Pradinis / Žmonės / Ignas Ramašauskas – krepšininkas, kuriantis eiles

Ignas Ramašauskas – krepšininkas, kuriantis eiles

Labai retas derinys – krepšinis ir eilių rašymas. Pačiam krepšininkui Ignui Ramašauskui dar neteko apie tokį girdėti. Vaikinas pasakoja, kad rimčiau rašyti pradėjo besimokydamas 11-oje klasėje. Kas žino, galbūt ateityje sklaidysime jo poezijos knygą arba klausysime pagal jo parašytus žodžius kurtų dainų? Apie kūrybą, aplinkos įtaką, prioritetus ir ateities planus skaitykite atvirame Igno interviu.

1 (3)

Labai retas derinys – krepšinis ir eilių rašymas. Ar jau seniai kuriate?

Man ir pačiam neteko girdėti tokio derinio. Gal ir kiti kuria, bet nenori paviešinti savo darbų, o aš jaučiu tokį poreikį. Tiesiog manau, kad „krepšininkas“ nėra tas žodis, kuris turėtų apibūdinti žmogaus asmenybę. Prisimenu, kartą viešėdamas Niujorke krepšinio reikalais klausiausi vieno šios sporto šakos atstovo pasakojimo. Moteris atsidūrė lifte su garsiu krepšininku ir iš karto jį atpažino. Norėdama pasitikslinti, paklausė to žmogaus, ar jis ir yra tas žymus sportininkas. Jos nuostabai, vyriškis atsakė, kad nėra krepšininkas, tai tiesiog yra jo veikla. Man labai įsiminė šie žodžiai. Manau, kad tai yra puikus pavyzdys, jog krepšininkas – tai nėra asmenybės bruožas, krepšinis tiesiog yra mėgstamas darbas.

Kalbant apie eilėraščius, mokykloje kartais reikėdavo sukurti šį bei tą namų darbams. Bet, jei gerai prisimenu, rimčiau rašyti pradėjau mokydamasis 11 klasėje, kai pakliuvau pas labai ekscentrišką lietuvių kalbos mokytoją. 11 ir 12 klasėje skaitėme įdomią literatūrą, daugybės rašytojų kūrybą ir tai dar labiau mane įtraukė. Lemiama akimirka buvo, kai mano širdies draugė Dovilė padovanojo užrašų knygą su viršelyje pavaizduotu M. K. Čiurlionio paveikslu.

Apie ką dažniausiai būna Jūsų eilėraščiai? Kam jie skirti?

Prisimenu, pirmas mano eilėraštis buvo toks mielas ir šiltas apie pavasarį. Labai paprastas, bet malonus širdžiai. O vėliau prasidėjo tamsūs ir pilni pagiežos eilėraščiai. Nežinau, ar tuo metu tokie jausmai buvo, ar jaučiau spaudimą dėl darbų gausos, bet atrodo, kad iš to tamsaus stiliaus taip ir nebeišlipau. Net kai noriu parašyti ką nors mielo, vis tiek įdedu šiek tiek ironijos. Žinoma, būna ir išimčių, pvz., eilėraščiai mamai, mylimajai. Pastebiu, kad daugiausia eilėraščių – apie naktį, nes man ji asocijuojasi su mistika, ramybe. Prisimenu, kad kažkada jau minėtoji lietuvių kalbos mokytoja parašė, jog visuose mano eilėraščiuose vyrauja nostalgiška intonacija. Tad galima sakyti, kad dauguma mano eilių – apie praradimus, ilgesį.

Iš tiesų niekada nepagalvojau, kam mano eilėraščiai skirti. Iš pradžių tikrai rašiau būtent sau, o dabar net nežinau. Kai rašau, negalvoju, ar tai patiks kitiems, tiesiog rašau, kas tuo metu būna susikaupę ir subrandinta viduje. Taigi manau, kad didžiąją dalį savo eilėraščių vis dar rašau sau.

Kokią įtaką Jums ir Jūsų kūrybai daro aplinka?

Manau, kad aplinka ir daro didžiausią įtaką. Tai, ką patiri, ką matai, ką girdi… Tiesiog eini takeliu naktį, pamatai žvaigždėtą dangų, ir pradeda dėliotis mintis. Įskaudina kas nors – vėl kuri. Bet tai nebūtinai būna apie mane ar apie kokį žmogų, tiesiog kuriu hiperbolizuotą pasaulį, kuriame pinasi išgalvotų veikėjų likimai. Padeda geros knygos – jos suteikia naujų idėjų. Labai didelę įtaką daro muzika. Kartais labai patinka kokios nors dainos eilutė ir jos pagrindu imu kurti. Taip pat rašau apie dalykus, kurie man patinka, pavyzdžiui, lietų, naktį. Taigi aplinka ir padeda kurti eilėraščius.

2 (1)Ar jau teko sulaukti apdovanojimų ar pripažinimo kokiame nors konkurse?

Kažkada mokytoja priprašė mane dalyvauti viename miesto konkurse, bet nieko per daug nesitikėjau, nes tai buvo mano pirmieji eilėraščiai – gana paprasti. Laimėjau padėką už lengvą eiliavimą. Nuo to laiko prasidėjo sudėtingesnių eilėraščių kūrimas – įvairesnės temos, daugiau drąsos, patirties. Manau, kad nuo to laiko patobulėjau, būtų įdomu vėl dalyvauti kokiame nors konkurse ir palyginti savo kūrybą su kitų. Bet, kaip jau sakiau, kuriu savo malonumui ir nelabai galvoju apie konkursus.

Galbūt ketinate vėliau išleisti savo knygą?

Kai eilėraščių prisikaupė gana daug, ėmė kilti minčių ir apie knygą. Vis sakau, kad kai prirašysiu užrašų knygą, tada jau bus iš ko atsirinkti ir gal net savo knygą išleisti. Būtų tikrai labai įdomi patirtis, bet dar daug lapų liko prirašyti. Vis dėlto manau, kad tai įmanoma, nes tikrai ne kartą esu apie tai pagalvojęs.

Kaip ji vadintųsi?

Pavadinimas turbūt priklausytų nuo atrinktų eilėraščių tematikos. Arba tai būtų koks nors mano mėgstamas žodžių junginys iš eilėraščių, pvz., „Ilgesio žiedai“ ar „Sielos kamuoliai“. Iš tikrųjų man labai patinka pavadinimas „Šviesus liūdesys“.

Ar domitės kitais rašytojais? Kas Jūsų autoritetas?

Daugybės rašytojų kūrybą teko daugiau ar mažiau pažinti mokyklos suole. Ir labai dėl to džiaugiuosi. Prisimenu, kaip patiko skaityti knygą „Altorių šešėly“. Tai tapo viena mėgstamiausių mano lietuviškų knygų. Turbūt todėl, kad joje daug dėmesio skiriama asmenybės ieškojimams, jausmams. Manau, jog ši knyga labai daug prisidėjo prie to, kad dabar pats kuriu. Ji padėjo patikėti savo jėgomis. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad Vincas Mykolaitis-Putinas yra mano autoritetas. Prisimenu, jog taip buvau sužavėtas šio rašytojo, kad juo rėmiausi per 12 klasės kalbėjimo įskaitą. Taip pat paminėčiau Antaną Škėmą. Šio rašytojo knyga „Balta drobulė“ prisidėjo prie mano kūrybos beprotiškumo ir kartais nepaaiškinamų ir nesuprantamų idėjų. Ir galiausiai – Henrikas Radauskas. Man jo eilėraščiai patys gražiausi, nes juose tiek daug vaizdų ir spalvų. Taip pat prie tekstų kūrimo labai daug prisideda užsienio muzikos atlikėjai. Labai patinka Jaredo Leto, Brandono Flowerso ir Kanye Westo kuriami tekstai.

3 (1)Ką veikiate laisvalaikiu?

Mano laisvalaikis niekuo nesiskiria nuo kitų. Tiesiog skaitau knygas, žiūriu filmus bei serialus, susitinku su draugais, mylimąja. Didelę laisvalaikio dalį užima muzikos, be kurios neįsivaizduoju savo gyvenimo, klausymas. Negaliu nueiti miegoti be ausinukų ir geros muzikos. Kai turiu laisvo laiko, mėgstu paieškoti gerų koncertų, nes juose patiriu nepamirštamų akimirkų.

Šiais metais bandau nuveikti vis kažką nauja, nes nepatinka stovėti vietoje, norisi vis tobulėti, sužinoti kuo daugiau naujų dalykų. Žinoma, kai turiu daugiau laisvo laiko, stengiuosi dažniau ir pakurti, bet pastebėjau, kad daugiau idėjų į galvą ateina, kai to laisvalaikio mažai, o judėjimo ir darbų daug. Savaime suprantama, tada visko daugiau įvyksta. Taip pat laisvalaikiu mėgstu išbandyti naujas su eilėraščiais susijusias idėjas, pavyzdžiui, mėginu kurti remdamasis paveikslu ar knygos motyvais.

Ką šiomis dienomis rašote, kuo gyvenate?

Šiuo metu jaučiuosi kiek išsisėmęs, todėl kilo idėja sukurti tinklaraštį socialiniame tinkle „Facebook“ ir ten publikuoti savo senus eilėraščius. Pagalvojau, kad gal skaitant senus kūrinius ateis įkvėpimas ar naujų idėjų. Tiesiog šiuo metu mano gyvenime nieko ypatinga nevyksta ir daug dėmesio skiriu sportui. Tad gal sportas ir atima tą kūrybinę dalelę, bet tikiu, kad sukursiu ką nors ir per vasarą. Naujausi eilėraščiai, kaip man ir būdinga, yra apie naktį, santykius.

Jei reikėtų gyvenime rinktis, ar krepšinis užimtų pirmą vietą?

Kaip ir sakiau, krepšinis yra darbas. Man pačiam svarbiausia yra santykiai su man brangiais žmonėmis. Vien darbu laimingas nebūsi. Manau, kad pilnatvę ir džiaugsmą gali suteikti tik kitas žmogus. Žinoma, labai mėgstu krepšinį, bet aš esu jausmų žmogus ir, jei blogai jausiuosi, tai negalėsiu gerai daryti ir kitų dalykų, kurie man patinka. Todėl pirmą vietą aš teikiu asmeniniam gyvenimui. Juk net garsus ir puikiai savo darbą išmanantis komandos „San Antonio Spurs“ vyr. treneris yra pasakęs, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų už krepšinį.

Sakoma, kad svajonių negalima išduoti, bet gal leisite į jas pažvelgti akies krašteliu?

Nelabai tikiu prietarais, tad galiu supažindinti su kai kuriomis savo svajonėmis. Turbūt niekam ne paslaptis, kad būtų labai gera gyventi iš krepšinio: dirbi mėgstamą darbą ir už tai gauni atlyginimą, o pasibaigus karjerai nekyla problemų dėl pinigų. Kas gi taip nenorėtų? Antra svajonė nėra tokia materiali. Tiesiog norėčiau savo kūrybą paversti dainomis, todėl planuoju kada nors išmokti groti gitara, bet vis neprisiverčiu pradėti. Tai tiek ir trūksta iki tos svajonės – daugiau pastangų. Ir, žinoma, ateityje norėčiau sukurti mylinčią šeimą ir svajoti kartu su ja.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino pilietė reporterė Greta Kondrataitė

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Scroll To Top
%d bloggers like this: