Profesionalių atlikėjų grupė „The Ditties“ puikiai pažįstama ankstyvojo džiazo, ypač svingo, muzikos gerbėjams. Nors Lietuvoje šis stilius nėra toks populiarus kaip užsienyje, tačiau išskirtinio skambesio beveik penkerius metus gyvuojantį trijų vokalisčių ir trijų muzikantų kolektyvą atranda vis daugiau lietuvių, pasiilgusių išskirtinės muzikos. „The Ditties“ atliekamų dainų žavesį lemia paprastumas, lengvumas, žaismingumas. Klausytojai lieka sužavėti profesionalaus atlikimo, teatralizuotų pasirodymų, skleidžiamos geros nuotaikos bei ypatingos XX a. 4-ojo dešimtmečio elegancijos, kurią siekia atgaivinti grupės dainininkės Rūta, Veronika ir Ugnė.
Jūsų grupė Lietuvos grupių kontekste išties išskirtinė. Galbūt išskirtinumo siekimas labiausiai ir lėmė ankstyvojo svingo pasirinkimą?
Rūta: Šį stilių pasirinkome todėl, kad jo propaguotojų Lietuvoje labai mažai, o vokalinės muzikos atitikmenų tuo metu neradome.
Veronika: Muzikos stiliaus pasirinkimą lėmė tai, jog visi studijavome džiazo specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Žinoma, džiazas yra skirstomas dar į keliolika stilių, bet labai nesąmoningai pasirinkome būtent šią kryptį. Gal daugiau apie tai galėtų papasakoti buvusi mūsų grupės narė ir iniciatorė Indrė Jurgelevičiūtė, nes kaip tik ji ir Rūta Švipaitė pakvietė mane prie jų prisijungti.
Šiemet švęsite penktąjį grupės gimtadienį. Kokia buvo pradžia ir kokių pokyčių per tuos metus įvyko?
Rūta: Penkerių metų grupės gimtadienį švęsime lapkričio mėnesį – laukite staigmenos. „The Ditties“ pradžia buvo tokia: Indrė Jurgelevičiūtė ir aš kartu dainavome grupėje ,,Puppini Sisters tribute“ ir nutrūkus jos veiklai nutarėme, kad norime dainuoti vokaliniame trio toliau bei gilintis į trečiojo–ketvirtojo dešimtmečio muziką, t. y. ankstyvąjį svingą, ir propaguoti ją Lietuvoje. Pakvietėme prie mūsų prisijungti Veroniką Čičinskaitę-Golovanovą, saksofonininką Remigijų Rančį, gitaristą Paulių Volkovą ir kontrabosininką Denį Murašov, nes jie visi žavėjosi šiuo stiliumi ir mėgo patys jį atlikti. Ilgainiui grupės sudėtis kito: Indrę keitė Kristina Svolkinaitė, o ją – mūsų naujoji narė Ugnė Bakanauskaitė.
„The Ditties“ iš anglų kalbos išvertus – trumpos paprastos dainelės. Kaip gimė šis pavadinimas?
Rūta: Pavadinimas gimė kartu naršant internete ir ieškant žodžio, kuris skambėtų žaismingai ir atspindėtų mūsų atliekamos muzikos stilių. „The Ditties“ – būtent tai, ko mums reikėjo. Mūsų atliekamų dainų žavesį ir lemia paprastumas, lengvumas, žaismingumas. Trumpos dainos, profesionalus atlikimas, teatralizuoti pasirodymai ir gera nuotaika – tai „The Ditties“ pasaulis.
Kaip sekasi lietuvius pratinti prie tokios muzikos, ar jaučiate jos poreikį? Ar per koncertus jie lengvai paklūsta svingo ritmams?
Rūta: Lietuvoje tai nėra populiari muzika, tačiau džiaugiamės, kad mūsų klausytojų vis daugėja, o šilti žodžiai ir garsios ovacijos įrodo, jog šiuo keliu pasukome ne veltui. Mūsų tikslas – kad žmonės po koncertų išeitų pakylėti, išsineštų teigiamas emocijas ir norėtų dar ne kartą sugrįžti mūsų pasiklausyti.
Veronika: Tokios muzikos poreikį tikrai jaučiame, būtent senovinis 1920–1940 metų džiazo stilius dabar išgyvena pakilimo laikotarpį. Man ypač patinka tai, jog mus išgirdus ar pamačius žmonių veiduose suspindi šypsenos. Tai nuostabu! O kiekvienas koncertas ar renginys baigiasi šokiais. Mes tikrai labai stengiamės perteikti visus gražiausius jausmus scenoje, ir šis stilius puikiai tam tinka.
Ugnė: Mums, atlikėjams, labai svarbu rasti ryšį su klausytojais, koncertuodami stengiamės rasti kelią į jų širdis, todėl nėra geresnio jausmo, kai žiūrovai ploja atsistoję ir įvertina mūsų atliekamą muziką. O daugėjant lindihopo šokėjų žmonės vis lengviau atsiduoda mūsų muzikos ritmams ir šoka, kiek tik kojos neša.
Kuriame mieste turite didžiausią gerbėjų būrį?
Rūta: Esame grupė iš Vilniaus, tad natūralu, kad daugiausia mūsų muzikos gerbėjų yra čia. Dauguma mūsų grupės narių nėra vilniečiai, tad džiaugiamės turėdami galimybę sugrįžti į savo gimtuosius miestus pristatydami „The Ditties“ dainas.
Kuo jus žavi XX a. 3–4 dešimtmečio laikotarpis, kada Amerikoje buvo itin populiarus svingo muzikos stilius?
Rūta: Žavi muzika, interjeru, stiliumi, moteriškumu ir vyriškumu.
Veronika: Manau, visos atsakysime, kad žavi to laikotarpio moteriškumas. Ypatinga moters elegancija ir stotas, lengvumas ir jaukumas – to, manau, šiais laikais pasigendama. Taigi mūsų tikslas – visa tai atgaivinti. O kalbant apie muziką – nuostabiai džiaugsmingas ir lengvas it pūkelis ritmas, ypatingas profesionalumas, originalumas ir įsijautimas.
Ugnė: Suknelėmis (šypsosi – red. past.).
Kokie svarbiausi jūsų grupės principai?
Rūta: Žaismingos ir santūrios muzikos kalbos bei vizualinių sprendimų įgyvendinimas per profesionalumo prizmę.
Veronika: Profesionalus atlikimas (tiek grojimas, tiek dainavimas), įsijautimas į personažus ir to perteikimas scenoje, individualus darbas su savimi (aranžuočių kūrimas, domėjimasis šiuo stiliumi, įvaizdžio paieškos), didelė šypsena ir juokas.
Ar visada jautėte, kad jums skirta vieta – scena? Galbūt buvo dvejonių dėl pasirinkto kelio ar teko išsiugdyti reikiamas savybes, įveikti baimes?..
Rūta: Nuo mažens augau su muzika, tad jaučiau, kad ateitis bus susieta su ja. Sceną prisijaukinti nėra paprasta. Reikia laiko, kad joje jaustumeisi vis drąsiau. Studijų metais teko patirti nepasitikėjimo, baimės improvizuoti, klysti, būti sukritikuotai jausmą. Bet tik atkakliausieji tęsia savo pasirinktą kelią (šypsosi – red. past.). Esu tam tikra prasme perfekcionistė, tad negaliu atlikti darbo bet kaip. Stengiuosi būti atsakinga ne tik gyvenimiškose situacijose, bet ir muzikos srityje. Muzika turi širdį – arba ji plaka stipriai, arba vos alsuoja ir nepaliečia klausytojų. Tikiuosi, „The Ditties“ muzika žmonių širdis priverčia plakti stipriau.
Veronika: Aš – taip. Kadangi mano mama – dainavimo mokytoja, dainuoju nuo pat mažumės. Scena – mano stiprybė ir džiaugsmas, taip buvo ir bus visada. O muzikavimas su „The Ditties“ – tikra palaima. Sugalvojome „The Ditties“ šūkį: „Geriau nei dainavimas yra dainavimas trise!“
Ugnė: Jau nuo dvejų metukų rengdavau koncertėlius šeimai, mėgdavau pasirodymus darželyje. Nuo mažens man patiko išreikšti save per šokį, piešimą, vaidybą, rankdarbius, dainavimą, grojimą… Ir giliai širdy jaučiau, kad būsiu atlikėja, tad iš daug sričių dvyliktoje klasėje pasirinkau džiazinį dainavimą. O baimė yra natūralus dalykas, su kuriuo reikia susidraugauti. Reikia paversti ją jauduliu, tuo maloniu, jaudinančiu jausmu, kuris ir turi užvesti atlikėją prieš lipant į sceną.
Esate ne tik grupės „The Ditties“ narės. Papasakokite daugiau apie save ir kitas savo veiklas.
Veronika: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) esu baigusi džiazo vokalo ir pedagogikos magistrantūrą. Šiuo metu auginu vienų metų sūnelį. Tačiau kadangi be muzikos negaliu, taip pat dalyvauju įvairiuose muzikiniuose projektuose ir dėstau dainavimą Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Turiu savo kvartetą „Veronika ChiChi quartet“, su kuriuo atliekame mano ir mano vyro pianisto Dmitrij Golovanov originalias kompozicijas, sakyčiau, šiuolaikinio džiazo stiliumi, kuris yra visai kitoks nei „The Ditties“ atliekamas stilius. Be galo mėgstu džiazą, jis man neša laimę (šypsosi – red. past.).
Rūta: Esu daugiau dainininkė, mažiau pedagogė, šiek tiek kompozitorė, kasdien auganti viduje, ir svajojanti romantiškojo prado moteris. Džiaugiuosi, kad galiu perduoti savo patirtį ir žinias jaunajai kartai. Nemažai dėmesio tenka paskirti savo, kaip atlikėjos, savirealizacijai ir savivadybai. Nuo mažens ėjau muzikos kryptimi, tad džiaugiuosi galėdama save produktyviai realizuoti šioje srityje iki šios dienos.
Ugnė: Esu džiazo dainininkė, turinti LMTA džiazinio vokalo bei pedagogo diplomus, šiuo metu studijuoju magistrantūroje bei dirbu Artūro Noviko džiazo mokykloje mokytoja. Ne tik koncertuoju „The Ditties“ grupėje, bet ir prisidedu prie kitų muzikos projektų, kuriu savo muziką.
Galbūt esate įvaldžiusios ir kokius nors instrumentus?
Veronika: Neseniai pramokau groti ukulele. Tai maža gitarytė, ji suteikia žavesio „The Ditties“ dainoms. Ugnė taip pat bando įvaldyti šį instrumentą. Per „The Ditties“ koncertus visos stengiamės panaudoti visokiausių mini instrumentėlių, tokių kaip barškučiai, kazu. Taip pat visos šiek tiek grojame fortepijonu.
Kokiais muzikiniais pasiekimais nuo grupės įkūrimo jau galite pasigirti?
Veronika: Didžiausias pasiekimas – mūsų debiutinis albumas ,,The Ditties“, kuris yra lyg mūsų mažas kūdikėlis, suteikiantis didžiulį džiaugsmą. Tikimės, kad tai tik pradžia ir su juo toli nukeliausime. Kalbant apie keliones, su ,,The Ditties“ esame koncertavę Estijoje ir praėjusiais metais Rusijoje, Kaliningrado festivalyje. O kol kas visas veiksmas vyksta Lietuvoje, nors mūsų tikslas – išplaukti ir į kitus vandenis.
Rūta: Svarbiausias pasiekimas – kad vis dar esame kartu ir norime tęsti ,,The Ditties“ veiklą, ieškoti naujų sąskambių, kiekvieną kartą su meile dainuoti žiūrovams.
Ar pavyksta išvengti tarpusavio pykčių?
Veronika: Pykčių tikrai nėra, o jei ir būtų – tuojau pat juos išspręstume, nes turime svarbų tikslą – muzikuoti. Visi grupės nariai darome tai, kas mums patinka, ir stengiamės tai išlaikyti, vienas kitą išklausyti, į pastabas reaguojame ramiai, nes suprantame, jog nė vienas nelinkime blogo, norime, kad būtų tik geriau.
Rūta: Mūsų grupėje daug juoko, diskusijų, atvirų pokalbių ir noro padėti, tad moteriško šurmulio su kaupu. Jei ir kyla mažų nesutarimų grupėje, tai tik iš noro padėti, patarti tam žmogui ir kryptingai judėti į priekį.
Ugnė: Merginos malonios, šmaikščios, daug juokaujančios, taigi pykčiams čia ne vieta.
Visai neseniai pasirodė debiutinis jūsų albumas. Kokiai auditorijai jis skirtas?
Veronika: Mūsų nuostabusis albumas „The Ditties“ skirtas visiems. Jis yra linksmas ir šmaikštus, romantiškas ir gaivus, ritmiškai užvedantis ir energingas – kiekvienas suras sau patinkančią dainą. Visi kūriniai yra trečiojo bei ketvirtojo dešimtmečio svinguojančio džiazo stiliaus.
Ugnė: Albumas skirtas ir mažiems, ir dideliems. Mūsų muzika nereikalauja didelio įsiklausymo, pagal ją reikia šokti ar bent jau atsipalaiduoti, užmiršti viską, kas neigiama. Todėl ir mūsų klausytojai labai įvairūs. Manau, labiausiai mūsų klausosi žmonės, norintys nukeliauti į trečiąjį–ketvirtąjį dešimtmetį ir patyrinėti, kaip tais laikais žmonės smagindavosi, nors akimirkai pabėgdavo nuo skausmų bei problemų ir atsiduodavo svingo muzikai.
Ar albume – Jūsų pačių kurtos dainos?
Veronika: Naujajame albume daugiausia perdainuotos (mūsų pačių aranžuotos) tokių grupių, kaip „The Andrews Sisters“, „The Boswell Sisters“, „The Dinning Sisters“, dainos. Viena daina albume yra mūsų kūrybos – tai mano sukurta daina „The man I need“. Tai yra pirmas „The Ditties“ originalus kūrinys, išvydęs šviesą, kitos mūsų dainos jau pakeliui. Ruošiame naują programą su savo kompozicijomis, aranžuotais kūriniais ir net lietuvių kalba.
Šiuo metu vyksta jūsų pirmojo albumo pristatymo koncertinis turas. Kur gerbėjai artimiausiu metu galės jus išvysti?
Veronika: Šiuo metu mūsų albumo pristatymo koncertinis turas artėja į pabaigą. Paskutinis koncertas – gegužės 5 dieną Šiauliuose (koncertų salė „Saulė“). Bet netrukus vėl pradėsime savo kelionę su naujais koncertais ir naujais vėjais – gegužės 21 dieną koncertuosime Plungėje (Žemaičių dailės muziejuje), liepos 31 dieną – Vilniuje, Šv. Kristoforo festivalyje (Kairėnų botanikos sode).
Rūta: Jau aplankėme Vilniaus, Panevėžio ir Kauno koncertų sales ir džiaugiamės šiltais bei linksmais susitikimais su mūsų klausytojais. Labai laukiame susitikimo su džiazo mėgėjais Šiauliuose. Informaciją apie kitus artėjančius koncertus galima rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ ir puslapyje www.theditties.lt.
Kaip vertinate tai, jog vieni sunkiai dirba, mokosi metų metus tam, kad galėtų koncertuoti didelei klausytojų auditorijai, o kai kuriems neprofesionalams (pavyzdžiui, televizijos projektuose) ši galimybė atsiveria vos per pusmetį?
Rūta: Nesu prieš greito kelio į vadinamąją šlovę pasirinkimą. Televizija suteikia puikią galimybę būti pastebėtam, bet ji negailestinga nepasirengusiems joje būti. Kitas aspektas – kokiai muzikai nori atstovauti. Ne paslaptis, televizijoje dominuoja populiarioji muzika. Atvažiavusi į Vilnių, susižavėjau džiazu. Jis mane užbūrė savo neaprėpiamais harmonijos, ritmikos ir improvizacinės laisvės klodais. Tai sudėtinga muzika, ji nėra lengvai įkandama pradedančiajam ar net ir geram dainininkui. Atlikdama populiariųjų dainų repertuarą džiaugiuosi, kad džiazo žinios suteikia galimybę plačiau girdėti muziką ir laisviau interpretuoti. Sunku atsisakyti to, kas tave traukia (šypsosi – red. past.).
Veronika: Anksčiau maniau, kad tai tikra neteisybė. Bet dabar manau, kad toks gyvenimas. Ir jis nuostabus. Tiesiog tie, kurie daug dirba, profesionalai tai daro visą gyvenimą ir gali laviruoti, gali patys save išlaikyti, atlikti tai, ką jie nori, ir muzikuoti su tais, su kuriais nori. O mėgėjai dažniausiai yra priklausomi nuo kitų (vadybininkų).
Ugnė: Kiekvieno atlikėjo kelias į koncertus ir šlovę yra labai skirtingas. Nors atlikėjas ir išgarsėjo per kelis mėnesius televiziniame projekte, bet niekas nežino, gal jis ruošėsi tam daug metų, arba ne. Ir reikės daug darbo bei kūrybos, kad tai netaptų tik keliomis minutėmis šlovės. Noriu pasakyti, kad abejoju, ar yra vienas teisingas kelias į pripažinimą. Tik žinau tai, kad norint išlikti scenoje reikia tikrai daug dirbti, norėti, kurti, tobulėti ir viską daryti iš širdies.
Kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
Veronika: Daug juoko, žaidimai su sūneliu. Rytinis ir popietinis pasivaikščiojimas miškelyje ir daug daug kūrybos bei muzikos klausymas.
Rūta: Laisvo laiko nėra labai daug, nes jis visas sukasi apie muziką. Tačiau esant progai jį mielai leidžiu su artimais žmonėmis, susitikdama su draugais; mėgstu aplankyti ir pamatyti naujas vietas, keliauti, piešti.
Ugnė: Mano laisvalaikis kartais ramus, bet dažniausiai aktyvus ir abiem atvejais turiningas. Mėgstu knygas bei gerus filmus. Kai noriu pabėgti nuo minčių – imu siuvinėti. Ir svarbiausia – stengiuosi kiek įmanoma daugiau keliauti, kuo daugiau pamatyti, išgirsti, patirti ir kartu pailsėti.
Trys dalykai, dėl kurių esate laimingos…
Veronika: Šeima ir muzika.
Rūta: Laisvė būti savimi. Asmeninė ir profesinė savirealizacija. Laimė dalytis.
Ugnė: Meilė muzikai, kurią atliekame. Tai, kad esame ne vienos, turime vyrišką ir stiprų nuostabių muzikantų užnugarį. Turime savo klausytojų būrį, kuris vis didėja!
Kokias svajones, lūkesčius puoselėjate?
Rūta: Turiu vilties, kad žmonės ims aktyviau domėtis, norės iš arčiau susipažinti su muzika, kuri rečiau afišuojama radijo ir televizijos laidose (nebūtinai kalbu apie džiazą). Tikiu, kad ir „The Ditties“ muzika suras kelią į klausytojų, kurie jos dar nėra girdėję, širdis.
Veronika: Turime ant pirštų nesuskaičiuojamų svajonių, kurios pamažu virs tikrove. Tačiau kol kas tikrai nenorime jų atskleisti, nes mes juk moterys, o moterys labai paslaptingos. Ką galiu pasakyti – norime koncertuoti už Lietuvos ribų, nes kitose šalyje šis stilius ypač populiarus ir mėgstamas. Taigi norime supažindinti žmones iš kitų šalių su nuostabiai žaviomis Lietuvos moterimis, kurios sugeba trečiojo–ketvirtojo dešimtmečio laikotarpį perkelti į dabartį.
Ugnė: Mano svajonės kartu ir paprastos, ir didelės. Viliuosi nugyventi prasmingą ir laimingą gyvenimą, į kurį įeitų gėrio skleidimas kitiems, mano pačios kūryba, tobulėjimas vokališkai, dvasiškai ir kt. Ir nepamirškim „The Ditties“ – mes visos labai svajojame suburti kuo daugiau klausytojų, kurti, aranžuoti ir skleisti muziką Jums!
Ko norėtumėte palinkėti skaitytojams?
Veronika: Mylėkite ir skleiskite meilę kitiems, nes ji pripildo širdis džiaugsmo. Eikime per gyvenimą su šypsena!
Rūta: Raskite laiko sau, nes mes visi skubame ir lekiame – toks šių dienų tempas. Stabtelkime bent akimirką, kad pastebėtume mažus, bet reikšmingus dalykus, kurie mus supa.
Ugnė: Mylėti! Mylėti gyvenimą, mylėti vieniems kitus, mylėti save, mylėti muziką.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Greta Kondrataitė
Nuotraukos Nendrės Žilinskaitės ir iš asmeninio „The Ditties“ archyvo