Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Gyvendama Anglijoje, idėjas ir energiją skiria Lietuvai

Gyvendama Anglijoje, idėjas ir energiją skiria Lietuvai

„Labiausiai mane įkvepia žmonių susitelkimas, bendrystė“, – tvirtina Birutė Jakučionytė, įvairių socialinių projektų Lietuvoje kūrėja ir organizatorė. Ekologijos idėjų propagavimas, lietuvių vaikų telkimas į vertybes, pasitikėjimą savimi ugdančias stovyklas, jiems skirtos išskirtinės erdvės kūrimas, rankdarbių bei amatų puoselėjimas, garso terapijos renginių organizavimas – visko, kas pripildo Birutės gyvenimą ir kuria gėrį gimtosios šalies žmonėms, vienu įkvėpimu nė neišvardytum. Paklausite, kodėl savo energiją, laiką ji skiria darbui Lietuvai, nors jau septintus metus savo laimę kuria Jungtinėje Karalystėje? O kodėl gi ne, jeigu turimas jėgas tarsi padvigubina šių veiklų prasmės pajautimas, bendraminčių palaikymas, jų noras kurti gražius dalykus kartu.

Svarbiausia – noras ir bendraminčių palaikymas

Aktyvi visuomenės veikėja, renginių organizatorė ir vedėja, dviejų knygų autorė – taip dažniausiai prisistato B. Jakučionytė. Savo veiklų gausa, įvairove keturių vaikų mama žavi, stebina daugumą aplinkinių. Birutės neeilinis aktyvumas pradėjo reikštis paauglystėje. „Vaikystėje nebuvau kuo nors išskirtinė, hiperaktyvi. Savo komunikacinius, organizacinius gebėjimus pastebėjau būdama paauglė, šešiolikos ar septyniolikos metų. Manau, savo energiją, kurios turiu daugiau nei vidutinis žmogus, paversdama veikla, projektais, geriau pažįstu save ir mokausi ją panaudoti kuo efektyviau“, – kalba Birutė.

Būdama šešiolikos ji pradėjo savanoriauti – tapo vaikų vasaros stovykloje vadove. Jau suaugusi, dirbdama vadovaujamą darbą, įsitraukė į įvairius Lietuvos socialinės padėties gerinimo projektus: kartu su kolegomis kūrė socialines reklamas, nukreiptas į emigracijos problemą, daug dirbo, kad parduotuvėse atsirastų specialios kasos nėščiosioms bei mamoms su mažyliais, skleidė draugiškos aplinkos šeimai su vaikais idėją. Taip pat kūrė ir vykdė socialinius projektus ugdymo įstaigoms, skatinančius rūšiuoti, gyventi ekologiškai: „Ekodaiktai.lt“, „Ežiukų Dryžiukų klubas“, „Kamštelių vajus“, ėmė organizuoti Gervinių stovyklas. Pradinių klasių mokytojos išsilavinimą turinti Birutė sako niekada nedirbusi pagal specialybę, bet džiaugiasi, kad ją visą gyvenimą lydi įvairios veiklos, susijusios su vaikais.

Minėti projektai buvo tęstiniai, daugiamečiai, todėl išvykusi gyventi į Jungtinę Karalystę B. Jakučionytė sugalvojo, kaip juos tęsti per atstumą. „Tai nėra labai sudėtinga, nes daugelį dalykų galima organizuoti, valdyti internetu. Taip pat turiu palaikančių, prijaučiančių žmonių komandą, kurie labai padeda, atlieka daugybę darbų Lietuvoje. Manau, tam, kad kažką nuveiktum, labiausiai reikia didelio noro. Jeigu jis yra – galima kalnus nuversti“, – įsitikinusi pašnekovė.  

Birutę kiekviename projekte labiausiai džiugina žmonių bendrystė. Anot jos, vienas lauke ne karys ir kai randasi šimtai žmonių, palaikančių idėją, išeina nuostabus rezultatas. Tai įkvepia stengtis toliau. „Kaip aš galėčiau viena surinkti trisdešimt tonų miškuose, paežerėse, miestuose išmėtytų plastikinių butelių kamštelių ir priduoti juos perdirbti? Niekaip! Kaip aš viena galėčiau pasėti dešimt tūkstančių gilių ar pasodinti ąžuolų? Niekaip. Todėl būtent žmonių susitelkimas, bendrystė mane įkvepia labiausiai“, – tvirtina moteris, kurios vykdomi projektai atkreipia visuomenės dėmesį į aplinkos problemas, ugdo jaunosios kartos sąmoningumą, atsakomybės jausmą.  

Stovyklos, auginančios sparnus

Pastaruoju metu Birutė daugiausia laiko skiria Trakų rajone rengiamai vaikų, jaunimo edukacinei erdvei „Gervių lizdas“ ir Gervinių stovykloms. Dalyvių registracija, stovyklų administravimas, jų reklamavimas, informacijos rengimas, finansavimo „Gervių lizdo“ įrengimui ieškojimas – visi šie darbai gula ant moters pečių.

Organizuoti Gervinių stovyklas Birutė pradėjo prieš septynerius metus, jau gyvendama Anglijoje. To ėmėsi dėl savo vaikų – norėjo, kad jie bendrautų su giminėmis, draugais, likusiais Lietuvoje arba irgi išvykusiais gyventi svetur. Troško, kad nors vasarą per atostogas jie visi susitiktų ir smagiai, prasmingai pasibūtų. Iš lūpų į lūpas sklindantys geri atsiliepimai sukėlė ir kitų lietuvaičių bei jų tėvelių susidomėjimą.

„Pirmoji stovykla buvo skirta tik saviems vaikams. Vėliau kasmet daugėdavo prašymų priimti ir kitus – tuos, kurių aš nepažįstu. Po truputį užaugau iki stovyklų, atvirų visiems norintiems, – pasakoja pašnekovė. – Teko daugybę kartų nugalėti savo baimes, labai daug ko išmokti ir eksperimentuoti, kol galėjau pati sau pasakyti, kad turiu puikią komandą ir mūsų stovyklos yra tikrai kokybiškos, patikimos, saugios, sukuriančios vaikams, jų tėvams didelę vertę.“ Kad pavyko to pasiekti, įrodo labai geri stovyklos dalyvių atsiliepimai, kasmet pritraukiamas didelis skaičius vaikų.

Šią vasarą organizuojamos stovyklos penkioms grupėms. Mergaičių grupėje bus mokomasi moteriškumo, švelnumo, šokių, rankdarbių, seserystės, dalyvės sužinos skirtingas moteriškumo tradicijas įvairiose šalyse. Teatro grupėje vaikai žais teatrą: kurs lėles, vaidmenis, istorijas, statys scenas, keisis vaidmenimis. Kiti mokysis rankdarbių, amatų. Į stovyklą sugužės ir vyresnėliai, norintys susitikti, pasibūti su anksčiau čia įgytais draugais. Jungtinėje Karalystėje ir kitose užsienio šalyse gyvenančių lietuvių vaikai dalyvaus daugybėje veiklų, skirtų lietuviškumui puoselėti, ryšiui su Lietuva stiprinti, susipažins su lietuvių kultūra, tradicijomis, papročiais. Visą informaciją apie stovyklas, jų datas, programą Birutė skelbia savo tiklaraštyje jakucionyte.lt.  

Kad Gervinių stovykla taptų dar patrauklesnė, anot organizatorės, beliko sukurti vaikų svajonių stovyklavietę „Gervių lizdas“ su penkiasdešimt miegoti skirtų vietų. Tai tarsi vaikų ir jaunimo rojus, kuriame apstu pačių įvairiausių veiklų, amatų, įdomių statinių, jaukių vietelių, galima žaisti įvairius žaidimus medžiuose, krūmuose, statyti, lipdyti, kalti, pjauti. Stovyklavietę ketinama kasmet tobulinti, plėsti, į jos įrengimo darbus įtraukti pačius vaikus. „Pernai vasarą statėme namą – žeminę, o šiemet visi klausia, ar galės joje gyventi. Šią vasarą statysim namelį medyje. Noriu, kad vaikai patys kurtų, nes tikiu, jog jiems tai patinka. Be to, jie nelabai turi, kur patys pabandyti susiręsti kokį ežio namą iš lazdynų ir molio, kuriame galima pasislėpti ir su draugais žaisti žaidimus. „Gervių lizdas“ bus skirtas pačioms įvairiausioms fantazijoms, susijusioms su gamta, natūralumu, ekologija“, – savo vizija dalijasi pašnekovė.

Tiek ugdydama sūnus, tiek dirbdama su kitais vaikais Birutė stengiasi padėti jiems suvokti, kad jie tobuli tokie, kokie yra, kad, norint kažką išmokti, suprasti, klysti būtina. „Man labai svarbu vaikus išmokyti pasitikėti savimi ir atradus savo stipriąsias savybes jas puoselėti, auginti savo įgimtus talentus. Taip pat perduoti jiems, kad bendradarbiavimas, o ne konkurencija yra varomoji viso pasaulio jėga, kad meilė sau ir kitam išlaisvina, užaugina sparnus“, – sako projektų kūrėja.

Bet kokia pagalba – neįkainojama

Šiemet Birutė taip pat viliasi atnaujinti dvejus metus nevykusį konkursą „Kamštelių vajus“, rasti jam rėmėjų. Šio projekto tikslas – šviesti visuomenę, skatinti gyventi ir leisti laisvalaikį sveikai, naudoti ekologiškas priemones, tausoti aplinką, energijos šaltinius. Dar viena nauja Birutės idėja – plastikinių kamštelių, kurie surenkami per minėtą Lietuvoje organizuojamą konkursą „Kamštelių vajus“, perdirbimo linija. Nenuilstanti organizatorė taip pat šiemet planuoja sukurti edukacinę veiklą „Nuo gilės iki ąžuolo“, skirtą mūsų šalies mokymo įstaigoms. Šio projekto tikslas – skatinti moksleivius pažinti, tyrinėti, tausoti mišką, aplinką, energijos šaltinius.

Birutė neslepia – organizuojant didelius projektus visada kyla įvairių iššūkių. Pavyzdžiui, projektas „Kamštelių vajus“ yra respublikinis, jame dalyvauja net 200–250 ugdymo įstaigų ir viską suvaldyti nėra itin paprasta. Vis dėlto kasmet, vykdant tęstines veiklas, įgyvendinant naujus sumanymus, patirties, profesionalumo, palaikymo daugėja. „Yra labai daug žmonių, kurie palaiko, pritaria, remia, bet tų, kurie šaiposi, smerkia, kur kas daugiau, tik aš jų nematau ir negirdžiu. Man jau seniai nebesvarbu, kaip aš atrodau kitiems, kokių pastabų jie man turi. Aš einu ir darau tai, kuo tikiu, tai, kas man tinka ir patinka. Tuos, kurie pritaria, kviečiu eiti drauge“, – atvirauja pašnekovė.

B. Jakučionytė pripažįsta – išsiversti be rėmėjų būtų neįmanoma, todėl viena iš jos užduočių – surasti lėšų projektams, sumanymams įgyvendinti, telkti žmones, norinčius ir galinčius paaukoti. „Nuolat ko nors prašau: dovanų mokiniams, dalyvaujantiems „Kamštelių vajuje“, juodžemio, vazonų ąžuolams sėti, valymo įrenginių, medienos ar naudotų langų stovyklavietei „Gervių lizdas“. Prašau ir pinigų, prašau pervesti į VšĮ „Draugiški šeimai“ du procentus pajamų mokesčio deklaruojant metines pajamas“, – pasakoja Birutė. Finansinio palaikymo ne visuomet pakanka, tačiau moteris teigia jau seniai išmokusi suktis su tuo, kas yra.

„Didžioji dalis mane palaikančių galbūt negali paremti finansiškai, bet jie atvažiuoja savanoriauti, dirbti per talkas, atiduoda stovykloms daug priemonių ar mums reikalingų baldų. Man tai yra labai svarbu. Jeigu kažkas turi siuvyklą ir mano, kad likusios atraižos gali tikti mano stovykloje daromiems rankdarbiams, o kažkas gali duoti kartono, atiduoti savo senus indus, įrankius ar skirti dažų – juk tai irgi yra labai didelė parama“, – sako Birutė.

Neretai pagalvojame apie norimus pokyčius, tačiau sakydami, kad lauke vienas ne karys, tarsi nusimetame nuo savęs atsakomybę, nuleidžiame rankas: „Jeigu nerūpi kitiems, kodėl turėtų rūpėti man?“ Tačiau juk nuo vieno žmogaus iniciatyvos dažniausiai ir prasideda pokyčiai. Birutė linkusi tam pritarti. „Imtis socialinių projektų mane skatina sąžinės graužimas, pareigos jausmas. Žemė užteršta milijardais tonų panaudoto plastiko. Man tai kelia didelį nerimą, tuo labiau kad tai susiję ir su manimi asmeniškai. Ką aš galiu padaryti? Rūšiuoti, organizuoti „Kamštelių vajų“. Lietuvoje ir visame pasaulyje masiškai kertami parkai, saugomos teritorijos, pjaunami medžiai miestuose. Ką aš galiu padaryti? Galiu sodinti medžius, sėti giles, sukurti mokykloms skirtą edukacinę programą „Nuo gilės iki ąžuolo“. Daugybė žmonių, kaip ir aš, išvažiavo ir išsivežė vaikus iš Lietuvos. Ką aš galiu padaryti, kad jų ryšys su tėvyne nenutrūktų, kad būtų kuo stipresnis? Galiu pakviesti juos į vasaros stovyklas, galiu parašyti pasakų knygą (būtinai tai kada nors padarysiu), galiu sukurti vaikų ir jaunimo susirinkimams skirtą erdvę „Gervių lizdas“. Tad aš ir darau tai, ką galiu. Kitas galbūt tiek negali, bet gali atvežti savo vaikus į stovyklą iš Vokietijos ir sumokėti už kito vaiko stovyklą, pervesdamas paramą į „Gervės gerumo fondą“. Jeigu kiekvienas jaustume atsakomybę ir darytume tai, ką galim, manau, jau tikrai būtume toli toli nuėję“, – svarsto pašnekovė. 

„Gongų maudynės“, rašytojos plunksna ir rankdarbiai

Šiltuoju laikotarpiu į tėvynę lietuvę traukia jau minėti darbai, veiklos Trakų rajone esančioje sodyboje, socialiniai projektai, skirti visai šaliai. Be to, Lietuvoje ji organizuoja „Gongų maudynes“ ir „Draugų gongų naktį“. Tai garso terapijos renginiai, padedantys nusiraminti, atsipalaiduoti, pajusti harmoniją. „Gongai labai prisidėjo prie mano sielos gijimo, išsilaisvinimo, net transformacijos, – prisipažįsta Birutė, daugiau nei dešimtmetį grojanti šiuo instrumentu. – Nuoširdžiai rekomenduoju tai patirti kiekvienam.“  

Kai neorganizuoja renginių ar projektų, B. Jakučionytė mėgsta kurti įvairiausius rankdarbius. Ji turi savo internetinę rankdarbių parduotuvę ecoethno.co.uk, kurioje galima rasti visko – nuo dekoracijų iki nertų krepšių. Ji taip pat rengia rankdarbių dirbtuves Anglijoje gyvenančioms moterims, vaikams. Tai jai yra būdas nepamiršti to, ką perėmė iš mamos, močiutės, išmoko studijuodama pradinio ugdymo pedagogiką, propaguoti ekologijos idėjas, etnokultūrines tradicijas, ugdyti vaikų kūrybingumą. 

Birutė – puiki žodžio meistrė. Ne vienus metus ji rašo tinklaraštį, atvirai dalydamasi savo patirtimi, sumanymais, istorijomis. Prieš kelerius metus išleido knygas „Moteris iš raudonos „Audi“ ir „Mano karūna nematoma“. Jose atskleidžiama ir skausminga moters patirtis. Tačiau nesėkmės, sunkumai jos nesugniuždė, priešingai – dabar ji pozityvumu, meile gyvenimui stengiasi užkrėsti kitus. Pašnekovė mano, kad būtent įgyta patirtis tapo vienu iš svarbiausių jos įkvėpimo šaltinių. „Kai patiri, kad gali išlipti iš pačios giliausios duobės, tuomet vėl į ją įkristi nėra taip baisu, o įkritęs žinai, jog gali išlipti, – tvirtina ji. – Kitų žmonių palaikymas mane taip pat įkvepia. Tokių kaip aš, tikinčių pozityvumo galia, tikinčių, kad patys esame savo gyvenimo kūrėjai, pažįstu labai daug, o draugėn suėję mes tampame galinga jėga ir padarome neįtikėtinų dalykų. Aš kaskart verkiu iš dėkingumo ir drauge patirto bendrystės jausmo. Dar vienas mano įkvėpimo šaltinis yra kiti žmonės, darantys didelius, nuostabius darbus. Pavyzdžiui, šeima, globojanti devynis ar trylika vaikų, mama, auginanti neįgalų vaiką ir skleidžianti besąlygišką meilę, atjautą. Gyvenime yra labai daug gerų, įkvepiančių dalykų kiekvieno mūsų panosėje, tereikia apsidairyti.“

Ne pinigai suteikia laimę

B. Jakučionytė dirba iš namų, todėl vaikai veiklios mamos dėmesio stoka nesiskundžia. Prireikus dėl kurio nors projekto išvykti savaitei ar dviem, atžalomis pasirūpina jos sesuo. Birutė džiaugiasi puikiais tarpusavio santykiais su sūnumis, kurie, kai tik yra galimybė, mielai prisideda prie jos veiklų. „Šešiolikmetis vyresnėlis – puikus patarėjas daugelyje mano reikalų. Šią vasarą jau savanoriaus stovyklose. Jeigu tik yra galimybė, vaikai visada man padeda per renginius“, – sako pašnekovė.

Birutė pripažįsta – Anglijoje jos, vienišos keturių vaikų mamos, situaciją labai lengvina šalies socialinė sistema. Be to, jos teigimu, vaikus į mokslus leisti čia yra paprasčiau: „Be uniformų, kurios yra pigesnės nei Lietuvoje, daugiau nieko pirkti nereikia. Taip pat man nereikia dirbti „taksiste“ ir vežioti sūnų į mokyklas – čia puikus visuomeninis transportas.“

Nemažai metų praleidus Anglijoje, Birutei nesunku palyginti abi šalis ir įvardyti, kuo mes, lietuviai, galime pasidžiaugti, o ko mūsų visuomenė dar galėtų pasimokyti. „Gyvenantiems Lietuvoje dar labai reikia mokytis priimti kitokius žmones. Kalbu apie tuos, kurie turi negalią, yra kitokios rasės, tikėjimo, odos spalvos, apie senelius. Taip pat joje labai gajus materialumo vertinimo kriterijus, t. y. kitą vertiname pagal jo automobilio markę, namo dydį, drabužius, o juk kiekvienas senas ar mirštantis žmogus kartoja, kad „ne piniguose ir turtuose laimė“. Manau, jog lietuviams labai reikia mokytis, kaip jaustis laimingesniems, labiau atsipalaidavusiems“, – nuomone dalijasi pašnekovė. Tačiau ji nepamiršta pasidžiaugti, kad mūsų tauta pasižymi užsispyrimu, darbštumu, kantrybe.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Birutės asmeninio archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: