Pradinis / Knygos / Goda Klimavičiūtė. „Savas Paryžius“

Goda Klimavičiūtė. „Savas Paryžius“

Savas ParyžiusParyžius magiškas. Jis užburia vaizdais, skoniais, kvapais. Miesto svečius žavi tūkstančiai architektūros paminklų, prancūzų Geležine madam vadinamas Eifelio bokštas, neįkainojami Luvro meno šedevrai, besisukantys „Mulenružo“ sparnai, Paryžiaus Dievo Motinos katedros didybė, begalybė kvapų ir ne tik „Chanel Nr. 5“.

Pamatyti ir patirti viską, kas geriausia, jums padės Paryžiuje daugiau nei 10 metų gyvenanti Goda Klimavičiūtė. Ji puikiai pažįsta šį miestą ir žino, kur atsiveria įspūdingiausios panoramos, gaminamas skaniausias maistas, vyksta įspūdingiausi renginiai ar ką turite padaryti, kad pasijustumėte esąs tikras paryžietis. Patarimais knygoje taip pat dalijasi dizaineris Juozas Statkevičius, aktorius, radijo laidų vedėjas Aistis Mickevičius, pianistė prof. Mūza Rubackytė ir kiti garsūs lietuviai.

Skaitydami gidą sužinosite:

Kada geriausiai važiuoti į Paryžių.
Ką būtina pamatyti ir padaryti šviesų mieste.
Kaip išsirinkti iš prancūziško meniu.
Kur geriausios vietos apsipirkti.
Ką Paryžiuje nuveikti su vaikais.
Kaip keliauti po Paryžių autobusu, laivu ar dviračiu.
Kaip kelionėje sutaupyti laiko ir pinigų.

Kviečiame skaityti keletą knygos ištraukų.

Paryžius

Kai pirmą kartą atvažiavau į Paryžių, miestas pasirodė pilkas ir brangus. Buvo karšta, troškino, o vanduo buteliukuose neįperkamas (tada dar nežinojau, kad Paryžiuje yra apie 900 geriamojo vandens fontanėlių – nemokamų)! Pradėjus mokytis prancūzų kalbos, dėstytoja perspėjo, kad šioje kalboje net nėra žodžio, reiškiančio „pigus“!

Visgi Paryžius – tai miestas, į kurį norisi sugrįžti. Be abejo, jei įspūdžio nesugadino pasipūtę paryžiečiai. Net dienraštis „Le Parisien“ („Paryžietis“) buvo užsakęs reklamas, kuriose šaipėsi iš sostinės gyventojų. Viena reklama vaizduoja du japonų turistus, desperatiškai kažko ieškančius žemėlapyje. Susistabdę praeivį jie laužyta anglų kalba su japonų akcentu teiraujasi, kur rasti Eifelio bokštą. Paryžietis maloniai mosteli į dešinę. Turistų pora padėkoja, o kamera seka prancūzą, pasukusį visai kita kryptimi ir praeinantį pro turistų ieškomą Geležinę madam (taip Eifelį vadina prancūzai, nes prancūziškas žodis, reiškiantis „bokštą“, yra moteriškos giminės). Netrukus ekrane pasirodo tekstas – „Paryžietis“, geriau jau laikraštis.

Dėl geresnio paryžiečių įvaizdžio buvo susirūpinęs ir Prancūzijos turizmo departamentas. Kaip žurnalistams sakė vienas jo darbuotojų, kaltinimai nesvetingumu yra nepagrįsti, nes būdamas numéro un (pirmasis sąraše – čia ir toliau autorės vertimas) pasaulyje pagal lankomumą esi tyrinėjamas lyg pro didinamąjį stiklą, ne taip, kaip koks nors 150 numeris.

Viena prancūzė tikrą paryžietį apibūdino taip: išbalęs, pajuodusiais paakiais ir kramtantis nagus. Jokiais būdais negalima į jį per ilgai įsižiūrėti, nes pagalvos, kad bandai flirtuoti arba kad jam kas nors negerai. Matyt, todėl daugelis metro skaito knygas arba akis įbeda į savo išmaniuosius telefonus. Brolių Koenų (Coen) filme „Myliu tave, Paryžiau“ („Paris, je t’aime“) amerikietis turistas stebi merginos ir vaikino ginčą, kol pats gauna į dantis. O juk skaitytame gide buvo aiškiai perspėta, kad spoksoti į žmones nepriimta.

Kita vertus, paryžiečiai labai mandagūs, jeigu netyčia užkliudysite miestietį, pavyzdžiui, metro, išgirsite pardon (atsiprašau). O laiptinėje ar lifte sutiktas nepažįstamas žmogus ne tik pasisveikins, bet ir palinkės bonne journée (geros dienos). Nepamirškite ir jūs užkalbindami gatvėje pirmiausia ištarti bonjour (laba diena) ir pamatysite, kad paryžiečiai nėra tokie išpuikėliai, kaip dažnai apie juos kalbama. Kartais trumpas bonjour daro stebuklus.

Jei dar nebuvote Paryžiuje, ko gero, nustebsite, kad jis visai kitoks, nei skaitėte Balzako romanuose. Tai įvairiatautis ir daugiakultūris miestas, kuriame ne tik tūkstančiai architektūros paminklų, neįkainojamų meno šedevrų Luvre, besisukantys „Mulenružo“ sparnai, Dievo Motinos katedros didybė, begalybė kvapų ir ne tik „Chanel Nr. 5“, o Eliziejaus laukai – tai ne pieva, o viena didžiausių magistralių… Žmonės ne tik gyvena šiame mieste, nereikia pamiršti, kad kiekvieną dieną į darbą Paryžiuje iš priemiesčių susirenka milijonai.

Šiltais savaitgaliais Senos krantinės būna nusėtos iškylų gerbėjų, kuriems ne taip svarbu prancūziška chic (prabanga) ir labai patogu vyną ragauti ant akmenimis grįsto grindinio, užkandžiaujant kamambero sūriu ir mojant pro šalį laivais plaukiantiems turistams.

Kada geriausiai važiuoti į Paryžių?

Daugelis rekomenduoja pradėti nuo balandžio mėnesio, bet oro nepasirinksi. Prancūzai turi patarlę, kad balandį dar nereikėtų visiškai išsirengti, o gegužę jau galima („en avril, ne te découvre pas d’un fil, en mais fais ce qu’il te plaît“). Kiekvienas metų laikas Paryžiuje savaip žavus. Ne visuose Europos miestuose gruodžio mėnesį galima sėdėti ir gurkšnoti kavą terasoje (šildomoje). Nesvarbu, kada suplanuosite kelionę, nepamirškite patogių batų!

Dažnas prancūzas, o ir lietuvis, netiki, kai sakau, kad Paryžius yra mažesnis už Vilnių! Prancūzijos sostinė užima 105,4 km² ploto, o Vilnius – 401 km²! Paryžiui apjuosti užtektų 35 km juostos, tokio ilgio yra Périphérique bulvaras – kelių žiedas, juosiantis Paryžių. Juo Prancūzijos sostinė pasiekiama automobiliais.

Taigi, Paryžius puikus miestas pasivaikščiojimams, o labai pasistengus jį galima apeiti per porą valandų. Sunku patikėti, bet kartais pati nustembu, kaip čia viskas arti. Tik nereikia manyti, kad Paryžiuje viskas vyksta laiku ir žmonės niekada nevėluoja. Stebint paryžiečius susidaro įspūdis, kad jie visą laiką skuba, bet dar nė vienas gydytojas manęs nepriėmė sutartu laiku, traukinys neišvyko tiksliai pagal grafiką, o kino seansas neprasidėjo programoje nurodytą valandą. Prancūzai juokauja, kad geras svečias pavėluos apie 45 minutes ir išeis 45 minutėmis anksčiau.

Paryžius padalytas į 20 rajonų (arrondissements), jie sukasi kaip sraigės kiautas ir yra skirtingo dydžio. Pats didžiausias XV užima beveik 10 % miesto ploto, o mažiausias II – tik 1 %. Kiekvienas rajonas dar padalytas į keturis kvartalus. Tokį miesto suskirstymą sugalvojo Napoleonas III, ir nuo 1860 m. tvarka mažai keitėsi. Kiekvienas rajonas turi savo merą.

Dažnai dvidešimt pirmuoju rajonu vadinamas modernusis verslo centras Defansas (La Défense), tačiau pagal pašto indeksą jis nepriklauso Paryžiui.

Pašto indeksą sudaro penki skaičiai: 75 reiškia Paryžių, ir dar nurodomas rajono numeris, pavyzdžiui, XVII rajono indeksas yra 75017. Ant kiekvienos gatvės lentelės būna užrašytas rajonas, dažnai romėniškais skaičiais. Rajoną žinoti yra svarbu, ypač važiuojant taksi.

Dar Paryžius skirstomas į kairįjį (rive gauche) ir dešinįjį (rive droite) krantus.

Daugiau informacijos apie knygą: https://www.knygos.lt/lt/knygos/savas-paryzius-pamatyk-paragauk-patirk-/

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: