linkėjo mokyklai ilgiausių metų ir direktorės buvo apdovanota simbolinėmis atminimo dovanėlėmis. O Joninių šventėje visus kvietė krepšinio turnyras, jaunesnieji buvo kviečiami pinti Joninių vainikų, žaisti tradicinių žaidimų, pasiklausyti VLB Romuvos apylinkės folkloro ansamblio „Jorė“. Surengtas gimnazijos solistų koncertas „Draugams“. Buvę gimnazistai, grupės „Skamp“ nariai Viktoras Diavara ir Vilius Alesius atliko smagų spontanišką pasirodymą.

Bendruomenė, gimnazija kartu su kitomis lietuvių organizacijomis daug prisideda prie teigiamo Lietuvos įvaizdžio Vokietijoje formavimo, jaunosios kartos pilietiškumo ir tautiškumo ugdymo. Ne veltui Renhofo pilies bokštą puošia lietuviška vėliava, kuri plevėsavo Gedimino bokšte Vilniuje ir 2012 m. buvo perduota Vasario 16-osios gimnazijai. Vėliava įteikiama mokykloms, puoselėjančioms gilias pilietinio ir tautinio ugdymo tradicijas.

Lietuvių kultūros saugotojas ir puoselėtojas Vokietijoje

Svarbų vaidmenį kuriant išeivijos kultūrą atliko ir tebeatlieka Lietuvių kultūros institutas su centrine lituanistine biblioteka ir lietuvių archyvu Hiutenfelde, kuris dr. Vinco Bartusevičiaus iniciatyva buvo įkurtas 1981 m. kovo 7 d. Pasak VLB Romuvos apylinkės pirmininkės Irenos Timpienės, „tai – kultūros centras, tapęs reikšminga įstaiga Vokietijos lietuvių bendruomenėje ir visoje šalyje, nes jo veikla yra išskirtinė, kūrybiška, inovatyvi, propaguojanti ir kviečianti išsaugoti ir gerbti Lietuvos kultūrą, istoriją, kalbą ir palaikanti glaudžius bendradarbiavimo ryšius su Lietuva.“

Pasak I. Timpienės, instituto įkūrėjas ir direktorius dr. V. Bartusevičius savo aktyvia veikla (mokslinių konferencijų organizavimas ir moderavimas, kultūrinių vertybių kūrimas, saugojimas ir viešinimas, įvairiausių leidinių, straipsnių rašymas ir leidimas, bendradarbiavimas su Lietuvos mokslo įstaigomis ir kt.), stengiasi įtraukti kuo daugiau išeivijos lietuvių dalyvauti Lietuvos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, aktyviai dalyvauti užsienio lietuvių bendruomeninėje veikloje ir kartu dirbti tiriant Lietuvos istoriją, propaguojant Lietuvos vardą pasaulyje, ragina išeivijos mokslininkus puoselėti lietuvybę, palaikyti ryšius su Lietuvos mokslo bendruomene… Už viso gyvenimo nuopelnus mokslui ir pasiekimus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikloje humanitarinių ir socialinių mokslų srityse šiam lietuvybės puoselėtojui 2015 metais buvo įteikta LR švietimo ir mokslo ministerijos premija. Kiek anksčiau jo asmenybės veikla buvo įvertinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės garbės aukso ženklu „Už nuopelnus Lietuvai“, Reino-Maino / Pietinio Hesseno regiono „Garbės žymeniu“ (už ypatingas pastangas ir nuopelnus Lietuvių kultūros institute ir tautų draugystės suvienytoje Europoje plėtojimą), LR užsienio reikalų ministerijos „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ (už ypatingus nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, puoselėjant ir plėtojant tarpvalstybinius santykius).

Baigiant šį straipsnį svarbu pabrėžti, kad Vokietijos lietuvių bendruomenė gali didžiuotis daugybe veiklių ir lietuvybės puoselėjimui atsidavusių žmonių. Jų darbai ir entuziazmas įkvepia jaunąją kartą pažinti ir pamilti Lietuvą, kurioje dalis jų galbūt yra itin reti svečiai. Kai kurie jų vėliau sugrįžta į savo  tėvų ar senelių gimtinę, o dalis lieka arba pasklinda po pasaulį garsindami Lietuvos vardą ir kurdami jos įvaizdį kitataučių akyse. Ir nebūtina būti kokios nors organizacijos oficialiu nariu, kad prisidėtum prie to. Svarbu, kad kiekvienas norėtų išsaugoti ir perduoti savo atžaloms tai, ką gavo iš savo artimųjų, savo tautos, savo kultūros.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos: Vokietijos lietuvių bendruomenės, Vasario 16-osios gimnazijos (Dariaus Šulco, Marytės Dambriūnaitės-Šmitienės), LR švietimo ir mokslo ministerijos

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top