Pradinis / Žmonės / Gyvenimo aritmetika: potėpis po potėpio

Gyvenimo aritmetika: potėpis po potėpio

P4110190

„Turiu daug svajonių… Didelių ir mažų…. Be svajonių nebūtų nieko… Dabar jau žinau, kad jos pildosi, todėl svajoju dar daugiau“, – sako Rasa Art. Jos švelnumo ir atjautos užtenka ir saviems, ir globojamiems vaikams, su kuriais ji bendrauja spalvomis. Rasa paprastai ir be pagražinimų pasakoja apie prakalbintus vaikus, teptuko galią ir blaškymąsi po pasaulį…

Kada pradėjote rimtai piešti, kas Jus įkvėpė?

Rimtai savarankiškai tapyti pradėjau baigusi studijas. Tapyba mane įtraukė ir užvaldė, kai rimtai pradėjau ieškoti savo gyvenimo kelio. Tai buvo nusiraminimas ir psichologinė terapija. Tapydama perėjau per visus savo gyvenimo etapus. Tos drobės labai asmeniškos… Nors ir per simbolius, bet pasakojo apie mano gyvenimą, viltis, svajones. Tiesiog negalėjau netapyti. Ir dabar, kai ilgesnį laiką neprisėdu prie molberto, pasidaru pikta, nebežinau, ko noriu nei iš savęs, nei iš kitų. Kyla paveikslo mintis, idėja ir nešiojuosi ją galvoje tol, kol ji nepriverčia sėsti ir tapyti. Dabar mano paveikslai taip pat gana asmeniški, tik aš stengiuosi neaiškinti paveikslo esmės. Žmonės pirmiau pasižiūri, pajaučia, patinka ar ne, o tada, perleidę per savo vidų, interpretuoja tai, ką mato. Paveikslas kabės žmogaus namuose, todėl svarbu, kad jis kažką reikštų, pasakotų jam, atskleistų jo mintis ir jausmus, o ne dailininkės. Kiekvienas mes turime savo pasaulį, kurį puošiame savo mintimis ir jausmais. Man labai smagu, kai mano paveikslai iškeliauja svetur ir papildo kito žmogaus pasaulį. Tuomet jaučiu, kad yra daugiau žmonių su panašiais pasauliais, kad visi mes vienaip ar kitaip susiję.

Kuo Jūsų paveikslai skiriasi nuo kitų dailininkų darbų?

Tapau aliejiniais dažais ant drobės ne braukdama teptuku, o tapšnodama, todėl visi mano teptukai išsiskleidę kaip gėlytės. Šita technika tapant spalvų perėjimas pasidaro panašus į akvarelės liejimą, tačiau spalvos yra daug ryškesnės. Taip atsiranda faktūra, kurią liečiant rankomis ji tarsi braižosi.

Jūsų paveiksluose vaizduojamos moterys. Kodėl?

Moterys yra stiprioji lytis, ant kurios laikosi pasaulis. Pažiūrėkite, kiek jos gali išgyventi dėl kitų, kiek jos gali besąlygiškai mylėti ir aukotis, kiek jos gali meluoti ir apsimetinėti dėl kilnaus ir nelabai kilnaus tikslo… O ar yra toks dalykas pasaulyje, kurio moteris negali? Žinoma, vyrai taip pat daug gali, bet moterys, kad ir ką bedarytų, viskam suteikia dramatiškumo, jausmingumo. Man patinka tapyti moteris… Stiprias moteris, karalienes, kurios yra kiekvienoje iš mūsų.

Lietuvoje menininkams nelengva. Kaip Jūs manote, ar tai dėl didelės konkurencijos, ar dėl to, kad lietuviai nemoka įvertinti meno?

Niekam niekur nėra lengva. Meno mylėtojų Lietuvoje yra daug, tik jų finansinės galimybės dažnai ribotos. Man smagu, kai mano darbai puošia gerų žmonių namus, todėl kai matau, kad žmogui patinka paveikslas, bet jis negali jo įpirkti, kainą nuleidžiu net iki savikainos. Tiesa, taip darau tada, kai pažįstu žmogų ir žinau, kad jis įvertins mano tokį poelgį.

Menininkai – jautrios sielos žmonės. Ar tas jautrumas ir paskatino pasinerti į savanorystę? Jūs turite du savo vaikus ir dar šiluma dalinatės su paliktais vaikais…

Globoti paliktus ir nuskriaustus vaikais man norėjosi seniau, bet tik tada, kai susilaukiau savo vaikų, tai įgyvendinau. Jau trečius metus esu laikinųjų vaikų globos namų savanorė. Pradžioje su vaikais piešėme ant sienų, dabar katą per savaitę vedu dailės terapijos užsiėmimus. Man labai svarbu, kad jiems padėdama pati iš jų gaunu labai daug teigiamų emocijų. Paklausius kai kurių iš jų gyvenimo istorijų, suprantu, kad aš per 30 savo gyvenimo metų neišgyvenau net trečdalio sunkumų, tekusių jiems per 10 – 12, o kartais ir tik 5 gyvenimo metus…

Koks Jums atrodo jų pasaulis? Ar Jums nesunku su jais bendrauti?

Jų pasaulis sudėtingas ir, manau, vertas tapytojo teptuko… Bendrauti su jais nesunku, tiesiog palauki, kol jie pradeda pasitikėti. Su vienais vaikais susibendrauju greičiau, su kitais nepavyksta visai, bet dauguma yra kalbūs, nori bendrauti. Mažesni vaikai nori šilumos, daugiau apkabinimų, panešiojimų…

Ar Lietuvos valstybė jais pakankamai rūpinasi? Ko jiems labiausiai trūksta?

Mano nuomone, finansiškai valstybė tokiais vaikais rūpinasi pakankamai, tačiau neužtenka apleistam vaikui tik pavalgyti duoti ir švariai jį aprengti. Sakyčiau, kad turėtų būti privaloma kiekvienam vaikui reguliariai lankytis pas psichologą ar psichoterapeutą. Neužtenka tik išnaikinti utėles iš galvos, manau, jas naikinti reikia ir iš giliau…

Jūs labai daug savo laiko ir jėgų atiduodate kitiems. Ar to išmokote dar gyvendama Amerikoje?

Amerika – tikra svajonių šalis, tik reikia turėti tvirtą svajonę. Aš ten išvažiavau nelabai žinodama, ko noriu, todėl gyvenimas davė tai, kas priklausė. Studijų metais į Ameriką važiuodavau padirbėti per vasaros atostogas kaip ir daug kitų studentų. Baigusi universitetą, nusprendžiau išvažiuoti ten gyventi. Bent jau tada taip galvojau… Dirbau įvairius darbus: prižiūrėjau senelius ir vaikus, tvarkiau namus, aptarnaudavau klientus kavinėje… Buvau pradėjusi Amerikoje studijuoti, bet su būsimu vyru nusprendėme, kad ten neverta investuoti nei laiko, nei pinigų, nes norime grįžti į tėvynę ir čia gyventi.

Ar nesigailite, kad grįžote?

Teko išgirsti replikų, kam reikėjo lietuvaitei trenktis į Ameriką, susirasti lietuvį vyrą ir parvažiuoti į Lietuvą. Bet man pačiai tokių abejonių nebuvo. Niekada netroškau ištekėti už amerikiečio. Patirties, įgytos Amerikoje, niekada nesigailėjau. O grįžome todėl, kad jautėme, jog labai stipriai namai traukia. Tuomet mano namų suvokimas skyrėsi nuo dabartinio. Dabar mano namai yra ten, kur yra mano šeima, mano vaikai, bet tada tai buvo tiesiog Lietuva…

Ten ir čia… Ar skirtumai labai dideli?

Anksčia tie skirtumai tarp Amerikos ir Lietuvos buvo ryškesni. Ten gyvenimas daug paprastesnis… Jei praradai darbą, labai greitai gali susirasti kitą. Ir tos amerikietiškos šypsenos manęs neerzino. Tiesa, dabar ir Lietuvoje žmonės daugiau šypsosi. O vairavimo stilius… Tai mane sugrįžusią tiesiog glumino. Kaune norėdamas pasukti į kairę anksčiau turėdavai ilgai laukti, kol kas nors praleisdavo, o ten – mojuoja, rodo, kad praleidžiu, linki gero kelio. Bet dabar, man atrodo, ir pas mus situacija gerėja. Grįžtantys bent trumpam emigrantai parveža gerosios vairavimo kultūros. O gal aš tiesiog pripratau?

Kokia Jums atrodo Lietuva šiandien? Kokiomis spalvomis ją nupieštumėte?

Mūsų šeima dar metus gyveno Anglijoje, bet ir vėl grįžome į Lietuvą. Ir grįžome ne todėl, kad nesisekė. Tiesiog supratome paprastą tiesą: jei mes čia dirbsime tiek, kiek ten, gyvensime lygiai taip pat gerai, o gal ir dar geriau nei ten. Skųstis galima daug, ilgai ir įvairias dalykais, bet ar dėl to kas nors pasikeis? Todėl Lietuvą nupieščiau šviesiomis spalvomis, kad tik užkrėsčiau visus pozityviu mąstymu…

Kalbėjosi Inesa Uktverienė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top