Pradinis / Žmonės / Filosofijos daktaras D. Večerskis: „Save kuriame kiekvieną dieną“

Filosofijos daktaras D. Večerskis: „Save kuriame kiekvieną dieną“

Daugelio romantizuojama, kartais pašiepiama ir, atrodytų, jau nebepritaikoma profesija – filosofas. Tarsi dar vienas akmenėlis į humanitarinių mokslų daržą. Be reikalo. Su filosofijos daktaru, dėstytoju, naujienų portalo generalinio direktoriaus pavaduotoju Donatu Večerskiu kalbamės apie praktinę filosofijos pusę, apie jos naudą kuriant save kaip ypač darbo rinkai patrauklią asmenybę.

Kas Jums, kaip filosofui, dabartiniame pasaulyje kelia nerimą?

Kad po I ir II pasaulinių karų, holokausto ir visų kitų negandų, po kurių jau, atrodytų, žmogus turėtų suvokti, kad karai ir ideologijos neveda į gera, vėl matome procesus, gąsdinančius savo tamsumu. Kai galios žaidimai pradeda viršyti empatiją, racionalų protą ir ima kelti grėsmę tam, ką mes laikome vertingaisiais dalykais gyvenime, t. y. žmogui ir demokratijai. Taip pat baisu, kad žmogus šią savo prievartą siekia legitimizuoti ir pagrįsti ideologijomis ar idėjomis.

Kas tada džiugina?

Kad galime apie šias grėsmes kalbėti ir diskutuoti. Kad matome visas šias problemas ir tai nebėra mažumos žmonių diskusijos dalis. Kad turime galimybę keisti tai, su kuo nesutinkame.

Vytauto Didžiojo universitete baigėte filosofijos bakalauro ir magistrantūros studijas, apsigynėte disertaciją. Ar galima sakyti, kad į gyvenimą žvelgiate filosofiškai?

Viešojoje erdvėje filosofavimas šiuo metu yra diskredituota sąvoka. Manoma, kad filosofas – tai žmogus, kuris neturi ryšio su žeme ar nuolat užsisvajojęs įpuola į šulinius. Tai aš taip į pasaulį nežiūriu (juokiasi – aut. past.). Filosofija – tai ir gyvenimo, ir mąstymo būdas. Nereikia manyti, kad jie egzistuoja vienas nuo kito atskirai, pavyzdžiui, kad aš filosofuoju tik universitete, o darbe niekada to nedarau.

Ar žvilgsnis į pasaulį per filosofijos prizmę padeda geriau pažinti žmones?

Filosofija padeda suprasti, kad žmogus nėra tik biologinė būtybė. Priešingai, žmogus yra idėja, tam tikras suvokinys. Žmogus yra būtybė, kuri turi savimi tapti, didžiausia jos užduotis – save sukurti. Su žmogaus sąvokos apibrėžimo problemiškumu dažniausiai susiduriu dėstydamas, kai paklausiu studentų, kas jie yra, kaip jie save pristatytų. Atsakymai būna labai panašūs, išgirstu, kiek jiems metų, iš kur jie atvyko ir pan. Studentai bando save apibrėžti per kontekstus. A. Šliogeris sakė, kad žmogus, viena vertus, yra tuštuma be branduolio, kita vertus, – tai užduotis. Todėl mes visi esame atsakingi už žmogiškumo puoselėjimą. Aplink mus vykstantys geopolitiniai įvykiai kaip tik ir kelia grėsmę ne kam kitam, o žmogiškumui. Jei prievarta ar galia prieš kitus tampa esminiais santykio elementais, įvyksta ne kas kita, o mūsų turimos ir kurtos žmogaus idėjos griūtis. Kitaip sakant, esame nužmogėjimo grėsmės akivaizdoje.

Kaip Jūs apibrėžtumėte save?

Jeigu apibrėžiame save per kontekstus, tai nereiškia, kad jie nėra svarbūs. Priešingai, mano buvimas vyru, tėvu, dėstytoju ar dar kažkuo kitu ir kuria mano kaip žmogaus apibrėžimą. Šios aplinkybės yra kiekvieno mūsų dalis. Tačiau turime aiškiai suvokti, kad jos kinta ir neįmanoma savęs apibrėžti nekintančiomis sąvokomis. Žmogaus „Aš“ nėra užbaigta, nekintanti duotis. Aš kuriu save kiekvieną dieną. Kiekvienas susitikimas ar įvykis mane pakeičia, papildo. Yra įprasta manyti, kad žmogus yra vientisas, tačiau iš tikrųjų mes visi esame suskilusios asmenybės. To pavyzdys – svajonės: tai yra tam tikri sąmonės susidubliavimai, jie tampa mūsų tapatybės dalimi. Net tėvų ar draugų prisiminimai ir pasakojimai tampa mūsų tapatybės dalimi.

Tarkime, kad filosofija – tai mokslas, atsakinėjantis į klausimus, ne visada turinčius ar galinčius turėti atsakymus. Kaip manote, kokius filosofinius klausimus kiekvienas žmogus turėtų užduoti sau?

Svarbu, kad tokių klausimų iš viso kyla (juokiasi – aut. past.). Kaip sakė Dekartas, „kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime turi suabejoti tuo, ką žino“. Klausimas apie žinojimo pagrįstumą, turimo pažinimo tikrumą ir yra tas esminis klausimas. Tai nereiškia kažko banalaus, kad štai susipykau su savimi ir staiga nebežinau, kas esu ar koks yra mano pasaulis. Tačiau žmogus, pasaulis yra tokie daugialypiai reiškiniai, kad jų suprastintos apibrėžtys daugiau paslepia, nei atskleidžia. Pavyzdžiui, žmogus – tai beribė ir begalę formų turinti būtybė. Manau, didžiausia tragedija gyvenime – manyti, kad tavo turima suvokimo perspektyva yra vienintelė. Jei sugebame pamatyti kitų gyvenimą, kitų mintis kaip savo gyvenimo perspektyvas, išsiplečia mūsų pačių savivoka.

Filosofija – nesenstantis mokslas. Atrodo, tai, kas buvo aktualu prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų, aktualu ir dabar. Galėtų pasirodyti, kad žmogus netobulėja, nes per ilgus šimtmečius neatsako į jam svarbius klausimus. Kaip manote, kodėl taip yra?

Pirmiausia svarbu gyvenime pačiam sau atsakyti į tuos klausimus. Tai, kad kažkur kažkas atsakė, neturi vertės, jei tiek klausimai, tiek atsakymai nėra aktualizuoti mąstymo stichijoje. Kita vertus, nauji kontekstai ar aplinkybės (pavyzdžiui, socialiniai tinklai) atveria naujus horizontus, kuriuos galime interpretuoti ir senuosiuose tekstuose. Be to, nesvarbu, kokio senumo tekstas, jeigu jis geras ir skaitomas „prabyla“. Kiekvieną kartą jį skaitydamas atrasi kažką nauja arba kažką sau patvirtinsi. Tokių tekstų skaitymas nėra darbas su kažkuo negyvu, pradingusiu tolimoje praeityje. Ne, tai yra darbas su pačiu savimi.

Studijavote filosofiją, dirbote Lietuvos automobilių sporto federacijoje, o dabar esate naujienų portalo generalinio direktoriaus pavaduotojas. Kaip filosofija papildo šias veiklas?

Automobilių sportas – tai pomėgis, kuriam ir dabar nesu abejingas. Tačiau kai atėjau dirbti į šią sritį, supratau, kad ji labai sustabarėjusi. Tad per 5 metus įdiegėme vakarietiškus standartus. Galima sakyti, kardinaliai viską pakeitėme. Būtent čia ir pravertė filosofijos žinios. Tu supranti, kad negali užsidaryti viename savo žaidimų lauke. Aplink egzistuoja daug platesnis kontekstas (ne tik Europa, bet ir visas pasaulis) ir tu turi jam atsiverti. Be to, kad ir kaip dažnai atrodo, kad imiesi kurti kažką nauja ir unikalaus, pamatai, jog tik perkuri seniau sugalvotas ar įgyvendintas idėjas. Štai, pavyzdžiui, žiniasklaida yra viena dinamiškiausių šiandienos sričių. Per pastaruosius 5 metus viskas pakito kardinaliai. Viskas vystosi labai greitai, o kur dar visų mobiliųjų technologijų ir socialinių tinklų atėjimas į žiniasklaidą. Vyksta didžiuliai kūrybiniai procesai, ir jeigu sustabarėsi – tapsi praeitimi.

Tikriausiai ne tik žiniasklaida yra tokia išskirtinė sritis. Šiais laikais negalima sustabarėti jokioje srityje.

Žinoma. Pavyzdžiui, kalbant apie universitetus. Dabar matome krizę universitetuose – dėl demografinių pokyčių natūraliai mažėja studentų skaičius. Universitetų padėtis dabar, kad ir kaip baisiai tai skambėtų, yra tokia pat, kaip verslo krizės laikotarpiu. Vyko kardinalūs pokyčiai, buvo priimti ryžtingi sprendimai, nes tik taip galėjome išgyventi ir dabar dirbti pelningai. Tas pats ir universitetų atveju: jeigu tik jie sustos – iškris iš žaidimo. Ką universitetai, kaip atskiri vienetai, gali pasiūlyti, – tai, kokią vertę jie gali sukurti studentams. Kai studentas matys vertę, nebenorės važiuoti studijuoti į užsienį. To nebereikės.

Ir paskutinis klausimas. Ką veikti studentui, baigusiam filosofijos studijas? Kitaip tariant, koks būtų praktinis filosofijos pritaikymas gyvenime ir darbo rinkoje?

Viešojoje erdvėje plinta nuomonė, kad humanitarai – tai tarsi žmonės be specialybės, juk darbo rinkai reikia inžinierių ir kitų apčiuopiamą specialybę turinčių žmonių. Žinoma, galbūt nereikia tiek filosofijos dėstytojų, tačiau manau, kad filosofijos bakalauro studijos –puiki pradinė pozicija ruošiantis tolesnėms studijoms, pavyzdžiui, teisės ar psichologijos mokslų srityse. Tai ne tik įsigilinimas į save, tai – kūrybinio mąstymo ugdymas. Atrodytų, kas sieja kūrybingumą ir filosofiją? Bet iš tikrųjų tai yra mąstymo lavinimas, skirtingų perspektyvų pamatymas ir gebėjimo interpretuoti ugdymas. Nepažįstu nė vieno filosofo bedarbio. Studijų metais jie gyvenime tampa imlesni ir atviresni. Taip tampa paprasčiau atrasti savo sritį. Žinoma, studijuodamas filosofiją, tu neįgysi labai konkrečių kompetencijų itin praktiniuose darbuose, bet tu gausi nepakartojamos vertės instrumentą – laisvą mąstymą ir gebėjimą analizuoti. Tapsi atviras, galintis lengvai prisitaikyti ir reikalingas darbo rinkai.

Parengė Agnė Taurinskaitė
Nuotraukos Luko Motiejūno

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: