Agnė Butkutė
Gimė: Kaune
Vadybininkė
Gyvena: 5 metus Londone, Kanadoje
Moto: Kiekviena situacija turi šviesiąją pusę, kurios niekada nenustoju ieškoti
Šios istorijos herojė Agnė Butkutė, drąsiai priėmusi gyvenimo iššūkį persikelti gyventi į Kanadą dėl to, kad mama jaustųsi laiminga ir mylima, savo gyvenime patyrė tikrai nemažai įspūdžių. Kanada – ne tik tolima, bet ir labai uždara šalis, įdomi savo istorija ir pilimis. O kokios gi pilys be vaiduoklių? Vienoje iš tokių pilių Agnė išgyveno vieną geriausių gyvenimo laikotarpių. Sužinokite kodėl…
Agne, kodėl išvykai gyventi į Kanadą?
Išvykti į Kanadą buvo mūsų šeimos sprendimas. Mama Lietuvoje ištekėjo už ilgamečio draugo, kuris yra Kanados lietuvis, todėl ir nusprendėme, kad jauniems žmonėms – man ir broliui – bus daugiau karjeros galimybių Kanadoje nei Lietuvoje. Taigi susitvarkėme dokumentus ir persikaustėme čia.
Ar gyvenimas tolimoje šalyje prasidėjo nuo darbo paieškų, o galbūt tęsei mokslus?
Darbo iškart nepradėjau ieškoti, nes turbūt kaip ir visiems knietėjo pamatyt ir Niagaros krioklius, ir Toronto dangoraižius… Tik po kokių trijų mėnesių pradėjau dirbti mažoje uogienių ir padažų parduotuvėlėje. Lietuvoje gyvendama mokiausi Kauno technologijos universitete ir norėjau mokslus pratęsti čia, tačiau anglų kalbos mokėjimas tuo metu nebuvo toks, kad galėčiau šia kalba studijuoti. Beveik metus prasimokiusi vien tik anglų kalbos vingrybių vakarinėje mokykloje, įstojau studijuoti viešbučių vadybos ir administravimo viename iš didžiausių pietvakarių Ontarijo koledžų. Antraisiais mokslo metais reikėjo atlikti praktiką, todėl teko penkiems mėnesiams persikraustyti į kalnų miestelyje Banffe esantį viešbutį.
Ir tas viešbutis, aišku, buvo kažkuo ypatingas…
Dirbau kambarine viešbutyje milžiniškoje pilyje, apie kurią sklido kalbos, kad joje vaidenasi. Nežinau, ar tai buvo masalas turistams, tačiau šis prabangus kurortinis miestelis neatsigina turistų ir poilsiautojų, taip pat ir ekstremalių pojūčių mėgėjų. Žiemą jis labai populiarus tarp slidininkų, o vasarą lankomas tų, kurie be kalnų ir aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdų neįsivaizduoja savo gyvenimo. Beje, tai būdinga ne tik svečiams, bet ir darbuotojams, kurie ten suskridę iš viso pasaulio. Viešbučio darbuotojo kortelė atvėrė duris 300 kilometrų spinduliu praktiškai visiems lankomiems objektams kalnuose: keltuvams į kalnų viršūnes, pasivažinėjimui ledynais, golfo laukams, kanojoms, valtims ar plaukimui plaustais srauniomis bei ledinėmis kalnų upėmis. Visa tai buvo nemokama ar vos už simbolinę kainą. Taigi ne tik parsivežiau papilnėjusią banko sąskaitą atgal į Ontarijų, bet ir sutikau draugų bei patyriau įspūdžių, kurie visada bus neatsiejama mano gyvenimo dalis.
Ar nesubliuško viltys dėl karjeros galimybių? Kiek laiko vargai, kol radai darbą pagal specialybę?
Po praktikos grįžusi į Londoną baigiau mokslus ir neilgai trukus susiradau administracinį darbą viename vietinės reikšmės konferencijų centre su viešbučiu, kuris įsikūręs senoviniame pastate, dvelkiančiame istorija, apsuptame 12 hektarų dydžio parku su bėgiojimo takeliais ir krepšinio bei tinklinio aikštelėmis, o anksti ryte ten galima sutikti bebrų, lapių ar net elnių šeimyną. Verslininkai čia atvažiuoja į įvairius mokymus, susitikimus ar konferencijas. Vasarą šioje vietoje vestuvių muzika skamba praktiškai kiekvieną savaitgalį, o puotai norimos datos užsakomos net prieš porą metų.
Ar esi, Agne, vertinama kaip darbuotoja? Nesigaili, kad dirbi Kanadoje, o ne Lietuvoje?
Pastebėjau, kad Kanadoje karjeros pradžioje daugelis pradeda dirbti pačius paprasčiausius darbus ir tik po kurio laiko, jei darbuotojas patinka darbdaviui, jis būna paaukštintas pareigomis ir turi daugiau saviraiškos galimybių. Ypač yra vertinami atsakingai dirbantys, punktualūs ir gerai iš prigimties išauklėti europiečiai. Taip buvo ir man: pradėjusi dirbti registratūroje, po mažiau nei metų buvau paaukštinta pareigomis ir dabar sudarinėju atvažiuojančių grupių planus, svečių apgyvendinimo ir maitinimo paketus bei esu atsakinga už šitos ir dar vienos dukterinės įmonės Toronte auditą. Dirbu su nuostabiais žmonėmis, o tai man yra ypač svarbu. Nesu ta, kuri vaikosi geresnio atlyginimo, man daug vertingesnis toks darbas, į kurį su mielu noru kiekvieną rytą einu. Vienoje vietoje užsisėdėti nemėgstu, man visada reikia ko nors naujo, todėl šiuo metu ne tik dirbu, bet ir neakivaizdžiai studijuoju verslo apskaitą.
Koks pragyvenimo lygis Kanadoje? Ar jums Lietuvoje būtų buvę įmanoma pasiekti tai, ką turi ten?
Čia gyvenimas paprastas… Net ir krizė Kanados įmonių labai nepaveikė. Žinoma, keli fabrikai užsidarė, tačiau valdžia rado įvairių būdų, kaip suteikti darbuotojams kompensacijų. Tą, ką uždirbome per tuos penkerius metus ir turim su šeima čia, nemanau, kad būtume turėję Lietuvoje. Darbe kartas nuo karto galiu gauti ilgesnes atostogas, todėl kelionės – mano didžioji meilė – nelieka pamirštos. Jau tapo tradicija per Naujuosius metus pabėgti nuo šalčio į kokią šiltą šalį. Dainininko ir kompozitoriaus Bobo Marley‘aus (1945 – 1981) gimtinė Jamaika prieš kelerius metus sužavėjo savo maistu, gamta, muzika ir gyvenimo moto – „Jokių problemų!“ Savaitė, praleista Kuboje, labai priminė sovietinių laikų režimą, kai valdžia kontroliavo viską. Senoviniai automobiliai ten yra paveldimi iš kartos į kartą ir važinėja be jokių taisyklių… O jei Havanoje vienam vaikui duodi saldainį, jis pasikvies visus 15 savo draugų, laukiančių už kampo, kurie prašys iš tavęs lygiai to paties!
Kas tau, kaip lietuvei, kelia nuostabą ar šypseną Kanadoje?
Kanadiečiai – labai draugiški žmonės. Tiek jaunas, tiek senas einantis gatvėje žmogus tau nusišypsos ir palinkės geros dienos be jokių slaptų kėslų. O jei netyčia autobuse užlipsi kam nors ant kojos, jis atsiprašys už tai, kad pasipainiojo tau po kojomis. Iš pradžių man tos šypsenos ir pokalbiai apie orą su nepažįstamaisiais atrodė tikrai keistai, bet tokia jau čia kultūra. Ir, manau, tikrai geriau matyti besišypsantį veidą parduotuvėje, nei paniurusią, piktą ir žmonių nemėgstančią pardavėją. Pastebėjau, kad nelabai čia kas vertina tai, ką turi. Pavyzdžiui, jei žmogus nusiperka naują mašiną ir ji po kelerių metų sugenda, užuot ją taisęs, parduoda ir vėl perka naują. Gaila, bet kanadiečiai nežino, kas yra geras alus ar geras maistas… O to Lietuvoje tikrai turima! Jų nuomone, maisto gaminimas namie – laiko švaistymas. Tikriausiai dėl to greito maisto restoranai čia labai populiarūs. O labiausiai mane tik atvažiavusią nustebino ir iki šiol tebestebina – labai neskoningas aprangos stilius. Ypač tai pasakytina apie pižamas! Su pižamomis – flanelinėmis, languotomis, su meškiukais bei avytėmis – paprastai žmonės miega naktį, tačiau Kanadoje ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės dėvi jas gatvėje, eina į paskaitas bei prekybos centrus. Šito turbūt niekada nesuprasiu ir prie to nepriprasiu…
Daugelis tavo draugų Kanadoje yra įvairiausių kultūrų ir šalių atstovai. O kodėl su lietuvaičiais nedraugauji?
Kanadiečių draugų turiu nemažai, taip pat kaip ir kitų pasaulio šalių atstovų. Kai kurių čia jau nebe pirma karta gyvena. Kartais sunku net pasakyti iš kur jie kilę, nes Kanada – kultūrų mišrainė. O lietuviai… Londone lietuvių beveik nėra arba labai gerai jie slepiasi… Yra tik labai maža bendruomenė tų, kurie čia atsikraustė Antrojo pasaulinio karo negandų vejami. Didesnė lietuvių bendruomenė yra Toronte, kuris vos už kelių valandų kelio.
Kadangi iš gimtinės išsikraustei su šeima, gal nejauti Lietuvos ilgesio…
Lietuvos ilgesys man asocijuojasi su draugais ir gimtinėje likusiais giminaičiais. Su jais palaikau ryšį šiuolaikinėmis technologijomis. Prisipažinsiu, kad buvo tikrai sunku adaptuotis svetur gerai nemokant kalbos. Beje, kultūros lygis čia nesiekia to, prie ko buvau pripratus senajame žemyne… Tačiau kiekviena situacija turi savo šviesiąją pusę. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad nesigailiu čia persikėlusi.
O į Kanados lietuvių barą „Lokys“ ar nuvažiuoji pasilinksminti?
Buvau kelis kartus nuvažiavusi paskanauti bulvinių blynų bei alaus, bet dar nė karto neteko užsukti vakare, kai visi susirenka pasilinksminti.