Pradinis / Lietuviai svetur / Gyvenimas kaip didelis nuotykis

Gyvenimas kaip didelis nuotykis

donata_fot24

Gyvenimą Donata Kukytė dažniau nei kiti mato pro fotoaparato objektyvą, kadangi jis – tarsi jos pačios dalis. Po ieškojimų ir bandymų įgyti specialybę Lietuvoje ji pasirinko fotografijos studijas Didžiojoje Britanijoje ir dėl to visiškai nesigaili. Mergina džiaugiasi gyvenimu svetur, mokosi gyventi savarankiškai ir… vis dar tiki stebuklais.

Kada pradėjai fotografuoti? Koks buvo tavo pirmas fotoaparatas?

Manau, fotografija pasirodė įdomi tada, kai tėvai nusipirko pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą… Man buvo tuo metu dešimt metų. O koks turtas tai buvo! Vėliau nusipirkau savo Canon Powershot S5 IX fotoaparatą, kuris jau buvo įdomesnis, turėjo rankinį valdymą, supratau, jog dėl gero kadro sukirba malonus jausmas – žiūrėkit, čia mano darbas! Nedalyvavau jokiose parodose ar konkursuose, mano nuotraukos kabėjo tik mokyklos koridoriuje. Gal trūko laiko, o gal dėl to, kad turėjau dar ir kitų pomėgių (šokiai, laipiojimas), niekad anksčiau nekilo mintis, jog galėčiau ką nors pasiekti fotografuodama. Visą laiką, kol gyvenau Lietuvoje, tai tebuvo malonumas – nufotografuoji, minimaliai nuotrauką pakoreguoji, parodai draugams, įdedi į kokią nors galeriją internete – ir viskas. Nesimokiau fotografijos, todėl nelabai tobulėjau fotografuodama. Dabar gerai tai suprantu, nes kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad fotografuoti yra daug sunkiau negu daugumai atrodo. Be to, šis malonumas yra brangus.

Dėl kokių priežasčių nusprendei studijuoti svetur?

Baigusi mokyklą iškart stojau į universitetą Lietuvoje. Specialybę rinkausi ilgai, nes nežinojau, ką noriu veikti gyvenime: galvojau apie architektūrą, turizmą, norėjau studijuoti menus, bet nepasitikėjau savimi, todėl įstojau į kultūros vadybą, nes maniau, jog organizuoti kultūrinius renginius bus įdomu, tačiau studijos nuvylė ir jas nutraukiau dar prieš pirmąją sesiją. Tada susiradau darbą ir pradėjau galvoti apie studijas iš naujo. Nemažai draugų tuo metu jau buvo išvažiavę studijuot į Didžiąją Britaniją. Jų patarimai, anglų kalbos mokėjimas, palankios paskolų galimybės suviliojo ir mane. Be to, labai aiškiai supratau, kad Lietuvoje studijuoti nenoriu. Dabar jau rinkausi tarp fotografijos ir šokio. Apsisprendžiau, užpildžiau dokumentus, susiradau kursus, kurie mane domino. Pavyko įstoti. Galiu tik patvirtinti, kad į universitetą tikrai neverta stoti iškart po mokyklos, jei nežinai, ko tiksliai nori.

Ar vykdama į Birmingemą žinojai kur važiuoji?

Neturėjau jokių planų, nežinojau kur važiuoju, nepažinojau nė vieno žmogaus tame mieste, neieškojau jokių draugų internetu. Vasaros vidury, gavusi teigiamą atsakymą iš universiteto, nusipirkau bilietą į Angliją, kad prieš studijas dar galėčiau aplankyti draugę. Užuot aiškinusis ką nors apie studijas ir miestą, kuriame gyvensiu, su draugais išvykau į kelionę po Europos uolas laipioti. Turbūt norėjau, kad naujasis gyvenimas ir aplinka mane nustebintų… Tiesa, mano šeima tuo nebuvo labai sužavėta.

Kokie jausmai tave kamavo išvykstant?

Išvykstant buvo tik malonus jaudulys, jausmas, kad prasideda kažkas naujo, kažkas dar nepatirto. Nieko nesitikėjau, kad nereikėtų nusivilti. Aišku, buvo šiek tiek baisoka, nes būsiu viena, svetimoje šaly, nepažįstamame mieste ir, bent jau pradžioje, tikrai niekas nepadės.

Kokia buvo tavo naujojo gyvenimo pradžia Birmingeme?

Nors man patinka naujos vietos, nepažįstama aplinka, keisti žmonės, tačiau atvykusi į Birmingemą buvau šiek tiek sutrikusi, nes reikėjo atlikti nemažai darbų: atsidaryti sąskaitą banke, užsiregistruoti pas gydytoją, susitvarkyti dokumentus dėl nacionalinio draudimo, be kurio negali oficialiai įsidarbinti, užsiregistruoti universitete… Ir viskas vyksta skirtingais anglų kalbos dialektais. Dėl jų nutiko ir graudžiai juokingų istorijų. Pradžioje gyvenau universiteto bendrabutyje su dviem britais, inde, rumune ir airiu. Ir kaip nemalonu būdavo, kai absoliučiai negalėdavau suprasti, ką jis sako! Airiai pasižymi greita kalbėsena, lyg bumbėtų panosėje, net ir patys britai kartais nesuprasdavo, ką airis sakydavo, o ką jau kalbėt apie mane, ką tik įmestą į kultūrų maišalynę. Nutariau susirasti darbą, nes tik atvykusi į Didžiąją Britaniją gyvenau iš santaupų ir tėvų padedama. Rasti darbą nebuvo labai sunku, užtruko savaitę ar dvi. Išsispausdinau daugybę CV ir ėjau per kavines bei restoranus (buvau dirbusi padavėja Lietuvoje). Taip susipažinau su apylinkėmis, pradėjau susivokti kur esu. Darbą gavau vienos meno galerijos kavinėje, kur su manimi pasisveikino lietuviškai! Pasirodo, jog viena bendradarbė buvo lietuvė. Ji taip pat studijavo tame pačiame universitete. Buvau maloniai nustebinta tokio netikėtumo!

Ar sunku studijuoti fotografiją?

Studijų krūvis yra nedidelis, paskaitos vyksta tik 2 arba 3 dienas per savaitę. Jei nori padaryti ką nors tikrai įdomaus ir kokybiško, turi dirbti, galvoti ir ieškoti sprendimų pats. Iš pradžių atrodo, kad niekas nieko lyg ir nereikalauja, bet kai ateina rezultatų diena, supranti, jog galėjai pasistengti ir labiau. Pirmieji mokslo metai skirias nuo antrųjų – tai lyg apšilimas prieš rimtą darbą. Dabar reikalaujama daug daugiau, jau galvojame, kurią fotografijos sritį rinksimės. Dar vienas mane labai nustebinęs dalykas – studentų žinių lygio skirtumas. Keletas bendrakursių neturi jokio supratimo apie fotografiją… Net ne apie fotografiją, apie pagrindines fotoaparato funkcijas! Jie negalėtų pasakyti, kas yra diafragma ar ISO, o kiti tame pačiame kurse esantys jaunuoliai kuria neįtikėtinus darbus.

Koks vietinių požiūris į atvykėlius?

Birmingeme sutikau daug ir įvairių žmonių. Bendrabutyje gyveno daugiausia britai (įvairių rasių jaunimas, bet gimę Jungtinėje Karalystėje), kuriems svarbiausia yra apranga, daiktų pirkimas ir vakarėliai. Kuo mažiau britai atsimena po vakarėlio, vadinasi, tuo įdomiau jame buvo! Sutikau čia fantastiškų, nuoširdžių, pagelbstinčių, šiek tiek keistų, bet man tokie tik įdomesni, žmonių. Iš tikrųjų dar ir dabar stebiuosi, jog viename mieste gali sutikti tiek daug iš viso pasaulio suvažiavusių paklydėlių. Vietiniai atvykėliais nesistebi, tačiau pažindintis su jais taip pat neskuba. Pavyzdžiui, universitete užsieniečiai bendrauja vieni su kitais, o britai – savose grupėse. Dėstytojai užsieniečius tikrai vertina, kai kuriuos atvykėliai daug labiau nei vietiniai studentai domina, nes jie turi daugiau idėjų, yra darbštesni ir daugiau gyvenime matę žmonės.

Kam turėtų nusiteikti jauni lietuvaičiai, mąstantys apie studijas užsienyje?

Reiktų suprasti, kad tėvų tikrai nebus šalia. Niekas nepadės, jei pats nepasirūpinsi, tačiau to bijoti nereiktų, nes šalia vis tiek atsiras kas nors iš niekur, patars, nusišypsos, pagelbės. Aišku, bus linksma, bus graudu, bet viskas bus nepatirta. Į viską gyvenime patarčiau žiūrėti kaip į didelį nuotykį, nebijoti rizikuoti, siekti tikslų, nesėdėti vienoje vietoje ir nesiskųsti.

Fotografija – didžioji tavo aistra. O kas dar tave domina?

Mano dar dvi didžiausios aistros – šokis ir laipiojimas uolomis. Bent kartą per savaitę stengiuosi rasti laiko šiuolaikinio šokio pamokai. Lietuvoje šio šokio pagrindų mokiausi Kauno šokio teatre „Aura“, kuris yra seniausias šio žanro teatras Lietuvoje. Kai tik turiu laisvą valandėlę, bėgu į laipiojimo salę – čia dirba visai kiti raumenys ir tai nėra vien tik vaikų žaidimas, kaip daugumai iš pirmo žvilgsnio atrodo. Laipiojime siekiu nugalėti save, įveikti vis sunkesnes trasas, siekiu vis įvairesnių tikslų. Tai labai savitas ir įdomus sportas.

Kokia informacija apie Lietuvą labiausiai domina Tavo naujuosius draugus ir kuo Tu, kaip lietuvė, gali didžiuotis?

Keistai įdomi kitiems yra mūsų kalba. Niekaip nesupranta, sako – liežuvio laužymas. Bet pripažįsta, kad graži. Keli žmonės net sakė tik-rai imtų mokytis, jei lietuvių kalba būtų pasaulyje plačiau vartojama. Dar juokiasi, kad kalnų neturim, tik lygumas. Nustemba, kad Lietuvoje karštos vasaros ir šaltos žiemos. Juokiasi, kai sužino, jog lietuvių tik apie 3 milijonus (Birmingeme ir jo apylinkėse gyvena beveik tiek pat gyventojų).

O ko labiausiai pasiilgsti iš Lietuvos gyvenimo?

Gamtos, maisto, skaniai kvepiančio oro, metų laikų, šeimos, kalbos, atstumų. Visko ilgu. Ten namai, viskas pažįstama, paprasta.

Kaip jautiesi atsidūrusi daugybės kultūrų šalyje, kokias šventes – tautines ar šiuolaikiškas- mieliau šventi?

Nepamirštu paminėti Joninių,  o užuot šventusi Heloviną, kitą dieną nueinu ant kapų uždegt žvakutės. Turbūt Vėlinių ir Visų šventųjų labiausiai pasiilgstu iš tradicinių švenčių – tos ramumos, žvakių jūros, kai paskęsti savo mintyse, tuo metu viskas atrodo netikra, tikrai kaip kitas pasaulis. O nematomos vėlės plaukia aplink tave, be garso, švelniai.

Ar tiki stebuklais?

Kaip galėčiau netikėti? Jie yra čia! Aplinkui… Kiekvieną mielą dieną.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top