Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Žvilgsnis į Bergeno lietuvių bendruomeninį gyvenimą

Žvilgsnis į Bergeno lietuvių bendruomeninį gyvenimą

„Neleisk užmigti savo tautiškumui“, – veiklių Bergeno lietuvių bendruomenės narių šūkis, kuriuo jie užsienio lietuvius ragina nenutolti nuo savo šaknų, o Bergene, antrajame pagal dydį Norvegijos mieste, gyvenančius tautiečius kviečia prisijungti prie lietuvių kultūros puoselėtojų būrio, įsitraukti į bendruomeninę veiklą.

Jauna auganti Bergeno lietuvių bendruomenė

Bergeno lietuvių bendruomenė yra dar palyginti labai jauna. Prieš ketverius metus (2011) ją įkūrė grupelė aktyvių šiame Norvegijos mieste gyvenančių lietuvių. Jie išsikėlė šiuos tikslus: vienyti Lietuvos piliečius Bergene, Norvegijos Karalystėje, populiarinti ir išlaikyti lietuviškąjį identitetą bei kultūros paveldą, organizuoti kultūros, sporto ir švietimo renginius, susitikimus, konferencijas, diskusijų forumus ir debatus, taip pat bet kuriais kitais būdais organizuoti informacijos ir patirties mainus; palaikyti ryšius su Lietuvos Respublikos išeivijos veiklos sritis kuruojančiomis organizacijomis ir institucijomis, Lietuvos Respublikos ambasada Norvegijoje, Pasaulio lietuvių bendruomene ir lietuvių išeivių organizacijomis kitose šalyse, bendradarbiauti su Norvegijos institucijomis.

Lietuvių šeimas burianti lituanistinė mokykla ,,Abėcėlė“

Kadangi Bergene gyvena nemažai lietuvių šeimų, kurių dalis nori, kad jų vaikai perimtų ne tik norvegišką, bet ir lietuvišką kultūrą, gerai mokėtų savo tėvų gimtąją kalbą, buvo atidaryta lituanistinė mokykla ,,Abėcėlė“. Ji įkurta bendruomenės būstinėje Bergeno centre, katalikiškos Šv. Pauliaus (St. Paul) mokyklos patalpose. Mokyklėlė suburia ne tik lietuvių vaikus, bet ir jų tėvelius, tad, galima sakyti, padeda telkti, stiprinti pačią Bergeno lietuvių bendruomenę. Lituanistinės mokyklos ,,Abėcėlė“ švietimo ir ugdymo koordinatorės Zitos Beliakienės, kuri neįsivaizduoja savo gyvenimo be darbo su vaikais ir kultūrinės kūrybinės veiklos, ir Bergeno lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės Editos Jakubkienės pasakojimai leido bent akies krašteliu pažvelgti į dalelės Bergeno lietuvių bendruomeninį, kultūrinį gyvenimą.

Ko ir kaip mokosi Bergeno lietuvių vaikai?

Lituanistinėje mokykloje „Abėcėlė“, kaip pasakoja Z. Beliakienė, šiuo metu dirba keturi mokytojai ir keturi būrelių vadovai. Patys mažiausi mokyklos lankytojai yra dvejų metų vaikučiai, vyriausieji – ketvirtos klasės mokiniai.

Ko ir kaip mokosi šią mokyklą lankantys vaikai? „Į lietuvių kalbos ugdymo turinį integruojame Lietuvos pažinimą, etnokultūrą. Šios sritys padeda siekti pagrindinio tikslo – diegti ir puoselėti tautos pamatines vertybes, ugdyti bendrąsias kompetencijas, – pasakoja mokyklos veiklai atsidavusi Z. Beliakienė. – Per ugdymo procesą naudojama smulkioji, pasakojamoji, dainuojamoji tautosaka – ši vaikams labai patinka. Šokama, vaidinama. Vaikai mokosi bendrauti, matyti ir, svarbiausia, girdėti, ką kalba kiti. Klausosi lopšinių, pasakų, pasakoja iš paveikslėlių, ugdo mąstymą, rišliąją kalbą, plečia žodyną. Atlikdami įvairias užduotis, lavina akių, rankų koordinaciją. Žaidžia didaktinius, vaidmenų žaidimus – tai padeda įtraukti vaikus į kūrybą, moko draugiškumo. Išmėgindami įvairias dailės priemones, mažieji ugdosi kūrybingumą, vaizduotę. Taip pat mokosi dainuoti daineles, dūduoti, groti netradiciniais muzikos instrumentais, deklamuoti eilėraštukus, pažinti raides, rašyti, skaityti. Taip klasėse kuriama ir palaikoma šilta, teigiama nuotaika.“

Pamokos „Abėcėlėje“ vyksta sekmadieniais nuo 12 valandos. Jų būna trys. Ikimokyklinukų, priešmokyklinio amžiaus vaikų pamokos trunka po 35, pradinukų – po 45 minutes.

Mokyklėlės švietimo ir ugdymo koordinatorės Zitos nuomone, vaikams adaptuotis svečioje šalyje yra nelengva. Šeimai apsigyvenus Norvegijoje, atžalos pradeda lankyti norvegų mokyklas, darželius. Jiems reikia mokytis kitą, norvegų, kalbą ir gebėti kasdien ja bendrauti su bendraamžiais. O sekmadieniais dar tenka dalyvauti pamokose lietuvių kalba. Tačiau Z. Beliakienė džiaugiasi, kad mažieji lietuviškoje mokykloje vis dėlto mokosi gana noriai, jiems įdomu susitikti, bendrauti su tos pačios tautybės bendraamžiais, kartu kurti ir žaisti. Be to, kaip minėta, mokyklos veikla suburia ne tik vaikus, bet ir tėvus: nors dirbantiems suaugusiesiems savaitgaliai yra vienintelės poilsio dienos, negailėdami savo laiko jie atvyksta ir įsitraukia į pamokų veiklą. O tai, pedagoginio darbo patirtį turinčios Zitos nuomone, labai svarbu ir naudinga vaikams. „Džiaugiuosi, kad tvirtėja mokyklos bendruomenė. Tėvai, aktyviai įsitraukdami į ugdymo procesą, teigiamai veikia vaikų savivertę ir skatina jų pasitikėjimą savimi. Kartu su jais vaidina, muzikuoja, kuria ir gamina bendrus darbelius, noriai įsitraukia į mokykloje organizuojamus lietuviškus renginius“, – sako ji. Taigi lituanistinė mokykla yra savotiška lietuvių šeimų telkėja.

Kaip stengiamasi sudominti mokinius lietuvių kalba ir kultūra, pamokas padaryti įdomesnes? „Planuodami ugdymo turinį metinėje veiklos programoje numatome temas, susijusias su etnokultūra, kalendorines šventes, seminarus, susitikimus, spektaklius, šviečiamuosius užsiėmimus, – pasakoja švietimo ir ugdymo koordinatorė. – Parenkame, iš projektinių lėšų nuperkame ir naudojame mokymo(si) rinkinius, vadovėlius, padedančius vaikams tobulėti, kryptingai ugdytis. Iš Lietuvos į mokyklą atvyksta ir į šviečiamąją veiklą vaikus įtraukia profesionali dainininkė Skaidra Jančaitė“, – pasakoja Z. Beliakienė. Pasak jos, įgytos etnokultūros žinios, gebėjimai suartina vaikus su Lietuva ir jos istorija.

Mažieji turi papildomą galimybę lavinti muzikinius gebėjimus, mat „Abėcėlė“ neseniai pradėjo bendradarbiauti su „Yamahos“ muzikos mokykla – Šv. Pauliaus mokykloje dvi dienas per mėnesį (šeštadienį ir sekmadienį) vyksta muzikiniai užsiėmimai įvairaus amžiaus vaikams. Jiems vadovauja mokytoja Valda Laurinavičienė.

Lietuviškų renginių gausa

Paprašyta papasakoti apie „Abėcėlėje“ (ir ne tik) vykstančius lietuviškus renginius, suburiančius lietuvius, Z. Beliakienė maloniai nustebina jų gausa. Į susitikimus su vaikais, jų tėvais mokyklėlė kviečia nemažai garsių žmonių iš Lietuvos. Štai per Rugsėjo 1-osios šventę lietuvių šeimos susitiko su dailininke, keramike, televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaite; čia su įdomia programa lankėsi Lietuvos teatro ir kino aktorius, dainų atlikėjas Gediminas Storpirštis, taip pat vaikų rašytojas, teatro ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis.

Žinoma, mokyklėlėje švenčiamos tradicinės, valstybinės Lietuvos šventės. Bergeno lietuvius suburia advento renginys, per jį kunigas Oskaras Volskis pasakoja apie advento svarbą, simbolius ir jų reikšmę, giedamos giesmės, pasakojama apie Kūčių, Kalėdų papročius. Mokyklos bendruomenė taip pat mini Vasario 16-ąją, švenčia Vaikų velykėles, Kazimierines, Motinos dieną.

Z. Beliakienė taip pat prisiminė ankstesnių metų išvyką į gamtą Tėvo dienos ir Vaikų gynimo dienos proga, per kurią buvo toliau stiprinama bendruomenė, ir renginį, skirtą lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio metams paminėti. „Itin įsimintinas 2014 metais buvo K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimas „Kaip seniau, taip ir dabar“, surengtas bendradarbiaujant su S. Jančaite. Prie renginio organizavimo prisidėjo ir vaikučiai, ir tėveliai, buvo išties malonus sujudimas: skirstėmės vaidmenis, mokėmės vaizdingai skaityti, pamėgdžioti paukščius, šokti liaudies ratelį, žaisti žaidimą, vaidinti“, – dalijosi prisiminimais Zita.

2014 m. rudenį Bergeno lituanistinėje mokyklėlėje „Abėcėlė“ buvo surengtas seminaras Norvegijos lituanistinių mokyklų mokytojams siekiant susipažinti su kolegomis iš kitų mokyklų, pabendrauti, pasidalyti patirtimi ugdymo srityje. Šiame renginyje buvo pabrėžiama, kad mokytojai, vaikai ir tėvai yra stipri komanda, kurios bendras tikslas – palaikyti lietuvybę, puoselėti papročius, tradicijas, skatinti domėjimąsi Lietuva, jos istorija.

Pasak Z. Beliakienės, Bergene gyvena nemažai lietuvių entuziastų, kurie buria lietuvius organizuodami lietuviškų filmų seansus, koncertus, sveikuolių, jogos užsiėmimus ir kita. Įkurta Bergeno vaikų ir jaunimo organizacija, kurioje taip pat mokosi lietuvių vaikai. Taigi panašu, kad šiame mieste gyvenančių lietuvių bendruomeninis, kultūrinis gyvenimas išties įvairus.

Prieš akis – „Draugystės tiltas 2015“ Bergene

Bergeno lituanistinė mokyklėlė „Abėcėlė“ ne tik siekia savo mokiniams suteikti kuo kokybiškesnį ir įdomesnį ugdymą, bet ir, padedama Bergeno lietuvių bendruomenės, bendrauti, bendradarbiauti su kitomis Norvegijos ir kitų šalių lituanistinėmis mokyklomis. Būtent todėl dalyvauja kasmet vykstančiame lituanistinių mokyklėlių sąskrydyje „Draugystės tiltas“, kuris šiemet skaičiuoja jau vienuoliktus metus. Paminėtina, kad, prasidėjęs 2005 m. Stokholme (Švedija), šis renginys kasmet vyksta vis kitoje Europos šalyje ir jau yra rengtas Airijoje, Vokietijoje, Italijoje, Anglijoje, Ispanijoje. O štai šiemet pasaulio lietuviškos mokyklėlės gegužės 29–31 d. rinksis į „Draugystės tiltą“ būtent Norvegijoje, Bergene. Tad Bergeno lietuvių bendruomenės ir mokyklos „Abėcėlė“ laukia daug atsakomybės, laiko reikalaujantis darbas organizuojant renginį, sutraukiantį kelis šimtus dalyvių iš įvairių šalių. Jam jau kurį laiką intensyviai rengiamasi.

Pasak Bergeno lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės ir „Draugystės tilto 2015“ organizacinio komiteto vadovės E. Jakubkienės, Norvegijoje šis sąskrydis vyks pirmą kartą. „Mūsų mieste ir jo apylinkėse gyvena gausi lietuvių bendruomenė, todėl neabejoju, kad svečius priimsime svetingai, su meile ir džiaugsmu. Sąskrydžio tikslas – susidraugauti! Labai svarbu užmegzti ir puoselėti ryšius tarp lietuvių bendruomenių ir jose dirbančių lituanistinių mokyklų. Galbūt mūsų vaikai, išmokę ir pažinę kitų šalių kultūras, grįš į Lietuvą ir praturtins ją savo žiniomis. Todėl svarbu burtis, bendrauti ir išlaikyti gyvą lietuvių kultūrą svetur“, – renginio prasmę paaiškina bendruomenės pirmininkė.

Pasak E. Jakubkienės, „Draugystės tiltas“ – tai simbolinė vieta, kurioje susitinka skirtingose šalyse gyvenantys lietuviai, besirūpinantys mūsų gimtąja kalba. „Esu tikra, kad šis sąskrydis suteiks vertingos patirties, naujų galimybių ir įkvėps tolesniems darbams lietuvybės labui“, – sako ji.

Vienuoliktojo „Draugystės tilto“ tema – „Šeimos ir dangaus ratu“. Didelis dėmesys bus skiriamas lietuviškam lavinimui šeimose, bendrai kultūrinei veiklai.

Lietuvos garsinimas Bergene

Kaipgi Bergeno lietuviai garsina mūsų šalį šiame Norvegijos mieste? Pasak Z. Beliakienės, lietuviai dalyvavo renginyje ,,Bergeno dienos“ ir pristatė Lietuvos regionų tradicinę virtuvę, rodė filmą „Neregėta Lietuva“ – šis norvegams padarė didelį įspūdį. Primintina ir tai, kaip 2012 m. Bergeno lietuviai paminėjo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Miesto centre, sugiedoję „Tautišką giesmę“ ir sulaukę tinkamo vėjo, naudodami aitvarus iškėlė didžiulę 400 kvadratinių metrų Lietuvos vėliavą (akcijos iniciatorius – Kęstutis Kaupas). Kaip teigė akcijos rengėjai, taip bendruomenė siekė garsinti savo tėvynę, išdrįsti mylėti Lietuvą ir būti lietuviais svečioje šalyje, pranešti Bergene gyvenantiems tautiečiams apie bendruomenės egzistavimą ir norvegams parodyti šviesesniąją lietuvių pusę. Minėjimo dalyviai džiaugėsi sulaukę nemažo norvegų ir kitų tautybių žmonių susidomėjimo, klausimų, kieno ši vėliava ir kokia proga ji suplazdėjo Bergeno padangėje. Akcijos rengėjų kalbinti norvegai šiuo sumanymu labai žavėjosi ir gyrė lietuvius už šaunią iniciatyvą. Šiuo renginiu Bergeno centre susidomėjo ir vietinė žiniasklaida – organizatoriai davė interviu šalies nacionaliniam radijui ir laikraščiams.

Norvegija ir Lietuva savaip gražios ir garsios

Trečius metus Bergene gyvenanti Z. Beliakienė papasakojo ne tik apie lietuvišką mokyklėlę, bendruomeninę veiklą, bet ir apie patį miestą, kuo jis žavus: „Man Bergenas labai gražus visais metų laikais, ypač leidžiantis lėktuvu ir žvelgiant į jį iš viršaus… Vaikštant senamiesčiu, žymiąja Brygeno pakrante, fiorduose matant plaukiančius kruizinius laivus… Sutemus važiuojant tiltu ir matant tūkstančius žiburėlių… Gera, kai, vairuodama siauru keliu ir praleisdama priešais judantį automobilį, pamatau šypseną ir pakeltą ranką, kaip padėkos ženklą. Arba kai įsilieju į minią kultūros renginyje. Nors lyja lietus ar sninga, jausmas nenusakomas. Čia jauku, ramu, nors ir netrūksta gamtos išdaigų – žaibų, griaustinio, vaivorykščių žiemą.“

Vis dėlto, kad ir koks gražus, jaukus būtų Bergenas ir pati Norvegija, Lietuvos grožio, Zitos manymu, jokiu būdu negalima nuvertinti. Paklausta, kokį gimtąjį kraštą saugo prisiminimuose, moteris didžiuodamasi atsako: „Lietuva mano atmintyje buvo, yra ir bus garsus ir gražus kraštas. Ypač mano gimtieji Biržai, Lietuvoje ir pasaulyje garsėjantys seniausiu Lietuvos dirbtiniu Širvėnos ežeru, pilimi, karstinėmis įgriuvomis-ežerėliais, bažnyčiomis, Astravo dvaru, Biržų duona, alumi, papročiais ir tradicijomis, renginiais, pritraukiančiais garsių atlikėjų iš viso pasaulio, profesionalių teatrų festivaliais ,,Žaldokynės kraštas“, žymiais žmonėmis, kilusiais nuo Biržų krašto: knygnešiu Jurgiu Bieliniu, kinematografu Jonu Meku, dramaturgu Borisu Dauguviečiu, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, rašytoju Algimantu Zurba, prezidente Dalia Grybauskaite, galiūnu Žydrūnu Savicku, Simin ir Aleksandru Zeltiniais, kurie teikia Lietuvos ligoninėms ir vaikų namams ilgametę humanitarinę pagalbą, ir daug kitų.“

Paklausta, kodėl pasirinko darbą su vaikais ir kas ją motyvuoja ugdyti jų tautinę tapatybę, Z. Beliakienė sako: „Kaip žmogui reikalingas oras, saulė, vanduo, man reikalingas darbas su vaikais.“ Jos biografijoje – ilgametė pedagoginio darbo su pradinukais patirtis, meninė kūrybinė veikla organizuojant renginius, vadovavimas vaikų stovykloms, daugiametė savanoriška meninė veikla su etnokultūriniu ansambliu „Vijoklis“ ir kapela „Santaka“.

Paaiškėja, kad folkloras yra ašis, apie kurią sukosi ir sukasi visas moters gyvenimas nuo pat mažų dienų, todėl ji džiaugiasi savosios kultūros žiniomis dalydamasi su mažaisiais lietuvaičiais ir prisidėdama prie jų tautinės tapatybės formavimosi. „Lietuvių liaudies dainų, romansų, latvių liaudies dainų dar būdama maža išmokau iš brangiausio žmogaus – mamos. Rinkau senovinius buities rakandus, darbo įrankius, ,,čemodanėlius“ ir ,,karmonus“, knygas. Namie turėjau įkūrusi muziejuką, – prisimena Zita. – Gal todėl, atvykusi į Norvegiją ir pradėjusi dirbti mokyklėlėje, jau turėjau viziją. Žinojau, ką veiksiu, kaip ir per ką sieksiu užsienyje palaikyti lietuvybę. Daug gali nuveikti su atvirais naujovėms, tave palaikančiais, kūrybingais mokytojais, tėvų bendruomene. Nebijau iššūkių, naudojuosi atsiradusiomis galimybėmis, išbandau vis ką nors nauja. Taip įgyju patirties ir geriau pažįstu save.“

Norėtų matyti laimingus Lietuvos žmonių veidus

Z. Beliakienė neabejinga Lietuvos problemoms, domisi šalies aktualijomis. Kaip pati teigia, jai norisi matyti laimingus Lietuvos žmonių veidus. „Kada jie tokie bus?.. Kai valdžia atsigręš į paprastus žmones ir tikrai dirbs jiems. Kai bus mažinama socialinė atskirtis, kai žmonėms bus suteikta galimybė dirbti ir užsidirbti. Tada jie galėtų jaustis visaverčiais žmonėmis, būtų mažiau patyčių mokyklose, mažėtų savižudybių, nevyktų tokia šalies gyventojų emigracija, kaip dabar. Norėtųsi, kad būtų labiau atsižvelgiama į savivaldybių atokesnių kaimo vietovių gyventojų poreikius: nebūtų uždarinėjami medicinos punktai, mokyklos ir taip atiminėjamos darbo vietos, pensininkams ir ligoniams būtų suteikta galimybė ilgiau gyventi…“ – nuomonę išsako Zita.

Paklausta, ar pasvarsto apie grįžimą gyventi į Lietuvą, pašnekovė atsako: „Ar grįšiu gyventi į Lietuvą?.. Atsakymas – mano klausomiausioje dainoje „Mano kraštas“, kurią atlieka Gytis Paškevičius.“

Inga Nanartonytė
Nuotraukos Neringos Gegelevičienės, Renatos Gugaitės-Struckienės, Erikos Jucienės, Zitos Beliakienės, Viktorijos Grudzinskaitės, Skirmanto Druktenio, Kristinos Danienės

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top