Perukua (Peruquois) turi daug vardų. Ją vadina Motinos Žemės balsu, Žemės sese, Žemės pranešėja, Dainuojančia moterimi… Ši ypatingo balso savininkė iš Australijos, žymi džiazo vokalistė, paliko savo ankstesnę karjerą tam, kad keliautų tarnaudama tiems, kas atsiliepia į jos jausmingą ir pripildytą meilės balsą. Kokia ji? Koks jos gyvenimo kelias?
Perukua, papasakok apie save. Koks buvo tavo kelias dainavimo link?
Aš gimiau muzikalioje šeimoje. Galima pasakyti, kad augau apsupta muzikos… Dar būdama vaikas pradėjau dainuoti – tiesiog negalėjau kitaip. Tačiau mano motina priešinosi tam, ji buvo prastos nuomonės apie dainininkus. Mama teigė, jog jie nuolat neturi pinigų, o jų vaikai miega ant užpakalinės automobilio sėdynės. Ji man niekad to nesakė tiesiogiai, tačiau darė viską, kad man praeitų noras dainuoti. Kai man sukako šešiolika metų, nusprendžiau palikti namus. Pasižadėjau sau, kad būsiu dainininkė, nors mamai tai tik šypseną sukėlė… Tuomet nuvažiavau į Vakarus, į kitą žemyno galą ir įstojau į konservatoriją. Konkursas ten buvo milžiniškas – tik dvi vietos merginoms iš visos šalies. Visgi mane priėmė. Po daugelio metų mama atvažiavo į mano koncertą. Ji sėdėjo, klausė, o ašaros riedėjo jos veidu. Po to ji manęs atsiprašė, sakydama, kad to ji netgi įsivaizduoti tada negalėjusi… Nuo tų laikų ji tapo didelė mano gerbėja.
Tapai įžymybė savo šalyje, surinkdavai didžiules sales klausytojų… Kas atsitiko, jog atsisakei džiazo karjeros?
Iš pradžių aš labai rimtai žiūrėjau į muziką, tačiau po kurio laiko pradėjau jausti tuštumą. Manęs jau nebetenkino tai, ką girdėjau aplink, ir tai, ką pati dainavau… Jutau, kad įstrigau. Ieškodama atsakymo, kaip gyventi toliau, karts nuo karto pradėjau leisti laiką prie vandenyno. Sėdėdama viena pakrantėje, kreipiausi į Motiną Žemę, į vandenį, į vėją. Prašiau, kad jie pamokytų mane, kad pakuždėtų, kur man eiti… Ir vieną kartą uždainavau… Tai buvo neįprastas man giedojimas, visiškai nepanašus į klasikinį. Balsas ėjo iš kažkur mano kūno viduje, jis buvo gyvas ir laukinis… Kiekvieną dieną pradėjau eiti į olas ir dainuoti. Dainuoti Žemei. Jutau gilėjantį ryšį su ja – dainavimas padėjo pajausti jos didingumą, sąmonės gylį ir neaprėpiamą meilę… Pavadinau ją Motina, nors esybė, kurią jutau, neturi vardo. Visgi aš aiškiai jaučiau ją, kaip realiai egzistuojančią ir aukštesnę. Tuomet pasiūliau save Motinai Žemei sakydama, kad ji panaudotų šią dovaną, kurią gavau iš jos tam, kad paliestumėme žmonių širdis.
Ir kas nutiko vėliau?
Norėjau tuo keliu eiti toliau. Tikėjausi, kad galėsiu mokytis pas vietinius australų aborigenus, kurie, kaip maniau, išsaugojo ryšį su Žeme. Deja, nieko iš to neišėjo. Pasirodo, jie jau irgi praradę savo šaknis. Vieną dieną, kai dainavau ant vandenyno kranto, prie manęs priėjo didelis vyras. Jis pasakė, kad mano dainavimas pirmykštis, kad taip dainavo jo protėviai. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo Šiaurės indėnų šamanas, kuris atvyko į Australiją koncertuoti. Jis pasiūlė man mokytis iš jo gydymo balsu.
Tikriausia buvo nelengva apsispręsti?
Tai buvo visiškai beprotiška idėja – palikti savo saugius namus, veiklą, kuri man atnešė populiarumą ir pinigus, savo artimuosius ir nuvykti į… niekur. Visgi aš pasiryžau. Naujai pažintas šamanas dainavo etnines Šiaurės indėnų giesmes. Iš jo sužinojau, kad viskas turi savo dainą. Nesvarbu, kas tai būtų – namų ar kūno valymas, gydymas, sielvartas. Pradžioje galvojau, kad jis išmokys jų ir mane. Šamanas taip mane traukė, kad buvau pasiryžusi palikti džiazo karjerą. Su juo išvažiavau į JAV, į dykumą Naujosios Meksikos valstijoje, kur praleidau kelerius metus. Po pusmečio dykumoje suvokiau, kad jis nieko manęs nemokina. Klausiau jo, kada paims mane į kokį nors ritualą, kada išmokysi giedojimo, o jis teatsakė, jog giesmės turi pačios ateiti pas mane iš Šaltinio, iš Motinos. Ir jos nebus mano, nepriklausys man – tai bus dainos, kurias turėsiu nešti žmonėms. Tačiau aš pati turiu jas išgirsti. Pasak jo, reikia sėstis ir klausyti…
Ir išgirdai…
Po to dažnai sėdėjau ant žemės, daug vaikščiojau ir dainos pradėjo ateiti pas mane. Jos skambėjo senovine, nežinoma man kalba. Aš ateidavau pas šamaną ir klausdavau, ką jos reiškia. Jis beveik visada man paaiškindavo jų prasmę ir paskirtį. Jis sakydavo, kad nenori duoti man atsigerti, jis nori išmokyti mane gerti. Ir jis mane mokino ne ritualo, o paties gyvenimo – visko, iš ko jis susideda. Tai buvo taip nepanašu į tai, ko aš mokiausi ankščiau… Tai buvo nelengvas mokymasis, tačiau jis iškapojo mano ego ir ambicijas, kurios sukaustė mane kadaise kaip jauną dainininkę. Už tai aš jam esu ypač dėkinga. Pas indėnų šamaną aš mokiausi daugiau nei 10 metų. Tada pamilau ir grojimą senoviniais instrumentais. Pajutau, kad jų ir balso virpesiai, derinami su taisyklingu kvėpavimu, gali nuveikti stebuklus ir gydyti žmogų: tiek jo kūną, tiek dvasią.
Peru, kas yra tas taisyklingas kvėpavimas?
Kvėpuoti reikia sąmoningai. Savo seminarų metu aš pasakau moterims: „Atsisėskite, įkvėpkite giliai, taip, kad oras eitų per pilvą. Toliau įsivaizduokite, kad kvėpavimas nusileidžia giliai į žemę ir sugrįžta iš ten praturtintas Motinos Žemės energijos. Tada vėl kyla jūsų kūnu. Tokiu būdu jūs aktyvuojate savo energetinius centrus, harmonizuojate save“. Visi gydymo metodai yra ne tik pigūs – jie nieko nekainuoja! Apie tai žinojo mūsų protėviai. Pavyzdžiui, didelę galią ir išmintį turi medžiai. Kai aš apkabinu medį, prisiglaudžiu prie jo, jaučiu galingą energijos srautą ir jaučiuosi labai laiminga. Taip pat daug duoda Žemė. Visų pirma, moterims, nes Žemės energija – tai mūsų moteriškoji energija. Tiesiog vaikščiokite basos kuo dažniau, ypač rytais, kuomet Žemė prabunda.
Pastebėjau, kad dažniausiai ir dainuoji basa…
Taip, scenoje dažnai būnu basa ir atidengtu pilvu – taip aš žymiai geriau galiu perteikti energiją.
Perukua, kas yra vokalo joga, kurią tu propaguoji?
Tai fizinio ir mentalinio gydymo metodas, sukurtas mūsų protėvių, remiantis Šiaurės Amerikos, Indijos ir Rytų muzikinėmis tradicijomis ir dvasinių ieškojimų pagrindais. Viena iš žodžio „joga“ reikšmių yra „sąjunga“. Vokalo joga – tai sąmoningumo, kvėpavimo ir kūno sąjunga. Vokalo joga galima gydyti ir konkrečius susirgimus – kiekvienas kūno organas virpa tam tikru dažniu, o specialaus dainavimo metu mes tampame patys sau gydytojai.
Ar ji skirta tik moterims? Ar vyrai irgi galėtų ją praktikuoti?
Taip, vokalo joga, kurią aš dėstau, pritaikyta moteriškam giedojimui. Vyrai dainuoja kita tonacija. Tačiau vokalinės ir kvėpavimo praktikos vyrus veikia taip pat, kaip moteris. Kadangi atsirado tokios praktikos poreikis, prieš porą metų sukūriau specialų seminarą vyrams, kuris vadinasi „Vyrų giesmė“. Tiesa, moterys vis dar yra atviresnės tokio tipo praktikoms ir joms skiriu didesnę savo dėmesio dalį.
Kaip vokalo joga padeda tau?
Vokalo joga – tai praktika, kuri padeda man augti ir mane palaiko. Kiekvieną dieną dėl jos galiu susiderinti, pasisemti energijos ir atsiverti viskam, kas vyksta. Jei nepraktikuočiau vokalo jogos, mano vokalistės karjera, tikriausiai, irgi nebūtų pagauta tokio intensyvaus srauto.
Ką norėtum pasakyti Lietuvos moterims?
Noriu jas pakviesti į seminarą… Labai džiaugiuosi, kad vėl atvažiuoju į šią nuostabią šalį. Siunčiu jums visą mano meilę. Iki susitikimo!
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Alicija Eiliakas