Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Halo lietuvių draugija „Linas“: „Kiekvienas esame savo tėvynės ambasadorius“

Halo lietuvių draugija „Linas“: „Kiekvienas esame savo tėvynės ambasadorius“

Vienos užsienio lietuvių bendruomenės gyvuoja daugiau nei pusę amžiaus, kitos – keletą dešimtmečių ar keliolika metų. Labai svarbu, kad dabartinės kartos tęsia savo tėvų, senelių pradėtas tautiškumo, bendruomeniškumo puoselėjimo tradicijas. Ne mažiau džiugina tai, kad kuriasi naujos lietuvių organizacijos, vienijančios tautiečius, įgyvendinančios prasmingus sumanymus, formuojančios teigiamą mūsų tautos įvaizdį svetur. Viena tokių – Jungtinės Karalystės Kingstono prie Halo mieste 2018-aisiais susikūrusi draugija „Linas“. Į pokalbį įsitraukė visi jos valdybos nariai: pirmininkė Agnė Kluoniūtė, Halo teatro grupės vadovė Ingrida Pilibaitienė, folkloro šokių vadovė Jurgita Stulpinaitė, Denisas Dikal ir Andrius Virbickas.

Bendrystės siekis

Lietuviai pasklidę po visą Jungtinę Karalystę. Jų įkurtas organizacijas galėtume skaičiuoti dešimtimis. Kingstono prie Halo mieste, kuris dažnai vadinamas tiesiog Halu, gyvena ne tiek ir mažai – apie du tūkstančius – mūsų tėvynainių. Čia veikia kelios lietuviškų produktų parduotuvės, lituanistinė mokykla, yra susibūrusios lietuvių krepšinio bei futbolo komandos. Tačiau grupelei aktyvistų to pasirodė per mažai, todėl jie ryžosi įkurti lietuvių draugiją.

„Steigti draugiją nusprendėme pajutę lietuviškos veiklos trūkumą, – sako Jurgita. – Norėjome susiburti, kartu švęsti lietuviškas šventes, bendrauti lietuviškai, kad vaikai nepamirštų gimtosios kalbos.“

Į pirmąjį renginį bendraminčių būrelis pakvietė tautiečius dar prieš oficialiai įkuriant organizaciją. Kvietimas buvo paprastas – Valstybės dieną prie Hamberio tilto ateiti giedoti „Tautiškos giesmės“. Tąkart organizatoriai buvo maloniai nustebinti – susirinko apie aštuoniasdešimt žmonių. Kai kurie atvyko net iš kito miesto. „Manėme, kad susirinks tik mūsų šeimos, gal dar keli draugai, ir viskas. Tikrai nesitikėjome, kad šis renginys sutrauks tiek dalyvių. Jausmas buvo nepakartojamas! Sugiedoję himną, įtraukėme vaikus į įvairias veiklas, surengėme iškylą su suneštinėmis vaišėmis, bendravome. Visiškai nesinorėjo skirstytis“, – prisimena Agnė. Tada ir gimė iniciatyva steigti draugiją, organizuoti daugiau panašių renginių.

Pavadinti organizaciją „Lino“ vardu, pasak Jurgitos ir Agnės, buvo nuspręsta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl šio žodžio trumpumo. Kitas svarbus kriterijus renkant pavadinimą – kad jį galėtų lengvai ištarti kitakalbiai. „Be to, šis pavadinimas mums asocijuojasi su mėlynais linų laukais Lietuvoje, lininėmis staltiesėmis pas močiutę kaime, jaukumu“, – priduria pašnekovės.

Jauna ir veikli

„Lino“ draugija dar labai jauna – rugsėjį švęs pirmąjį gimtadienį. Vis dėlto spėta nuveikti išties nemažai. Suorganizuota ne viena popietė draugijos nariams ir visiems norintiems pabūti kartu. Popiečių metu lietuvaičiai ne tik bendravo, bet ir keitėsi knygomis, mokėsi pinti sodus. Vaikai tuo metu nenuobodžiavo – suaugusieji jiems prigalvojo įvairių užsiėmimų.

Pasak Jurgitos, renginiuose stengiamasi užimti mažuosius įvairia veikla: nuo piešimo, spalvinimo iki šokių ir žaidimų. Visuose susibūrimuose bendraujama lietuviškai ir mažieji skatinami kalbėti gimtąja kalba. Čia jie turi puikią progą lavinti lietuvių kalbos įgūdžius.

Bendruomenėje kuriasi tradicija susiburti per svarbiausias Lietuvos valstybines šventes. Lietuvaičiai šiemet smagiai su šokiais ir dainomis šventė Vasario 16-ąją. Kovo 11-ąją paminėjo originaliai – įkopę į kalno viršūnę. Nors tą dieną oras nelepino, žygį įveikė visi, net patys mažiausieji. „Ruošdamiesi keliauti į kalnus, žinojome, kad tą dieną turėtų pasnigti, bet tiek sniego nesitikėjom, – pasakoja Agnė. – Kopiant į kalną buvo visko: ir griuvom, ir slydom, nes po sniegu buvo šlapia žemė, be galo slidu. Užkopus – vėjas! Vos mūsų vėliavų nenupūtė. Tada iškylavome Toro oloje. Vaikams tai tikriausiai buvo įspūdingiausia kelionės dalis.“

„Lino“ draugijos nariai mini ne tik Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, bet ir Sausio 13-ąją. Ši diena Halo lietuviams buvo kupina susimąstymo, nes į minėjimą jų kvietimu atvyko, patirtimi dalijosi projekto „Misija Sibiras“ dalyviai Juras ir Ieva. „Misijos Sibiras“ projektus stebime jau seniai, todėl kai Agnė pasiūlė pasikviesti ekspedicijos dalyvius į mūsų miestą, ši idėja iš karto sulaukė visų valdybos narių pritarimo, – sako Andrius. – Nusprendėme pasikviesti juos į Sausio 13-osios minėjimą ir taip įprasminti šią Lietuvai ir visiems lietuviams be galo svarbią dieną. Esame dėkingi Jurui ir Ievai už jų pasakojimą, pasidalijimą patirtimi. Buvo labai įdomu jų klausytis.“

Agnė priduria, kad svečių pasakojimas nepaliko abejingo nė vieno: aplankyta šešiolika kapinių, sutvarkyti du šimtai lietuvių kapų, pastatyti keturi kryžiai. „Klausydami, su kokiais sunkumais jie susidūrė keliaudami, negalėjome nesižavėti šiais jaunais žmonėmis: Rusija misijos dalyvių neįsileido, reikėjo keliauti į Kazachstaną ieškoti lietuvių tremtinių pėdsakų, milžiniškose kapinėse, kuriose lengva pasiklysti ir savus pamesti, teko ieškoti kapų lyjant lietui, vėliau kaitinant saulei…“ – kalba bendruomenės pirmininkė.  

Pasak jos, bene labiausiai visus sukrėtė pasakojimo dalis apie Mamočkino (Mamyčių) kapines, kuriose palaidoti tūkstančiai politinių kalinių vaikų. „Ilgiausiai savo vaikus kalinės matydavo dvejus–trejus metus, o vėliau, jei išgyvendavo, jie būdavo atimami iš mamų ir išsiunčiami į vaikų namus. Mažyliai, pakeitus jų vardus, pavardes, būdavo išmėtomi po visą Kazachstaną, todėl išėjus iš lagerio moterims rasti savo vaikus būdavo beveik neįmanoma. Dėl šios priežasties kai kurios mamos savo atžalas ženklindavusios randais, kad vėliau galėtų juos atpažinti. Apie šiuos išgyvenimus buvo nelengva klausytis, todėl galime tik įsivaizduoti, kaip sunku turėjo būti ekspedicijos dalyviams, kurie ten apsilankė“, – jaudinančiu pasakojimu dalijasi Agnė.

Lietuvių draugija „Linas“ taip pat buvo pasikvietusi į svečius aktorių Marių Jampolskį ir drauge su juo surengė teatralizuotą popietę visai šeimai. Šis renginys susilaukė labai didelio tautiečių susidomėjimo.

Veiklūs lietuvaičiai ne tik patys organizuoja susibūrimus, bet ir noriai dalyvauja kitų bendruomenių renginiuose. Draugijos nariai džiaugiasi, kad pradėję veiklą sutiko daugybę nuostabių, draugiškų, atsidavusių visuomeninei veiklai žmonių. „Draugaujame su Lidso, Skantorpo, Mančesterio, Kings Lino bendruomenėmis. Kadangi esame nelabai toli vieni nuo kitų, stengiamės nuvykti į jų organizuojamus renginius. Dalyvavome sporto šventėje Mančesteryje, tinklinio varžybose Kings Line, – pasakoja Agnė ir Jurgita. – Lidse kasmet organizuojama didžiausia Anglijoje lietuvių Kaziuko mugė. Skantorpe vyksta Joninės, kuriose dalyvauja visų bendruomenių nariai.“  

Labdaringa veikla

„Lino“ draugija ne tik skatina tautiečių tarpusavio bendravimą, siūlo įdomių veiklų, bet ir prisideda prie labdaros projektų tėvynėje. Atsiliepdami į „Gėrio trupinėlio“ akcijos organizatorių kvietimą, siuntė mokyklinius reikmenis vaikams į Lietuvą. Taip pat su Skantorpo bendruomene prisidėjo prie „Mamų unijos“ organizuojamos akcijos „Padovanok vaikui“. „Spalio mėnesį mūsų kolegos iš Skantorpo pasidalijo „Mamų unijos“ prašymu padovanoti daiktų, reikalingų vėžiu sergantiems vaikams, kad laikas ligoninėje jiems neprailgtų: spalvinimo knygelių, linksmų kojinių, ausinukų. Nusprendėme prisijungti. Itin dosniai prisidėjo Halo mieste esančios lietuviškų prekių parduotuvės ir mūsų draugijos nariai“, – pasakoja Agnė.  

Ingrida pasidžiaugia ir kita gražia organizacijos iniciatyva: „Siuntėme kalėdines dovanėles vaikams į Šilutės rajoną. Kadangi esu iš to krašto, buvo labai gera prisidėti prie ten gyvenančių vaikų šventės, sukurti jiems mažą stebuklą.“

Šalies ambasadoriai

Draugijos pirmininkė Agnė džiaugiasi, kad jai gyvenime buvo lemta sutikti žmones, su kuriais kartu dabar vysto bendruomeninę veiklą. Jos teigimu, visi valdybos nariai dirba kartu – drauge aptaria visas idėjas, priima sprendimus. Pagrindinės moters pareigos – administravimas, įvairių projektų rašymas, atstovavimas draugijai vietos savivaldybės rengiamuose posėdžiuose, pasitarimuose, organizacijos susirinkimų vedimas.

Paklausta apie draugijos tikslus, Agnė įvardija gana konkrečius uždavinius: „Mes visi esame tarsi gimtosios šalies ambasadoriai ir vienas svarbesnių mūsų uždavinių yra kurti, gerinti lietuvių įvaizdį savo mieste. Taip pat norime pritraukti kuo daugiau aktyvių, kūrybingų žmonių į savo draugijos veiklą. Artėjant pilietybės išsaugojimo referendumui, agituojame lietuvaičius išreikšti savo pilietinę valią rinkimuose, padedame jiems užsiregistruoti balsuoti. Nesvarbu, ar esame „už“, ar „prieš“, labai svarbu dalyvauti. Tiek referendume, tiek prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose. Tik aktyviai juose dalyvaudami parodysime, kad mums svarbu, kas vyksta Lietuvoje, kad mums ne vis vien.“

Andrius su Denisu antrina Agnei ir džiaugiasi, kad organizuodami renginius, dalyvaudami kitų rengtose šventėse, bendraudami, užmegzdami draugystę su vietiniais turi galimybę papasakoti apie savo šalį, supažindinti su jos istorija, kalba. „Dažnai būna, kad atėjęs kažkur dirbti ir pasisakęs, iš kur esi, pamatai išplėstas akis ir išgirsti klausimą: „O kur ta Lietuva?“ Visada su malonumu papasakojame, iš kokios gražios šalies esame kilę“, – sako pašnekovai.    

Draugijos „Linas“ nariai yra kupini entuziazmo tęsti veiklą. Kaip teigia Denisas, labiausiai motyvuoja geri atsiliepimai, žmonių susidomėjimas organizacijos veikla. „Šiemet gavome mero kvietimą dalyvauti mūsų miesto „Hanzos dienoje“ ir atstovauti Lietuvai. Tai labai motyvuoja dirbti, stengtis toliau, – džiaugiasi pašnekovas. – Ši veikla prasidėjo nuo keturių žmonių noro burtis, o dabar turime beveik trisdešimt draugijos narių. Tai irgi didelė paskata judėti į priekį.“

Denisas atskleidžia vieną iš naujų sumanymų: planuojama ant Hamberio tilto surengti Baltijos kelio 30-ųjų metinių minėjimą ir į jį kviesti visus, ne tik lietuvaičius.

Tėvynės ilgesys

Paklausti, kas sunkiausia gyvenant toli nuo gimtinės, Andrius, Ingrida ir Jurgita sutartinai įvardija namų ilgesį. „Labai pasiilgstame likusių tėvynėje šeimynykščių, draugų, Lietuvos gamtos – ošiančių miškų, sraunių upių, mėlynakių ežerų“, – atvirauja.  

Neretai sakoma, kad būdamas svetur žmogus išmoksta labiau branginti gimtąją šalį. Andrius sako tuo įsitikinęs: „Būdamas Lietuvoje neįvertini to, ką joje turi, ir tik išvažiavęs supranti, kokia tėvynė brangi.“

Agnė pritaria kolegai. Moters nuomone, gyvenant emigracijoje ima keistis požiūris į tėvynę ir jos pokyčiai tampa akivaizdesni. „Mūsų šalis keičiasi, labai gražėja. Kai vasarai grįžtu į Lietuvą, mėgaujuosi jos grožiu, jaukumu. Manau, kad įsisukęs į kasdienę rutiną tų pokyčių nepastebi, bet mes, grįžtantys kartą per metus, tikrai juos matome“, – tvirtina pašnekovė.

Nuotraukos iš Lietuvių draugijos „Linas“ archyvo

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: