Pradinis / Žmonės / Ieva Narkutė: „Vis dar tikiu, kad meilė gali būti amžina“

Ieva Narkutė: „Vis dar tikiu, kad meilė gali būti amžina“

„Vis dar jaudinuosi prieš lipdama ant scenos, vis dar noriu sutikti geras, mielas akis, kai žvelgiu į publiką, vis dar susigraudinu dainuodama apie šiaurę. Vis dar tikiu, kad grožis išgelbės pasaulį, o meilė gali būti amžina. Kategoriškai atsisakau keisti šį savo įsitikinimą“, – taip kalbėjo Ieva Narkutė ruošdamasi pasirodyti Kaune vykstančiame festivalyje „Senamiesčio žiogas“, į kurio sceną pirmąkart užlipo prieš aštuonerius metus. Per tuos metus daug visko patyrusi, pamačiusi ir išmokusi, nemažai koncertavusi ne tik gimtojoje šalyje, bet ir svetur išskirtinio balso atlikėja prieš kiekvieną koncertą vis dar jaučia didelį jaudulį, o per koncertus – neapsakomą malonumą per muziką dalytis mintimis, išgyvenimais su nuoširdžią kūrybą vertinančiais klausytojais.

Bėgantys metai suteikė daug patirties. Dėl ko labiausiai šiandien džiaugiatės?

Per pastaruosius metus surengiau nemažai didelių koncertų su savo grupe. Išleidau pirmąjį savo albumą. Jis pasiekė tikrai daug klausytojų, net teko pakartoti tiražą. Švelnus, užtikrintas, jaukus įsitvirtinimas. Tai džiugina. Kai gyveni su muzika, nuolat sutinki įdomių, mielų, stebuklingų žmonių. Taip ir man. Nemažai keliavau. Įvyko filmo „Trispalvis“, kuriam kūriau garso takelį, premjera. Dar kartą teko padirbėti su talentingu ledo čiuožėju ir labai mielu žmogumi Sauliumi Ambrulevičiumi. Išties daug įvairių dalykų nutiko.

Dainas pradėjote rašyti prieš maždaug dešimtmetį. Ar dabar jas rašyti lengviau?

Dainas pradėjau rašyti prieš dvylika metų, būdama penkiolikos. Ar dabar lengviau? Tikrai ne. Net, sakyčiau, sunkiau. Tada turėjau daug daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, paaugliško užsispyrimo ir buvau įsitikinusi, kad tik aš viena žinau, kaip viskas turi būti. Net rašiau anglų kalba (to daryti nebedrįstu jau daug metų). Ilgainiui tapau kritiškesnė sau, dažniau priimu kompromisus, įsiklausau į kitų nuomonę. Belieka tikėtis, kad tai į gera.

Pavasarį kartu su Vytautu V. Landsbergiu keliavote už Atlanto. Kokių įspūdžių parsivežėte? Ką ši kelionė Jums reiškė ir ko išmokė?

Visos kelionės, ypač ilgesnės ir tolimesnės, išmoko tvarkytis su savo „ožiukais“, nuovargiu, įtampa. Kai važiuojama groti, išmokstama dar ir nesinervinti dėl techninių nesklandumų, tvarkaraščių pasikeitimų, įvairių nesuvaldomų aplinkybių. Keliauti su V. V. Landsbergiu labai smagu, nes jis visuose pasaulio kampuose pažįsta pačių įdomiausių, keisčiausių ir smagiausių žmonių.

Neseniai grįžote iš Norvegijos, kurioje taip pat koncertavote su V. V. Landsbergiu. Kaip praėjo ši kelionė? Kaip abu sutariate?

Man rodos, kad mudu sutariame visai neblogai. Priešingu atveju vargu ar vis keliautume kartu. Norvegijoje mus priėmė labai šiltai ir svetingai, sutikome labai mielų ir atvirų tautiečių. Gražu žiūrėti, kaip žmonės išlaiko savo tautinę tapatybę net ir gyvendami toli nuo Tėvynės.

Kai kurie atlikėjai savo dainų niekam neatlieka, kol jos nebūna tobulai parengtos tiek muzikine, tiek emocine prasme. Ar Jūs leidžiate kam nors pasiklausyti savo repeticijų, galbūt kaip tik norite išgirsti patarimų ar kritikos?

Labai nemėgstu kritikos, man daug labiau patinka pagyrimai (juokiasi – red. past.). O jei rimtai, jeigu mano daina pasiekia koncertą, vadinasi, ji yra pabaigta, išnešiota ir vargu ar bus keičiama. Neturiu įpročio būtinai kam nors parodyti dainą prieš ją atlikdama viešai. Vis dėlto mano brolis dažnai tampa nepublikuotų dainų pirmuoju klausytoju, nes labai domisi tuo, ką naujo parašau, visas dainas moka mintinai. Kai jis ateina į koncertą, dar labiau bijau pamiršti ar sumaišyti tekstą, nes bet koks susimaišymas neliktų jo nepastebėtas.

Kokias dainas Jums labiausiai patinka atlikti?

Visada labiausiai patinka atlikti naujausias, ką tik parašytas dainas. Tai kelia daugiausia įtampos. O įtampa jaudina.

Dainavote apie metų laikus. Štai vasara ne per seniausiai pakeitė pavasarį. Kokie Jums didžiausi šio metų laiko džiaugsmai?

Dviratis. Trumpi birželio lietūs (kaip ir dainoje). Tuščias miestas. Labai mėgstu vasaros sekmadienių popietėmis eiti į kiną viena. Tai toks slaptas mano malonumas, apie kurį ką tik pasakiau viešai (juokiasi – red. past.). Kas dvejus metus – futbolo čempionatai, kurie užpildo visus mėnesio vakarus. Gimtadienis, kuris kasmet užklumpa prieš pat Jonines. Daug tų džiaugsmų.

Kaune koncertuosite festivalyje „Senamiesčio žiogas“. Kas labiausiai pasikeitė per tuos aštuonerius metus, kai ant festivalio scenos lipote pirmąjį kartą?

Kai pirmą kartą koncertavau festivalyje „Senamiesčio žiogas“, grojo ir „Atika“. Prisimenu, kaip drebėjo mano ranka, ištiesta Dariui Žvirbliui. Jis buvo mano paauglystės laikų dievukas. Niekada jam to nesakiau.

Aš pati pasikeičiau. Paaugau, pamačiau pasaulio, prirašiau dainų, patyriau pakilimų ir nusivylimų. Baigiau mokslus. Antra vertus, nepasikeitė beveik niekas. Vis dar jaudinuosi prieš lipdama ant scenos, vis dar noriu sutikti geras, mielas akis, kai žvelgiu į publiką, vis dar susigraudinu dainuodama apie šiaurę. Vis dar tikiu, kad grožis išgelbės pasaulį, o meilė gali būti amžina. Kategoriškai atsisakau keisti šį savo įsitikinimą (red. past.).

Giedrė Klimavičiūtė
„Tamstos“ archyvo nuotr.

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: