Pradinis / Lietuviai svetur / LONDONAS. Įeisianti į istoriją fotografija

LONDONAS. Įeisianti į istoriją fotografija

chloe01

Aleksandra Kingo

Gimė: Vilniuje

Fotografė

Gyvena: 3 metus Londone, Didžiojoje Britanijoje

Moto: Įvairios banalios filmuose nugirstos frazės

Aleksandra Kingo – jauna, fotografijos meno besimokanti mergina, tačiau jai nusilenkti gali dažnas šios srities senbuvis. O veržlumo, patirties, idėjų ir pasaulėžiūros gali pavydėti kiekvienas, kuris gyvena banalų ir niūrių gyvenimą, nes tingi pakelti nosį aukščiau ir pamatyti, koks margas pasaulis. Tiek bendravimas su Aleksandra, tiek jos nuotraukos – tarsi magija, kuri užburia to nė nespėjus suprasti. Šios fotografės darbai tikrai įeisi į istoriją. Galime didžiuotis, kad ją pažinsime ir mes… Taigi šiek tiek magijos iš Aleksandros pasakojimo apie savo gyvenimą. Praleidusi Londone beveik trejus metus ji suprato, jog per tą laiką buvo daugybė laimingų sutapimų. Londonas – ne pasakų miestas, tačiau galimybių jame netrūksta ir gali jis duoti lygiai tiek, kiek pats pasistengi iš jo paimti.

LAIKOTARPIS, PADĖJĘS TAPTI TUO, KUO ESU

Esu Aleksandra, man dvidešimt vieneri metai, gyvenu mieste, kuris man patinka ir dirbu mados ir portretų fotografe. Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje labai daug dėmesio skyriau savo stiliaus ir mėgstamų pomėgių paieškoms: šokau breiką, lankiau dailės mokyklą, bandžiau sukurti roko grupę, repavau, grojau saksofonu bei gitara, turėjau dredus ir įvairių spalvų bei ilgių plaukus. Per kelerius metus išbandžiau daugybę subkultūrų ir stilių, tyrinėjau save ir pasaulį, stengiausi išmokti kuo daugiau. Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, tai atrodo labai juokinga, tačiau, mano manymu, tas laikas padėjo man tapti tokiai, kokia esu dabar.

MTV BALTIC IR „EŽIO INKUBATORIAUS“ KONKURSAI

Tiesa, fotografuoti pradėjau tikriausiai dėl to, kad tai buvo madinga. Kaip ir daugybė mano bendraamžių, praėjau laikotarpį, kai svajojau apie Paryžių, klausiausi dainuojamosios poezijos, laksčiau po Vilniaus senamiestį su Kalvarijų blusų turguje nupirktu senu juostiniu „Zenitu“ ir jaučiausi tikra menininkė. Būdama septyniolikos laimėjau MTV Baltic ir „Ežio inkubatoriaus“ fotografijos konkursą. Tada ir supratau, jog galėčiau su fotografija pasiekti kur kas daugiau. Palikau Lietuvą dėl naujų įspūdžių troškimo ir dėl begalinio noro keliauti. Nesvajojau nei apie Londoną, nei apie karjerą mados industrijoje, tačiau esu labai laiminga, kad atsidūriau ten, kur esu.

DIENŲ IR DARBŲ KARUSELĖ

Pastaruoju metu nebuvo nė vienos dienos, kuri būtų panaši į prieš tai buvusią. Esu Londono mados koledžo mados fotografijos antrakursė ir viskas, kas susiję su nuotraukomis, užima didžiausią mano laiko dalį. Dirbu savarankiškai. Visi mano projektai yra labai skirtingi: testuoju modelius, dirbu su dizaineriais, parduotuvėmis, vizažistais, taip pat stengiuosi kuo daugiau eksperimentuoti ir išbandyti naujų dalykų su bendrakursiais ir kolegomis. Bandau sukurti kuo daugiau ir susipažinti su kuo daugiau žmonių, nes mados industrijoje tai labai svarbu. Dėl to šiuo metu esu atvira beveik visiems pasiūlymams. Visai neseniai fotografavau nedrąsią keturiolikmetę – modelių agentūros naują veidą, o už kelių savaičių dalyvausiu turtingiausių Londono žmonių vaikų mados šou. Kai nefotografuoju, bandau susirasti naujų projektų – siunčiu kuo daugiau laiškų į žurnalus ir įvairiems dizaineriams.

ĮKVĖPIMAS SLEPIASI PO NOSIMI

Taip pat nemažai laiko praleidžiu tyrinėdama, skaitydama ir ieškodama įkvėpimo naujiems darbams. Mane gali įkvėpti ir aštuoniasdešimtųjų mažo biudžeto filmo siužetas, ir kartu su manimi metro važiavusio vyro apranga, ir kabančios priešais mano langą reklamos. Pavyzdžiui, paskutinį projektą inspiravo Amerikos indų legendos apie pasaulio pabaigą, „Burning Man“ festivalis Nevadoje ir 1970 metų italų moderniojo kino režisieriaus M. Antonioni (1912 – 2007) filmas „Zabriskie Point“. Nemažai laiko reikia skirti fotosesijoms organizuoti. Mados versle pasiruošimas yra tikriausiai svarbesnis už patį fotografavimą: reikia susirasti modelius, stilistus, gauti leidimus fotografuoti ten, kur norėčiau, suorganizuoti transportą ir reikiamą techniką. Taip pat stengiuosi kuo daugiau dalyvauti miesto gyvenime. Džiaugiuosi, jog gyvenu viename įdomiausių ir žaismingiausių miesto rajonų –
Shoreditch, kuris yra žinomas savo jaukiomis kavinėmis, galerijomis, naktiniu gyvenimu, festivaliais, sendaikčių turgeliais ir bohemiškais gyventojais. Geriausią paskutinės savaitės frazę pasakė mano dėstytojas fotografas Markas Lebonas, aštuntajame dešimtmetyje fotografavęs Madoną vienam iš pirmųjų „i-D“ žurnalo numerių: „Dažnai sunkiausia pamatyti tai, kas yra po nosimi“. Visiška tiesa! Taip pat mane labai įkvėpė fotografo Timo Walkerio paroda. Buvo labai smalsu sužinoti daugiau apie tai, kaip jis kuria savo nuotraukas, iš arti pamatyti ir net paliesti tuos didžiulius smuiku grojančius vabalus, lėles ir lėktuvus. Viena labai teisinga frazė buvo parašyta ant parodos sienos: „Kai fotografuojate, kažkas perima ir veda jus“.

BŪTI IŠSKIRTINIAM LONDONE SUNKU

Manau, Londone gana sunku pasijusti ypatingam ar išskirtiniam, ypač kai suvoki, kad čia gyvena milijonai skirtingų žmonių. Puikiai suprantu ir tai, kad jaunų žmonių, atvažiavusių siekti fotografo ar kitos srities menininko karjeros, čia daugiau nei bet kur kitur Europoje. Kai ką šis supratimas tikrai galėtų versti nuleisti rankas, bet ne mane. Nenusimenu, nes puikiai žinau, ko noriu, ir labai stengiuosi tai pasiekti. Tuo ir didžiuojuosi.

MEILĖ IŠ PASKUTINIO ŽVILGSNIO

Tai, kad studijuoti fotografijos važiuosiu į užsienį, buvau nusprendusi seniai, dar prieš baigdama mokyklą, tačiau apie Londoną tikrai negalvojau. Praleisdama valandų valandas Prancūzų kultūros centre, svajodavau išvykti mokytis į Paryžių arba Briuselį, taip pat daug gerų atsiliepimų buvau girdėjusi apie studijas Amsterdame. Mokyklos baigimo metu ieškoti laimės į Angliją buvo išvykę jau pakankamai daug pažįstamųjų, o man, maksimalistei, ši galimybė atrodė ir banali, ir neįdomi. Viskas pasikeitė vasaros atostogų metu po vienuoliktos klasės baigimo, kai kartu su senu draugu labai spontaniškai išvykome keliauti po Europą autostopu. Londonas tapo mūsų maršruto paskutinis miestas, ir tai, ką patyriau praleidusi ten savaitę, iš esmės pakeitė mano nuomonę apie šį miestą. Nuo pat pirmos akimirkos Londonas pasirodė man visiškai beprotiškas ir siurrealistinis miestas… Gyvenome pas žurnalistiką studijuojantį studentą, kuris mums atvykus negalėjo mūsų pasitikti, nes buvo prisiklijavęs lipnia juosta prie asfalto šalia Parlamento protestuodamas prieš aplinkos teršimą. Kiekvieną rytą pusryčiaudavome nameliuose, pastatytuose medžių viršūnėse Regent’s parke, vos išalkę surasdavome obuolių dėžes ir nemokamus sumuštinius, o pradėjus lyti pirmas sutiktas praeivis dovanojo mums skėtį. Susipažindavome su žmonėmis gatvėse, aplankydavome vakarėlius ir parodas, pasiklysdavome ir, atėjus laikui grįžti namo, į gyvenimą Londone pradėjau žiūrėti visiškai kitaip. Grįžusi namo susiradau tinkamus fotografijos kursus Londone ir išsiunčiau visas reikiamas paraiškas bei anketas.

SAUGUMĄ SUTEIKIANTIS MIESTAS

Myliu Lietuvą… Ypač vasarą!.. Stengiuosi sugrįžti namo kas pora mėnesių, tačiau atsikrausčiusi į Londoną iškart po mokyklos baigimo ir pradėjusi gyventi savarankiškai, jame jaučiuosi saugiau. Be to, per pastaruosius dvejus metus daugelis draugų, gyvenusių Lietuvoje, išvažiavo. Kai kurie, aišku, dabar gyvena Anglijoje, su kitais susitinkame kitose šalyse per atostogas. Taigi namo grįžtu dėl tėvų ir senelių.

FOTOGENIŠKOJI LIETUVA

Grįžusi Lietuvon pirmiausia pavaikštinėju po Vilniaus senamiestį, o paskui surenku visus likusius Vilniuje draugus „La Boheme“ vyninėje ir praleidžiu vakarą besidalindama įspūdžiais ir naujienomis. Kuo daugiau laiko stengiuosi tuo metu praleisti ir su šeima. Jau man išvykus gimė brolis, todėl kiekvieną kartą jį pamačiusi stebiuosi, kaip jis pasikeitė ir kiek daug paaugo. Taip pat stengiuosi naudotis proga ir suorganizuoti kokią nors fotosesiją. Lietuva labai fotogeniška šalis ir čia yra daugybė vietų, kurių Londone nerasi.

PASVARSTYMAI APIE EMIGRACIJĄ

Nemanau, kad emigracija yra bėgimas nuo problemų… Didesnė, mano manymu, problema yra tai, kad kai kurie į Didžiąją Britaniją atvažiavę lietuviai apsigyvena lietuvių komunoje, lankosi tik lietuvių parduotuvėse, baruose, dirba tik su lietuviais, nesimoko anglų kalbos, mano, jog jie patys protingiausi ir dar drįsta skųstis, kad Londoną okupavo emigrantai iš Indijos…

www.aleksandrakingo.com

Parengė Ieva Ąžuolaitytė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top