Šaltuoju sezonu daugelis dairomės šilto ir kartu stilingo, madingo megzto drabužio. Kaip išsirinkti tokį, kuris po pirmojo skalbimo nenuviltų? Kaip nusprendusioms atgaivinti mezgimo įgūdžius nepasiklysti siūlų gausybėje? Drabužių kūrėja, studijos „Siūlų guru“ įkūrėja JURGITA GELGOTIENĖ džiaugiasi vis dažniau sulaukdama panašių klausimų ir matydama didėjančią rankdarbių puoselėtojų bendruomenę. Siūlų žinovės, iškeitusios vadovaujamąjį darbą į širdžiai mielą veiklą, tikslas – šviesti mezgimo entuziastes apie naujoves, dalytis naudingais patarimais, populiarinti rankų darbą Lietuvoje.
Prieš panirdama į mezgimo pasaulį, nemažai metų dirbote kitose srityse. Kas padėjo apsispręsti pradėti dirbti sau?
Į mezgimo pasaulį esu panirusi jau seniai, galima sakyti, nuo vaikystės, tik niekada tai nebuvo pagrindinė mano veikla. Aplinkinių įtaka vis nuvesdavo tai į vieną, tai į kitą sritį. Daug metų atidaviau maitinimo sferai, darbavausi banke, o prieš galutinai atsiduodama mezgimui dirbau išskirtinai vyriškoje srityje – teko vadovauti akciziniams naftos produktų sandėliams, prižiūrėti terminalo statybas.
Atiduodavau daug jėgų ir širdies visose srityse, bet niekas neteikė tiek malonumo kaip mezgimas. Čiupinėjant naujus siūlus, galvoje iškart gimdavo milijonas idėjų, ką galima iš jų padaryti. Visada jausdavau pasitenkinimą pasiekusi puikų darbo rezultatą, bet tik baigtas mezginys mane pakylėdavo aukščiau, klientų padėkos leisdavo pasijausti laimingai. Turbūt todėl, atėjus tinkamam laikui, nusprendžiau – arba dabar, arba niekada. Pernai pavasarį tiesiog išėjau iš darbo turėdama tik blankų ateities vaizdinį. Nors nežinojau, kas ir kaip tiksliai vyks, buvau tikra, kad viskas bus gerai.
Iš dalies kaltas ir mano pusbrolis. Kartą nugirdęs, kaip telefonu tvarkau reikalus, jis paklausė, kodėl visos savo energijos nenukreipiu į darbą sau. Jo klausimas nedavė ramybės kelias savaites, kol galiausiai susivokiau. Sakoma, kad galimybės ateina tada, kai mes joms pasirengę. Turbūt ir man taip nutiko.
Kas būdinga Jūsų kuriamiems drabužiams?
Pagrindinis bruožas – minimalizmas. Laikausi nuostatos, kad mažiau yra daugiau. Neperkraunu mezginių detalėmis, spalvomis. Stengiuosi, kad jie būtų jaunatviški, tačiau tiktų bet kokio amžiaus žmogui. Noriu parodyti, kad rankomis megztas drabužis nėra močiutės, senų laikų megztinis, kad galima jį padaryti šiuolaikišką, prabangų ar net oficialų.
Kaip gimsta kūrybinės idėjos?
Idėjų gimsta nuolat: einant gatve, važiuojant, net žiūrint kokią nors laidą. Įkvėpti gali ir pamatytas modelis, detalė, spalva. Kartais jos tik paguli galvoje ir pradingsta, kartais nugula į užrašinę. Būna, kad iškart imuosi darbo.
Niekada neužsirašinėju, kaip ką atlieku, – gaila laiko, bet turbūt ir žaviausia tai, kad antrą kartą nepadaryčiau tokio paties mezginio.
Kokią įtaką Jūsų kūrybai daro mados tendencijos?
Visada domiuosi, kokios spalvos bus madingos ateinantį sezoną, stebiu medžiagų struktūras, formas. Tai norisi perkelti į mezginius. Be to nebūtų tobulėjimo, gimtų mažiau idėjų.
Norint gyventi iš kūrybos, ne visada užtenka vien kūrybingumo, darbštumo. Kas dar svarbu to siekiant?
Atsakymo į šį klausimą vis dar ieškau, nes dabar blaškausi tarp dviejų patinkančių veiklų. Visada svajojau gyventi tik iš kūrybos. Meluočiau, jei teigčiau, kad to nesiekiu. Darbštumo reikia daug, net, sakyčiau, turi būti darboholikas.
Ne paslaptis, kad moterims būna sunkiau, jei jos turi šeimas. Tik dabar, kai paaugo vaikai ir kai jiems reikia mažiau mano dėmesio, galiu daugiau laiko praleisti galvodama apie mezgimą, siūlus. Kaip pagrindinę veiklą esu pasirinkusi prekybą siūlais, tačiau tikiu, kad vieną dieną galėsiu visiškai atsiduoti mezgimui.
Kodėl pasirinkote šią veiklos sritį?
Imtis prekybos siūlais paskatino noras atrasti naujoves, išbandyti įvairius skirtingų gamintojų pluoštus. Šiais technologijų laikais sukuriama daug pluoštų, prilygstančių natūraliems, niekuo nenusileidžiančių jiems savo savybėmis. Noriu šviesti rankdarbių puoselėtojų bendruomenę, supažindinti juos su naujais gaminiais.
Mėgstu sakyti, jog mano rankos kaip testeris: nereikia net žiūrėti į etiketę, kad suprasčiau, kokį pluoštą laikau. Jos visada jaučia, ar tai geri siūlai. Jomis visiškai pasitikiu. Taip turbūt yra dėl ilgametės patirties dirbant su siūlais.
Kartą draugė mane pavadino siūlų guru, mat, jos manymu, apie mezgimą, siūlus išmanau viską. Taip ir gimė mano studijos Kaune pavadinimas (šypsosi).
Kas Jus labiausiai motyvuoja?
Kaip ir kiekvienam kūrėjui, norisi pripažinimo. Tik nuoširdaus, nesuvaidinto. Ne visada žmonės pasako tai, ką iš tiesų mano, o štai akys neapgauna. Kai jos šviečia iš džiaugsmo, supranti, kad tavo darbas pataikė į dešimtuką.
Nuolat esu paskendusi mintyse, kartais net nepajuntu, kaip grįžtu iš darbo namo, o juk važiuoti tenka beveik pusvalandį. Studijoje „apgyvendinau“ daugybę siūlų, keletą savo darbų. Apsilankiusieji visada pasako, kad joje gera. Tai lyg antrieji mano namai. Būna, užsisėdžiu praradusi laiko nuovoką ir tik už lango tvyranti tamsa ar manęs ieškantys artimieji primena, kad jau reikia baigti dienos darbus. Studijoje gimsta daugiausia idėjų, sulaukiu daugiausia gerų žodžių. Ten pasikraunu energijos ir visada grįžtu namo lyg iš sanatorijos.
Ar dažnai apie žmogaus asmenybę sprendžiate iš jo kūrybos?
Apie asmenį galiu spręsti tik su juo pabendravusi. Kadangi dvidešimt metų dirbau su žmonėmis, gana lengvai juos perprantu. Aišku, būna išimčių.
Kūryboje žmonės yra atviri, joje išreiškia svajones, slaptas mintis. Dažnai gyvenime jie būna ramesni, nei atsiskleidžia savo darbuose. Būna ir nutrūktgalviškų kūrinių, tačiau kai susipažįsti su žmogumi asmeniškai, pamatai visai kitą asmenybę, daug ramesnę. Kūryboje dažnai pasirodo kita mūsų versija, kartais vaikiška.
Sakoma, kad mezgimas – puikus būdas įveikti šaltuoju sezonu apninkančią apatiją, blogą nuotaiką. Ką pastebite Jūs?
Dažnai girdžiu, kad mezgimas ramina, ugdo kantrybę. Dar esu girdėjusi, kad kuo ilgiau žmogus mezga, tuo jis ilgiau išlaiko šviesų protą senatvėje. Ar tai padeda įveikti apatiją, nežinau, bet kad spalvų terapija veikia, esu pajautusi. Dažnai darganotu oru, kai labai šalta, pasiimu geltoną ar oranžinį siūlą ir mezgu.
Kalbant apie mezginius, kas populiaru tarp vyresnių moterų, o kas – tarp jaunimo?
Vyresnės moterys dažniau renkasi klasikinius modelius, o jaunimas teikia pirmenybę apdribusiems beformiams drabužiams. Džiugu, kad lietuviai po truputį laisvėja, renkasi ne tik pilkus ir juodus apdarus. Vyresnio amžiaus moterys į savo drabužinę po truputį įsileidžia spalvų, turbūt sekdamos jaunesniąją kartą. Pagaliau pas mus pradedami mėgti pereinamų spalvų drabužiai, kurių anksčiau daugelis bijojo.
Kaip moterys gali užsisakyti norimo modelio drabužį? Ar sudėtinga parinkti tinkamą dydį per atstumą?
Dažniausiai stengiuosi susitikti, bet jei tai neįmanoma, nes klientė gyvena kitoje valstybėje, visada skiriu daug laiko bendravimui, kad išsiaiškinčiau tikruosius žmogaus norus. Moterys dažnai sako norinčios vienokio drabužio, tačiau kai paprašau parodyti, kaip jis turėtų atrodyti, pamatau visai kitokį vaizdą. Ilgai analizuoju nuotraukas, prašau labai tiksliai išsimatuoti. Matmenų bendraujant per atstumą visada reikia daugiau nei gyvai susitikus, kai galima klientą „apčiupinėti“.
Mezgimas sudėtingiau nei siuvimas – turi pataikyti iškart, nes iš šono nepasiaurinsi. Drabužis iškart turi gulti kaip nulietas. Tačiau negaliu pasakyti, kad susidūriau su sunkumais dirbdama per atstumą.
Visada laikausi vienos griežtos taisyklės – antro tokio pat darbo nedarau. Jei mano mezginį nori užsisakyti kitas žmogus, deriname detales, jas pakeičiame, kad drabužis būtų kitoks nei ankstesnis.
Į ką atkreipti dėmesį perkant siūlus, norint, kad mezginys netįstų, nesipumpuruotų?
Svarbu atkreipti dėmesį į siūlų sudėtį. Kiekvienas pluoštas pasižymi tam tikromis savybėmis: medvilnė visada suteiks kietumo; linas kaskart skalbiant minkštėja; šilkas, viskozė ir bambukas yra sunkūs pluoštai, todėl jų negalima megzti laisvai; merinosų ir alpakų vilnos pluoštai yra švelnūs ir taip pat turi svorio, dėl to dažnai pasiduoda. Siūlų sudėtis man visada parodo, ko galima tikėtis iš megzto drabužio.
Kalbant apie pumpuravimąsi, šiais technologijų laikais net akrilo pluoštas apdirbamas taip, kad išlaikytų visas gerąsias savybes, nesipumpuruotų. Pagrindinė bėda – jaunesnioji karta visur skuba, todėl natūralios vilnos drabužį tiesiog išskalbia skalbimo mašinoje ir nusivilia, kai šis susitraukia. Kuo labiau pūkuotas rūbas, tuo mažiau jį reikėtų skalbti skalbimo mašina. Ypač jei pluoštas turi moherio ar angoros.
Kokius siūlus patartumėte rinktis vaikų drabužiams megzti, kad šie nedirgintų odos?
Paradoksalu, bet pastaruoju metu sutinku daug mamų, besiskundžiančių, kad jų vaikai alergiški natūraliems pluoštams. Reaguodami į tai gamintojai kuria siūlus ir tokiems vaikučiams.
Dažniausiai patariu rinktis merinosų vilną, kuri specialiai paruošta, kad būtų galima skalbti skalbimo mašinoje. Mažieji dažnai išsipurvina, todėl svarbu, kad drabužis iš šio nepigaus pluošto būtų ilgaamžis.
Kartą teko sutikti ypač alergišką vaikutį, kuriam tiko tik Egipto medvilnės pluoštas. Jei reikia aprengti mažylį, visada pirmiausia klausiu apie alergijas.
Kokių šalių gamintojų siūlus rekomenduotumėte?
Per daug metų išbandžiau daugybės firmų gaminius, atsirinkau mėgstamiausius. Prieš metus atradau Lietuvoje nežinomus gamintojus, kurių produktai turi organinės tekstilės sertifikatą. Mane sužavėjo tai, kad juos gaminant įdedama daug rankų darbo. Megzdama jauti, kad siūlas visai kitoks. Man svarbu net tik tai, ką dėviu, bet ir kaip tas daiktas padarytas. Beprotiškai skubančiame pasaulyje taip norisi tikrumo, išskirtinumo.
Ar svarbu, iš ko pagaminti virbalai, vąšeliai? Kuriuos mieliau renkatės pati: metalinius, plastikinius, bambukinius?
Per pastaruosius trisdešimt metų mezgimo įrankiai labai patobulėjo. Šiuo metu jų pasiūla yra net, sakyčiau, per didelė – naujokės dažnai pasiklysta. Visai neseniai atradau titaninius virbalus, kurie lengvi lyg bambukas, tačiau mezginys jais slysta labai maloniai. Ilgainiui pradėjau justi metalinio virbalo svorį, visus tokius virbalus su valu pakeičiau į titaninius su troseliu, kurie nėra brangūs, tausoja rankas. Rinkdamasi mezgimo priemones pirmiausia atkreipiu dėmesį į lengvumą.
Vąšelius renkuosi su silikoniniais koteliais – jie man patys maloniausi. Bambuko nemėgstu, nes jis dažnai lūžta. Plastiku sunkiau slysta mezginys.
Rankdarbiai jau kelerius metus išgyvena renesansą. Kas, Jūsų manymu, tai lemia?
Pastebiu, kad rankdarbių dažnai imasi mažų vaikučių mamos, norinčios prasmingai išnaudoti laiką namuose. Tai skatina ir paklausa: žmonės ieško unikalių, specialiai jiems sukurtų daiktų. Manau, rankų darbo populiarumą lemia ir tai, kad šiais laikais kiekvienas nori išsiskirti, būti pastebėtas ar netgi tapti žinomas. Tik ne visiems pakanka kantrybės.
Rankų darbo entuziastų daug – vien užsienio rankdarbių prekybos platformoje turbūt kas dešimta moteris yra iš Lietuvos. Tai tik parodo, kad lietuvaitės darbščios, kruopščios.
Įtakos turi ir tai, kad internete galima rasti daug pamokėlių, kaip atlikti vieną ar kitą darbą. Daug informacijos lengvai prieinama nemokamai, taip pat galima nusipirkti vieno ar kito daikto gaminimo schemas.
Inesa Uktverienė
Interviu iš žurnalo „Lietuvė“