Pradinis / Interjeras / Senieji lietuviški raštai puošia ir Australijos, ir Kinijos gyventojų namus

Senieji lietuviški raštai puošia ir Australijos, ir Kinijos gyventojų namus

Vieni metų metus brandina verslo idėjas, kitiems jos gimsta spontaniškai. Bet būna ir taip, kad palankiai susiklosčiusios aplinkybės ar sutikti žmonės pasufleruoja, kada ilgai galvoje laikytoms idėjoms metas įgyti materialų pavidalą. Būtent taip nutiko menotyrininkei, žurnalistei ir interjero detalių kūrėjai Kristinai Šilinytei (38). Iš Panevėžio kilusi, didžiąją gyvenimo dalį Kaune gyvenanti Kristina dešimt metų puoselėjo norą kurti tautiniais raštais margintus interjero aksesuarus, tačiau tik atsiradus progai vykti į mugę Šanchajuje su kolege Monika Vilčinskiene ryžosi paeksperimentuoti ir sumanymą paversti tikrove. Tada net nenujautė, kad „Native LT“ darbai sulauks didelio susidomėjimo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje: nuo Kinijos iki JAV, nuo Australijos iki Botsvanos ir kitų šalių. 

Daugiau nei dešimtmetį dirbote žurnaliste. Ar tai Jūsų tikroji specialybė?

Taip, dvylika metų dirbau žurnaliste: iš pradžių rašiau paauglėms, vėliau moterims skirtuose leidiniuose. Bet pagal išsilavinimą esu menotyrininkė, kultūros vertybių apsaugos specialistė. Teko padirbėti prie kelių šios srities projektų, tačiau greitai suvokiau, kad valdiška tarnyba ne man – per daug taisyklių ir per mažai laisvės saviraiškai. Žurnale pradėjau dirbti dar studijuodama ir iškart pajutau, kad šis darbas man tinka. Juk dirbdamas žurnalistu nuolat sužinai naujų dalykų, kasdien sutinki įdomių pašnekovų. Nuo monotonijos bėgančiam jaunam žmogui tai – ideali darbo vieta.

Kaip anksčiau buvote susijusi su dizaino sritimi?

Su dizainu buvau susijusi tik teoriškai. Studijuodama menotyrą Vytauto Didžiojo universitete turėjau malonumą išklausyti dailėtyrininkės Laimutės Cieškaitės-Brėdikienės dizaino istorijos kursą. Vėliau tuo nemažai domėjausi savarankiškai. Ypač mane traukė ir žavėjo XX a. pirmosios pusės architektų ir dizainerių darbai, kuriuose išradingai jungiamos modernios formos ir etnostiliaus detalės.

Dirbdama moterims skirtuose žurnaluose rengiau interjero puslapius, rašiau apie mados istoriją ir naujausias tendencijas, stilizavau mados fotosesijas.

3Kaip pasukote į interjero detalių kūrimo verslą?

Pirmoji „Native LT“ kolekcija gimė gana spontaniškai, nors idėją tradicinių audinių raštus panaudoti kuriant interjero detales „nešiojausi“ kone dešimt metų. Juokais sakau, kad turiu audėjos geną, ir iš dalies tai yra tiesa. Puikiai prisimenu didįjį prosenelių trobos kambarį, kuriame stovėjo audimo staklės. Mano prosenelė apylinkėse garsėjo kaip gabi ir kruopšti audėja. Audimo staklės, deja, neišliko, tačiau pavyko išsaugoti keletą prosenelės austų rankšluosčių ir lovatiesių.

Nuoširdžiai abejoju, ar ši idėja būtų tapusi realybe, jei ne mano kolegė a. a. dizainerė Monika Vilčinskienė. Užpernai, prieš pat Naujuosius metus, ji man paskambino ir pasiūlė važiuoti į dovanų mugę Šanchajuje pristatyti jos vyro Martyno Vilčinsko juvelyrikos darbų. Kai sutikau, dar užsiminė, kad ir mes galėtume sukurti tai mugei ką nors originalaus ir lietuviško. Laiko turėjome nedaug, tad teko kibti į darbą. Mūsų laikmetis žavus tuo, kad turint gerą idėją žodį paversti kūnu gana nesunku. Kad įgyvendintume savo idėją, į pagalbą pasitelkėme bene moderniausią spausdinimo ant tekstilės  metodą – spalvotą skaitmeninę spaudą, kuri leidžia atspausdinti ant audinio įvairiaspalvius vaizdus ir didelės raiškos fotografijas. Ši technologija leido lietuviškų audinių raštus perkelti ant vėjo nugairintų kluono lentų, apkerpėjusio medžio kamieno ar samanotos miško paklotės. Eksperimentuodamos su skirtingais raštais ir skirtingų faktūrų fotografijomis sukūrėme kelias dešimtis eskizų, iš jų atsirinkome vos keliolika. Nekantriai laukėme bandomosios gaminių partijos, nes niekada negali nuspėti, ar tikrovėje gaminys atrodys taip pat gerai, kaip kompiuterio ekrane. Kelių modelių iš tiesų teko atsisakyti, tačiau rezultatas tikrai pateisino lūkesčius. Netrukus su bandomąja partija išvykau į dovanų mugę Šanchajuje.

Tenka pastebėti, kad nemažai žurnalistų vėliau pasuka į kitą sritį. Kokie polinkiai Jus pastūmėjo nuo tekstų rašymo pereiti prie interjero detalių kūrimo?

Nuo mažų dienų mėgau užsiimti rankdarbiais. Mano aštuoniasdešimtmetė močiutė iki šiol mezga ir neria sudėtingiausius raštus, ji išmokė mane megzti virbalais ir nerti vąšeliu. Mano mama siuvėja, buvusi siuvimo kursų dėstytoja, tad siūti išmokau gana anksti. Dabar pati pasisiuvu bandomuosius gaminius. Mano tėtis turi auksines rankas ir yra visų galų meistras. Jo įrankių spinta man buvo tikras lobynas, nes joje rasdavau visko, ko reikėjo lėlių baldams gaminti. Paauglystėje šiek tiek užsidirbdavau gamindama įvairias puošmenas. Studijų metais rankdarbius buvau apleidusi, bet vėliau dirbdama žurnale rengiau rubriką „Pasidarykite pati“ ir vėl pajutau malonumą kurti savomis rankomis. Nuolat tekdavo kalbinti žmones, kurie gyvena iš savo kūrybos ar rankų darbo, ir giliai viduje jiems pavydėjau. Man taip pat norėjosi kurti kažką apčiuopiamo, kas po savaitės ar mėnesio nenukeliautų į šiukšlyną – juk būtent tai nutinka su perskaitytu žurnalu. Buvo noras ir idėja, tačiau trūko ryžto. Gimus dukrelei, dvejus metus dirbau nuotoliniu būdu ir turėjau daug laiko apmąstymams, kuo iš tiesų norėčiau užsiimti. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, nutariau imtis nuosavo verslo ir tikrai nesigailiu.

Daugiau papasakokite apie medžiagas, kurias naudojate.

Šiuo metu savo gaminiams naudojame poliesterį ir liną, maišytą su poliesteriu, nes sintetiniai audiniai lengviau „priima“ spalvą ir ilgiau ją išlaiko. Būtent dėl to populiarioji „Lentų“ staltiesė atrodo taip tikroviškai, kad norisi ją pačiupinėti. Žinoma, domimės ir alternatyvomis, tačiau jau dabar aišku, kad šiuo būdu marginti natūralų liną ar medvilnę kainuotų brangiau.

Kuo dar Jūsų darbai išskirtiniai?

Mūsų gaminiai skirti naudoti kasdien, todėl pasiūti iš lengvai prižiūrimų, neblunkančių, nesiglamžančių audinių. Jų tikrai nereikia saugoti ir naudoti tik švenčių progomis. Pavyzdžiui, didžioji dalis pagalvėlių užvalkalų spausdinama ant baldinio veliūro – minkšto, švelnaus ir labai atsparaus audinio, kuriam gamintojai suteikia net dviejų šimtų skalbimų garantiją. Staltiesės spausdinamos ant storoko, gražiai krintančio poliesterio. Ką nors išliejus ant staltiesės, nebūtina iškart pulti jos skalbti – pradžioje galima pavalyti drėgna šluoste. Visus gaminius galima skalbti skalbyklėje, o lyginti reikia tik puslinį.

Senovinius raštus esame įpratę labiau sieti su kaimo sodybomis. Ar Jūsų darbai gali būti pritaikomi ir moderniame interjere?

Lietuviškų audinių raštais marginta „Native LT“ tekstilė stebėtinai dera įvairiausių stilių interjere. Sendintos medienos fotografijomis margintos staltiesės ir pagalvėlės puikiai tinka interjere, kuriame vyrauja balta spalva, natūralaus medžio ar surūdijusio metalo detalės. Jos kuo puikiausiai randa vietą angliškojo shabby chic (iš anglų k. „nudėvėta prabanga“) stiliaus interjere ir gali būti pritaikomos netgi Provanso stiliumi įrengtame bute. Ryškesnių spalvų ornamentais margintos veliūro pagalvės tinka moderniai įrengtame būste, kuriame galima rasti ryškiaspalvio plastiko baldų ar aksesuarų. Tačiau jos atrodo žaviai ir nutūpusios ant retro stiliaus sodrios spalvos aksomu aptraukto krėslo ar sofos.

Šiame versle dirbate vienus metus. Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į darbą?     

Kadangi praėjo dar tik metai, kartais net nedrąsu to vadinti verslu. Bet ir hobiu vadinti nebeišeina, nes dėl šio projekto teko visiškai atsisakyti ankstesnių darbų. Tačiau dirbti sau neįtikėtinai smagu. Kai ėmiausi šios veiklos, pirmadieniai tapo kone švente. Jau nepamenu, kada garsiai skundžiausi: „Tingiu, atsibodo, nenoriu.“ Dabar skundžiuosi nebent per trumpa darbo savaite, nes nuolat stinga laiko visoms idėjoms įgyvendinti.

Papasakokite apie verslo pradžią: kokie iššūkiai buvo sunkiausi, į ką teko daugiausia investuoti, ar per pirmuosius mėnesius jau buvo galima džiaugtis pelnu?

Kai kūrėme pirmuosius gaminius, net nedrįsome pasvajoti, kad jie sulauks tokio susidomėjimo. Pagalvojome, jei niekas nenorės  jų pirkti, bent jau turėsime savo kūrybos dovanų draugams ir artimiesiems. Netrukus su bandomąja partija išvykau į dovanų mugę Šanchajuje, vėliau – į Pekiną. Ir koks paradoksas: lietuviškais raštais margintos „Native LT“ staltiesės ir pagalvėlės pirmiausia papuošė kinų namus! Tai tik patvirtino faktą, kad geometrinių raštų kalba yra universali ir suprantama tiek lietuviams, tiek skandinavams, tiek kinams.

Apie tai, ar šis verslas gali būti pelningas, kalbėti dar anksti. Kol kas pakanka gyvenimui bei naujų idėjų įgyvendinimui, ir tuo džiaugiuosi. Kol pati nebuvau pradėjusi ko nors kurti, stebėdavausi gana didelėmis Lietuvos dizainerių ir menininkų kurtų gaminių kainomis. Dabar manęs jos nebestebina, nes žinau, kiek iš tiesų tai kainuoja. Įsigydami daiktą mes įsivaizduojame, kad turime mokėti tik už jį, nepaskaičiuojame galybės papildomų išlaidų. Juk viskas kainuoja pinigus: etiketės, pakuotės, transportavimas, galų gale produkto reklama. Ir kuo mažesniais kiekiais gamini, tuo brangiau už viską tenka mokėti.

Kas Jūsų darbe maloniausia?

Šiame darbe didžiausią malonumą teikia keletas dalykų. Būna smagu, kai po ilgų bandymų sukuri ką nors naujo, pavyksta tai padaryti. Kitas smagus momentas − sulaukti siuntos iš gamyklos ir pamatyti, kad tavo kurtas gaminys tikrovėje atrodo netgi geriau nei kompiuterio ekrane. Tačiau smagiausia − sulaukti komplimentų iš visiškai nepažįstamų žmonių. Nuo pat pradžių mums buvo svarbu, kaip šią idėją priims aplinkiniai: ar supras, ar įvertins, ar palaikys. Būtent dėl to ryžomės dalyvauti gatvių mugėse. Ir kaip buvo smagu sužinoti, kad mūsų idėja  priimtina ir suprantama įvairiausio amžiaus pirkėjams. Išgirdome ir pagyrų, ir palaikymo, ir net padėkos žodžių. Daugelis kartojo, kad senokai ieškojo kažko panašaus. Sakė, kad mūsų gaminiai sukelia gražius prisiminimus.

Kas Jums padeda kurti interjero detalių dizainus? Ar to išmokote savarankiškai?

Mano kolegė Monika buvo profesionali grafikos dizainerė. O aš – visiška savamokslė. Reikiamomis kompiuterio programomis kadaise išmokau dirbti savarankiškai. Kai ėmėmės kurti pirmąją „Native LT“ kolekciją, teko prisiminti tai, ką kadaise mokėjau. Monika man buvo autoritetas visomis prasmėmis. Visas idėjas pirmiausia aptardavau su ja, patikėdavau atrinkti pavykusius eskizus ir tik po to imdavausi galutinio varianto. Monikos nebėra, tad mano kūrybiniu bendradarbiu tapo jos vyras – juvelyras Martynas Vilčinskas.

Iš kur semiatės dizaino idėjų? Galbūt ne vien iš senųjų raštų?

Tiesą sakant, būtent iš senųjų raštų. Turiu sukaupusi jau nemenką biblioteką, kurioje yra ir tarpukariu spausdintų knygų. Prieš imdamasi naujo darbo ilgai vartau knygas ir kaskart atrandu jose kažką netikėto. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas užsimojau sukurti pagalvėlę, margintą snaigėmis, bet niekaip negalėjau prisiminti, kad būčiau jas mačiusi tautiniuose audinių raštuose. Perverčiau ne vieną knygą, kol radau tai, ko ieškojau. Motyvas retas, greičiausiai gana vėlyvas ir pasiskolintas iš skandinavų, bet jo esama. Taip gimė turkio spalvos pagalvėlės su snaigėmis.

Kuo Jums pačiai senoviniai raštai ir apskritai ankstesnių kartų palikimas ypatingas? Iš kur atėjo polinkis į tai?

Palyginti su kitų tautų palikimu, lietuviškų audinių raštai gana primityvūs, bet užtat labai grafiški. O jų kalba universali. Kai smalsumo genama pasiteiravau kino, kodėl jo dėmesį patraukė mano kurtos pagalvėlės, jis atsakė, kad jose mato rombą, o ši figūra kinų kultūroje simbolizuoja vidinę pilnatvę, nes ją sudaro du trikampiai: in ir jang.

Man šie raštai visada buvo artimi, nes supo nuo vaikystės. Vis pagalvodavau, kodėl savo interjere naudojame rytietiškais ar afrikietiškais raštais margintas detales, pamiršdami, kad taip pat turime kai ką gražaus ir labai dekoratyvaus. Džiugu, kad idėja pasiteisino ir atsirado norinčiųjų įsileisti „Native LT“ gaminius į savo namus. Ir tai ne vien lietuviai. Pirkėjų geografija vis plečiasi: Europa, JAV, Australija ir net Botsvana.

Ar labiau esate miesto, ar gamtos žmogus?

Man reikia ir vieno, ir kito. Keliaudama po svečias šalis didmiesčiuose neužsibūnu, man įdomiau pabūti nedideliuose miesteliuose, kur istorinėje aplinkoje verda vietos žmonių gyvenimas. Todėl negalėčiau gyventi kaime ar megapolyje. Kaunas man ideali vieta. Atvažiavau čia studijuoti ir įsimylėjau čia tvyrančią tarpukario dvasią, kurios atspindžių galima rasti ir mano darbuose.

Ar nesibaiminate idėjų kopijavimo?

Ši idėja nėra originali. Tautinių raštų fragmentai naudojami daug kur. Nemanau, kad atsiras žmonių, kurie darys lygiai tą patį. O jei atsiras tokių, kurie sugalvos ką nors įdomesnio, tik džiaugsiuosi ir palaikysiu.

Dėkoju už pokalbį.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš „Native LT“ archyvo

 

Komentaras

  1. Na, tai nėra labai native, nes čia deja visi raštai paprasčiausiai išdažyti…

Komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai skelbiamas. Privalomi laukai žymimi *

*

Scroll To Top